mamadienis

Moliūgo šypsnis

2011-10-30T14:59:00.009+02:00

Mes šeimoje nešvenčiame Halloween'o, todėl kai iš sodo atsivežiau didžiulį moliūgą su mintimi iš jo ką nors sumeistrauti, tai vyras net sukritikavo, kad štai sugedę "vakarai" jau skverbiasi į mano sąmonę :D Bet kokiu atveju, buvau pasiryžusi įgyvendinti sumanymą. Ir vaisai ne dėl halloween'o. Dabar ruduo, darėme visokius darbelius iš rudeninių gėrybių ir kodėl gi nepadaryti darbelio iš moliūgų, kurių sode gausiai užderėjo. Be to, Barbora seniai prašė, kad padaryčiau iš moliūgo veiduką. Taigi, vieną vakarą su mergaitėmis ėmėmės darbo: ant moliūgo apytiksliai nusipiešėme kokio norėtume veidelio, tada prapjovėme moliūgo viršų ir visos drauge rankomis traukėme minkštimą lauk, kartu atrinkinėdamos moliūgo sėklas. Beje, mergaitėms labai patiko "knisinėtis" po moliūgo vidų. Kai moliūgą išskaptavome, tada išpjausčiau iš anksto nusipieštą veiduką ir darbas buvo baigtas. Koks čia darbas - vienas malonumas :) Pirmiausia rezultatą parodėme tėčiui, kuris akimirksniu pakeitė savo kritišką nuomonę ir tuoj pat mus apipylė gražiausiais komplimentais ;) Taip pat jis pasiūlė mūsų kūrinį parodyti Remiui (žiurkei). Remiui, žinoma patiko :) Kai Remis moliūgu atsidžiaugė, tuomet jį išnešėme į balkoną, įdėjome į žvakę ir dabar jis vakarais mus džiugina savo kvailai žavinga šypsena :)

Improvizuoti pyragėliai

2011-10-30T14:10:00.012+02:00

Retai beužsuku į savo virtualų dienoraštį. Bet įdomu tai, kad per tuos keletą aktyvaus rašymo metų, taip įpratau fotoaparatu fiksuoti mamadieniškas akimirkas, kad sąžiningai tai darau iki šiol :) Vis sutinku mamytes, kurios apgailestauja, kad apleidau šį dienoraštį, sako "nebežinom nei kaip gyvenate, nei kaip augate", pasigenda mano minčių išsiliejimo. Tai, kad aš ir pati pasigendu :) Tad nors šiek tiek sušvelninant mano atitolimą nuo jūsų, siunčiu keletą paskutiniųjų akimirkų iš mamadienio. Tai buvo eilinė diena. Na, be veik eilinė. Barbora (dabar jai 4 m.) su beveik visais savo žaislais mirko vonioje, o po vonios nusprendėm su mergaitėmis pašeimininkauti. Pasiėmėme torto biskvitus, jogurtą, bananų, kriaušių, konservuotų persikų, obuolių ir pirmyn į kūrybą. Su sausainiams skirtomis formelėmis mergaitės išsispaudė iš biskvitų įvairias figūrėles, kurias aptepė jogurtu ir ant viršaus žaismingai pridėliojo įvairių vaisių gabalėlių. Procesas labai smagus, o ir rezultatas visai skanus ;)

Esu drąsi moteris

2011-01-29T18:41:00.003+02:00

Esu drąsi moteris! Be ne todėl, kad:

kovoju su rūkaliais kaimynais;

eksperimentuoju virtuvėje prieš pat atvykstant svečiams;

derinu darbą su šeima;

slaugau vaikus kai pati karščiuoju;

vairuoju automobilį slidžiomis gatvėmis;

liepiu dvimetriniui jaunuoliui susirinkti jo augintinio ekskrementus;

ginčijuosi su piktu vairuotoju, kad vaikų žaidimų aikštelė nėra automobilių stovėjimo aikštelė;

įrodinėju kaimynams, kad nei vienas vaikas neužaugo nelakstęs ir nešokinėjęs;

išleidžiu vyrą į komandiruotę su žavia jauna kolege;

užsilipusi ant stalo, kėdės ir kėdutės valau dulkes nuo karnizų;

gimdau vaikus;

ir net ne todėl, kad gimdau be nuskausminamųjų.

Esu drąsi, nes nebijau pasikviesti svečius į sujauktus namus.

Esu tikrai drąsi moteris...

Foto janeheller.mlblogs.com

Naminiai čipsai

2010-08-28T16:23:00.006+03:00

Kažkada aj-receptuose radau labai fainą naminių čipsų receptuką. Vieną kartą iškepėm ir tiesiog nebegalim nebekept :) Lengvai paruošiamas, galima improvizuoti, lengva gaminti su vaikais, o jau valgyti kaip skanu!!! Idealiai tinka vaikų gimtadieniams.

Jums reikės:

lavašo arba 4 tortilijų

2 v.š. aliejaus

1 česnako skiltelės

mėgstamų prieskonių (mes naudojam picos prieskonius)

gabalėlis fermentinio sūrio

Išspaustą česnako skiltelę, aliejų ir prieskonius sumaišyti. Šiuo mišiniu aptepti lavašą arba tortilijas, ant viršaus užbarstyti smulkiai tarkuotą sūrį ir sukarpyti trikampiais. Vienu sluoksniu sudėti į kepimo skardą ir kepti 200° C įkaitintoje orkaitėje apie 7-10 min, kol gražiai apskrus. Oi, nu labai chrim chrim, t.y. skanu :))

P.S. kartais mes dar į mišinį įdedam sūrio kremo. Jį perkam IKI parduotuvėje stende, kur yra kinietiški ir meksikietiški produktai. Sūrio kremo foto įdedu apačioje.

Vaidmenų mainai

2010-08-17T21:46:00.005+03:00

Šiuo metu mūsų šeimoje vyksta tam tikri vaidmenų mainai - aš dirbu, o vyras atostogauja, t.y. visą dieną būna su vaikais. Tai nuostabi galimybė man pabūti vyro kailyje, o vyrui – įsijausti į mamos, kuri sėdi visą dieną namuose su vaikais ir nieko neveikia, vaidmenį :) O ir vaikams puiki galimybė praleisti daugiau laiko su tėčiu.

Praėjus maždaug savaitei jau pradėjom matyti tam tikrus pokyčius. Prieš rašant toliau turiu pasakyti, kad mano vyras niekada nesišalino nuo vaikų priežiūros, puikiai (kartais geriau už mane) su dukrytėmis susitvarkydavo, net kai jos būdavo dar visai kūdikiai. Taigi, praėjus savaitei pastebėjau, kad vyras pasidarė tikras Barboros pietų miego sargas. Anksčiau jis mane vis pakritikuodavo, kad užmigdžius Barborą „perspausdavau“ visus tildydama. Bet dabar, kai jam tenka pačiam užmigdyti Barborą (3m), kai tos kelios miego valandos yra neįkainuojama galimybė skirti laiko sau, tai neduok, Dieve, kas nors pamėgintų patriukšmauti. Į Lietuvą iš Anglijos atvažiavo geriausia Liepos (6m) draugė, kurios ji labai laukė, bet kadangi tuo metu miegojo Barbora, vyras griežtai pasakė, kad tegu ta draugė ateina į svečius po Barboros pietų miego. Nepadėjo jokie įkalbinėjimai: kad mergaitės pabus kitame kambaryje ar lauke :) Kitą dieną atvažiavo kita draugė su vaiku irgi iš užsienio, tai vyras per domofoną trumpai pareiškė „Barbora miega, Rūta darbe.“ Kai vakare jam priekaištavau, kad gi žmogus atvažiavo ne iš Karoliniškių, o iš užsienio ir galėjo nors arbatai pakviest, tai jis pareiškė „Pietų miegas – šventas reikalas. Vardan ramybės aš net į tuliką neinu ir apskritai beveik nekvėpuoju, kad tik nesukelčiau jokio triukšmo“ :))

Nors mes vienas kitą gan gerai suprantame, bet pradžioje, kai grįždavau po darbo namo vyras iškart norėdavo perduoti man vaikų priežiūrą. O aš sakydavau, kad grįžus man reikia ir persirengti, ir pavalgyti, ir šiaip kokio pusvalanduko persiorientuoti nuo darbo į šeimą. Tai gera pamoka ir man, nes pati dažnai norėdavau vos įžengusiam po darbo vyrui įbrukti į rankas vaikus, o pačiai kur nors pabėgti :) O kažkurią dieną tai jis mane galutinai prajuokino. Grįžau iš darbo, vyras su mergaitėmis buvo lauke. Aš neskubėdama persirengiau, padariau šeimynai valgyti ir išėjau į kiemą. Vyras vos mane pamatęs nepasakęs nei labas, nei kaip sekėsi garsiai atsiduso su palengvėjimu, ranka nuo kaktos nusibraukė prakaitą ir beveik bėgte nubėgo namo. Suprask – jis žiauriai pavargo su vaikais :))

Dar pastebėjau, kad vyras pasidarė meilesnis, lipšnesnis, pradėjo rodyti daugiau dėmesio. Paprastai, aš būdavau kaip kramtoma guma, nuolat iš vyro prašydavau dėmesio ir pan. Šiuo metu darbe susilaukiu pakankamai dėmesio ir pripažinimo. Nors kartais tenka susidurti ir su karčia kritika, bet gan dažnai darbe susilaukiu pagyrimų, komplimentų ir kitokių paskatinimų, kurie tarsi kelia mano savivertę, motyvuoja dirbti ir save realizuoti. Darbas gan dinamiškas, tad įspūdžių man netrūksta, o taip pat yra galimybė transformavus savo kūrybinius sugebėjimus juos panaudoti darbe. Todėl grįžusi namo aš tiesiog galiu džiaugtis savo šeima, nieko iš jos nesitikėdama. Tuo tarpu, vyras visą dieną praleidžia su dukromis, kurios retai būna dėkingos, bet dažniau pilnos norų, pageidavimų, zirzenimų ir kaprizų. Laikas, kurį jis praleidžia su jomis yra neįkainuojamai brangus ir vertingas, bet niekas (beveik niekas ;) jam nedėkoja, nesako komplimentų, pagyrimų ir pan. Todėl jo tikėjimas tokia tėvyste bei mano supratimas, padėka ir pripažinimas yra pagrindiniai jį statydinantys varikliukai (na ir sakinį sudėliojau!:) Kaip gerai, kai galiu suprasti kaip jis jaučiasi. Beje, jis negali sulaukti kada eis į darbą :) Dabar abu vienareikšmiškai sutinkame, kad dirbti yra žymiai lengviau nei visą dieną būti su vaikais!

Dvi mergelės

2010-07-20T16:14:00.015+03:00

Atostogaudami Palangoje kaskart eidami prie jūros praeidavome Mergelės Marijos statulą. Kiekvieną kartą Barbora (3,4 metai) negalėdavo ramiai pro ją praeiti, vis sustodavo, paglostydavo, apkabindavo, kažką pakalbėdavo (gal pasimelsdavo :) .

Aš jau dirbu...

2010-05-08T17:01:00.009+03:00

Nors realiai savo tinklaraštyje rašiau daugiau nei prieš du mėnesius, bet jaučiuosi, tarsi būtų praėję metai. Per šį laiką išėjau į darbą, o Barbora - į darželį. Šie du pokyčiai, atrodo, sujaukė visą mūsų gyvenimą.....

Atšventėm Barboros trečią gimtadienį ir ant rytojaus pirmyn į darbą. Iš tiesų, turiu kaip reta supratingą viršininkę. Į darbą grįžau po 6 metų pertraukos (tiesa, tarp vaikų gimimų buvau grįžusi keliems mėnesiams), tad per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Likus mėnesiui iki išėjimo į darbą paskambinau savo viršininkei, kad ketinu anksčiau ateiti susipažinti su pokyčiais, kad galėčiau pilnu pajėgumu kibti į darbą. Viršininkė patvirtino, kad kol manęs nebuvo viskas totaliai pasikeitė, be to perkėlė mane dirbti į kitą rajoną (prie pat namų!),... bet vis tiek liepė sėdėti namie ir būti MAMA iki paskutinės motinystės atostogų dienos :)

Barborą pradėjome pratinti prie darželio likus mėnesiui iki grįžimo į darbą. ....Labai labai sunkus periodas... :( To mėnesio nepakako. Tad rytais mano išėjimas į darbą buvo ir vis dar yra lydimas Barboros verkimo ir protestavimo :( Pirmą darbo dieną įėjau į šoką, iš kurio pradėjau išeidinėti tik po mėnesio. Didžiausi išėjimo į darbą pliusai: alga ir, kad šalia namų. O minusų... - pats faktas, kad reikia grįžti į darbą yra vienas didelis minusas :) Na, aš nenusiteikusi prieš darbą, tuo labiau, kad jis man visai patinka, bet sudėjus visas aplinkybes, ką aš gaunu ir ką prarandu dirbdama, vis tik tai yra didžiulis minusas.

Ir nuo ko gi man tas šokas? Tiesiog viskas totaliai pasikeitė. Didžiausias yra emocinis smūgis dėl Barboros nesiadaptavimo darželyje. Visą dieną mane persekioja mintis, kad mudvi esame nubaustos, kad man reikia ją atiduoti svetimiems. Labai suspaudžia širdį kai darbo metu matau mamas su mažais vaikais. Barbora labai pasikeitė. Dabar ji yra nuolatinėje susirūpinusio vaiko būsenoje, mažai šypsosi, tapo labai infantiliška, atrodo, kad jos branda grįžo kokiais dviem metais atgal (kaip 1m vaiko). Kai grįžta namo po darželio, ji kokias 2-3 val. nenulipa man nuo rankų, nepaleidžia manęs nei per žingsnį, dėl ko visiškai negaliu atlikti jokių namų ruošos darbų. Net ir kieme ji nebe tokia judri, mažiau bendraujanti su kitais, tai, ką mokėjo pernai, dabar jau nebegali padaryti. Net kiemo mamos pastebėjo, kad Barbora visą laiką liūdna, nejudri ir nebendraujanti :( Anksčiau jos buvo pilna visame kieme, visur lipdavo, su visais bendraudavo, žaisdavo, buvo linksma. Be to, pradėjo šlapintis į kelnes. Sunku ramiai priimti tokius pokyčius :( Dėl nuolatinio Barboros buvimo ant rankų negaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų. To pasekmė - negaliu pagaminti šeimai valgyti. Pirmą savaitę valgėme parduotuvinius pusfabrikačius. Tai man kirto per mamos/žmonos vertę, kad negaliu pasirūpinti savo namiškiais.

Be "šeimyninių" iššūkių pilna "darbinių" iššūkių. Esu socialinio darbo organizatorė. Mano darbo laukas - klientai (seni arba su negalia) ir darbuotojai. Visi darbiniai veiksmai iki smulkmeniškumo paremti "dokumentais" (įstatymas, reglamentas, aprašas ir t.t.). Kadangi grįžau į naują vietą , tai reikėjo susipažinti su klientais, darbuotojais ir su stipriai pasikeitusiais "dokumentais". Pirmiausia puoliau studijuoti visus dokumentus. Bet kol manęs nebuvo gyvenimas ėjo į priekį, visa sistema įgavusi pagreitį nelaukia kol aš "įšoksiu į vėžias". Maža to, kad per dieną turiu daryti daugybę "vietinių" darbinių sprendimų, bet taip pat ir susijusių su kitomis institucijomis, kur tikrai niekam nerūpi, kad aš ką tik grįžau iš ilgų atostogų ir "nieko neraukiu". Visa laimė, kad mano kolegės (kitų rajonų organizatorės) labai noriai mane konsultuoja.

Ankstesniuose įrašuose rašiau, kad būdama motinystės atostogose susikūriau labai mielą gyvenimo būdą. Tai va, išėjus į darbą jis subyrėjo per vieną dieną. Jei nebegaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų, tai ką bekalbėti apie "bloginimą" mamadienyje, svetainių administravimą, rankdarbius, mamų klubą ir t.t. Maža to, darbe kompiuteryje užprogramuota daugybė draudimų, dėl kurių negaliu net pasitikrinti savo pašto. Tad akimirksniu praradau virtualų ryšį su daugeliu žmonių. Buvau pradėjusi lankyti šokio terapiją, bet teko mesti ir ją, ir mamų klubą, ir visus išėjimus iš namų... Tikiu, kad netrukus pavyks viską subalansuoti - naujus pokyčius ir senus pomėgius. Gal jūs skaitote šį įrašą su šypsena, gal ir aš po kurio laiko taip jį skaitysiu. Bet šiandien mano išgyvenimai būtent tokie ir man tai yra realūs iššūkiai, kuriuos bandau įveikti. Nuo grįžimo dirbu "jau" antrą mėnesį, tad šokas mažėja ir šviesa tunelio gale šviečia. Taigi, manau viskas bus gerai ;)

Naminiai šeimyniniai koldūnai 2 (Martyna)

2010-03-30T15:15:00.005+03:00

Čia dar įkeliu nuotraukyčių iš mūsų koldūnų gamybos proceso...O vyras iš tešlos darė meno šedevrus:)))))

Naminiai šeimyniniai koldūnai (Martyna)

2010-03-30T14:04:00.016+03:00

Su vyru jau gal pusė metų svaigstam apie naminius koldūnus. Jie laaabai skanūs, nepalyginsi su jokiais pirktiniais ir labai smagu juos daryti. Taigi, sirpom sirpom ir pagaliau prisirpom. Be to pagalvojom ir Augustukui (1 m 10 mėn) turėtų būt įdomu. Tai ką, jūsų teismui ir smalsumui pristatau "Naminius šeimyninius koldūnus". Beja, kad apie tai parašyti į Mamadienį sugalvojau labbai spontaniškai, tad vyrui bekočiojant tešlą, griebiau fotoaparatą ir dar spėjau įamžinti visą gamybos procesą:)

Receptukas labai paprastas. Kadangi mes mėgstam šių koldūniukų prisigaminti daugiau (porai mėnesių), tai ėmėm 1 kg faršo, jautienos ir kiaulienos per pus, pripjaustėm smulkiai svogūno, pipiriukų ir druskytės įbėrėm. Kadangi aš mėgtu labai minkštą mėsytę, tai dar piene išmirkiau tris riekes kvadratinio batono ir sumaišiau į faršą, nors vyras nelabai to batono norėjo, na bet nusileido. Tai va. Kiaušinių nereikia. Tešla irgi paprasta. Viso mums išėjo apie 1 kg miltų, dėjom porą kiaušinių, druskos ir cukraus šiek tiek (kažkur girdėjau, kad tuomet tešla nebūna guminė). Na va, viską išminkėm su vandeniu, kol nelipo prie rankų. Fui...kaip nemėgstu daryti tešlos:D Tada jau su kočėlu kočiojom blynus. Beja, tiems naminiams koldūnams šiais lakais yra labai fainų priemonių. Mes naudojom va tokį, kažkada kažkokioj parduotuvėj pirktą plastmasinį prietaisą. Su juo vienu metu galima padaryti apie 400 gr koldūnų :))) Na štai. Darbas prasideda. Aš kočioju blynus, dedu ant to prietaiso ir perleidu estafetę vyrui, kuris kruopščiai dėlioja faršo masę. Pasak mano vyro, reikia labai stengtis dėti tiksliai į duobeles, kad neapsitepliotų kraštai, nes kai dėsime antrą blyną ant viršaus, nesulips. Tai aš nelabai tam turiu kantrybės, man kažkaip gaunasi tiap liap...Kai jau visos duobutės užpildytos, dedam antrą iškočiotos tešlos blyną.
Ir užkočiojam stipriai, kad suliptu krašteliai. Tada estafetę perleidom pačiam mažiausiam, oi nu ne pačiam jau :) Augustukas su tokiu užsidegimu baksnojo koldūnus iš formos...beliko užšaldyti. Nors pirmą partiją koldūnų tuoj pat išvirėm ir labai skaniai sulapnojom. Visiem ausys krutėjo iš skanumo...ojoi:))) Kažkodėl man nebeleidžia įkeltti daugiau nuotraukėlių, tad bijau, kad nedingtų visas pranešimas, kaip tai jau ne kartą buvo nutikę...Daugiau nuotraukyčių įkelsiu su kitu pranešimuku...

Susitikimas su Austėja Landsbergiene

2010-02-28T21:38:00.005+02:00

Kai kurios mamytės mano tinklaraštį rado skaitydamos Austėjos blogą. Žinau, kad daugeliui mamyčių (taip pat ir man) ši moteris yra įkvepiantis pavyzdys. Tad būtų egoistiška nepakviesti Jūsų į susitikimą su populiaraus tinklaraščio www.austejosblogas.lt autore Austėja Landsbergiene. Susitikimo data - šis trečiadienis (kovo 3d.), tema - "Lytinis vaikų auklėjimas". Daugiau informacijos apie susitikimą rasite čia.

Labai paprastas kibinų receptas

2010-02-27T15:55:00.008+02:00

Nors maisto gaminime esu visiška diletantė ir neįsivaizduoju kaip galima jausti malonumą gaminant maistą, bet vistik nusprendžiau, kad ir man reikalingas receptų skyrelis. Dažniausiai išbandau visokius receptus ir kai kurie man nepavyksta :( Nesėkmės niekur neužfiksuoju, todėl praėjus kuriam laikui vėl tuos pačius receptus bandau ir jie vėl man neapvyksta, tad čia galėsiu dėti išbandytus receptukus su savo komentarais.

Šis kibinų (o gal teisingiau - bandelių su mėsa) receptas yra vienas iš netikėčiausių praeitų metų atradimų. Nes jis begalo lengvas ir atitinka mano kulinarinį neišprusimą ;) Na, žinoma, kibinų formavimas ir kepimas užtrunka apie 2-3 val., bet reikalui esant tikrai geras patiekaliukas. Tai tarpinis variantas tarp rimto ir nerimto patiekalo :) Jį galima patiekti su sultiniu. Labai praverčia, kai žinau, kad užgrius daug svečių arba važiuojant į išvyką, juos mėgsta vaikai. Be to ir gaminti su vaikais kuo puikiausiai galima :)

Kibinų receptas:
(gaunasi labai daug kibinų, tad galite visko mažinti per puse, bet mes nemažiname, nes visada randame ką pavaišinti)

TEŠLA:
1 litras kefyro (aš pilu apie 800 ml)
300 g. margarino kepimui
miltai (dedu kol nelimpa prie rankų)

Sutrinu margariną su kefyru (nebūtinai iki vienalytės masės), sumaišau su miltais, kad neliptų prie rankų ir įdedu į šaldytuvą (ne į šaldiklį) 5 valandom arba nakčiai (esu kepus be laikymo šaldytuve, tai irgi gavosi).

ĮDARAS:
apie 800 g. faršo, kurį mėgsta jūsų šeima (aš dedu kiaulienos ir jautienos arba tik kiaulienos)
2 dideli svogūnai
druska, pipirai, prieskoniai
3 šaukštai grietinės (kad mėsa būtų sultingesnė)

Įdarui apkepu supjaustytus svogūnus iki skanios auksinės spalvos. Tada keptus svogūnus, druską, prieskonius, pipirus ir grietinę sudedu į faršą. Viską sumaišau.

Iškočioju tešlą, su lėkštute "išpjaunu" maždaug 8 cm skersmens apskritimus. Likusią tešlą dedu atgal į šaldytuvą. Į apskritimus sudedu po šaukštą faršo ir formuoju kibinus. Sudedu į skardą, aptepu kiaušiniu ir pašaunu į iki 200 laipsnių įkaitusią orkaitę. Kepu apie 45 min. (kol apskrunda). Taigi, nieko sudėtingo ;) Skanaus!

Žagarėliai - antras dublis

2010-02-21T15:40:00.008+02:00

Po pirmos nesėkmės kepant žagarėlius buvo prigesęs noras antram mėginimui. Net mintyse ieškojau sau priežasčių, kodėl jų nekepti :) Ir net save įtikinau, kad tikrai daugiau nebekepsiu. Bet netikėtai sutiktos vienos mamytės, mano tinklaraščio skaitytojos komentaras apie žagarėlių įrašą kažką manyje sujudino (ačiū, Silvija). Ir nors aš jai atsakiau, kad tikrai antro dublio nebus, bet jau sekančią dieną žagarėliai garavo ant stalo :) Kaip tyčia šaldytuve buvo užsilikusios su pasibaigusia galiojimo data varškės, o negali gi išmesti maisto kai krizė plačiai šypsosi į veidą! Taigi, vėl išmaišiau tešlą. Pasimokiusi iš "pirmojo karto" pirmiausia iš visos tešlos suformavau žagarėlius ir tik tada užkaičiau aliejų. Turiu pasakyti, šis kartas žymiai sėkmingesnis ir skanesnis ;) Beje, šių žagarėlių skonis ir "sudėjimas" labai priminė spurgas.

Kadangi nenorėjau vargti dėl kelių žagarėlių, tai visko dėjau dvigubai (kad gautusi daugiau žagarėlių :) Nors žagarėliai nesigavo tobuli, bet vis tiek dalinuosi receptu su jumis.

Varškės žagarėliai:

500g. varškės

2 kiaušiniai

2 stiklinės grietinės (apytiksliai)

2 šaukštai cukraus

1-2 šaukštelis kepimo miltelių (įtariu galima apseiti ir be jų)

miltų (kol nelips prie rankų)

1 šaukštas degtinės (ko gero tam, kad neprisigertų daug riebalų)

aliejaus (daugiau nei puse butelio)

cukraus pudros (papuošimui)

Varškę sumalti mėsmale (kadangi tokios neturėjau, tai tiesiog sutryniau su šakute), ištrinti su kiaušiniais ir cukrumi. Sudėti grietinę, kepimo miltelius, supilti degtinę. Sumaišyti. Dėti miltų, maišyti ir išminkyti. Pagal receptą tešlą reikia 1 val palaikyti šaldiklyje. Aš palaikiau, bet tada jos paviršius pasidengė sukietėjusiais gabaliukais, kurie trukdė gerai iškočioti tešlą, tad gal galima ir nešaldyti tešlos (?). Taigi, tešlą iškočiojame ir padarome žagarėlius - iškočiotą blyną supjaustyti juostelėmis, juosteles - trumpesnėmis juostelėmis, tada juostelės viduryje įpjauti ir per tą skylutę ištraukti/išversti vieną ar abu juostelės galą (tikiuosi ką nors supratote :). Tada įkaitinti aliejų ir į karštą aliejų "porcijomis" dedame žagarėlius. Kai jie pagelsta su kiaurasamčiu ištraukti ir dėti ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų riebalai. Kiek atvėsusius žagarėlius apibarstyti cukraus pudra. Skanaus!

Vietoj pavogtų rogučių mano vaikystės slidės

2010-02-17T13:59:00.014+02:00

Nors dėl pavogtų rogučių vis dar paskauda širdį, bet ši situacija irgi išėjo į gerą. Su Liepa nuėjome į rūsį ir gerai pasiknisusios radome mano vaikystės slides. Tad slides į automobilį ir pirmyn į kaimą, kurį mums puikiausiai atstoja mano tėvų sodas. Ten smagu visais metų laikais. Tėvai labai darbštūs, kūrybingi ir nagingi, prigalvoja visokių įdomybių, kad būtų smagu ir vaikams, ir anūkams. Šalia miškas, prūdas, ežeras. Tėvai nelaiko jokio gyvnūno, bet pas juos nuolat užklysta visokio plauko gyvūnai (zuikiai, ežiai, stirnos, gandrai, šunys, katės ir t.t.). Juos mama vadina socialiai remtinais, nes jie ateina prašyti maisto. Ir dabar, jau artėjome link sodo, tėvai išėjo į kelią mūsų pasitikti, o aplink juos 6 katinai - socialiai remtini :)) Kur mama eina ir tie iš paskos.

Liepa (6m) pirmą kartą čiuožė slidėmis. Šis faktas mane sugėdino, nes aš būdam jos metų kuo puikiausiai čiuožinėjau ir ligumose, ir nuo kalnų. Dar netgi pykdavau, kad man maišydavosi visokie nemokantys slidinėti "diedai" :) Gaila neturiu skenerio, parodyčiau nuotrauką, kurioje aš užfiksuota kalnuose su slidėmis pikta, kad man kažkas pasimaišė kai čiuožiau nuo "juodo" kalno. Turėjau ir pačiūžas, ir slides, ir roges..., o mano vaikai tik rogutes. Reik taisyti padėtį, įveikti tinginį ir aktyviau su vaikais leist laiką.

Taigi, senelis savo nerealioje dirbtuvėlėje greitai pritaikė apkaustus Liepos batams ir pirmyn...

Pirmas kartas, todėl griuvimų neišvengta :)

O čia "socialiai remtiniems" :)

Laiką praleidome fantastiškai.

Mums pavogė roges :(

2010-01-30T14:52:00.004+02:00

Vis gi koks nemalonus jausmas kai ką nors iš mūsų pavogia, o ypač iš vaiko :( Ir nors supranti, kad pavogė, tai pavogė, bet vis tiek nesąmoningai tikiesi, o gal grąžins... Šiemet Liepa per gimtadienį gavo naujas roges, tokias superines - su vairu. Ir kaip tik žiema pasitaikė labai žiemiška, tad pats linksmumas su rogutėmis čiuožinėti: Liepa su savo naujom rogėm, o Barbora su mano vaikystės rogutėmis. Bet vakar, kai viešėjome pas senelius, Liepos roges pavogė :( Koks visiems liūdesys dėl to :( Ir kaip vaikui paaiškinti, kodėl svetimas žmogus paėmė jos rogutes. Ech...

Išsipildė bobučių pasakos!

2010-01-24T02:28:00.008+02:00

Mums nutiko neįtikėtinas dalykas :) Dar kartą įsitikinau, kad kai kurių dalykų neįmanoma suplanuoti. Ar jums vaikystėje paklausus mamos kur dingo jūsų čiulptukas, ji nesakė, kad pelytė nusinešė?... Na, gerai - apie viską nuo pradžių.

Gėda sakyti, bet mūsų Barbora vis dar miega (tiksliau miegodavo) su čiulptuku. Na, taip, taip, aš irgi buvau nusistačius prieš čiulptukus, bet bemiegės naktys ir nukramtyti speneliai palaužė mano apsisprendimą ir turime tai, ką turime... Keletą kartų bandžiau ją atpratinti, bet graudaus verkimo neatlaikydavo mano nervai ir vėl jį grąžindavau. Artėjant darželio lankymo dienai kaupiausi savyje ryžtą atpratinimui, bet vis jo pritrūkdavo :(

Prieš savaitę mums draugė penkioms dienoms paliko žiurkę (tiksliau žiurkiną) vardu Fifis. Tai didžiulis įvykis mūsų namuose, nes Barbora (2,10m) yra nereali gyvūnų mylėtoja. Pirmą dieną ji nuo ryto iki vakaro prasėdėjo į narvelį įkišusi rankas. Antrą dieną įsigudrindavo Fifį išleisti iš narvelio, tai ačiū Dievui, kad jis pasivaikščiojęs grįždavo atgal. Barbora vos pabudusi patamsyje bėgdavo pas Fifį į kitą kambarį, o prieš eidama miegoti būtinai turėdavo su juo atsisveikinti. Kai mes su Liepa būdavome kitame kambaryje, tai Barbora uždarydavo mūsų duris, tada nueidavo į saloną pas Fifį, užsidarydavo salono duris, užstumdavo jas foteliu ir nežinau ką su juo darydavo :) Žodžiu reikėdavo nuolat ją stebėti, nes norėjosi po penkių dienų šeimininkams grąžinti gyvą žiurkę :)

Taigi, vieną dieną Barbora su Liepa buvo išleidusios žiurkę palakstyti po kambarį, o pačios klūpėjo vidury kambario ir viską stebėjo. Barbora tą kartą rankoje turėjo čiulptuką. Staiga, prie jos pribėgo Fifis, griebė iš jos čiulptuką ir greitai nusinešė po sofa :-O Barbora, aišku, į ašaras, o mes su Liepa negalėjom patikėti tuo, kas įvyko. Dar kokias 5 minutes girdėjom kaip jis su čiulptuku ten darbavosi (nešiojo, graužė...). O išlindo iš po sofos be čiulptuko. Tuo momentu pagalvojau, kad ko gero pats Dievas mums atsiuntė Fifį :))) ir jei aš nepasinaudosiu šia situacija, tai būsiu paskutinė nevykėlė :) Mergaitės bandė dar įžiūrėti kur nunešė čiulptuką... ir pamatė jį... ir net bandė ištraukti. Bet nepavyko :))) Todėl vėliau, kai jų nebuvo kambaryje paskubėjau pati jį ištraukti ir paslėpti nepasiekiamoje vietoje.

Atėjo pietų miegas.... Prasidėjo prašymai, reikalavimai, maldavimai, kad surasčiau čiulptuką. Liepa, negalėdama klausyti graudžių Barboros raudų bandė ieškoti jo, bet nerado ;) Turiu prisipažinti, kad man žiauriai skaudėjo širdį, bet supratau, kad tai tobula situacija ir pasiduoti negalima. Barbora ilgai ir labai graudžiai verkė, ji tiesiog gedėjo ir užmigo visiškoj nevilty, net gi, sakyčiau depresijoje :( Miegojo labai trumpai, o atsikėlusi iškart nubėgo pas Fifį. Bėgau iš paskos, nes bijojau, kad ji iš nevilties ir pykčio nepasmaugtų žiurkės. Mano nuostabai, ji meilei su ja šnekėjosi, glostė, bučiavo ir visai nepyko :) Vakare prieš miegą vėl prašė čiulptuko, bet jau nebebuvo tokių graudžių raudų. O kitą dieną jau ir visai nebeverkė. Taigi, šiandien jau 4 diena be čiulptuko :)) Gal bobučių pasakos visai ne pasakos? ;)

P.S. perspėjimas Barboros seneliams: neskaitykite šio įrašo prie jos, kad ji nepamatytų šių nuotraukų. Ačiū :)

Katinėlis ir apyrankė iš filco likučių

2010-01-15T14:26:00.007+02:00

Tai vakar vakaro rezultatai. Liepa (6m) labai norėjo KĄ NORS VEIKTI (nuo šitos frazės man prasideda migrena, bet čia įrašas ne apie tai). Taigi, ištraukiau dirbtinio veltinio (filco) likučių, kuriuos kadaise pirkau (VCUP'o rankdarbių parduotuvėje) specialiai darbeliams su vaikais. Turiu namie ir tikros veltos vilnos likučių, bet pastebėjau, kad ją vaikams labai sunku karpyti. Liepa išsirinko tinkams spalvas ir sukarpė mažais gabaliukais. Tada viską suvėrė ant plonos gumytės ir gavosi apyrankė. Barbora (2,10m) paprašė adatos siūti, tai įvėriau jai į mažiausiai aštrią adatą siūlą, daviau filco ir ji kuo rimčiausiai siuvo katytę, rutuliuką, o po to jau ir pati pamiršo ką siuvo :) Na, o aš prisikarpiau apskritimų, katytės priekį ir užpakalį, šiek tiek pagražinau snukutį, suvėriau viską ant gumytės ir prašom katinėlis :) Tiesa, kadangi jis suvertas ant gumytės, tai jį galima tampyti (proto ribose) kaip "garmoškę" :)

Liepa labai didžiavosi savo apyranke, net užsidegė padaryti tokius karolius, tai šiandien nuo ryto juos ir daro ;) Mano ekspromtinė katytė irgi labai patiko mergaitėms, ją milavo, bučiavo, supo :) Žodžiu, pavyko KĄ NORS gerai nuveikti ;)

Šeimyniniai žagarėliai

2010-01-13T10:26:00.009+02:00

Tiems, kas ieškodami žagarėlių recepto per google pateko į šį įrašą iškart noriu pasakyti, kad čia jo nerasite.

Žinote, kulinarijos sritis yra juoda dėmė mano biografijoje :) Ištekėjau mokėdama tik bulves iškepti. Bet aplinkybės verčia keistis ir tobulėti. Todėl tikiu, kad dar po kokių 5 metų galėsiu pasigirti kokiu nors originaliu savo patiekalu. O šiam kartui pasidalinsiu tik keliais įspūdžiais iš žagarėlių kepimo.

Prieškalėdiniu laikotarpiu mane apsėdo kepimo manija. Kadangi moku tik obuolių, morkų pyragus, bandeles-roželes bei kibinus, tai šiuos skanėstus paeiliui ir kepu. Bet kažkuriuo momentu pajaučiau, kad norisi naujo iššūkio, todėl iškepiau naują varškės pyragą, o prieš kelias dienas iš interneto išsitraukiau žagarėlių receptą. Išsiminkiau tešlą, čia save pertrauksiu pasakydama, kad kažkodėl man visada reikia daugiau miltų negu būna parašyta receptuose :) Pradėjau formuoti žagarėlius, užkaičiau aliejų ir jau pradėjau įsivaizduoti kaip skaniai pakvips namai ir kaip tuoj visi smaguriausime žagarėliais :)

Įkaito aliejus, todėl sudėjau pirmuosius žagarėlius. Jie greitai iškepė, tada sudėjau kitus ir daugiau nebeliko paruoštų žagarėlių. Kaip nepatyrusi kulinarė puoliau į paniką, kad nespėju vienu metu ir kepti, ir daryti žagarėlių, todėl ėmiau rėkti kviesdama vyrą. Subėgo visa šeimyna. Taigi rezultate aš su Barbora formavome žagarėlius, o vyras su Liepa kepė. Atrodė labai skaniai ir nors beveik viską suvalgėme per vieną vakarą, bet iš tiesų jie gavosi neskanūs. Dar turiu vieną receptuką su varškės žagarėliais, tai mėginsiu juos kepti, tikiuosi pavyks. Beje, šis procesas neša tokią smarvę! Dvi dienas namai smirdėjo nepaaiškinamu kvapu :) Bet kokiu atveju, buvo visai smagu darbuotis kartu su visa šeima :)

Taip ir gyvenu

2010-01-08T14:28:00.006+02:00

Žiūriu, kad mano tinklaraštis gyvas vien darbeliais. Netyčia taip gavosi, nes iš esmės tai retokai mes tuos darbelius darom. Pralėkė šventės, o aš neįdėjau jokio įrašo apie metų suvestinę ar kitų metų planus ir pan. Tiesą sakant, šiemet labai norėjosi Kalėdų proga parašyti savo apmąstymus šia tema, bet tas išdykėlis laikas kažkur dingo ir atėmė iš manęs galimybę šventiškai "pabloginti".

Man patinka prieškalėdinis laikotarpis, nes tuomet ore tvyro laukimas ir žmonės būna geresni. Labai patinka Kūčios mano tėvų namuose, kai visi susėda prie stalo, tėtis maldoje Dievui padėkoja už praėjusius metus ir paprašo pagalbos nugyventi dar vienus metus. Po to visi dalinamės "plotkelėmis" linkėdami vienas kitam gerų dalykų. Atmosfera būna tokia šilta, intymi, saugi... O vat per Kalėdas dažniausiai man būna liūdna, kažkokia depresija užpuola, bet antrą Kalėdų dieną vėl viskas gerai :)

Šiemet man įstrigo, kad Liepa (6m) buvo labai susikoncentravusi į Kalėdų senį ir dovanas. Bet ir darželyje, kaip supratau, nė žodžio nebuvo užsiminta apie Kalėdų tikrąją prasmę. Man labai patiko pas draugų pirmokę mokykloje Kalėdinė šventė - ne vaikai gavo dovanas, bet patys vaikai ruošė dovanas ir jas vežė dovanoti ar tai į senelių namus ar tai neįgaliesiems (jau nepamenu). Kai ieškojau kokio nors teatriuko ar Kalėdų senio į Mamų klubą, tai susidūriau su nuostata, kad "linksmintojai" nelinkę per šventes minėti tikros Kalėdų prasmės. Na, netikinčiajam tai tik dar viena proga pasilinksminti, bet šiaip iš esmės, tai juk Kristaus gimtadienis... Na, kaip Jam jaustis, kai visi švenčia Jo gimtadienį, bet pamiršta patį jubiliatą...

Na, o kalbant apie Naujuosius, tai pirmi metai po ilgo laiko, kai mes su visa šeima šventėm. Nes vis vaikai buvo maži ir mes juos palikdavom arba seneliams arba tiesiog namie ramiai prabūdavom. O šį kartą kelios apsivaikavusios šeimos susibėgom ir smagiai su pokalbiais, žaidimais, fejerverkais ir vaišėm sutikom Naujuosius. Tiesiog smagu buvo taip smagiai pasibūti su draugais :)

Jei pažvelgčiau į Naujuosius iš asmeninės perspektyvos, tai aš jų žiauriai nelaukiu. Net šaltas prakaitas išmuša pagalvojus, kad reikės Barborą (2,10 m) vesti į darželį, o man grįžti į darbą :( Visų pirma, gaila Barborą visai dienai atiduoti į "vaikų kombinatą". Ji man atrodo tokia maža, trapi, pažeidžiama. Matau kaip jai gera tarp savų ir graudu kai pagalvoju, kad ji visą dieną bus tarp svetimų, niekas jos nepaglostys, nepriglaus, neišklausys, nepaguos... Kita vertus nenoriu į darbą, nes dabar susikūriau man įdomų gyvenimo būdą, darau tai, kas man patinka. Be to, ir namiškiams patinka, kai juos pasitinka nuolat namuose besisukinėjanti gyva dušelė :) Na, žinoma turiu paminėti ir kitą dalyką - jaučiuosi visiškai atšokusi nuo darbo reikalų, atrodo, kad mano smegenys išdžiuvo ir aš nieko nesugebu. Bet, kaip ten be būtų, realybė yra realybė ir nieko nepadarysi - reiks išsitraukti socialinių paslaugų įstatymą (nes dirbu soc darbo srityje), "įkalti" valerijonų, vesti Barborą į daržą ir eiti į darbą... Šiuo metu tai didžiausi mano iššūkiai.

Paveikslėlis Danny Hahlbohm

Ožkytės kaukė

2010-01-08T14:14:00.003+02:00

Šiemet Liepa buvo ožkytė. Pirmiausia iš seno balto džemperiuko likučių pasiuvau ragiukus ir ausytes. Toliau po ilgų ieškojimų, radau Barboros kepurėlę, kuri tiko ir Liepai, tad prie jos prisiuvau ragiukus ir ausytes. Su kitais rūbais buvo sunkiausia, nes Liepa vienareikšmiškai teigė, kad ožiukai būna tik balti ir rengtis reikia tik baltai. O mes kaip tyčia neturime nei baltos maikutės, nei sijonėlio, nei kelnyčių :( Aplaksčiau tuziną skudurynų, bet radau tik vieną šiokią tokią baltą maikutę ir kažkokį karnavalinį baltą su kailiuku apsiaustą. Iš to apsiausto vargais negalais (nes neturiu siuvimo patirties) pasiuvau sijoną ir likusį kailiuką prisiuvau prie maikutės. Tada beliko apsimauti baltas pėdkelnes, juodus batukus ir baigta! Svarbiausia, kad Liepai viskas tiko ir patiko :)

Vaikystės girlianda

2009-12-20T11:39:00.006+02:00

Prieššventiniame maratone visai netikėtai iškilo vaikystės prisiminimas - man labai patikdavo iš popieriaus daryti girliandas, o jomis puoštas kambarys (man) būdavo labai gražus. Taigi, paėmėm spalvotą popierių, žirkles, klijus ir su mergaitėm pradėjom kūrybą. Barbora, kaip visada, rimtu veidu kūrė tai, ką jai reikia :) O Liepa mielai ėmėsi girliandos :) Džiaugiausi, kad jai lengvai sekėsi klijuoti detalę po detalės ir netrukus ji jau turėjo ilgą girliandą. Beliko nuspręsti kur kabinti. Kai papuošėm kambarį jis pasidarė jaukesnis, šventiškesnis ... ir nostalgiškai mielas ;) Patarimas: jei vaikai nedideli, tai jiems lengviau girliandą daryti iš didelių žiedų, taip ji padaroma žymiai greičiau.

Krepšelis iš siūlų ir klijų - nepasisekęs darbelis

2009-12-08T14:37:00.010+02:00

Ar jums būna, kad nepasiseka koks nors darbelis su vaikais ar rankdarbis, ar kepinys... Kiek skaitau įvairius tinklaraščius, kažkaip nepasitaikė tokių įrašų. O štai mano kompiuterio archyvuose jau susikaupė gera krūvelė nevykusių darbelių. Atrodo, pasiruoši tam iš anksto, kruopščiai darai, visą eigą fotografuoji, o rezultate gaunasi š... :( Pagalvojau, nevaidinsiu, kad man viskas gerai sekasi ir aprašysiu vieną iš tokių nevykusių darbų.

Kadaise internete nusižiūrėjau idėją, kad galima iš siūlų, lipalo ir baliono pasidaryti ale krpešelius/vazeles. Taigi, su mergaitėm prisipūtėm du balionus, prisikarpėm siūlų, pasidėjom klijų ir pirmyn. Pirmiausia įstatėm balionus į dėžutes, kad jie stabiliai stovėtų. Tada siūlus sumerkėm į klijus ir pradėjom dėlioti ant balionų. Bedėliojant man pasirodė, kad reikia gal pirmiau sudėti siūlus ant baliono, o tada juos aptapšnoti klijais - tai taip ir darėme. Bet taip darant vis gi pagalvojau, kad geriau siūlus mirkyti. Tik gal mirkyti ne gryname lipale, o skiestame su vandeniu. Tad atskiedžiau lipalą su vandeniu ir toliau lipdėm. Kai sulipdėm iki norimos formos vazelės, balionus padėjau auštai ant sekcijos, kad džiūtų pora dienų. Kai išdžiuvo balionus susprogdinome ir gavome vazeles. Bet jos gavosi toooookios nesimpatiškos.... kad dar tą pačią dieną mergaitės jas išmetė :) Tai va toks tas mūsų nevykęs darbelis :) Guodžiu save bent tuo, kad laiką praleidau kartu su vaikais, o ne prie kompiuterio :)

Šeštasis Liepos gimtadienis

2009-12-03T10:55:00.011+02:00

Atšventėm šeštą Liepos gimtadienį. Nors jam morališkai ir idėjiškai ruošiausi beveik mėnesį, bet vis tiek viskas liko paskutinei dienai. Ir dar, turiu prisipažinti, kad visada per gimtadienius jaučiuosi baisi nevykėlė (atrodo nemoku nei gerai stalą suruošti, nei įdomią programą sugalvoti, nei svečius užimti...).

Šį kartą taip jau gavosi, kad Liepa savo gimtadienį šventė tris dienas :) O artėjant gimtadieniui vis kartojo "tik nieko neruošk valgyti! Nei mėsytės, nei bulvytės, nei sumuštinuko - nieko. Tik tortas ir kokteilis." Taigi, pirmą dieną šventėm su artimaisiais (seneliai, teta, dėdė...). Vakaro meniu: mano kepti kibinai su sultiniu, mergaičių kepti sausainukai, vaisiai, riešutai ir tortas. Nors Liepa labai laukė svečių, bet turiu pripažinti, kad gimtadienis su suaugusiais vaikui nėra labai linksmas. Liepa netrukus sėdėjo patempus lūpą, nes anot jos "mano gimtadienis, bet niekas su manimi nebendrauja, o tik vienas su kitu". Tad močiutės ėmėsi taisyti padėtį ir netrukus visi žaidėm Jurgelį meistrelį :))

Antrą dieną Liepa pasikvietė drauges. Šiam vakarui paruošiau įvairių užduotėlių, žaidimų ir vieną lengvą rankdarbėlį. Beveik viskas pavyko gerai, išskyrus gal tik tai, kad gimtadienis vyko per trumpai (2,5 val.). Kol draugės susirinko, kol pažaidėm, kol tortą suvalgėm laikas akimirksniu prabėgo ir jau atėjo tėveliai pasiimti vaikučių. Na, o trečią dieną Liepa su tėčiu ėjo žiūrėti "Pasivaikščiojimas su drakonais". Tai toks va tas Liepos gimtadienis. O kam įdomu parašysiu kibinų receptuką (už jį ačiū Natalijai) ir kelis žaidimukus.

Kibinų receptas:

TEŠLA:

1 litras kefyro, 300 mg margarino kepimui. Sumaišom su miltais, kad neliptų prie rankų ir įdedam į šaldytuvą (ne į šaldiklį) 5 val, galima net nakčiai. Gaunasi nerealiai daug, bet galima daryti perpus.

ĮDARAS.

O įdarui paimam apie 800 g. faršo, kurį mėgsta šeimyna, 2 dideli svogūnai, prieskoniai, malti pipirai, druska. Kad mėsa butų sultingesnė į faršą įdėkite 3 šaukštus grietinės. Na, o tada kočiojam :) Ant iškočioto blyno su maždaug 7 cm skersmens lėkštute išspaudžiam skrituliukus, iš kurių formuojam kibinus. Aptepu kiaušinio baltymu ir į orkaitę. Kepam apie 45 min, kol apskrunda. Skanaus :)

Žaidimukai.

"Kas dėžėje?". Dėžės šonuose iškirpkite dvi skyles, pro kurias tilptų rankos. Į vidų įdėkite įvairių daiktų. Geriausia dėti per skyles, kad netyčia neįdėtumėte didesnių gabaritų nei skylė daiktų. Žaidimo esmė - įkišus rankas reikia apčiuopos būdu atspėti kokį daiktą paėmei į rankas.

"Siuntinukas". Šį žaidimuką pasiskolinom iš Tvynių, tik mes jį kiekvieną kartą vis kaip nors pakeičiam. Šį kartą į plastmasinius kiaušinukus (nuo Kinder kiaušinių) pridėjom įvairių užduotėlių (pašok šokį, užmink mįslę, papasakok juokingą istoriją, suvaidink ką nors, o kiti tegul atspėja ir t.t.). Kiaušinukus sudėjom į dovanų maišelį, kuris grojant muzikai buvo siunčiamas per rankas. Kai nustoja groti muzika siuntinukas turi sustoti, pas ką tuo metu jis sustoja, tas turi išsitraukti kiaušinuką ir atlikti jame esančią užduotį.

"Šokis su šluota". Ratuku sustatom kėdutes. Kėdžių turi būti viena mažiau nei žaidėjų. Kai groja muzika visi šokdami juda aplink kėdutes ratuku. Nustojus groti greitai sėda. Kas lieka be kėdės gauna šluotą ir dabar kai užgroja muzika, tas vaikas kartu su visais juda ratuku tik jau šokdamas su šluota. Vėl nustoja groti muzika ir kas lieka be kėdės ima šluotą ir šoka su ja. Ir t.t.

Rankdarbis "Apyrankė su gėlyte". Iš anksto paruošiau iš veltos vilnos didelių ir mažų apskritimų, žirkles, adatą su įvertu siūlu, sagutes, iš tamprios raukinukų juostelės susiūtus pagrindus apyrankei. Reikia didelį ir mažą apksritimuką iš trijų ar keturių pusių įkirpti beveik iki vidurio. Gautų lapelių kampučius užapvalinam žirklutėmis. Uždedam mažą apskritimą ant didelio ir taip juos prisiūnam prie apyrankės. Išsirenkam patinkačią sagutę ir ją prisiūnam prie gėlytės. Apyrankė baigta. Pastebėjimas - su medžiagėlėm dirbti lengviau, nes vilna gan sunkiai kerpasi, tai jei turite, galite vietoj vilnos rinktis medžiagėles.

Teišerskytės angelas

2009-11-20T20:03:00.005+02:00

Nuvėliau angeliuką, kuris anot mano draugės primena Dalią Teišerskytę :)

Kvepianti aplikacija

2009-11-20T12:34:00.006+02:00

Manęs vis klausia kur prapuoliau. Dingau aš į dvi svetaines, kurios totaliai iš manęs atima visą laiką bloginti mamadienyje. Na, man tvarkytis tose svetainėse tikrai patinka, bet va su laiku.... tai prastai.... Jei jums labai manęs trūksta, tai prašom užsukti į Mamų klubą arba į Mamyčių dienos centrą. Kadangi mus, kaip ir daugelį žmonių, parklupdė gripas, tai naudodamasi proga, kad turiu šiek tiek laiko, įsisukau į kaldrą (nes krečia drebulys) ir pamėginsiu šiek tiek atgaivinti savo mamadienį.

Vieną dieną nusprendėm ekspromtu padaryti aplikaciją iš maisto. Na, šiais kriziniais laikais šventvagiška maistą naudoti tokiems tikslams, bet kai namuose labiau "zyzė", o ne krizė, tai leidau sau taip nusidėti :) Pradžioje susidomėjimas buvo nerealus. Ant stalo padėjau po popieriaus lapą, klijų, flomasterių ir... kavos, cinamono lazdelių, grikių ir kitokių kruopų. Mergaitės net spirgėjo iš nekantrumo (ypač Barbora). Pirmiausia jos nusipiešė piešinukus, kuriuos vėliau turėjo apklijuoti visokiais valgomais dalykėliais. Aš tuo tarpu irgi nupiešiau veiduką. Bet turiu prisipažinti, kad netrukus susidomėjimas pradėjo blėsti, nes tie valgomi daikčiukai klijuojant nelabai klausė. O dar netrukus mergaitės persimetė į mano veiduką ir ėmėsi jį klijuoti. O galiausiai prasidėjo "valgio virimai" :) Smagiausia buvo žiūrėti kaip Barbora suleido rankas į kruopas ir mėgavosi šiuo jausmu :) Vakare mergaitės rodė tėčiui aplikacinius darbelius, o jis bežiūrėdamas ėmė dairytis aplink lyg ko ieškodamas. Pasirodo jis ieškojo kas taip kvepia kava ir cinamonu :) Kai paaiškinom, kad taip kvepia mūsų aplikacijos, tai... gavom barti :))

Mielas nemielas darželis...

2009-09-30T10:21:00.003+03:00

Šis blogas yra mano dienoraštis, todėl kur daugiau, jei ne į dienoraštį aš galėčiau išlieti savo emocinius išgyvenimus.

Visgi kaip aš pavydžiu tiems, kurių vaikai lengvai adaptuojasi darželyje. Liepa (beveik 6m) jau labai noriai vaikšto į darželį, ten lanko įvairius būrelius, turi draugių ir yra patenkinta. Nors man nuo vaikystės vis dar yra išlikę neigiami prisiminimai apie darželį, bet po truputį požiūrį į darželį stengiuosi keisti. Ta prasme, bandau patikėti, kad tai nėra blogybė :-/ Paskaitau Austėjos mintis ir galvoju, Dieve, kaip norėčiau ir aš taip mąstyti. Vis save tikinu, kad Liepai patinka ten, daug veiklos, bendravimo... Nors, aišku, vaikų skaičius grupėje, tai visą reikalą gadina :( Tada nori nenori personalo santykiai į vaikus pasidaro tokie valdiški, "gamykliniai".

Na, bet su Liepa viskas tarkoj. O štai su Barbora... Mes ją planavome į darželį vesti prieš sueinant trims metukams, nes man reiks grįžti į darbą. Bet darželio direktorė pasakė, kad vaiką pradėti vesti nuo pavasario į darželį yra nepriimtina, kad reikia vesti nuo rugsėjo. Kadangi nuo šio rugsėjo vietos nebėra, o nuo kito rugsėjo man jau bus per vėlu. Tai turėdami omeny, kad atsilaisvinus vietai mes turime pirmenybę (nes jau vienas mūsų vaikas lanko tą darželį) ir, kad darželyje nuolat vyksta migracija, tai parašėme prašymą vesti Barborą (2,6m) į darželį nuo šio rugsėjo. Be to, kai su ja vesdavom Liepą į darželį, tai ji labai norėdavo pasilikti su vaikais ar žaisti darželio kieme, todėl galvojau, kad Barborai darželyje turėtų patikti. Taigi, rugsėjo vidury sulaukėme direktorės skambučio, kad atsirado vieta ir galime pradėti lankyti darželį.

Taigi, pirma Barboros diena darželyje. Planavau šiek tiek su ja kartu pabūti ir tada jei ji norės, tai dar kokiai valandžiukei palikti. Kai atėjome į grupę ten virė gyvenimas: vaikų daug, kažkas verkia, kažkas žaidžia, kažkas dar sėdi prie stalo ir valgo pusryčius. Barbora vos įėjusi pasileido tekina prie visų žaidimų, nuo vieno kampelio prie kito bėgte bėgo - taip jai viskas buvo įdomu :) Grupėje dvi auklėtojos ir šeimininkėlė. Viena auklėtoja iškart prisistatė prie mūsų, davė pildyti įvairius popierius, susakinėti įvairią informaciją, sąrašą ką reikia nupirkti ir t.t. Nors tai daryti jai buvo gana sunku, nes nuolat kas nors verkė ir ji eidavo raminti vaikų. Taigi, užpildžiau popierius ir manęs paprašė, kad išeičiau, kad mano buvimas tik dar labiau traumuos vaiką, kad greičiau adaptuosis jei tiesiog paliksiu kelioms valandoms. Taip ir padariau. Aišku, Barbora pamačiusi, kad nebėra mamos baisiai įsiverkė :( Verkiančią radau ir kai atėjau paimti po poros valandų :(

Auklėtoja liepė nedaryti pertraukos ir rytoj vėl atvesti keletui valandų. Ir aš vėl atvedžiau. Šį kartą vedėm kartu su Liepa. Bet viskas pasikartojo kaip ir pirmą dieną :( Trečią dieną jau norėjau nevesti, bet auklėtoja ir vyras primygtinai ragino manęs nesuskysti, nepasiduoti ir vėl vesti. Tik šį kartą Barborą vedė vyras, nes pagalvojom, kad gal jai lengviau bus jį paleisti nei mane. Ką gi, ji vėl verkė.

Kai atėjau jos paimti, auklėtojos vaikus rengė ėjimui į lauką. Atmosfera - chaosas, pasimetę vaikai, vieni apsirengę stovi, kiti verkia ir nesiduoda rengiami. Barboros dar niekas nerengė, ji pamačiusi mane puolė į glėbį ir verkė. Pačiupinėju ją, o ji apsisisisiojusi ir net jau apdžiuvusi :(

Šiaip, jei ji padaro į kelnes, tai dėl diskomforto net negali pajudėti, o čia ji net apdžiūti spėjo. Ji paprastai labai tyliai prašosi į tualetą, tai ko gero niekas tame triukšme ir negirdėjo. O kai padarė į kelnes, gal vėlgi niekas negirdėjo kaip ji skundėsi. O gal ji iš to streso net ir nejautė jokio diskomforto, kad kelnės šlapios. Ai, dabar jau nieko nebeišsiaiškinsim. Bet širdį tai labai suspaudė. Niekam nieko nesakiau (nes auklėtojos užsiėmusios buvo vaikų rengimu), tyliai perrengiau Barborą ir pasakiau sau, kad artimiausiu metu mes čia tikrai negrįšim.

Neturiu nieko prieš auklėtojas, jos tikrai stengiasi, ir vaikus priglaudžia, ir sudomina visokiais žaidimukais, ir šeimininkėlė labai meili su vaikais. Bet kai toks vaikų skaičius ir jie visi naujai atėję, visiems adaptacija, dauguma iš jų liūdi be mamų... tai ar tai normalu??? Kaip turi būti vaikui emociškai baisu patekti į būrį liūdinčių ir verkiančių vaikų su nepažįstamom tetom. Nors vyras ir nesutinka su mano sprendimu, bet kol nėra poreikio aš Barboros tikrai nevesiu į daržą. Tegul adaptuojasi tie vaikučiai, tegul Barbora normaliai išmoksta atlikti tualeto reikalus, tegul emociškai dar pabręsta su mama namie, o tada jau bus galima ateiti į darželį. Su darželiu sutartį sudarėm, kas mėnesį mokestį mokėsim, tai ir vietą mums laikys. Štai tokie mūsų išgyvenimai...

Saulėgrąža

2009-09-25T15:52:00.004+03:00

Seneliai atvežė saulėgrąžą. Ji tokia kvapni... ir labai man primena vaikystę. Bet įdomiausia buvo žiūrėti į mergaičių reakciją :) Jos abi matydavo sode augančias saulėgrąžas, visada jas atpažindavo. Bet kai ant stalo padėjom didžiulę galvą, abi nesuprato kas tai. Net kai pasakėme, kad saulėgrąža vis tiek nesuprato... Anksčiau Liepai atrodė, kad tai gėlė (nors mes sakėm, kad ten viduje auga saulėgrąžos), o dabar ji nepanaši į gėlę... ir kokio velnio ją padėjome ant stalo? Sakau gi čia saulėgrąža, gali gliaudyti ir valgyti, o Liepa vis tiek nesuprato. Tik kai išėmiau kelias saulėgrąžas, ji pamatė, kad ten jų šimtai :D Visgi, mūsų vaikai tikri miestiečiai...

Košės veidukas

2009-09-25T15:20:00.004+03:00

Nors kartais iš maisto darau visokias figūras, kad mergaitėms "apetitniau" atrodytų, bet šį kartą šį veiduką padariau ne aš :) Barbora (2,5m) labai mėgsta piešti veidukus. Pastaruoju metu pradėjo veidukus ne tik piešti bet ir dėlioti iš kokių nors daiktų (akmenukų, pagaliukų...). Visi pietavome, kol aš šnekėjausi su vyru akies krašteliu mačiau, kad Barbora valgo iš mano lėkštės. Bet kai pasilenkiau valgyti, vos nenugriuvau nuo kėdės, nes pamačiau ten į mane spoksantį veiduką :))

Pasidaryk fotokubą

2009-08-20T14:57:00.006+03:00

Internete ieškojau idėjų darbeliams su vaikais ir visai netyčia radau kaip pasidaryti fotokubą (nežinau kaip jį tiksliai pavadinti). Na, jo su mažais vaikais tikrai nepadarysite, bet jei vaikas jau nebekiša daiktų į burną, tai jam visai smagu bus su tokiu kubu pažaisti. Žiūrinėjant jį galima vardinti žmonių vardus, pasakoti ką jie veikia ir pan.

Pats darymo procesas nėra sudėtingas. Būtina turėti spausdintuvą. Nuorodoje smulkiai pateikiamos visos instrukcijos. Aš galiu tik bendrais bruožais punktelius pavardinti:
1) Jums reikia išsirinkti kokio tipo kubą norėsite daryti (choose your type of kaleidocycle).Hex kaleidocycles sudarytas iš 6 piramidžių, oct kaleidocycles - iš 8 piramidžių. Abejais atvejais naudojamos 4 nuotraukos.
2) Iš savo kompiuterio išsirinkite keturias nuotraukas.
3) Atsidarę pradinį langą atsispausdinkite brėžinuką paspaudę ant
"click here to print".
4) Dabar spauskite ant "get directions" ir pirmyn :) Pirmiausia su liniuote ir buku peilio galu gerai įbrėžkite visas tiesias ir įstrižas linijas (tai labai svarbu tolesniam darbui). Tada patepkite reikiamas kraštines klijais ir suklijuokite.

Čia nufilmavau kaip atrodo mano fotokubai. Pirmą dariau 6 piramidžių kubą iš paprasto spausdinimui skirto popieriaus, antras - iš 8 piramidžių ir iš foto popieriaus. Turiu pripažinti, kad pirmas žymiai labiau vykęs - jis lengvai lankstosi, geriau atrodo. Iš foto popieriaus sunkiau lankstyti, net vienas kampas kažko plyšt pradėjo, be to per sulenkimų linijas nušiuro spalvos. Išvada- darykite iš paprasto spausdinimui skirto popieriaus. Beje, aš naudojau pieštukinius klijus (nors instrukicijoje nerekomenduoja jų naudoti). Filmuko kokybė prasta, nes pati filmavau ir pati lanksčiau :/

Vyrų ir moterų skirtumai

2009-08-18T13:20:00.002+03:00

Vyras vakar priminė seniai matytą ir užmirštą filmuką apie moterų vyrų skirtumus :)

Kaip mes nuomojomės kambarį prie jūros

2009-08-17T13:01:00.001+03:00

Šiemet jūra vėl kaip magnetas mus pritraukė prie savęs :) Paprastai visus metus laukiam kada ten nuvažiuosim... laukiam su džiaugsmu ir su nerimu. Kiekvienais metais prieš važiuojant vyksta nerealios paieškos kur apsigyventi. Norisi ir kad sąlygos būtų pakenčiamos, ir kad kaina nesikandžiotų. Šiemet (kaip ir kiekvienais metais) iš interneto prisirinkau apie 50 telefono numerių ir juos apskambinau. Kompiuteryje atsiverčiau žemėlapį ir skambindama žiūrėjau kur konkrečiai yra kiekvienas adresas, kaip toli nutolęs nuo jūros ir miesto.

Kartais kambario savininkas užtikrintai teigia, kad namas 50m nuo jūros, o realiai nuo jo iki jūros būna gerokai virš kilometro. Arba, pvz, pernai nusižiūrėjom sodybą tarp Klaipėdos ir Palangos. Jų tinklapyje ir patys šeimininkai sakė, kad iki jūros apie 600m. Kai atvažiavom apsidairyti, tai pasirodo, kad iki jūros buvo apie 4 km kelio!!! Tie metrai ir kilometrai pasidarė svarbūs kai atsirado maži vaikai.

Taigi, VARGAIS negalais išsirinkom gyvenamą vietą. Vieta gera, dar niekada taip arti jūros negyvenom - tai pirmas namas nuo jūros toje gatvėje. Mes gavom visą antrą aukštą (du modernūs dviviečiai kambariukai, vonia, WC), kieme bendra virtuvėlė su kitais nuomininkais. Kai atvažiavom sužinojom, kad pirmame aukšte gyvena šeimininkai (vyras, žmona, ir du berniukai) su šunimi. O kai įsikūrėm sužinojom, kad tas šuo mėgsta garsiai ir daug paloti, o berniukai garsiai parėkauti ir patrankyti durimis. Na, bet tiek to - svarbu jūra arti ir nebereikės kiekvieną kartą su didžiausiom tašėm (nes visko prisikrauni nenumatytiems atvejams) tarabanintis į paplūdimį.

Pirma diena ir pirma naktis. Apie 1 val nakties vis dar girdisi šurmulys kieme, kažkas sėdi prie stalo, kalba, užkandžiauja. Šurmulys netrukdo, netgi ramina. Bet staiga pasigirsta nežinia kiek decibelų siekianti mūsų šeimininkės "kolionė". Ji cenzūriniais ir necenzūriniais žodžiais iškoneveikia šurmuliuotojus, kad jie eitų miegoti. Iš balso girdisi, kad moteris įkaušusi. Ji koliojosi baisulingai garsiai. Mintyse meldžiausi, kad tik nepabustų vaikai. Po kurio laiko šurmuliuotojai išsiskirstė, šeimininkė nutilo. Ačiū Dievui, vaikai nepabudo.

Sujaudinta girdėto konflikto bandžiau nusiraminti ir užmigti. Kai pagaliau pradėjau grimsti į miegą mane vėl pažadino naujas konfliktas. Šį kartą jis vyko pas mus namelyje, pirmame aukšte. Riejosi šeimininkai, rėkė vienas ant kito beprotišku balsu, jų vaikai verkė. Mane apėmė baimė ir siaubas, labai gaila buvo jų verkiančių vaikų. Nenorėjau, kad tuos barnius girdėtų Liepa. Šeimininkė buvo įkaušusi ir rėkė kaip beprotė, atrodė, kad tai kita moteris nei ta, su kuria kalbėjau dieną. Meldžiausi, kad neišsigąstų Liepa su Barbora ir, kad šeimininkai nieko vienas kitam nepadarytų. Mano nuostabai mergaitės nepabudo. Konfliktas po kurio laiko nurimo, nors nedideli sujudimai buvo girdėti iki ryto. Šį kartą aš nebegalėjau užmigti... praverkiau... galvojau, kad mūsų atostogos jau prarastos. Norėjosi ryte iš čia bėgti, bet mes jau viską buvom sumokėję į priekį, tad nebeturėtume už ką išsinuomoti kitur kambario. Negalėjau sulaukti ryto, mintyse kalbėjau su šeimininke ir prašiau gražinti mums pinigus...

Ryte su vyru svarstėm kaip mums elgtis. Nusprendėm dar pabūti vieną naktį, o tada žiūrėsim... Kai susitikau šeimininkę, ji atsiprašė už naktinį nesusipratimą. Aš buvau pilna emocijų, negalėjau suprasti ar labiau pykstu, ar man labiau jos gaila. Todėl tiesiog nutylėjau. Ačiū Dievui, kitos naktys buvo sąlyginai ramios. Jei nekreiptume dėmesio į tą naktinį konfliktą, sulūžusią lovą, dėl ko mes visą laiką riedėdavom į vieną pusę, į nuolat trankomas duris, šeimininkų garsų kalbėjimą ir šuns lojimą, tai mes gyvenome puikiai :) Tikrai, gal sunku patikėti, bet atostogomis mes likome patenkinti :)

Mažųjų filosofija #3

2009-08-14T10:21:00.003+03:00

Per radiją vaikai vardina ką lanko jų mamos: "mano mama lanko sporto klubą", "mano mama lanko baseiną". Tada prie vaikų prisijungia Liepa (5,5m): "o mano mama lanko mamų terapiją (tai Mamų klubo ir meno terapijos bendras darinys) :)

Barbora (2,5m) žino, kad jai 2 metai ir kad sesei 5 metai. Ir štai ji bando išsiaiškinti kiek man metų. Klausia ar man du ar penki metai? Sakau 35, o ji apsidžiaugia ir pakartoja, kad mamai 5. Pataisau, kad man ne 5, o 35, tada ji užtikrintai pareiškia, kad mamai ne 5, o 2 metai :) Ne, sakau, man ne 2, o 35, ji tada vėl sako, kad mamai 5 metai. Aš mėginu laikytis savo, kad man ne 2 ir ne 5 metai, o 35. Pauzė, Barbora kažkodėl apsidžiaugia ir užtikrintu tonu pareiškia: "mamai 2 metai" :) (Na ir kaip su vaiku ginčytis :))) ?

Dekupuoti pakabukai

2009-07-23T13:14:00.006+03:00

Vieną vakarą svečiuose buvo stresuojanti draugė, su dukra. Stresui ir niūriai nuotaikai prablaškyti pasiūliau padekupuoti ;) Ir nors aplinkui šėlo vaikų būrys, reikėjo nuolat slėpti dekupažo priemones ir saugoti džiūstančius darbelius, vis gi rezultatais mes likome patenkintos - puikiai prasiblaškėm ir pasipuošėm naujais pakabukais. Padariau vieną pakabuką sau ir vieną Liepai. Pakabukai dvipusiai.

Dviratis!!!

2009-07-21T13:06:00.006+03:00

Naujus vaiko atradimus jau buvau nurašiusi kūdikiams, nes jiems vis kas nors naujo įvyksta: tai apsiverčia, tai pradeda sėdėti, stovėti, ropoti ir t.t. O kas naujo gali vykti penkiametės Liepos gyvenime? Visi jos pasiekimai tokie nežymūs ir nepastebimi (pradėjo skaičiuoti, vardą rašyti, filosofuoti, daiktus pasiekti, kurių anksčiau nepasiekė...).

Bet vis gi turiu pastebėti pirmo dantuko iškritimas mane labai palietė. O dabar dar vienas naujas įvykis - išmoko važinėti dviračiu! Tiesa, ji būtų išmokusi ir anksčiau važiuoti, bet mes kažkaip vis patingėdavom ją pamokyti. Mokymuisi praktiškai užteko poros dienų. Vieną dieną palaksčiau ją vis prilaikydama, bet palaksčiau taip, kad galvojau iki namų durų neparšliaušiu iš nuovargio :) Kitą dieną dar šiek tiek su seneliais sode bandė važiuoti, o trečią dieną vėl išėjau su ja į lauką pasiruošusi baisiajam nusilakstymui. Bet šį kartą, mano nuostabai ir džiaugsmui, ji sėdo pati ir nuvažiavo :)) Kokia Liepa buvo laiminga!!! O ir aš net iš džiaugsmo apsiverkiau :) Ji man iškart tokia didelė, savarankiška tapo...

Nuo tos dienos Liepa tik ir kalba apie dviratį, atrodo, kad visą laisvą laiką nuo miegojimo ir valgymo turim skirti jos važinėjimui. Visą savaitėlę laisvą laiką tam ir skirdavau, todėl vaikščiodama iš paskos nuėjau nerealius atstumus (tikiuosi tai nors kiek pasimatys ant mano figūros ;)) Galiausiai iš dulkių ir voratinklių vyras ištraukė savo dviratį, tai dabar dviese (aš ir Liepa) važinėjamės dviračiais :) Nerealu (neskaitant to, kad nuo dviračio man labai skauda užpakalį :) Kadangi apetitas kyla bevalgant, tai dabar pradėjom svajoti apie dar vieną dviratį su vaikiška kėdute, kad galėtume visa šeimyna važinėtis :)

Dainų šventė

2009-07-19T10:19:00.013+03:00

Turiu prisipažinti, kad nors ir laukiau dainų šventės, bet visai neplanavau į ją eiti. Ir jei nebūtų atvažiavusi draugė iš Londono, tai būčiau taip ir nenuėjusi. Tiesa, dar turiu prisipažinti, kad į stadioną, kur vyko šventė, patekau visiškai neįtikėtinu ir labai juokingu būdu. Bet, deja, dėl žymių pavardžių, etinių sumetimų ir dėl savo reputacijos saugojimo nenorėčiau to pasakoti viešai :) Kam labai įdomu, tai galėsiu papasakoti kai susitiksim ;) Taigi, pasidalinsiu keliais vaizdeliais iš šokių vakaro.

Vis dėlto padaro įspūdį kai tiek daug vienu metu šoka šokėjų. Tokia masė ir visi vienodai straksi :) Net juntama kažkokia vienybė.

Tarp šokėjų buvo ir mūsų draugas Arūnas :) Jis pagal profesiją toli nuo šokių, bet va kartais jį privilioja visokie projektai (kaip ir šis). Šoko įdėdamas visas jėgas ir su įsijautimu :)

O čia ir mano Liepa "snukutį" įkišusi :) Kerta bandelę, tai žandai pilni. Šalia Agnija ir Jokūbėlis (to šokėjėlio Arūno šeimynėlė). Beje, Agnija statė dainų vakaro choreografiją (judesius chorams).

Viskas buvo įspūdinga, netgi patriotiška :) bet, nepaisant to, tikros linksmybės prasidėjo po šventės, kai garsiai paleido muziką ir žiūrovai galėjo ateiti kartu šokti. Beje, šiame vaizdo klipuke trumpai matosi ir geroji kaltininkė Rūta (ne aš ), kuri ir atitempė mane į šventę. Atsiprašau už nekokybišką klipuką, tiesiog norėjosi jums perteikti šventės nuotaiką. Klipuko negaliu įkelti į blogą, tai jį galite peržiūrėti čia.

Na, o čia šiaip toks šiek tiek juokingas vaizdelis iš šventės. Daugelis kolektyvų pasibaigus šventei pradėjo mėtyti savo vadovus :) Pradžioj kelias sekundes atrodo, kad vaizdas nesufokusuotas, bet vėliau suprasite esmę.

Daugiau nuotraukų iš šventės galite pažiūrėti čia.

Martyna. Mano darbai.

2009-06-30T21:33:00.006+03:00

Sveikutes...nors pastoviai tikrinu mamadienį ir su malonumu skaitau naujus pasisakymus, pati pasisakyti nerandu laiko. Nes visą laisvą laiką atima mano naujoji veikla, kuria noriu pasidalinti su jumis. Pradėjau kurti papuošaliukus. Tai man suteikia be galo daug džiaugsmo ir vadinamo "relaxo". O dar maloniau, kai kas nors jais susidomi. Tad visas labai labai kviečiu apsilankyti mano tinklapiuke www.esumylima.blogspot.com

Namų ekstremalai

2009-06-19T10:50:00.009+03:00

Dažnai girdžiu iš kitų mamų kaip jos man pavydi, kad Barbora (2,2m) yra savarankiška - pati visur eina, lipa, čiuožia, pasiima... Nepavydėkit, mielosios, nes šis savarankiškumas virsta tikru ekstremalumu. Tik spėk nusisukti ar išeiti į kitą kambarį, o Barbora jau kur nors užsilipusi. Tiesą pasakius, jau nebežinau kur kelti nežaidžiamus daiktus (vaistus, peilius, kruopas, saldainius ir pan.). Bet labiausiai pergyvenu, kad tik nesusižeistų. Pamenu kai pas mus svečiuose buvo draugas su savo vaikais. Užeina jis į vaikų kambarį, kalbasi su vaikais, netyčia pakelia žvilgsnį, o ant spintos sėdi Barbora. Kad puolė jis į paniką "... o, Jėzau, Rūta, ateik greičiau... ką daryti, oij oij, o siaube..." ir t.t. Aš atbėgu visa apimta siaubo, o ten viso labo tik Barbora ant spintos žaidžia - mums tai įprastas vaizdelis :) Ji nuo dviaukštės lovos ten užlipa, tik nulipti negali, tai tada mus šaukia. Pabandžiau kelis (ne pačius pavojingiausius, nes kitais atvejais tai čiupdavau vaiką, o ne fotoaparatą) vaizdelius užfiksuoti fotoaparatu. Kalbant apie nuotrauką su šaldytuvu, tai turiu pasakyti, kad Barbora seniai pati iš šaldytuvo pasiimdavo sau maistą, bet nepagalvodavom, kad ji pasiima būtent tokiu būdu.

Čia ta spinta, ant kurios Barbora mėgsta užsilipusi žaisti. Jei ką, tai nuotraukoje ne Barbora, o Liepa.

Kūlversčiai, stovėjimai ant galvos, šokinėjimai nuo nerealių aukščių įprastas vaizdelis.

Ši sienos spinta visada Barborai būdavo didelis pagundymas, nes čia laikomi mūsų kvepalai, lūpdažiai, žibintuvėliai, tėčio varžteliai ir kiti įdomūs daikčiukai. Įdomu, kad Barbora šiaip ne taip užlipa ir taip kaba iki kol nebegali išsilaikyti, o tada pradeda rėkti "mama, akyk (laikyk)".

Toks vaizdelis gal nebūtų ekstremalus jei lovytė nebūtų ant lingių (supasi). Barbora atsistoja ant lovelės krašto, pasistiebia ant pirščiukų ir taip stovėdama ant linguojančios lovelės pasiekia tepaliuką dantims (jai labai patinka tas tepaliukas). Kartais ji taip stovi visiškai nesilaikydama!

Man patinka lapas

2009-06-11T15:09:00.006+03:00

Nors automobilį vairuoju trylika metų, bet paskutinius pusantrų metų jį vairuoju su "lapo" ženklu. Kas nežinote, tai šis ženklas yra būtinas dviejų metų vairavimo "stažo" neturintiems vairuotojams (jis dabar yra vietoj ženklo "70"). Na, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad vienas mūsų šeimos narys (jo vardas redakcijai žinomas :) ir yra tas vairuotojas "be stažo".

Pastebėjau, kad važiuodama su tuo ženklu leidžiu sau važiuoti "nemokšiškai" - lėčiau pajudėti iš sankryžos, per vėlai persirikiuoti iš vienos juostos į kitą ir pan. Bet netikėčiausia šioje situacijoje yra tai, kad "parkuojantis" ar "išsiparkuojant" labai dažnai atsiranda vyriškis, kuris būtinai padės tai padaryti. Pradžioje niekaip negalėjau suprasti, kodėl 10 metų niekas nekreipdavo dėmesio kaip statydavau automobilį, o dabar būtinai staiga iš niekur atsiranda geradaris, kuris šūkčiodamas ir mojuodamas rankomis man padeda :) Galvojau, kad tai dėl vaikų automobilyje ar dėl to, kad "moteris už vairo", bet vėliau supratau, kad tai būtent dėl to "lapo". Matyt vyrams neatlaiko nervai, kai pamato nepatyrusią vairuotoją moterį už nesmulkios mašinėlės (Renault Espace), o jei dar būnu su vaikais, tai kaip gi nepadėsi... :) Liepa iš kur nors grįžus tėčiui vis pasakoja, kad "geras dėdė mamai padėjo" :D Kaip ten be būtų, bet šis netikėtas reiškinys man visai patinka ;)

Foto iš acartwrightstudio.blogspot.com

Ko neparašiau. Kad Tu, Dieve, gerai jaustumeisi :)

2009-06-05T13:41:00.005+03:00

Ši sritis niekad nepraranda savo žavesio, nes kiekviena Liepos malda būna kuo nors netikėta. Štai aną savaitę mes (aš, Liepa ir Barbora) sėdom pietauti ir staiga Liepa užsimanė padėkoti Dievui (šiaip padėką už maistą retai praktikuojam). Taigi, susikabinom visos rankomis, o Liepa lyg niekur nieko vienu kvėptelėjimu susakė rimuotą padėka:
Ačiū Tau už maistą,
Ką Tu mums davei,
Jis labai skanus,
Ačiū Tau už tai.
Kadangi Barbora yra 100 procentinė Liepos mėgdžiotoja, tai ji irgi užsimerkus kažką sava kalba susakė ir pasakė amen :)

Vis pasikartojantis motyvas Liepos maldose yra toks: "... meldžiu, Dieve, už tavo žmoną, vaikus, draugus, kad jiems gerai sektųsi, kad jie būtų laimingi, kad tu, Dieve, nesirgtum ir gerai jaustumeisi..."

Užvakar Liepos malda prieš miegą skambėjo taip: "Prašau, Dieve, kad duotum man gerą ir linksmą sapną... ir noriu, kad Tu aplankytum mano draugus: Ugnę, Kamilę, Artiomą... Noriu, kad Tu naktį nueitum pas Kamilę ir jai į ausį pasakytum "kelkis, kelkis", o tada paklaustum "kodėl tu neini į darželį?"..." :) Pamėginau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jei Dievas atsakytų į šitą maldą... :D

Слабо? :D

Ko neparašiau. Ne ekspromtu irgi netvarkinga.

2009-06-05T12:56:00.006+03:00

Anksčiau galvojau, kad esu tvarkinga, kartais net pedantiška. O dėl netvarkos namuose būdavo kalta "aplinka". Bet štai visai neseniai lankiausi svečiuose pas buvusią klasiokę ir supratau, kad turiu sau pripažinti, jog vis gi esu netvarkinga šeimininkė. Apsilankymas pas minėtą klasiokę nebuvo iš anksto suplanuotas, ji mane pakvietė tiesiog ekspromtu, tad ir susitvarkyti iš anksto neturėjo galimybės. Kai atvažiavau buvau priblokšta tvarka ir švara. Jie gyvena didžiuliame name, augina 5 m berniuką... ir sugeba taip tvarkingai gyventi. Kai aš pasikviečiu ką nors ekspromtu į svečius, tai vaizdelis namuose būna ojojoij... Ką jau čia ekspromtu, net kai iš anksto pasitvarkau, vis tiek namai niekaip nesusitvarko.

Niekad nepamiršiu vienos draugės (ji neturi šeimos) komentaro įėjus pas mus į namus: "matosi, kad turite vaikų, nes visur tokia šeimyninė netvarka"... Nesakiau jai, kad prieš ateinant tvarkiausi 5 valandas :) Ai, tiesiog pagalvojau, kad gal geriau nešeimyninių žmonių į svečius nebekviesiu, o pati pas juos vaikščiosiu ;)

Ko neparašiau. Sagės.

2009-06-04T14:51:00.011+03:00

Paskutiniu metu mano rankdarbių pasaulėlį yra užvaldžiusios dekupuotos sagės. Nors sagių nenešioju (nebent prie treningo :) ), bet labai patinka jas daryti. Jų darymo procesas puikiai atitiko mano sugebėjimus ir aplinkybes - sagės nedidelės, todėl greitai pasidaro, be to be dekupažo dar patiko dekoravimas (karoliukų vėrimas, puošimas nėrinėliais ir pan.). Jei sugadinu sagę, tai negaila išmest, o ir šiaip ji visiškai manęs neįpareigoja :)

Viršuje nuotraukoje yra mano pirmoji sagė. Ją dariau naudodama nuotrauką iš "Žmonių" žurnalo. Tiesą sakant, ji nepavyko todėl numečiau ją ir dariau kitas. O vieną dieną vėl ją išknisau ir eksperimentiniu būdu pabaigiau. Ir, sakyčiau, rezultatas visai nieko :)

Šią sagę dariau mamai motinos dienos proga, bet vėliau nusprendžiau, kad ji (sagė) yra kaprizinga aprangai.

Todėl padariau kitą sagę, kurią mamai ir padovanojau.

Čia dar kelios sagės.

Mėginau daryti sagę vien tik iš karoliukų, nors ji nelabai graži, bet pats darymo procesas man labai patiko ;)

Beje, Liepai irgi labai patinka daryti sages. Tik ji jų yra labai daug pradėjusi daryti, bet neužbaigusi. Tiksliau tariant, iki galo pabaigė tik vieną sagę, kurią padovanojo draugei. Mano pagalba daugiausiai reikalinga klijuojant nėrinius ir darant blogąją pusę.

Su Liepa darėm sages iš šilkinių juostelių. Bet iki galo taip ir nepabaigėm. Todėl lenkiu galvą prieš Austėją, kad jai pavyko su sūnumi padaryti tokią gražią šilko rožę.

Ko neparašiau. Dantukas.

2009-06-04T14:17:00.004+03:00

Kadangi tarp mano įrašų gaunasi ilgos pauzės, tai daug dalykų taip ir liko neparašytų. Nors, tiesą sakant, aš juos mintyse parašiau, tik bėda, kad jūs to negalite perskaityti :D Taigi, trumpai parašysiu, ko neparašiau :)

Lapkričio mėnesį Liepai suėjo penki metai. Nuo gimtadienio nepraėjo nė dviejų mėnesių, o jai pradėjo klibėti dantukas. Nesitikėjau, kad tai manyje sukels tiek emocijų. Man dantų kritimas asocijuojasi su šešemečiais, o šešemečiai su mokykla. Tad pradėjus klibėti dantukui staiga labai greit priartėjo mokyklos lankymo etapas, kuris atrodė yra už kokių šimto metų. Pasąmonėj kažkaip vis norisi atitolinti dieną, kai vaikai pradės lankyti mokyklą. Liepa džiaugsmingai atbėgo rodydama dantuką ir rėkdama, kad jau greit eis į mokyklą, o aš vos neapsiverkiau. Šiuo metu Liepai jau išdygo du nauji dantukai ir dar du kliba. Vaje,... ką reiks daryti su ta mokykla, kad ją kur... :)

Meno terapija

2009-05-29T14:29:00.004+03:00

Kažkada esu minėjusi, kad lankau meno terapijos užsiėmimus. Kadangi užsiėmimai eina į pabaigą, tai galiu jau šiek tiek pasidalinti įspūdžiais.

Visų pirma, kaip aš ten patekau? Kartą, kai viduje viskas buvo susikaupę iki "negalėjimo" rimtai pagalvojau, kad reikia ieškoti būdų kaip išsikrauti (vis gi esu intravertė). Netyčia pamačiau skelbimuką apie renkamą grupę į meno terapijos užsiėmimus. Aprašyme buvo parašyta, kad užsiėmimuose bus naudojama muzika, vaidyba, fotografija, lipdymas, piešimas, šokis ir t.t. Pagalvojau, kad toks "išsiliejimo" būdas man labai tiks. Parašiau apie savo norą dalyvauti užsiėmimo vadovui, bet gavau neigiamą atsakymą, nes pasirodo jis yra pažįstamas su mano vyru ir dėl to negali manęs priimti. Tačiau nurodė telefoną kitos specialistės (Aldonos Dapkutės), kuri irgi veda meno terapijos užsiėmimus. Ir šį kartą mano bandymas buvo sėkmingas :)

Mane priėmė į grupę, kuri jau terapinosi pora mėnesių, tad joje aš buvau naujokė. Taigi, nedrąsiai atėjau į pirmą savo užsiėmimą. Atmosfera patiko, žmonės irgi, bet jau pirmosiomis minutėmis supratau, kad tai pirmas ir paskutinis mano apsilankymas, nes čia pasirodo tik piešiama. Aš galėjau vaidinti, dainuoti, šokti, fotografuoti ir bileką daryti, bet tik nepiešti!!! Visiškai nemoku piešti, net apytiksliai nieko nenupieščiau, tad pagalvojau iš mandagumo pirmą užsiėmimą pabūsiu iki galo ir tada daugiau negrįšiu. Bet tolesnė užsiėmimo eiga ir vadovės pasakymas, kad meno terapijoje nemokėjimas piešti yra privalumas mane "pakabino" :)

Kai gavome užduotį visi iškart puolė rinktis priemones, lapus ir kibo į darbą. O aš be guašo, kreidelių ir flomasterių daugiau nieko nebuvau mačiusi ir net neįsivaizdavau, kokių ten būna dažų. Aišku pirmas mano darbelis buvo iš kreidelių ir guašo :) Dabar nenoriu leistis į smulkmenas, nes vėliau planuoju kai kuriuos momentus aprašyti smulkiau. Paminėsiu tik, kad per 8 lankymo mėnesius ten praėjau labai įdomią vidinę ir kūrybinę kelionę.

Šia proga kviečiu smalsuolius į meno terapijos grupės darbų parodą, kuri vyksta savivaldybės antro aukšto foje. Joje yra ir septyni mano darbai ;) Paroda nemokama ir veiks iki birželio 12 dienos. Parodą galite apžiūrėti savivaldybės darbo valandomis (nuo 8 iki 18 val, savaitgaliais nedirba). Jei ką, tai savivaldybė yra Konstitucijos prospekte šalia Europos prekybos centro.

Mažųjų filosofija #2

2009-05-15T14:34:00.003+03:00

Kažkurią dieną buvau pavargusi ir pikta. Liepa (5m) man aiškina: " ... kai būni viena namie ir būni pikta, tada reikia užsidegti žvakę ir į ją žiūrėti... nes žvakė yra džiaugsmo ir gerumo mandagumas." :D :D :D

Per TV rodo filmo "Bjaurusis ančiukas" reklamą. Liepa: "Fui kokia bjauri teta. Jos veidas visai netinka prie kūno."

Kai per daug draugių

2009-05-05T14:59:00.002+03:00

Mano Liepa (5m) yra komunikabili ir draugiška mergaitė. Noriai bendrauja ir žaidžia su kitais vaikais. Turi gerų draugių. Bet pastebėjau, kad jei vienu metu būna daugiau nei viena draugė, tai jos nuolat pykstasi. Su kiekviena atskirai draugauja puikiai (na, su šiokiais tokiais pasipykimais), bet jau kai jų daugiau, tai varge varge... Pavydo scenos, verkimai, skundimai...

Ta proga prisiminiau, kad mokyklos laikais aš irgi turėjau tris geras drauges. Su kiekviena atskirai sutardavau puikiai, bet suėjus bent dviem, tai būdavo tikras košmaras, o viena iš jų buvo labai pavydi :) Kartą pas mane svečiuose buvo viena iš tų draugių ir kaip tik tuo metu paskambino į duris kita draugė (ta pavyduolė). Nenorėdamos komplikuoti situacijos nusprendėm, kad ta, kuri jau buvo pas mane pasislėps balkone. Taip ir padarėme. Viskas būtų buvę gerai, jei lauke tuo metu nebūtų buvę minusinė temperatūra ir jei ta atėjusi draugė nebūtų užsisėdėjusi. Nu, niekaip negalėjau jos "išprašyti". Sakiau, kad užsiėmusi, kad blogai jaučiuosi, kad tuoj grįš brolis, kad turiu išeiti (žodžiu kūriau visokias priežastis, kad tik ji išeitų). Bet ji neišėjo gerą valandą. O mano vargšė draugė su trumpom rankovėm minusinėj temperatūroj šalo balkone. Tuo metu mes "ant buto" buvom priėmę gyventi tris studentes. Jos matė kaip mano draugė šąla, nes iš jų kambario irgi buvo durys į tą patį balkoną. Tai jos kelis kartus kvietė ją į vidų, bet draugė kaip tikra Marytė Melnikaitė kentėjo iki galo. Tikras stebuklas, kad ji po šio draugystės išbandymo neperšalo.

Jei manote, kad jūsų santykiai komplikuoti, tai džiaukitės bent tuo, kad jums nereikia šalti balkone :)

Šeimų stovyklos 2009

2009-05-03T21:33:00.005+03:00

Kadangi mūsų šeima praktikuoja šeimų stovyklas, tai mielai siūlau ir jums tai išbandyti. Žemiau pateikiu informaciją, kurią pavyko rasti. Jei rasiu daugiau info, tai pranešimą papildysiu. Nuorodas su informacija apie stovyklas atsidarysite paspaudę stovyklų pavadinimus. O gal jūs dar neturite šeimos ir norėtumėte kurioje nors iš šių stovyklų pasavanoriauti?

Šeimų stovykla Pakutuvėnuose
Birželio 21–28 d.
Tema: Atleidimas.
Lektoriai: Tarpusavio santykių konsultantė Marie Maguaire (Prancūzija), Schoenstatt šeimų judėjimo nariai Hilde ir Herbert Felhofer (Austrija), Vilniaus Universiteto specialistai.
Registracija: nuo gegužės 1 iki birželio 10 d.
Kaina: suaugusiems - 245 Lt, vaikams ir paaugliams nuo 4 iki 18 m. - 140 Lt, vaikams iki 3 m. - nemokamai.
Suaugusiųjų stovyklos dienotvarkę sudarys rytinis ir popietinis paskaitų ciklas, intensyvus grupinis darbas (terapinis su specialistais, savipagalbos, pasidalinimo, o taip pat ir fizinio darbo: stovyklos tvarkos priežiūra, ekologinis atliekų rūšiavimas ir pan.). Vaikų ir paauglių pastovyklė gyvens atskiru ritmu. Pagal amžių suskirstytoms grupėms vadovaus savanoriai, įgyvendindami kiekvienai grupei adaptuotą programą, su vaikais ir paaugliais dirbs psichologai, socialiniai darbuotojai. Veiks kūrybinė dramos studija (puikiai pavykusi paskutinius dvejus metus), kurioje teatro pagalba, vadovaujami profesionalių „Teatriuko“ aktorių, vaikai ir jaunimas interaktyviais būdais galės patirti savęs pažinimo bei meninius išgyvenimus. Jų sukurtas baigtinis projektas bus paskutinį vakarą pristatytas visai stovyklai. Šiais metais paaugliams bus skiriamas ypatingas dėmesys. Meniniai „Pakutuvėnų vakarai“. Kiekvieną vakarą visai stovyklai bus pristatomas meninis projektas, į kuriuos kviečiami įvairių žanrų atlikėjai: profesionalūs muzikantai, aktoriai, rašytojai, dainininkai, o taip pat pristatomi meno užsiėmimuose stovyklos metu sukurti projektai.

Mūsų įspūdžius apie pernykštę stovyklą galite skaityti čia.

Šeimų stovykla "Super šeimynėlė"
Birželio 22 – 27;

Liepos 20 - 25;

Rugpjūčio03 – 08.

Kaina: 845 Lt (apgyvendinimas, maitinimas, programa); 500 Lt kelialapius perkant 4 – 5 asmenims; 570 Lt atvykusiems su savo palapine (maitinimas, programa); 999 Lt Uošvienei, keliaujančiai į atskirą „Pasakų namelį“. Nemokamai kūdikiams iki vienerių metų.

Stovykloje Jūs galėsite susipažinti su garsiausiomis ir linksmiausiomis Lietuvos žvaigždžių šeimomis, kurios padės kiekvienam iš Jūsų atskleisti savo kūrybinius, meninius, sportinius ir visus kitus turimus talentus bei sugebėjimus, iškovoti „Super šeimos“ titulą, galybę prizų, („Super šeima“ laimi savaitgalį Druskininkuose) ir, žinoma, tuo pačiu pabūti su šeima bei pailsėti. Jūsų atžalų ir uošvienių (jei išdrįsite pasiimti) užimtumu, kūrybingumu ir linksmybėmis rūpinsis patyrusių pedagogų – animatorių komanda. Uošvienės apgyvendinamos atskirame „Uošvienių pasakų namelyje“. Jūsų linksmumu bei priežiūra rūpinsis trys linksmybėmis garsios Lietuvos šeimynėlės: „16 HZ“( 07.20 - 07.25), Egidijaus Skarbaliaus (08.03 – 08.08) ir Aušros Kilkuvienės(06.22 – 06.27) šeimynėlės. Kartu švęsime Jonines ir visų gimtadienius! Kiekviena stovyklos diena turės atskirą temą: menų diena, sporto diena, maisto diena, orientacinė diena ir t.t. Vakarais pasakas skaitys „TETA BETA“, vėjus iš galvos vaikys A. KARALIUS ir J. POŠKAITIS, meilę skatins G. NAVAITIS, gitarų vakare vakarosime su „BROLIAIS BERNARDINAIS“. Taip pat karaoke vakarai ir diskoteka bei gyvo garso koncertai su projektais „BLONDIE“ bei „ROXETTE“.

Vasaros stovykla dviratininkams (atsidarys forumas, kuriame žemiau rasite visą info) Liepos 4-6 d. Užukalnyje, netoli Aukštadvario.

Kaina pagal gyvenamą vietą (žmogui):

1) Palapinė 60 lt.

2) Kambarys su daug vietų 90 lt.

3) Dvivietis kambarys 110 lt.

4) Atskiras šeimyninis namukas su viskuo (2-3 vietos) 260 lt. (jei rezervuotas)

Registracija jau dabar ir iki liepos 01 d.Daugiau informacijos: XC stovyklos organizatorius Linas Vainius tel. 8-675-68116

Tiberiados šeimų stovykla

Liepos 8 d.-12 d. Dalyvio auka – 80 Lt (šeimai) Dalyvių skaičius ribotas.

Suaugusių pionierių stovykla "BEBRUSAI 2009-ieji"

Liepos 28 d. - rugpjūčio 5 d.

Stovyklautojų amžius: 21 - 99 m.

Kaina: 1299 Lt*

Čia Jūsų lauks ne tik naujos pažintys, šūsnis nepakartojamų akimirkų, bet ir iki pietų meno (dainavimo, šokių, stiliaus bei mados ir teatro) būreliai su profesionaliais dėstytojais, po pietų įvairios varžybos (estafečių, kvadrato, krepšinio, futbolo ir t.t), vakarais - karaokė turnyrai, šokių maratonai, parodijų šou, madų demonstravimai, įvairūs konkursai ir t.t. Paskutinį vakarą visi būreliai turės atsiskaityti ir parodyti ką išmoko per 9 dienas. Ir, jei kompetetingai komisijai pasirodys, jog jie nuoširdžiai dirbo, paskutinę dieną jie bus įšventinti į pionierius ir gaus ypatinguosius kaklaraiščius. Stovyklos dalyviai bus suskirstyti pagal amžiaus grupes į būrius, kiekvienas būrys turės savo vadą, kurio įsakymų turės griežtai klausyti. Atsiminimui dovanosime pionieriškas nuotraukas. Stovyklos dėstytojai: Dainavimo būrelio - Povilas Meškėla; Šokių būrelio - Artur Bajor; Mados bei stiliaus būrelio - Eglė Mickevičienė; Teatro būrelio - Aurimas Kamantauskas.

Kanos rekolckcijos sutuoktiniams
Rugpjūčio 3 d. – 9 d. Panevėžio r. Tiltagalių k., stovyklavietėje „Trimitas“

Rekolekcijas organizuoja Kanos Šeimų Bendruomenė su „Chemin Neuf“ bendruomene iš Prancūzijos. Sutuoktiniams tai atsinaujinimo laikas, kada buvimą dviese pakeičia bendruomeninė malda, o rimtas paskaitas – nuoširdūs pasikalbėjimai mažose grupelėse. Šį laiką jūs galite pašvęsti vienas kitam ir Jūsų šeimos stiprinimui. Kviečiame rekolekcijų metu sutuoktinių poras kartu melstis ir per Šv.Raštą giliau pažinti mūsų pašaukimą šeimos gyvenimui.Vaikams nuo 10 metų bus organizuojama kelių dienų išvyka su palapinėmis.Į rekolekcijas atsivežame patalynę, pagalves, antklodes arba miegmaišius. Maitinimas bus organizuojamas 3 kartus per dieną. Turėti Šv.Raštą, rašiklius, o vyresniems vaikams – palapinę, miegmaišį, komplektą indų (dubenėlį, puodelį, šakutę, šaukštą), šiltų rūbų, kelias poras batų bei higienos priemones.

Mokestis už rekolekcijas – 35 Lt parai asmeniui. Kam yra sunkumų su pinigais, nebijokite paskambinti – išeitį stengsimės surasti. Dėsime pastangas, kad pinigai nebūtų jums kliūtis dalyvauti rekolekcijose.Ypatingai pažymime, kad rekolekcijose reikia dalyvauti abiem sutuoktiniams. Taip pat laukiame savanorių, norinčių ir galinčių dirbti su vaikais.

Registracija vyksta iki liepos 12 d. Jeigu turėtumėte klausimų – skambinkite, rašykite!Egidijus ir Lina Vitkūnai, tel.: mob. 8 687 12498 El.paštas: e.vitkunas@gmail.com, lina2vit@yahoo.com

Neringos šeimų stovyklos (daugiau informacijos rasite atsidarę nuorodą)

Lithuanian Heritage Family Camp: June 27 - July 1

Šeimų stovykla lietuvių kalba: liepos 5 - 11 d.

Mažųjų filosofija

2009-04-24T16:04:00.007+03:00

Liepa klausia: "ar kai numiršti ir kai įdeda tave į dėžę, tai po to kai užkasa, tai užkasa smėlio dėžėj ar miške, ar dar kur nors?"

Liepa prisiminė vaikišką giesmelę, kurioje yra tokie žodžiai: "... o mes esam Jo vaikai...". O tada labai rimtai pradėjo filosofuoti: "Žinok mes esam Dievo vaikai, aš, tu ir visi pasaulio žmonės. (pauzė) Nes Marija mus visus pagimdė. (pauzė) Bet aš galvojau, kad tu mane pagimdei... Bet jei Dievas yra mano tėvas, tai ką aš turiu du tėčius? O kodėl aš turiu du tėčius?..." Taip sakant "vopros na zasypku" :)

Šis pokalbis buvo prieš metus, bet jis man ir dabar sukelia šypseną.
Liepa: - o kodėl tu Barborą laikai be pamperso?
Aš: - kad užpakalis kvėpuotų.
Liepa: - kad užpakalis kvėpuotų???? (suprato pažodžiui :)))

Iš pokalbio su Barbora (2m.):
Aš: - kaip sako šuniukas?
Barbora: - au au au.
Aš: - kaip sako katytė?
Barbora: - miau miau.
Kaip sako bitė?
Barbora: - musė musė musė. :D :D :D

Foto iš sierracfs.org

Rakštis

2009-04-15T15:05:00.005+03:00

Kažkurią dieną Liepa grįžo iš darželio su rakštimis rankoje. Su vaikais lauke žaidė vaikams įrengtoje medinėje žaidimų aikštelėje. Čiuoždama nuo čiuožyklos bandė pasilaikyti už krašto ir susivarė rakštis į ranką. Kentėjo, nieko nesakė auklėtojai, matyt bijojo, kad pradės jai krapštyti :( Ir net kai vyras atėjo jos paimti ji nieko nesakė, tik išėjus už darželio vartų pradėjo verkti ir pasakė, kad jai labai skauda. Namo grįžo jau įsiverkus.

Vieną rakštį ištraukiau su pirštais, o kitas teko krapštyti su adata. Liepa baisiai verkė, drebėjo. Visaip ją raminom ir įkalbinėjom, kad duotųsi ištraukiama. Streso buvo pakankamai. Bet šioje situacijoje ko gero labiausiai išsigandusi buvo Barbora. Ji niekaip nesuprato kas čia vyksta. Tik matė, kad Liepa labai verkia, o ypač kai liečiame jos ranką. Todėl pradžioj pati labai verkdama bandė mane stumti nuo sesės, kad aš jos neskriausčiau. Tada vyras norėjo raminti Barbora, bet Liepa šaukė, kad nori, kad tėtis ją laikytų ant kelių kol mama trauks rakštį. Vargšė Barbora iš to streso nuėjo į tolimiausia kambarį, pasislėpė už užuolaidos ir verkė, o galiausiai apsisisiojo :(

Pagaliau ištraukėm visas rakštis. Liepa nustojo verkti ir pradėjo raminti Barborą. O Barbora paprašė papo ir prie jo taip kurį laiką prabuvo. Galiausiai visi nusiramino. Liepa jau po valandos negalėjo iškart parodyti kur jai buvo rakštis :)

Foto iš kevep.com

Tornado arba spintų tuštėjimo metas

2009-04-10T14:17:00.006+03:00

Mamų klube bent kartą per metus būna vaikų išaugtų rūbų, nebežaidžiamų žaislų ir kitų vaikams skirtų rakandų mugė. Kiekvieną kartą ketindavau joje dalyvauti, bet niekad taip ir nesudalyvaudavau, nes pritrūkdavo jėgų perkratyt vaikų garderobą ir žaislus.

Bet šį kartą iš anksto ruošiausi morališkai, o laikui atėjus per namus praūžiau kaip tornadas :) Taip namuose siautėjau beveik savaitę. Turiu pasakyti, kad tornadą gerokai padidino ir Barbora, nes kai pradėjau rūšiuoti rūbus ir žaislus (išmetimui, labdarai, draugei ir t.t.), kai pradėjau viską dėti į maišus, tai Barbora viską traukė lauk, arba dėliojo iš vieno maišo į kitą, viską tampė po visą butą - oijjjjjjjj man nervų kainavo... :)

Beje, Barbora kaip tikra moterytė norėjo matuotis beveik visus rūbus. Kai dėliojau jos išaugtus rūbelius ji užsimanė apsirengti išaugtą kombinezoną. Pradžioj bandžiau paaiškinti, kad tai tinka lėliukui, kad ji jau didelė ir nebe įlįs. Tada ji pasiėmusi tą kombinezoną nešiojo kaip lėliuką - sūpavo, dainavo, bučiavo, sakė "šššššš, miega" :) O po to vis tiek nusprendė jį apsirengti, o apsirengusi tiesiog įsikūnijo į lėliuką - pasiprašė ant rankų, kad paimčiau kaip kūdikį, priglausčiau prie krutinės ir sūpuočiau. O ji užsimerkė ir gulėjo, kartais truputį suinkšdama kaip leliukai (ir iš kur ji tai moka?). Po to nuėjo pasiėmė Annos Gedes knygelę su kūdikių nuotraukomis ir labai rimtai ją žiūrinėjo. Buvo tiesiog neįtikėtina kaip vaikas "įėjo į vaidmenį".

Ryte, išėjus vyrui į darbą, aš viską išversdavau ant grindų. Visą dieną dėliodavau, rūšiuodavau, ką atrinkdavau labdarai, tai skalbdavau. Pavakary, kai vyras turėdavo grįžti, karštligiškai bandydavau viską kažkaip aptvarkyti, nes vaizdelis būdavo tikrai ne koks.

Mugės dieną iš namų išėjau su trim 120 l talpos maišais, pilnais rūbų ir žaislų. Vyras nepaprastai džiaugėsi, kad tiek skudurų išnešu... ir maldavo, kad tik nieko neparneščiau namo :)) Beveik jo paklausiau - namo atsinešiau tik dvi poras batų, kurias mugėje išrinkau Liepai ir Barborai pavasariui. Kita tornado auka bus mano ir vyro garderobas ;)

Vėl šunys ir jų likučiai

2009-03-31T12:57:00.006+03:00

Praeitą pavasarį jau išsakiau šią problemą, bet negaliu susilaikyti ir šiemet nuo pasipiktinimo :( Kiekvienas išėjimas su vaikais į lauką kainuoja nerealiai daug nervų. Na, Liepa tai dar prisižiūri kur eina, bet su Barbora tai vienas vargas :( Sniegas nutirpo ant žolės ir šaligatvio kraštų palikęs krūvas šūnų išmatų. Kaip kokia gestapė neleidžiu vaikui nei centimetro išsukti iš kelio. Tik kur į šoną nubėga ir jau grįžta su š-dinais batais :( O ir aš pati iš paskos saugodama ją vis įlipu...

Dabar pamatau šeimininką su šuniu ir tokia neapykanta apima. Nu, galvoju "kaip tau sąžinė leidžia viską dergti?". Kiekvieną kartą eidama į lauką nusiteikiu drausminti negerus šeimininkus, bet kai pamatau, kad tai iš pažiūros padorūs žmonės... tai galvoju "ai, kam aš jam dieną gadinsiu..." Negaliu aš koliotis :( Nežinau kaip su jais kovoti? :( Galvoju gal kokias lenteles su užbraukto š-kančio šuns ženklu pristatyti bent tose vietose, kur su vaikais lankausi...

Taip ilgai laikėsi sniegas ir pagaliau nutirpus Barborai taip norisi pavaikščioti po žolę, parankioti pagaliukus, akmenukus... Oijjjj, nežinau... :( Amžinai atviras klausimas su tais šūnų likučiais :(

Foto iš dogs.thefuntimesguide.com ir dutchmegently.blogspot.com

Barborai jau du!

2009-03-29T22:43:00.006+03:00

Padėjau šauktuką, nes du metai pralėkė labai greitai. O Barbora vis dar atrodo yra kūdikis :) Nors šioj motinystėj buvo ir saldžių, ir karčių prieskonių, bet šis etapas tiesiog palaimingas. Net keista, kad du vaikai, bet taip skirtingai auga. Mes dažnai sakom, kad Barboros kai kurie bruožai yra mums kaip kompensacija už Liepos kai kuriuos netobulumus. Pvz., Liepa pirmus metus labai blogai miegodavo - naktį keldavosi kas valandą, o dieną jos pietų miegas trukdavo vidutiniškai 30 min. Nors Barbora naktį keldavosi irgi kas valandą, bet užtat dieną miegodavo ir dabar dar miega po 4 val. Ir netgi kai atsibunda nerėkia ir nekviečia mūsų, bet jai užeina kažkoks šnekėjimo ūpas. Ji atsisėda prieš veidrodį arba susiranda kokį žaislą ir kad šnekasi sava kalba, juokiasi, visokias intonacijas vinguriuoja. Kartais taip viena pražaidžia virš valandos. Būna per greit pas ją ateini, tai net atrodo, kad sutrukdei :) Jokiu būdu nenuvertinu Liepos, nes ji yra tiesiog unikumas, turi komunikacijos dovaną nuo gimimo (tikriausiai iš tėčio pavedėjo) ir apskritai ji labai sumani ir talentinga, bet dabar ne jos gimtadienis, tad pagyros skirtos ne jai :)

Kitokia ir mano motinystė. Nuo pat pradžių viskas kitaip. Pirmas ir nėštumas, ir gimdymas buvo tikras košmaras. O su antra stengiausi daugiau judėti, labiau reguliuoti maistą, taupyti nervus ir pan. Pirmas buvo Cezaris, o antras - pati pagimdžiau. Tuomet niekaip negalėjau ligoninėj išsireikalauti, kad duotų man vaiką, o šį kartą mažoji nuo pat gimimo buvo visą laiką su manimi. O ir auginant labiau pasitikiu savimi, nors, aišku, būna juodų dienų, kai laikau save visiškai nevykusia mama. Su antra dukra patyriau ką reiškia mėgautis motinyste.Turiu dvi fantastiškas dukrytes, kiekviena savaip žavi ir talentinga.

Šį gimtadienį mums suruošė močiutė (ačiū tau labai labai :). Nors oras buvo šlykštus, bet mes su seneliais susirinkome sode ir smagiai atšventėm. Tiesiog džiaugiausi ta diena, gėrėjausi Barbora, didžiavausi savimi, kad ją pagimdžiau :) džiaugiausi močiutėmis, seneliais ir teta, kad jie mus myli, žavėjausi vaikų tėčiu-savo vyru, kad jis toks mums rūpestingas.

Štai toks sentimentalus Barboros antras gimtadienis :)

Elektra, puodai, dėlionė ir WC

2009-03-20T13:17:00.005+02:00

Aš, kaip ir daugelis mamų, stengiuosi būti "gera mama" - ruošiu vaikams valgyti, tvarkau jų žaislus, skalbiu jų rūbus ir t.t. Taigi, eilinę dieną aš darau visus šiuos "geros mamos" darbus, o aplink mane zuja vaikai: "pažaiskim tą...", "paskaityk aną...", "pagaudyk", "pakutenk" ir t.t. O aš kaip užstrigusi plokštelė vis kartoju "tuoj - kai susitvarkysiu", "tuoj - kai baigsiu daryti valgyti" ....

Bet staiga dingo elektra. Stoviu vidury virtuvės sutrikusi ir vildamasi, kad ji tuoj atsiras, nes ant viryklės verda trys puodai. Praėjo 10 min., bet elektra neatsirado. Kadangi valgio darymas sustojo, tad bėgu į vonią rūšiuoti skalbinių skalbimui. Bet netrukus suprantu, kad be elektros skalbyklė irgi neveiks :) Tada einu prie kompo nudirbti kai kurių kibernetinių įsipareigojimų. Bet netrukus suprantu, kad to padaryti irgi negalėsiu :)

Esu šoke, nes nebežinau kokių darbų griebtis. Tada išgirstu Liepos tylų balselį: "tai gal kol elektra atsiras einam kokią dėlionę sudėliosim..." Kadangi elektros nebuvo gerą valandą, tai mes ir dėlionę padėliojome, ir palakstėm, ir namus pažaidėm :) Pagalvojau, kad ko gero aš ir nebūčiau radus vaikams laiko, jei ne tas elektros dingimas :)

Beje, šiaip Liepos į tualetą tai nenuvarysi, eina tik tada, kai jau nebegali kentėti. Dingus elektrai tualete padėjau žibintuvėlį. Spėkit kiek kartų Liepa nuėjo į WC? Ats.: 5 kartus per 1 val.! :D

Foto iš allposters.co.uk

Laimės jausmas

2009-03-10T13:37:00.003+02:00

Ar jūs jaučiatės laimingos? Teoriškai aš laiminga - geras vyras, nuostabūs vaikai, mylintys tėvai, turim ką valgyti ir apsirengti... Bet realiai laimės pojūtį jaučiu retai. Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau jaučiuosi laiminga. Pvz., važiuoju automobiliu ir staiga pripildo toks laimės pojūtis... :)))

Tik nesuprantu vieno dalyko: šiandien nuo vakar niekas nepasikeitė (tas pats vyras, vaikai ir pan.), bet vakar aš nesijaučiau laiminga, o šiandien jaučiuosi. Kodėl taip yra? Vyras, kaip biologas man pradėjo aiškinti apie cheminius procesus mūsų organizme ir dar pridūrė, kad tokius laimės protrūkius jaučia apsvaigę narokomanai :) (nesitikėjau, kad taip greit mane išryškins :D )

Kaip būtų šaunu visą laiką jaustis laimingai, tada nesinori nei ant vyro murmėti, nei ant vaikų pykti ar ant valdžios burnoti :) Bet sako ilgalaikė laimė veda į dvasinę mirtį, o sunkumai skatina augimą. Kita vertus juk jei nesijaučiu laiminga, dar nereiškia, kad neesu laiminga ;)

Foto Marc Hauser iš timeout.com

Mugė ir pirmoji prekyba

2009-03-09T13:23:00.018+02:00

Kaip ir visur, taip ir darželyje praūžė Kaziuko mugė. Liepa labai norėjo ką nors pasigaminti, kad galėtų parduoti ir gauti pinigėlių. Teko pasikuisti po spintas ieškant anksčiau darytų darbelių. Bet prekinės išvaizdos radom tik Žiemos darbeliui Liepos nuveltą namelį ir saulutę. Dar norėjom rasti kadais darytas kaukes, bet neradom :(

Naudojom tik namuose esančius resursus: anksčiau veltos vilnos gabalėlius, sagutes, šiaudelius, popierių ir pan. Tad pirmiausia Liepa iš popieriaus padarė varlę ir pieštukinę, kuriuos matė kaip darė auklėtoja darželyje. Vėliau iš vilnos, sagučių, karoliukų ir šiaudelio padarė gėlytes. Dar norėjo padaryti karolius, bet nesugebėjo, o ir aš nelabai sugebėjau jai padėti :(

Tada nusprendė pasidaryti apyrankes. Beje, jos gavosi labai gražios. Apyrankei su ramune ji iš baltos vilnos iškirpo apskritimą (pagal šabloną), tada iškirpo lapelius (tiesiog tolygiai įkirpo iš visų pusių), per viduriuką prisiuvo geltoną sagutę ir gautą gėlytę prisiuvo prie siauro kaspinėlio. Labai puošniai atrodo ant rankos :)

Kitą apyrankę darė ilgiau ir čia šiek tiek aš padėjau. Aš prikirpau iš vilnos likučių maždaug vienodus mažus kvadratėlius. Liepa su adata juos po viena (visaip derindama spalvas) suvėrė ant plonos gumytės. Tiesa, dar tarp vilnos įmaišė ir kelis karoliukus. Atrodo žaismingai, nors ko gero ilgai nešioti ant rankos būtų per šilta :)

Dar Liepa labai norėjo nuvelti avinėlius, nes senuosius padovanojom vėžiu sergantiems vaikučiams. Bet dėl laiko ir jėgų stokos šio sumanymo teko atsisakyti. Tad beliko sudėti tai, ką turime ir sugalvoti kainas. Kainas Liepa galvojo pati, nors realiai ji nesuvokia kainos dydžio :) Kainos svyravo nuo 2 ct iki 10 Lt :) Bet susitarėm, kad jei vaikučiai neturės tiek pinigėlių, tai tegul sumoka tiek, kiek turės.

Mugės diena. Šurmulys. Muzika. Salė pilna vaikų ir suaugusių. Nuotaika puiki. Bet jau po 5 minučių Liepa ir dar keli jos grupės vaikai patempę lūpas verkė :( Pasirodo jie nesupranta pinigėlių dydžio, net ir paklausus kiek kainuoja daiktas jie nemoka surinkti reikiamos pinigėlių sumos. Tad sutarėm, kad jie išsirinks sau patikusius daiktus, o aš jiems padėsiu suskaičiuoti pinigėlius. Netrukus prasidėjo nereali prekyba :) Rezultate visi prisipirkę nerealiai daug niekučių patenkinti ėjo namo :)

Beje, Liepa pardavė beveik visus savo darbelius, namo parsinešė tik varlę :) Greičiausiai iš jos nupirko veltą saulutę, kuri man atrodė visiškai neišvaizdi ir buvau įsitikinusi, kad nieks jos nepirks. Nupirko ją kaip padėkliuką puodeliui :) O aš net nepagalvojau, kad taip galima panaudoti tą "keistą" veltinuką :)

"Neminėk Dievo vardo be reikalo" (Raminta)

2009-03-05T11:36:00.009+02:00

Vienas iš Dievo įsakymų skamba taip: "neminėk Dievo vardo be reikalo". Ankščiau galvodavau, na kam tas įsakymas reikalingas, kas čia tokio jei dažnai mini Dievą? Juk religingos bobutės kiekviename sakinyje Jo vardą mini, o kai išsigąsta, tai nenustodamos kartoja :). Na, kartais jos ne tik Dievo vardą mini, prie jo prideda ir dar vieną - Marijos vardą...
Tai gi, šiomis dienomis, supratau, kodėl daug kartų kartoti vardą yra blogai.
Mano vyresnėlis sūnus (Lukas, 6 m.) nuo tada, kai išmoko kalbėti, šaukia mane vardu - Raminta. Nežinau, kodėl jis taip nutarė mane vadinti, bet "mama" niekada ir nekvietė.
Paskutinėmis dienomis Lukas neėjo į darželį, buvo namuose. Trinėsi iš kampo į kampą ir vis manęs kažko klausinėjo arba kažką norėjo pasakyti ir kiekvieną kartą jo frazė prasidėdavo taip: "Raminta, žinai...", "Raminta, Raminta, ar galima...", "Na, Raminta, palauk..." ir panašiai. Išėjus su vaikais į lauką situacija pasikeitė, nes dabar jis šaukdavo mane du ar trys kartus - "Raminta, Raminta lipnus sniegas...", "Raminta, Raminta aš eisiu ten ..., gerai? Raminta!". Vienu žodžiu, kur reikia ir kur nereikia, jis vis paminėdavo mano vardą, dėl kiekvieno menkniekio šaukdavo mane. Galu gale, man kilo didelis noras daugiau neatsiliepti į šį vardą:)). O kai aš pabandžiau Lukui kartoti jo vardą, kur reikia ir kur nereikia, jis supyko, sako - "kam man sakai "Lukai" dešimt kartų?".

Dabar savo kailiu patyriau, kaip nemalonu, kai tavo vardą kartoja be reikalo ir daug kartų...

Pabėgimas arba mamų nuotykiai Druskininkuose

2009-03-03T11:42:00.010+02:00

Aš ir dar penkios mamos iš Mamų klubo susiorganizavome savaitgalinį pabėgimą į Druskininkus. Be vyrų, be vaikų, be buities, be darbų… Net dabar, kai rašau apie tai, man nuo veido nedingsta šypsena :)

Tiesą pasakius, galvojau, kad tai padaryti bus sunkiau, tikėjausi vyro pasipriešinimo, vaikų verksmų ar netikėtų ligų. Bet nieko panašaus nebuvo - vyras skatino važiuoti, o kai pradėjau rūpintis kuo šeimyna maitinsis kol manęs nebus, tai liepė nesirūpinti, kad jis pats viską padarys, vaikai nesusirgo ir neverkė :) Žodžiu, ramia dūšia išvažiavau į kurortą :)

Visos palikusios šeimas vykome į Druskininkus. Sunku buvo patikėti, kad mes tai darome. Nors visiškai pasitikėjau vyru, kad jis pasirūpins namais, bet realiai atsipalaidavau tik atvykus į vietą ir nuėjus į Vandens parką.

Pirma kliūtis, su kuria susidūriau - tai viešas pasirodymas su maudimuku :) Bet kadangi be manęs buvo ir daugiau tokių kompleksuotų mamų, tai kartu kompleksuoti buvo drąsiau :) Kita kliūtis - ekstremalumo baimė. Galvojau apsiriboti baseinu ir džakuzi. Netrukus pastebėjau, kad kitos mamos irgi laikosi atokiau čiuožyklų. Tad viena kitą drąsindamos pradėjome ieškoti "lengviausios" čiuožyklos.

Rezultate dvi drąsiausios su dviviečiu pripučiamu ratu jau stovėjo čiuožyklos starto linijoje. O toliau… ilgas ir klaikus žviegimas, pliūkštelėjimas į vandenį ir euforijos šūksniai Netrukus jau visos ristele su pripučiamais ratais kilom prie čiuožyklos. Ir vėl tas pats - ilgas garsus žviegimas, pliūkštelėjimas ir euforija :) Šio malonumo buvo neišbandžiusi tik viena mama. Šiaip ne taip ją įkalbėjom ryžtis. Taigi, sėdim jau mudvi (aš su ta nedrąsiąja mama) dviviečiame rate prie starto linijos. Jau rankomis atsistuminėjam, vietinis prižiūrėtojas mus jau stumia nuo čiuožyklos, kai staiga ta mama persigalvoja ir maldaudama sustoti bando išlipti iš rato. Visi apsimetinėjam, kad negirdim ar nesuprantam ko ji nori, griebiu ją už kojos tempdama atgal į ratą ir … mes jau čiuožiame žemyn :) Žviegimas, pliūkštelėjimas … apačioje išnirusi iš vandens ji griebė ratą ir dar kartą nulėkė prie čiuožyklos :) Taigi, visos mėgavomės šiuo malonumu. Bet netrukus jis pasidarė per paprastas ir pradėjom ieškoti “krūtesnės” čiuožyklos :)

Ir vėl dvi “drąsiausios” ėjo išmėginti naujos trasos. Aš su aukščiau minėta mama laukėm apačioje. Šį kartą žviegimas buvo dar klaikesnis. Netrukus trasoje pasirodo vėl ant dviviečio rato čiuožiančios dvi mamkos: viena - baisiausiai išsigandusi, o kita iki apsisisiojimo besijuokianti :) Pliukštelėjimas į vandenį… Mes klausiamai į jas žiūrime ir negalime suprasti ar buvo baisu ar ne. Viena per juoką vos galėdama kalbėti pasakoja, kad visai nebaisu ir tikrai verta čiuožti, o kita su siaubu aiškina, kad labai baisu, bet vis tiek tvirtina, kad čiuožti tikrai verta. Panaši reakcija ir iš paskos nusileidusių kitų dviejų mamų. Nieko nelaukdamos jos vėl lipa į viršų čiuožti, tad neatsilikdamos mes sekame iš paskos. Rezultate visos nerealiai žviegdamos lekiame čiuožykla žemyn. Pirmą trasos dalį spiegiu nesavu balsu, o po to žviegimą pakeičia isteriškas juokas :D Žiauriai baisu, bet adrenaliniškai faina :) Vėliau, išaiškėjo, kad viena mama visą laiką čiuoždama stabdydavo išsiskėtusi su kojomis, vien pagalvojus apie šį vaizdelį juokas ima :) Gal ir nagais stabdė, bet neišdrįso prisipažinti :)

Po vandens parko grįžusios namo vakarieniavome, plepėjome, pasiruošėme priemones sagės dekupažui. Kol viską dėliojomės įsijungėm muziką, kuri netrukus pradėjo garsėti, mūsų kojos judėti… o netrukus jau šokome kaip kokios paauglės mokyklos žiburėlyje :) Gerai išsišokusios susigalvojom visokių atrakcijų. Viena mama buvo prigalvojusi daug visokių užduočių, o mes entuziastingai jas atlikinėjom. Pvz., buvo pripusti balionai, kuriuos reikėjo visokiais nerealiais būdais sprogdinti, o tada atlikti juose esančias užduotis. Pirmame balione buvo užduotis “kojomis pasiekti lubas”. Esmė ta, kad visos su užsidegimu net negalvodamos stvėrė tą užduotį ištraukusią mamą už kojų ir iškėlė iki lubų. Tik po to sužinojom, kad tos užduotys yra su “cinkeliu”, ta prasme, reikia suprasti jas ne tiesiogiai - pvz, čia nebūtinai turėjo būti žmogaus kojos, būtų pakakę lubas paliesti su kėdės kojomis :D Žodžiu, šėlom iš visos širdies, išsidūkom ir prisižvengėm už visus metus :)

Mūsų linksmybėm nebuvo galo, atrodė tai niekada nesibaigs. O ant stalo jau seniausiai viskas buvo paruošta sagių gamybai. Tačiau dar prieš važiuojant į Druskininkus labai norėjome nueiti į šokius, tad pradėjom svarstyti ar mums išpildyti šį norą ar ne. Po ilgų svarstymų vis gi nusprendėm eiti į šokius. Tad greitai pasikeitėm “skudurus”, padarėm kelis makiažo potėpius ir išėjome. Nors į naktinį klubą atėjome apie 23 val., bet jame buvo tuštoka, o šokių aikštelėje niekas nešoko. Nusiminėm, kad verčiau būtume pasidariusios sages ir tik po to atėjusios :( Na, bet pliusas tas, kad gavome stalelį, nes šiaip vietas žmonės ten rezervuoja iš anksto.

Kai pradėjo rinktis žmonės išsigandome, kad gerokai nuo jų skiriamės. Merginos su trumpais sijonais, su aukštakulniais, iškirptės priekyje iki bambos, gale - iki užpakalio. O mes - su golfais, vilnonėm kojinėm ir kerzavais batais :) Nors nespindėjau jaunyste ir grožiu, bet vis tiek pergyvenau, kad tik kas nors manęs nepakviestų šokti (o kadaise (jaunystėje) šokiuose pergyvenau, kad tik kas nors iškviestų :) Todėl laikėmės taktikos nežiūrėti vyrams į akis, jei kas aplink sukinėdavosi, tai sutartinai jį ignoruodavom, tarsi jo nepastebėdamos :) Kitas atsarginis variantas buvo - jei kurią nors pradės kabinti koks vyriškis, tai ji ims bučiuotis su kuria nors iš mūsų, taip apsimesdama, kad vyrai jai nerūpi :) Ačiū Dievui, to daryti neprireikė :)

Pagaliau šokių aikštelėje pasirodė pirmieji šokėjai. Nors muzika buvo klaikiai bumčikinė, o mums norėjosi ABBA tipo dainų, vis gi išskubėjome ir mes šokti. Gerai, kad namuose turėjom improvizuotą šokių repeticiją, nes po 15 metų ir ilgesnės pertraukos jau net nebežinai kurią vietą reikia judinti :) Pradžioje šiek tiek glumino muzika, aplinka, “plikos” mergos, “žiūrovai”, bet netrukus jau šokom iš visos dūšios. Bet žinote, kas fainiausia? O gi šokti be tikslo ką nors “sumedžioti”, tiesiog šoki sau, nesijaudini kaip atrodai kitiems, nesistengi kam nors patikti - šoki taip, kaip tau norisi. Su užuojauta žiūrėjome į tas išsičiusčiusias ir besirangančias merginas, kurios kiekvienu savo kvėptelėjimu stengėsi pritraukti vyrų dėmesį. Kaip gera būti ištekėjusiomis ir vaikus pasigimdžiusiomis moterimis ;) Išsišokusios gilią naktį grįžome namo daryti sagių :) Bet nuovargis paėmė viršų ir mes sugulėm miegoti, aišku, prieš užmiegant apkalbėjom aktualias temas :)

Ryte išsiruošėme į Druskininkų gydyklas. Ten mūsų laukė tikras lepinimo seansas - mėgavimasis mineralinio vandens baseino paslaugomis, kūno pilingas ir ištrynimas druska bei medumi, viso kūno masažas ir pan. Nors naktis dėl šokių buvo mažai miegota, bet nė kiek nesigailėjau, kad kėliausi šiom dieviškom procedūrom :) Po jų jaučiausi fantastiškai. Tiesa, turiu pripažinti, kad šiek tiek buvau sutrikusi, kai atėjus į masažą liepė visiškai nusirengti. Beje, masažavo tai ir iš priekio, ir iš nugaros :) Na, žinote niekas be mano vyro manęs nuogos nematė ir tuo labiau neglostė :) Bet atjungiau protą ir mėgavausi fantastišku masažu :)

Su gera nuotaika ir nostalgija palikome Druskininkus. Pati sau pavydėjau šio nuotykio :) Labai džiaugiausi savo vyru, kuris mielai išleido, sutiko pasirūpinti vaikais ir leido visur eiti :) Net ir praėjus kelioms dienoms po grįžimo jis vis dar sako, kad labai džiaugiasi mano išvyka. Pabėgimas buvo beveik tobulas. "Beveik", nes taip ir nepasidarėme sagių. Kiekvienai mamai palinkėčiau tokio prasiblaškymo ;)

Panašiai, bet šiek tiek kitaip ir su daugiau nuotraukų apie pabėgimą galite skaityti čia.

Balkonas

2009-02-24T13:47:00.003+02:00

Eilinės dienos rytas. Namuose likome aš ir Barbora (jai 1m ir 10 mėn). Einu į balkoną paimti obuolių. Kol nusisukusi renku obuolius Barbora sėkmingai mane uždaro balkone. Stoviu, žiūriu per stiklines duris į kambarį ir negaliu patikėti - uždarytos durys ir tvirtai užsukta rankena.

Pradėjau barbenti į duris, kad Barbora prie jų prieitų. Priėjo. Aš jai visaip rodau, kad rankeną pasuktų į viršų. Barbora aišku labai apsidžiaugė, kad taip ja susidomėjau ir visaip mojuoju :) Ji šypsosi, man irgi mojuoja ir kažką šneka. Vaje, stoviu vienmarškinė, balkone švelnus minusiukas, langai visur uždaryti, mobiliako neturiu, vyras grįš tik vakare... Kaip tas šešias valandas viena išbus Barbora? Ne juokais išsigandau.

Dar kartą mėginu visaip rodyti Barborai, kad ji atidarytų balkoną. Ji pasistiebia ir iš kokio trečio karto pasuka rankeną į viršų. Durys atsidarė. Iš to džiaugsmo ir streso įvirtau į kambarį su visais obuoliais ir puoliau bučiuoti Barborą :D Ir juokas, ir ašaros :D

Chaotiški veideliai

2009-02-19T22:32:00.013+02:00

Eilinį eilinės dienos vakarą, kai betvarkės lygis pasiekęs beveik aukščiausią atžymą, kai visų nervai yra ant išsekimo ribos, kai norisi tiesiog išsitiesti ir spoksoti į vieną tašką, kai vaikai vienu metu sulipę ant tavęs prašosi dėmesio chaosui suvaldyti netikėtai gimė idėja - iš popieriaus skiaučių padaryti veidelius.

Namuose nebeturėjome balto popieriaus, tad pagrindui rinkomės mėlyną arba žalsvą spalvotą popierių. Nuo paskutinių mūsų darbelių buvo likę gabalėliai krepinio popieriaus. Galvojau kad jį plėšyti ir glamžyti vaikams bus įdomiausia dalis. Deja, šis malonumas daugiausia teko man :)

Tad ant lapo nusipiešėm veiduką, kurį klijavom krepinio popieriaus skiautelėmis. Labiausiai darbo eiga buvo patenkinta Barbora. Ji negalėjo patikėti, kad taip laisvai jai leidžiama naudotis flomasteriais ir klijais :)

Liepa įkvėpta vieno veiduko nusprendė padaryti ir antrą, tik šį kratą ji prieš tai nenusipiešė jo, o iškart pradėjo klijuoti skiautelėmis. Ir, savaime aišku :) , veidelis netilpo į lapą :) Teko "daklijuoti" dar vieną lapą, kad tilptų veidelio makaulė.

Kaip ten be būtų visos buvom patenkintos. Beje, aš taip pat su entuziazmu klijavau savo veidelį :)

Meilės simbolija

2009-02-17T15:21:00.005+02:00

Pernai mes labai kvatojom iš draugės vaiko (kuriam tuo metu buvo 5m), kad jis buvo uolus lietuviško serialo, žiūrėtojas :) Šiemet gi jau taip nebesijuokiam, nes mūsų Liepa (5m) pati uoliausia tokių serialų žiūrėtoja. Aš net nežinau kaip ji juos atrado, nes mes jų nežiūrime. Bet ji puikiai žino visus lietuviškus serialus, o kai kuriuos iš jų "mirk-plyšk" būtinai turi pažiūrėti.

Pradžioj labai žiūrėjo "Nekviesta meilė". Ir ne duok, Dieve, tuo metu ją užkalbintum ar prieš televizorių pasipainiotum... O paskutiniu metu pats mėgstamiausias jos serialas "Nemylimi". Mes net dorai nežinom ką juose rodo, kažkaip tuo metu niekas iš mūsų nebūna prie TV :( Dar kažkada užtaikydavo pasižiūrėti "Moterys meluoja geriau". Po to kelias dienas dainuoja to serialo dainą ir vis filosofuoja, kad moterys meluoja geriau už vyrus...

Na, stengiamės kažkaip vadžias paimti į savo rankas. Paaiškinom simbolius ekrano apačioje (N-7, -14 ir t.t.). Tai dabar jei pamato, kad yra koks nors iš tų simbolių tai žino, kad be tėvelių leidimo negalima žiūrėti ir kviečia mus :) Tai, taip sakant, ir mes pasikeisdami kartu žiūrime tuos serialus :)

Prie ko čia meilės simbolija? Čia dar viena Liepos aistra - lietuviška estrada. Žino ji pagrindinius Lietuvos atlikėjus, dainuoja jų dainas. Tai va, dainuoja ir "meilės simbolija", kuri iš tiesų yra "Meilės simfonija" (atlieka lygtai "69 danguje").

Beje, prie progos norėčiau pasakyti, kad lietuvių atlikėjos (užsienio irgi) rengiasi ir šoka baisiai pribaisiai :( Papai išvirtę, sijonai ne tai, kad trumpi, bet dažnai išvis jų nebūna, rangosi kaip katės, judesiai gašlūs ir nesvarbu ar dainuoja per kokį "Šapro šou" ar per išsipildymo akciją. Kraipo savo nuogus užpakalius vaikams prieš nosis - baisu. Liepa, žiūriu, irgi atsistojus parduotuvėje prie veidrodžio kad kraipo užpakalį, tai pradėjau aiškinti, kad yra gražūs judesiai ir negražūs... Nu, žodžiu... Tai va, tokie lietuviško šou vaikų ugdyme ypatumai.

P.S. kai laukėmės Barboros, tai norėjome ją pavidinti Mėta, bet "Nekviesta meilė" su Mėtos personažu supainiojo mums visą reikalą!

Foto iš paultastic.com ir babble.com

Eik miegoti

2009-02-09T15:03:00.004+02:00

Nu negaliu nerašyti apie Liepos maldas :) Vakar prieš miegą ji meldėsi: "... ir jei tu, Dieve, sergi, tai meldžiu už Tave, kad pasveiktum. O dabar eik miegoti. Amen." :)

Prasiblaškymas

2009-02-09T14:15:00.005+02:00

Po savaitės namų karantino sekmadienį nusprendžiau prasiblaškyti. Ryte nuvažiavau į bažnyčią, o vakare su drauge nuėjome į filmą ir šiaip visaip prasiblaškinėjom :) Filmas ("Abejonė") tai toks, ką aš žinau... Vis dėlto, gal kitą kartą prasiblaškymui rinksimės komediją arba garantuotai gerą filmą.

Nors lauke buvo tamsu ir vėsoka, bet vis tiek nusprendėm šiek tiek prasivaikščioti ir pravėdinti smegenines :) Taip bevaikštant ir šnekučiuojantis užsiminiau, kad aš labai mėgstu maximos plombyrinius glaistytus ledus, bet dėl vaikų ligų jau kelias savaites jų neperku. O man jų taip norisi, kad net "lomkės" prasidėjo :) Nieko nedelsdamos nuvažiavom į maximą ir nusipirkom tų ledų (aš net dvi porcijas :) Susiradom vietelę su vaizdu į gamtą (nors, tiesą sakant, buvo tamsu ir jokios gamtos nesimatė :) ir susėdusios mašinoje šlamštėm mano išsvajotus ledus :P Ir, žinoma, daug šnekėjomės.

Na, šiaip lyg ir nieko ypatingo neįvyko. Bet grįžau namo visa tokia pakylėtoje nuotaikoje, pilna jėgų, meilės, optimizmo :) Ir šiandien nuo pat ryto aš vis dar tame pačiame geros nuotaikos apvalkale. Net mano mergos tą gerą nuotaiką pajuto - Liepa sako, kad visus labai myli, kad niekada nebemuš Barboros, kad viską jai leis, net duos jai savo mylimiausias barbes. O Barbora tai mus vis glosto ir bučiuoja :)

Tiesą sakant, net baugu, kad mano nuotaikos taip persiduoda vaikams. Norisi būti stabilių emocijų moterimi, ale, kad nepavyksta. Reiks susigalvoti kokių nors nuotaikos pakėlimo receptų :)

Raudonkailinaitė

2009-02-08T14:54:00.009+02:00

Sirguliuojant ir būnant ilgai namuose būtina susigalvoti kokią nors veiklą. Tad ėmėmės su Liepa naujo darbelio - avelės vėlimo. Aš savo avelę jau buvau nusivėlusi Mamų klube, man beliko tik ją papuošti karoliukais. Tad visos pajėgos buvo mestos į Liepos vėlimą, t.y. į jos avelės vėlimą :) Visada jaudinuosi, kad tik jai viskas gautusi gerai. O šį kartą galvojau tegul bus kaip bus.

Baltos vilnos neturėjom, tad iš žalios, raudonos, juodos, rudos, rožinės Liepa pasirinko raudoną vilną :) Taip sakant kartojasi istorija su geltonais nagais :) Kūnelį, galvą ir kojytes vėlė šlapiuoju būdu. Viskas sekėsi gerai, išskyrus tai, kad vilna beveik nesivėlė. Pirmą kartą su tokia vilna susidūriau :( Na, bet šiaip ne taip kažkaip viskas nusivėlė :) Kai dalys išdžiuvo galvytę prisiuvau prie kūnelio, o visas kitas dalis (kojytes, ausytes, uodegytę) Liepa pati pribadė prie kūno. Tada iš karoliukų prisiuvau akytes, o nugarytę Liepa pati apsiuvinėjo karoliukais. Tiesą sakant, viso proceso metu galvojau, kad ne kažin kas gausis, bet rezultatas mane nustebino - Liepos avelė gražesnė nei manoji :)

Beje, kai praėjus kažkiek laiko dar kartą peržiūrėjau vėlimo proceso nuotraukas pastebėjau, kad Liepos avelė panaši į ponį, pavaizduota ant jos marškinėlių :)

Va taip ir gyvenam...

2009-02-03T13:56:00.007+02:00

Penktadienį mus užpuolė visokie negalavimai :( Jau iš vakaro man baisiai surakino nugarą :( Nei stovėt, nei sėdėt, nei nusiperst negalėjau :( Tokia pati savijauta buvo ir penktadienį. O tą dieną vakare VRM rūmuose Liepai turėjo būti koncertas (ji šoka). Aimanuodama suruošiau ir nuvežiau Liepą į koncertą. Kaip tyčia sunegalavo Barbora - atsikėlė su sloga ir visa tokia nelaiminga :( Na, bet sloga - ne liga, tai galvojom jūros vandeniu praplausim ir praeis.

Vakare... Barborai užkilo tempa beveik iki 39, prasidėjo kosulys. Man nugara skauda iki smegenų gelmių - matau kaip vaikui manęs reikia, bet nieko negaliu padaryti :( Apskritai tokia savijauta - norėčiau tik gulėti ir kad manimi kas nors rūpintųsi, bet neturiu pasirinkimo - per ašaras bandau būti mama. Vaikai, matydami mano ašaras irgi pradėjo verkti, nu žodžiu, situacija nevaldoma :( Vyras (kaip vyrams ir priklauso) užsiėmęs ir mumis negali pasirūpinti :(

Vakare karštai Liepa meldėsi, kad Dievas išgydytų mamai nugarą. O aš mintyse meldžiu "Dieve, bet juk jei manęs neišgydysi, tai vaikas Tavimi nusivils..." Labai bijau, kad nesugriūtų vaiko trapus tikėjimas. Nežinau ko labiau pasigailėjo Dievas: manęs ar Liepos, bet kitą dieną man tikrai buvo geriau. Skausmą jaučiau, judėti buvo sunkoka, bet nors minimaliai pasirūpinti vaikais galėjau :) Vyras, kaip tyčia, šeštadienį buvo išvykęs, tad namuose su ligom kovojom vienos pačios.

Visą savaitgalį ir pirmadienį Barborai laikėsi aukšta temperatūra (pavykdavo tik šiek tiek numušti), sloga nereali, kosulys, akys ašarotos, veidas ištinęs. Bet keisčiausia ir graudžiausia buvo tai, kad ji visą tą laiką inkštė kaip šuniukas ir visą laiką ant veido laikė nosinę, neatitraukdavo jos nei sekundei. Nuotrauka daryta vakar vakare ir nors jai jau šiek tiek geriau, bet vis tiek ji vaikšto su nosine burnoj :( (Gal kas esate susidūręs su tokiu keistu vaiko elgesiu?)

Pirmadienį pagaliau nukrito temperatūra iki 37 ir mes kuo skubiau nuėjom į polikliniką. Gydytoja apžiūrėjusi Barborą pasakė, kad plaučiukai švarūs, gerklytė palyginus nebloga, žodžiu - nieko baisaus ir per savaitę turėtų praeiti. Ta pačia proga paprašėm, kad apžiūrėtų ir Liepą (dėl šventos ramybės), nes ir ji šiek tiek suslogavo ir pakosėjo. Tai, va kai pradėjo jai klausyti plaučiukus, tai pasirodo ten armonikos groja, vėjai ūžauja, triukšmai didžiausi :( Nusiuntė pas pulmonologę. Rezultate - dabar namuose jau trys ligoniai ir Liepa iš jų didžiausia :( Tai, va taip va ir gyvenam...

Tiesa, būtinai turiu paminėti, kad nors dienomis būdavome vienos, bet naktimis mums labai padėdavo tėtis. Jis visas ligų naktis miega su Barbora, ją ramina, sūpuoja, nešioja, nosytę valo. Esu jam labai dėkinga.

P.S. pasitvirtino seniau išsakytas teiginys, kad mamoms sirgti negalima.

Gėda pelėda

2009-01-29T11:59:00.004+02:00

Nepamenu už ką nusipelniau "Gėdos pelėdos", bet nusprendžiau, kad šis namų vaizdelis vertas jūsų dėmesio :)

Dievas, fėja ir pėdkelnės

2009-01-27T09:32:00.005+02:00

Vakar vakare klausiausi Liepos maldos ir galvojau: kur dingo krikščioniškas auklėjimas?

Maldos pradžia buvo tradicinė: "Dieve, prašau, kad duotum man gerą sapną, kad gerai sapnuočiau ir gerai galvočiau". Ir, paprastai dar nuskamba "ačiū, amen" ir malda baigiasi. Bet šį kartą malda tęsėsi: "... dar prašau, kad paprašytum fėjos arba kitų dievų, kad jie paprašytų fėjos, kad ji duotų burtų lazdelę ir aš galėčiau užburti visus vaikus ir visą pasaulį. Kad galėčiau užburti mamą, kad ji būtų jauna, graži ir jei nereikėtų pėdkelnių (čia turėjo omeny liekninančių kelnaičių :D ). Ačiū, Jėzaus vardu. Amen. "

Klausydama maldos pradžioj sutrikau, bet kai paminėjo tas "pėdkelnes", tai vos tvardžiau juoką :D Aišku padėkojau Liepai, kad ir manęs nepamišo maldoje. Tada ji dar man pasakė, kad kai būsiu sena man nebeskaudės nugaros. Tegul šie žodžiai nuskamba Dievui į ausį :)

Foto iš buddymartin.net

Laimingos santuokos receptas

2009-01-26T09:28:00.006+02:00

Skaitau knygą, kuri mano viduje daro revoliuciją :) Apie tos knygos autorę dr. Laurą Schlessinger girdėjau iš gerbiamo dr. psichoterapeuto Gintauto Vaitoškos. Jis tuomet minėjo knygą "Tinkama vyrų priežiūra ir maitinimas". Tiesą sakant, mane vien knygos pavadinimas papiktino :) Ne tai, kad papiktino, bet net labai papiktino! Nors tą knygą matydavau knygynuose, bet puse metų jos išdidžiai nevarčiau :) Orumas neleido :) Bet visą tą laikotarpį girdėjau iš kitų moterų teigiamus atsiliepimus ir liudijimus kaip joje aprašomi principai keičią jų santuokas.

Pagaliau įveikusi savo išdidumą nuėjau į knygyną nusipirkti tą "kvailą" knygą :) Aplėkiau gal 5 knygynus ir niekur jos neberadau - pasirodo, kad ji jau išpirkta ir prekyboje nėra :( Taip sakant: traukinys *ikančių nelaukia :) Na, bet galiu pridurti, kad tada atvažiuoja expresas, t.y. pasirodė kita tos autorės knyga "Laimingos santuokos receptas" :)

Taigi, skaitau aš tą knygą ir negaliu atsistebėti ten pateikiama filosofija. Jei autorius būtų vyras, tai ko gero trenkčiau knygą lauk, bet autorė yra moteris... :) Nors, aišku, skaitydama vis bandau ieškoti priežasčių, kodėl turėčiau neigti viską, kas ten rašoma, bet išskyrus savigailą nieko daugiau nerandu. Tiesiog suprantu, kad autorė rašo tiesą, o mano reikalas - peržengti išdidumą ir elgtis taip, kaip ten parašyta. Na, tiesa, kurį laiką viską skaičiau tarsi iš šalies, nes maniau, kad mūsų šeima netelpa į standartinius rėmus, tad ten ne apie mus. Tačiau knygoje pateikiama tiek daug pavyzdžių ir įvairių šeimų liudijimų, kad atsirado vietos ir mūsų šeimai :) O kas svarbiausia, kad knygoje aprašomi principai veikia ir mūsų šeimoje :) Tiesiog neįtikėtina!

Tiesa pasakius, mano natūra yra pesimistinė ir aš patikiu permainom tik tada, kai jos būna labai ilgalaikės. Tokie pasakymai "štai jau mėnuo mes nesipykstam" arba "aš esu laiminga" kai tuo tarpu prieš kelias dienas mačiau krokodilo ašaromis verkiančią depresuotą merginą - tai manęs neįtikina. Tad rašau su viltimi, kad vykstantys teigiami pokyčiai bus ilgalaikiai.

Norėtumėt, kad trumpai papasakočiau kas ten aprašyta? Deja, nemoku :( Nebent galėčiau nurašyti tai, kas yra ant knygos nugarėlės:

Kaip grojant skirtingais instrumentais išsaugoti šeimos orkestro darnų skambesį?

1. Elkitės su sutuoktiniu taip, tarsi mylėtumėte jį/ją savo paskutinę gyvenimo akimirką – kad ir kokie priešingi jausmai tuo metu jus būtų apėmę.

2. Kiekvieną dieną rimtai susimąstykite, kuo galite prisidėti, kad jūsų sutuoktinio gyvenimas būtų geresnis ir laimingesnis.

3. Būkite toks žmogus, kurį norėtumėte mylėti, apkabinti, pas kurį skubėtumėte sugrįžti namo, dėl kurio galėtumėte aukotis.

Jei laikysitės šių trijų dr. Lauros Schlessinger taisyklių, savo santuoką tikrai išgelbėsite nuo katastrofos!

Jei jūs šeimoje džiūstate, sutuoktinis nerodo jums dėmesio, jus žlugdo, sekina, nervina, jei norite jį nužudyti, tai prieš nužudant perskaitykite šią knygą ir pamėginkite nors tris savaites vadovautis ten aprašomais principais. Jei teigiamų pokyčių neįvyks, tada galite ... dar tris savaites vadovautis tais principais. O tada pokyčiai tikrai įvyks ;)

Foto iš powertothrive.com

Papuošalai iš likučių

2009-01-22T15:58:00.008+02:00

Per jau praėjusias Kalėdas nusprendžiau dovanoti ne nusibodusias Maximines dovanėles, bet kažką pačios pagaminto. Ilgai svarsčiau, ieškinėjau...kol galiausiai apsistojau ties vilna. Niekada nebuvau vėlusi, tad pradžioj galvojau, kad man nepavyks. Tačiau užteko keleto straipsniukų internete ir aš jau visa 'vilnonė';).
Kibau į darbus ir taip vėliau, kad net rankų odą nuvėliau (nes vėliau šlapiu būdu). Taigi sumoj gavau trejus gražius karolius, kurie tikrai buvo nuostabi dovana mamai, močiutei ir draugei į JAV. Vyro mamai padariau gėlę į palto atlapą. Žodžiu visi liko patenkinti, o ypač aš. Juk nieko nėra maloniau, kaip nustebinti mylimą žmogų savo rankų darbo dovanėle. Deja visai pamiršau tas grožybes nufotkinti. Na bet aš ne apie tai. Po visų tu darbų darbelių dar liko veltos vilnos skiautelių, jei taip galima pavadinti, vienas suveltas bumbuliukas. Pagalvojau, kad ir man pačiai būtų įdomu ką nors pasigaminti. Teprireikė šiek tiek fantazijos ir laiko... kol mažylis miegojo pietų miegelio:))))
Man labiausiai patiko gėlė į plaukus. Dažnai mėgstu susisukti kuodelį, kuris pasirodo visai madingas, o vienas pats kuodelis labai jau nuobodus. Ši gėlė man tikras atradimas. O pasidaryti labai paprasta. Iš suveltos vilnos lapelių iškirpau norimo dydžio ir formos gėlytes ir jas viena ant kitos susiuvau panašaus atspalvio siūlu (rinkausi rudą).Patarčiau gėlytes siūti iš viršaus į apačią vis po vieną pridedant. Taip nesimato siūlių. Viskas! Pervėriau paprastą segutį per apatinę gėlę ir jau galiu segtis papuošalą į plaukus.
Dar pagalvojau, kad būtų gražu pasigaminti ryškius karolius ant pilko megztuko, kurį visai nesenai įsigijau. Taigi vėl kirpau norimo dydžio gėles ir jas komponavau kaip man patinka. Dar panaudojau perliukus, kuriuos norėjau panaudoti Kalėdiniuose papuošimuose, tačiau jų taip ir neprireikė. Siūlų dėžutėje radau vieną veltos vilnos kamuoliuką, kurio taip ir nepanaudojau dovanų karoliams. O man jis puikiausiai tiko. Visą tai suvėriau ant spacialios tvirtos virvėlės (pirkau toje pačioje audinių parduotuvėje, kur ir vilną) ir pritaisiau užsegimą (irgi buvo toje parduotuvėje).
Na ir dar pasigaminau segę į atlapus, kaip aš sakau :))). Kai Kalėdų karoliams gaminau kamuoliukus, vieną kuokštelį vilnos sugadinau. Tiesiog tik pradėjus jį volioti, jis man kažkaip įkrito į vandenį, ir niekaip iš jo nebesugebėjau padaryti kamuoliuko. Padėjau į šalį. O kai išdžiuvo, gavosi kažkoks įdomus blynas. Gaila buvo išmesti. Dabar jį iškrapščiau iš dėžutės ir padabinusi keliais karoliukais padariau štai tokią segę. Teliko prie pagrindo pritvirtinti žiogelį.
Štai kokia dabar būsiu visa apsidabinusi...kaip iš kokios Ibero parduotuvės...ne, ne Ibero, ten nėra vilnos papuošalų. Na žodžiu...:)))))

Susivėlusios Angelinos

2009-01-21T22:24:00.015+02:00

Kadangi sutvarkė mūsų fotoaparatą, tai galiu papasakoti epizodą apie mūsų veltiniavimą. Laukiau mamų klubo, nes iš neoficialių šaltinių žinojau, kad velsim angelus. Nors mano Liepa yra mamų klubo fanė, bet jei tik būna galimybė stengiuosi jos su savimi neimti, ypač jei gvildenamos kokios nors psichologinės temos. Tačiau šį kartą aplinkybės lėmė Liepai dalyvauti kartu su manimi :)

Taigi, atėjus ir pamačius angelus nusiminiau, nes buvau beveik užtikrinta, kad nieko panašaus tikrai nesugebėsiu padaryti. Guodžiausi tik tuo, kad ten buvo mamų, kurios apskritai niekada nieko bendro nėra turėjusios su vilna, o aš tai nors kažką esu vėlusi. Dar labiau nusiraminau kai atvažiavo technologijų mokytoja Daiva, kuri įkvėpė mus pasitikėjimo ir optimizmo.

Visos puolė badyti vilną. Liepa pradėjo badyti angelo kūną, o aš galvą. Kai atėjo eilė badyti nosį, akis ir burną ji pasakė, kad nebijotume daryti jų didelių, nes tada angelai bus išraiškingesni. Na, aš tai priėmiau labai kraštutiniškai ir padariau laaaaabai dideles akis, nosį ir burną :D Atrodė juokingai, net nežinojau ties kuria vieta viską taisyti. Visos sparčiai judėjo - galvą badė prie kūno, darė rankas, kojas… O aš vis dar badžiau veidą, nes jis atrodė gigantiškai nepatrauklus :/ Liepa pavargusi badyti vaikščiojo ir visas drąsino, kad labai gražūs jų angelai :)

Taigi, namo grįžau tik su kvaila angelo galva :( Tačiau vedama vidinio azarto jau kitą dieną vėl ėmiausi darbo. Kaip betaisiau akis, jos vis tiek buvo ne žmoniškai (tiksliau ne angeliškai) didelės ir kažkur ant pakaušio. Tad tiesiog išpešiau jas lauk ir pradėjau badyti kitas. Žodžiu taip kelias dienas po kokią valandėlę vis prisėsdama kūriau savo angelą, kuris vėliau pasirodė esąs Angelina :) Rezultatas gavosi ne visai toks, kokio siekiau, bet tikrai geresnis nei aš tikėjausi vos pradėjusi darbą :) Ir nors rankos gavosi iš serijos "Volisas ir Gromitas" :)

Beje, po savaitės sunešėm visus angelus. Buvo labai juokinga. Jie tokie skirtingi, įdomūs, originalūs ir … labai panašūs į savo kūrėjas :) Aš vienos draugės net paprašiau, kad ji pažiūrėtų į visus angelus ir pasakytų, kuris labiausiai panašus į mane. Ji, žinoma, pirštu parodė į mano darytą angelą, nors prieš tai nebuvo jo mačiusi :D

Tiesa, mano kūrybinėje biografijoje jau anksčiau yra buvęs angelo vėlimo faktas. Tik tuomet aš mokiausi iš interneto. Atsispausdinau foto ir pagal jį bandžiau velti. Toks buvo originalas, pagal kurį vėliau (labai atsiprašau, bet nepamenu iš kur ėmiau foto):

... o štai toks gavosi rezultatas :) Na, jis (t.y. ji) nelabai panašus į originalą :) Bet man patiko - tai buvo pirmas mano veltinis. Netgi dabar, kai žiūriu į tuos abu "angelus", tas pirmasis (kuris irgi tapo Angelina) man yra netgi mielesnis :)

Naujumas ir šveižumas

2009-01-21T16:06:00.008+02:00

Negaliu ir aš nepasigirti savo atsinaujinimais. Pirmiausia, tai jau senai žinojau, va gausiu mamos algą ir tikrai varysiu į kirpyklą. Dėl savęs gal dar ir būčiau likusi su tuo pačiu kuoduku ir ataugusiomis sruogomis:). Tačiau... apsvarsčiau, kad gimtadienis čia pat, ir dar viena be galo mano galvai svarbi priežastis - nėra vyro :). Noriu atsišviežinti ir kai jis grįš po sesijos namo, pasitikti jį atsinaujinusi. Na va. Prieš kirpyklą atrodžiau štai taip (išsileidau savo kuoduką).Gal reikėjo daugiau palenkti galvą...
Kadangi į kirpyklą išsiruošiau penktą vakaro, visą dieną plušau namuose. Tad kai pažvelgusi į laikrodį pamačiau, kad jau keturios, o aš net galvos 'neišsiskalbiau':)...hm...sunerimau...ai bet pagalvojau juk į kirpyklą einu o ne į teatrą. Auklė atėjo pusė penkių, tad išpyškinusi jai kaip žirnius į sieną kur kas ir kada, išlėkiau:).
Važiuodama taxi jaudinausi kaip prieš pasimatymą...va pagalvojau, ką reiškia, kai tiek laiko nebuvau kirpykloj...net jaudulys ima:). Įžengiau į saloną pakelta galva, tarsi būčiau koks prezidentas, ir nesvarbu, kad plaukai riebaluoti ir susikti į kuoduką. Pasitikusi kirpėja, pasodino mane į krėslą, ir tada ATSIPALAIDAVAU. Nemoku nusakyti, koks tai jausmas...tiesiog žinojimas, kad dvi valandas niekas manęs zyzdamas netampys už kelnių klešnės ir pan. Man kirpykla atstoja bet kokius shopoterapijos seansus. Žodžiu ko tik kirpėja su manim nedarė...dažė plaukus sruogelėmis, kelis kart plovė galvą, kirpo, džiovino. Kai jau džiovinimas ėjo į pabaigą ir kirpėja atsuko mane į veidrodį, pamačiusi save net aiktelėjau. 'Visai kitas žmogus' - pasakiau ir pajutau tokį palengvėjimą. Pasijaučiau tarsi kokia dievaitė:)
Bėgdama iš kirpyklos dar skambinau auklei, kad išsiaiškinčiau ar viskas tvarkoj ir ar dar galiu užšokti į vieną rūbų parduotuvę. Kadangi ragelio niekas nekėlė, nusprendžiau surizikuoti...Užšokau į rūbų parduotuvę ir bėgom varčiau kabančius rūbus...jei taip galima pasakyti. Tai, kas tiko ėmiau ir bėgau matuotis. Trumpai tariant, tokio greito shopingo dar neturėjau:). Išsirinkau kelnes (jas man rasti būna sunku, nes niekad nerandu idealiai tinkančių mano figūrai).Diržą kelnėms, ir tris megztukus...na ne visai tris, vienas baltas kaip golfukas skirtas pasimauti po apačia kito megztuko, kurio rankovės trumpos. Labai nudžiugau, kad paėmusi penkis daiktus sumokėjau tik 120 lt, nes toje parduotuvėje 40 proc. nuolaida. Bėgau namo, nes jau ir taip užtrukau daugiau nei pusvalandį, žadėjau grįšt po poros valandų, tad nežinojau, ką rasiu. Atrakinusi duris pastoviai stabteliu ir įsiklausau...jei nesigirdi vaiko, atsikvėpiu...reiškias miega:))). Tada pasimaiviau auklei savo naujienomis ir išleidau ją namo. O pati dar visą vakarą staipiaus prieš veidrodį.
Ech...pagalvoju, mūsų moteriška natūra...kodėl gavusios tiek nedaug būnam pakylėtos virš debesų...Bet kita vertus, jei tokius malonumus patirtume dažnai, ar būtume tokios laimingos, kai tai gauname. Tad vertinkime tai!!!!

Paskutinė shopoterapija

2009-01-20T09:43:00.005+02:00

... na, sąlyginai paskutinė, tiesiog labai senai turėjau šį malonumą (galite paskaityti čia ir čia) ir įtariu, kad dabar jau negreit vėl tai apturėsiu :( O vakar vaikščiodama po parduotuves tikrai jaučiau, kad terapinuosi :) Tiesiog dar nuo ano mėnesio buvo likę nenupirktų visokių dalykų, kuriuos vis turėjau omeny, kad kai gausiu pašalpą, tai nupirksiu.

Taigi vakar vakare su Liepa turėjom žygį per parduotuves. Pirmiausia nuvažiavom į "1000 ir viena naktis" ("Bige") nupirkti Liepai paklodės. Ji pati norėjo išsirinkti spalvą. Išsirinko šviesiai geltoną, beveik baltą :) Čia panašiai kaip su nagų laku gavosi - kai ji netikėtai išsirinko geltoną spalvą.

Tiesa, dar pamiršau paminėti, kad pirmas mūsų punktas buvo automobilių detalių parduotuvė :) Nu čia nelabai terapiška parduotuvė, bet poreikis prispyrė nupirkti vairo stiprintuvo tepalą. Vos pravėrusi burną pasigailėjau, kad nepalaukiau kol vyras jį nupirks. Nes manęs pradėjo klausinėti klausimų apie variklį ir ankstesnį tepalą, o aš, savaime aišku, tik žavingai šypsojausi ir nežinojau atsakymo nei į vieną klausimą :) Taigi, rezultate nupirkau kažkokį transmisijų tepalą :) tikiuosi tiks :/ Beje, vyras dar nežino, kad jį nupirkau, tad, Ričardai, "Siurpraaaaaaiz!" :D

Tai grįžtam į "Bigą". Ten dar užsukome į "Sepala" kur radau Liepai kombinezoną su nuolaida. Šiek tiek anksčiau per visas pardas davėmės ieškodami kombinezono, bet neradom. Tad mums laikinai paskolino draugė. Nu, bet dabar jau turėsim savo. Jis šiek tiek didokas, todėl tiks ir kitiems metams.

Kita stotelė - Akropolis. Iš tiesų mūsų visos kelionės tikslas - Akropolio maximoj pripirkti kiek galima ilgesniam laikui "žalių" mėsų. Todėl iškart pasukom į maximą, kur iki mėsų skyriaus iiiiiilgas kelias :) Liepa apsistojo knygų skyriuje, beje, ten ir prabuvo visą valandą, o aš ramiai vaikščiojau po indų ir kitus skyrius. Iščiupinėjau beveik kiekvieną lėkštutę, puodelį ir kitus niekelius. Leidau sau stoviniuoti vienoje vietoje tiek, kiek man norėjosi, tiesiog niekur nelėkiau ir neskubėjau (nuostabus jausmas). Na, maximoj nupirkom Liepai kelias knygutes, DVD apie gražuolę ir pabaisą, servetėlių, staltiesę, vaikišką sieninį laikrodį, mėsų ir šiaip visokių beveik reikalingų smulkmenų :)

Paskutinė stotelė - Lindex (Akropolyje). Ten išbuvom iki kol mus išvarė iš parduotuvės :) Liepa iškart prisirinko sijonų ir nuėjo matuotis. Aš, gi, pirmiausia nuėjau ieškoti pėdkelnių. Jums tai gal nieko keisto, bet man tai revoliucija, nes pėdkelnes esu nešiojusi tik vaikystėje ir per vestuves (savo ir draugų). Kai paspaudė šalčiai ir reikėjo eiti ant kalniuko čiuožinėti verčiau visus namus, tai šiaip ne taip radau kažkokias baisias pėdkelnes. O kai jas apsimoviau, tai Liepa negalėjo į mane atsižiūrėti :D Grįžtam į parduotuvę, taigi išsirinkau pėdkelnes ir tada nuėjau ieškoti liekninančių kelnaičių :D Visą laiką šį rūbą laikiau storų iš*indėjusių poniučių išmislu, bet va gyvenimas taip pasisuko, kad ir pati tapau tokia poniute :) VYRAI, TOLIAU NESKAITYKITE!!! Na, tiesiog ant kūno liko dviejų nėštumų likučių, kurie išvinguriuoja net ir per rūbus. Tagi, išsirinkau tokius ale pantalonus, kurie užsitraukia beveik iki krutinės :) Suspaudžia šlaunis, užpakalį ir pilvą. Dabar būsiu optiškai kūdesnė :) Ir paskutnis mano pirkinys - suknelė, kurią galima nešioti ant kelnių. Tik jos fasonas toks platėjantis nuo krutinės, tai esu beveik užtikrinta, kad kai būsiu su ja pasipils pažįstamų klausimai "ar jūs vėl laukiatės?". Ai, bet neimu tai į galvą.

Tikrai jaučiau, kad vyksta shopoterpija. Tiksliau jaučiau tai iki kol nepatikrinau kiek kortelėje liko pinigų. O jų liko 24 Lt :( Tuo momentu suvokiau, kad aš nepasilikau pinigų susimokėti už meno terapiją. Staiga apėmė panika, pradėjau desperatiškai galvoti kokias prekes galima būtų grąžinti, kad surinkčiau reikiamą sumą, bet parduotuvės jau nebedirbo, tad išvažiavome namo. Vos tik įėjus namo Liepa vyrui iškart atraportavo, kad visko prisipirkom, bet mama jaudinasi, kad neliko pinigų mamų terapijai (Liepa taip vaidina meno terapiją :) Na, kaip ten be būtų kažkaip reiks suktis iš šios padėties. Nors sąžinė graužia, bet vis tiek viduj yra pasitenkinimas vakar vakaru :) Dabar galvoju ar aš pasiekiau tikros shopoterapijos greitį - 300 Lt per valanadą...? Einu skaičiuoti ;)

Foto iš visitcalifornia.com

Senienų atnaujinimas 2 (Martyna)

2009-01-19T16:07:00.019+02:00

Niekaip negalėjau atrasti laiko prisėsti prie mamdienio. Tiksliau, niekaip nerasdavau laiko į jį parašyti...tik prabėgom perskaitydavau straipsniukus, nes įsikibęs kojon mažylis vis daugiau reikalauja dėmesio:)

Mano senų baldų atnaujinimo epocha berods ir baigės...tik va skubu jums, mielosios, pasigirti nuveiktu darbu. Ech...kaip vis dėlto geera...negaliu nepasimėgauti šia akimirka...vyrą išleidau ilgon sesijon...mažą užmigdžiau, pasigaminau puslitrinį puodą kavos Latte ir sėdžiu va prie mamadienio. Nerealus pasimėgavimo jausmas. Tikiuosi niekas nedrįs šios geros tylios valandėlės sudrumsti.
Taigi, pasiraitoju rankoves ir puolu dėlioti savo padrikas mintis į lentynėles.

Kokius gi dar baldus atnaujinau...tai senas nutrintas TV staliukas, maža spintutė ir nutrinta baisioji senosios sofos apačia.

Pirmiausia aptarsiu sofą. PC 'Senukai' nusipirkau klijuojamo popieriaus. Ėmiau tokį, kad apklijavus sofą atrodytų, jog ji pinta. Pradžioje buvau sumaniusi taip apklijuoti visą sofą, t.y. ne tik apačią, bet ir jos šonus, bet po to pagalvojau, kad per didelė investicija į baldą, kurį turbūt keisime pirmiausiai. Tad apsiribojau tik sofoos apačia, kuri labai jau rėkė 'va koks aš senas baldas':). Deja, pamiršau nufotografuoti kaip ji atrodė prieš renovaciją, bet po jos ji atrodo štai taip...

Tada ėmiausi senos mažos spintutės, kuri nors ir sena bei nemadinga:), tačiau labai kompaktiška ir patogi. Beja, mes dabar ant jos laikom printerį, o joje 'printerio' daiktus. Sakyčiau, kad šią spintutę apklijuoti buvo sunkiausia, nes ji pakankamai maža, popierių kelis kart teko išmatuoti, tada kirpti. Pirmiausia liniuote išmatavau norimą apklijuoti plotą, o tik tada išmatavimus perkeldavau ant popieriaus. Kažkaip nedrįsau klijuoti 'iš akies'. Spintutės, deja, irgi nespėjau nufotografuoti neapklijuotos...kažkaip visai iš galvos išgaravo. Aišku, kaip ir visuose balduose sunkiausia yra apklijuoti visokias rankenėles ir pan. Taigi prisivargau su tom rankenėlėm. Tik kai jau apklijavau ir vyras pamatė mano šedevrą...hm...aplink rankenėles nelygumus...pasakė, kad jei būčiau paprašius, jis būtų nusukęs tass nelemtas rankenėles ir man būtų buvę lengviau apklijuoti. Na kaip sakoma 'bala nematė'. Juk 'užsikepiau' viską padaryti pati:))). Va rezultatas...

Prie šios spintelės dar stovi senas rašomasis stalas, tai jo kaip atskiro baldo neaprašinėsiu, nes apklijavau tik stalo stalčius bei stalo paviršiaus nutrintus kraštelius. Aišku, būtų gerai dar juodais dažais nudažyti stalčių nusitrynusius kraštus bei stalo kojas...bet...ir taip sakyčiau stalas pagyvėjo:)))
Na ir paskutinis baldas - TV staliukas. Turbūt su tais atnaujinimais 'persidirbau'...nes jau laaabai lėtai man klijavosi, nors kaip baldas, šis staliukas pats paprasčiausias, nors buvo labiausiai nutrintas. Ir net didelis televizorius nepaslėpė tų nutrintų plotų.

PRIEŠ...

PO...

Na štai...kol kas daugiau baldų naujinti neketinu. Nebent kada mažylis...tpfu tpfu tpfu apgadins kokį gerą baldą:)
Ech...dar tiek norėjau parašyti...šiaip, ne apie baldus. Tiesiog su jumis paplepėti ir pasidalinti savo mintimis...bet...mano pertrauka baigės. Mažylis pabudo ir reikalauja viso dėmesio. Eisim ridinėti kamuoliukus, stuksėti plaktuku ir visokių kitokių nesamonių (mano akimis žiūrint). Tačiau mažyliui, tikiu, tai labai svarbu:))).
Iki greito susirašymo, mielosios kolegės mamytės!!!!:)))

Koks darbas moterį puošia?

2009-01-17T16:41:00.006+02:00

Kažkaip nebesugebu susiplanuoti laiko, kad spėčiau parašyti į mamadienį :( Pastaruoju metu užsiėmiau vienu kūrybiniu projektu, kuris atima daug laiko, be to kol laiškus parašau, kol kitų blogus pavartau, kol knygą paskaitau, tai jau ir vėl reik sugrįžt į mamos bei žmonos vaidmenį. Be to sugedo mūsų fotoaparatas, tai be iliustracijų nebegaliu pabaigti kelių pranešimų :(

Vis dažniau pagalvoju apie darbą. Barborai pavasarį sueis 2 metukai ir aš nebegausiu tos didžiosios pašalpos. Vyras yra mokytojas, tad milijonų neuždirbs ir nebus lengva išlaikyti šeimą. Darbe parašiau prašymą vaiko priežiūros atostogoms iki kol vaikui sueis 3 metai. Ir jei atvirai - dar visiškai nenoriu grįžti į darbą. Dirbau socialinį darbą ir jis man patiko, bet dabar, atrodo, esu visai kitame... Norisi būti namie, labiau įsijungti į mamų klubą, turiu visokių kūrybinių sumanymų, kurių grįžus į darbą tektų atsisakyti :( O be to nenoriu net pagalvoti, kad mano mažoji Barborytė gali atsidurti darželyje :(( Ne, ne, ne. Jei aplinkybės neprivers, tai tikrai negrįšiu :)

Kita vertus, vis tiriu ar tai ne tinginystė. Gal aš tiesiog tingiu dirbti? Ir dar pagalvoju, kad taip dažnai nuo buvimo namuose tarp keturių sienų, nuo rutinos ir vaikų zyzimo kapitaliai stogas važiuoja, atrodo, turėčiau stengtis ištrūkti iš namų. Bet nesistengiu. Tiksliau stengiuosi, bet ne į darbą :) Na, nebent būtų galimybės kaip užsienyje turėti lankstų darbo grafiką. Tada ir pinigėlių nors truputį užsidirbčiau, ir darbo įgūdžių nepamirščiau, bet ir namuose galėčiau pasitvarkyti, vaikais pasirūpinti, o gal ir pomėgiams liktų laiko.

Man atrodo aš tiesiog išlepau (čia turėjo būti kitas žodis ;)

Foto iš scaa.usask.ca

Valgio gaminimas: kūryba ar prievolė?

2009-01-12T19:38:00.006+02:00

Valgio gaminimas man nėra mėgstamiausia veikla, netgi viena iš nemėgstamiausių. Nors iš tiesų tai puiki vieta kūrybai ir saviraiškai. O kūryba man patinka. Tad kodėl nepatinka gaminti valgyti? Štai kelios aplinkybės, kurios iššaukia tą nenorą:

- trumpas laikas. Pagaminti reikia greitai (kol miega vaikai arba kol jie užsiėmę ir pan.) Tas skubėjimas visai nepalieka vietos improvizacijom, tada gaminu tai, ką geriausiai moku, ką galiu daryti automatiškai, negaištant laiko galvojimui.

- darbo vietos paruošimas. Virtuvėje gyvenimas verda visą dieną, ten nuolat atsiranda neplauti indai ir kiti daiktai. Todėl dar prieš darant valgyti reikia susitvarkyti sau erdvę, o kartais paaiškėja, kad reikiami puodai neišplauti, įrankiai išnešioti po visą butą. O kaip aukščiau rašiau - laikas tai ribotas, tada skubi ir stresuoji :( Beje prie valgio gaminimo proceso reikia paminėti ne tik darbo vietos paruošimą, patį gaminimą, bet ir visko sutvarkymą po gaminimo ir pavalgymo - brrr, kaip man tai nepatinka. Beje, pastaruoju metu vadovaujuosi principu - gaminti ir tvarkyti vienu metu. T.y. gaminimo metu panaudotą indą iškart dedu į indaplovę arba išplaunu, tokiu būdu stalas visą laiką išlieka salyginai tvarkingas ir erdvus.

- suvokimas, kad "privalai". Tiesiog supranti, kad neturi pasirinkimo negaminti. Na, taip, kartais padarau išimčių - gaminu iš pusfabrikačių (koldūnai, dešrelės, tyrelės) ar šildau vakarykštį maistą. Na, kartais gamina vyras, bet vis tiek darbo vietos paruošimas ir sutvarkymas jau atitenka man :( Tad viską darau "dabrovolna - prinuditelna" (savanoriškai per prievartą).

- dažnumas. Juk būtų visai kitas reikalas, jei gaminčiau valgyti tada, kai jausčiau įkvėpimą :D O dabar - minimum tris kartus per dieną gaminu kažką šilto. Ir kiekvieną kartą reikia sugalvoti tai, kas vaikams patiktų, na, nebūtinai patiktų, bet kad nors kažkiek valgytų :)

- finansinės galimybės. Pagrindinius produktus perkam pagal mūsų finansines galimybes ir kulinarinį išprusimą. Tie produktai dažniausiai būna tokie, iš kurių galima būtų pagaminti kelis patiekalus. O kai norėdama paįvairinti racioną paskaitau įvairius receptus, tai pamatau, kad reikia dar ką nors "dapirkti" , o tas kas nors pasirodo dar yra nepigu.

- savigaila. Čia turiu omeny, kad valgio darymas dažniausia vyksta tada, kai vaikai miega ar yra užsiėmę, o tai reiškia, kad tuo metu aš galėčiau kažką nuveikti sau malonaus (rankdarbiauti, į mamadienį parašyti, pamiegoti, paskaityti ir pan.). Na, savigaila užeina tik tada, kai apie tai galvoji, o šiaip tai ji manęs negraužia :)

Anksčiau rašiau, kad stengsiuosi keisti požiūrį į save. Tai tame keitimo procese stengiuosi į valgio gaminimą žiūrėti kaip į kūrybą, saviraišką, kaip mano meilės išraišką ir atsikratyti "prievolės" pojūčio. Taip sakant - nemalonų paversti maloniu ;)

Foto iš chew.hu

Ale dekupažas ant sienų

2009-01-08T15:59:00.008+02:00

Kaip žinia, karts nuo karto vis užplaukia įkvėpimas padaryti kokį nors "rankdarbį" :) Bei nesunkiai galima nuspėti, kad tuo užkrečiu ir Liepą :) Visai netikėtai gimė mintis leisti Liepai išdekupažinti nudriskusias jos kambario sienas. Pagalvojau vis tiek blogiau nebus nei dabar yra, o Liepos rankų darbas jai bus ir smagu, ir (tikėkimės) gražu :)

Tad iš servetėlių (pirkom maximoj) išsikirpom gėlytes ir fėjas. Į indelį įpyliau lipalo ir šiek tiek praskiedžiau vandeniu (kodėl nežinau, bet mačiau kitos taip daro :)

O tada dėjom gėlytes ant sienos ir tiesiog ant jų tepėm tą praskiestą lipalą. Kai gėlytės pradžiuvo, tada dar kartą jas aptepėm (nežinau kodėl, tiesiog mačiau, kad kitos taip daro :) Pradžioj Liepa sakė, kad gaunasi kažkokia nesąmonė, bet vėliau pareiškė, kad nori taip gėlytėmis išpuošti visą kambarį :)

Kaip aš bėgau nuo moteriškumo

2009-01-05T13:36:00.004+02:00

"Papludimyje bėgančios moterys" Pablo Picasso, Foto iš web-arts.com.au

Štai neigiamos mano savybės, kurių pastaruosius 10 metų stengiausi atsikratyti: jautrumas, gilinimasis į detales, intuicija, susitelkimas ties santykiais, įsijautimas į kitą, intymumas, emocionalumas. Bendrai paėmus jose nėra nieko blogo, bet jei žiūrėčiau konkrečiai į savo gyvenimą, tai man atrodo jos viską gadino. Pirmiausia kas man užkliuvo, tai susitelkimas ties santykiais - man yra svarbu turėti gerus artimus santykius su man artimais žmonėmis (vyru, vaikais, tėvais, draugais, bendradarbiais). Todėl pajautus, kad juose kažkas ne taip aš iškart pradėdavau "krapštinėti" ir aiškintis. Aišku, labiausiai dėl to nudegu šeimoje, nes vyras baisiai nemėgsta aiškintis. Tad ilgainiui susidarė nuomonė, kad savo tokiu aiškinimusi tik apkartinu kitiems gyvenimą. Tas pats yra ir su kitomis savybėmis. O pavyzdžiui jautrumas, intymumas, įsijautimas į kitą tiesiog grynas nervų eikvojimas, vedantis prie neišsipildžiūsių lūkesčių ir nusivilimo. Štai taip visai nesąmoningai aš masčiau. Norėjau būti šalta, nekreipianti dėmesio į detales ir santykius, vadovautis logika, turėti aiškų tikslą ir jo siekti - būti geležine moterimi.

Todėl pernai moterų konferencijoje klausydama pranešėjų apie moters tapatybę, jos svarbą, apie aukščiau išvardintų savybių neįkainuojamumą verkiau - tai, ką laikiau gėdinga pasirodo yra vertinga. Visa tai yra dovanos, kurių neturi vyrai, kuriomis mes juos praturtinam, jomis kuriami jaukūs namai, tvirti santykiai, laimingi vaikai. Po truputį tai pradedu suprasti ir todėl didžiausias mano šių metų troškimas - pakeisti požiūrį į save. Tiesiog jaučiu, kad daugelio problemų priežastis yra ne aplinkoje ar kituose, bet manyje. Sunku išsilukštenti, bet labai pasistengsiu. Pasistengsiu didžiuotis savo jautrumu ir emocijomis, susitelkimu ties santykiais ir detalėmis, pomėgiu "shopintis" ir vilnos vėlimu, savo žemu ūgiu ir išraiškingais klubais :) O taip vat!

Asmeniniai 2008-ųjų atradimai

2008-12-30T22:15:00.024+02:00

Baigiantis metams nori nenori apgalvoji kas gero per juos įvyko ir ko tikiesi iš ateinančiųjų. Štai ir aš "minčių lietaus" būdu pabandžiau trumpai išdėstyti savo 2008 - ųjų metų atradimus. Kai kurie iš jų tikrai jums yra seniai atrasti, bet man tai nauja ir savaip praturtino ar palengvino mano gyvenimą. Be abejo tai tik dalis atradimų ;)

Kai gimė Liepa (prieš 5 metus) prisijungiau prie Mamų klubo ir kelis metus aktyviai ten dalyvavau. Po to dėl mokslų ir darbo buvau padariusi pertrauką, o šiemet iš naujo jį atradau. Bendravimas su mamomis, aktualios paskaitos ir rankdarbiai fantastiškai mane atpalaiduoja, padrąsina ir paguodžia.

Kitas atradimas toks truputį neestetiškas, bet labai praktiškas -visai netyčia atradau puikų šepetėlį Avent puodelio minkštam snapeliui valyti. Snapelis turi tris adatos siaurumo skylutes, kurias praplaudavau po vandens srove. Kartą tvarkydama stalčių radau atsarginį NENAUDOTĄ šepetėlį, skirtą snargliukų siurbtukui valyti. Pagalvojau ko jam be darbo ten gulėti, einu ir pamėginsiu puodelio snapelį juo pavalyti. Šepetėlis puikiai atitiko tas skylutes, tiesiog kaip "kirvis kotą" :)

Vienas iš mano atradimų - tai dekupažas. Jį atradau netyčia - internete ieškodama priemonių scrapbookingui :) Pradžioj mokiausi iš interneto, o po to nuėjau į kursus. Šis dekoravimo būdas man labai parankus, kadangi nemoku piešti, o "išdekupažinus" gaunasi toks efektas, lyg būtų nupiešta ;)

Visai šviežias atradimas - meno terapija. Gal kada plačiau parašysiu apie šį patyrimą, o dabar tik paminėsiu, kad man labai patinka. LABAI :)

Kitas atradimas labai susijęs su žemiau esančiu - tai džiuvėsėliai salotoms ir sriuboms "Crostini". Jie skanūs ir labai paįvairina patiekalus.

Net nepamenu kaip atradome salotas su fetos sūriu, bet šiais metais tai firminės mūsų šeimos salotos. Štai receptukas: salotos, pomidorai, agurkai, alyvuogės, Fetos tipo sūris, džiuvėsėliai, aliejus, prieskoninės žolelės. Proporcijų nerašau, nes mes ir patys dažnai improvizuojam :) Taigi, viską supjaustykite, salotas suplėšykite, paskaninkite prieskoninėmis žolelėmis ir užpilkite šiek tiek aliejaus, druskos nedėkite, nes labai sūrus sūris. Fetos sūrį patariu supjaustyti ir padėti atskirai į lėkštutę arba uždėti jo ant kiekvienos porcijos atskirai. Nors nieko tokio jei jį sumaišysite ir bendrame salotų dubenyje, tiesiog jis susitrins, bet skonis tikrai nenukentės. Beje, patariu naudoti būtent tokį Fetos sūrį, kurį matote nuotraukoje (jų tikrai būna maximose), be jo arba su kitu sūriu salotos neturės beprotiškai nuostabaus skonio.

Pagaliau pavyko nuskristi į Londoną. Seniai planavau ir norėjau, bet niekaip nepavykdavo, o šiemet pavyko :) Džiaugiuosi pamačiusi miestą, anglus ir aplankiusi ten išmigravusius draugus.

Be abejo vienas didžiausių atradimų tai - Mamadienis :) Pradėjau rašyti kukliai ir nedrąsiai, ir tikrai nesitikėjau, kad šis dienoraštis taip išsiplės ir net kad atsiras tiek skaitytojų. Tiesiog neįtikėtinas atradimas, jei nebūčiau pradėjus rašyti taip ir nebūčiau pajutusi rašymo malonumo, taip ir nežinočiau kad aš ir mūsų gyvenimas gali būti kažkam įdomus :)

Kitas atradimas gana keistas - tai kiemo draugė :) Į dabartinę vietą mes atsikraustėme šiek tiek mažiau nei prieš du metus. Iki tol gyvenome kitame rajone, ten pripratau, turėjau kiemo draugių - mamų su panašaus amžiaus vaikais kaip ir mano. Keletą metų dėjau pastangas, puoselėjau santykius su jomis :) O štai persikėlus gyventi į naują vietą pasijaučiau visiškai vieniša, lauke daug mamų, bet jos kažkokios svetimos, nekalbios :( Vieną dieną tiesiog iš liūdesio prašiau Dievo, kad duotų man "kiemo draugę" :) Netrukus bevaikštant su vežimuku lauke mane atsivijo ir užkalbino viena mama (irgi su vežimuku). Kaip paaiškėjo, mes gyvename gretimame name ir turime beveik vienodo amžiaus mažylius :)

Dar vienas skanus atradimas yra - bulvės troškintos grietinėlėje. Bulves supjaustau grežinėliais ir sudedu eilėmis į blėką, tada užpilu grietinėle (grietinėlė, bulvių prieskoniai, šiek tiek druskos, kartais įpilu vandens) ir kepu orkaitėje apie 20min. arba kol apskrusta viršūnėlės. Labai tinka prie mėsos patiekalų. Svečiams tokios bulvytės labai patinka, kiek jų beparuoščiau visada viskas būna suvalgyta ;)

Apie kitą atradimą šiek tiek gėda rašyti, bet vis tiek paminėsiu - tai pomidorų pjaustymo būdas. Visą laiką pjaustydavau pomidorus dviem būdais, kurie nebuvo tokie greiti ir patogūs kaip šis. Perpjaunu pomidorą pusiau, tada kiekvieną puselę išilgai vėl pusiau ir susmulkinu.

Kitas atradimas yra tiesiog patogus ir praktiškas - tai popieriniai rankšluosčiai "Lambi. Select - a - size". Jie ypatingi tuo, kad plėšomi gabaliukai yra mažesni nei įprastai, todėl galima atsiplėšti ne tik standartinio dydžio gabalėlį, bet ir mažesnį, o mums tai aktualu - tada labiau tauposi :)

Na, dar vienas keistas atradimas - tai poilsis Druskininkų SPA. Daugelį metų ten važiuodavo visi, tik ne mes :) Mums toks poilsis ne pagal piniginę. Tačiau susiklosčius kai kurioms finansinėms aplinkybėms ir mes turėjome galimybę pasilepinti pasiturinčiųjų procedūromis. Lepinomės kaip pirmą ir paskutinį kartą :) Ir galiu pasakyti, kad tai tikra "lepota", palinkėčiau tai patirti kiekvienam, ypač juodadarbiams ir prislėgtiems žmonėms ;) (Nuotraukoje Liepa druskų kambaryje).

Foto mano ir iš lambi.com

Švenčių ūžesiai

2008-12-26T00:38:00.008+02:00

Prieš šventes norėjau parašyti kaip pasiruošti švenčių maratonui kai "nėra ką rengtis" :), kai laukia didysis persivalgymo pagundymas, kai paskutinę minutę pastebi, kad trūksta vienos dovanos ir pan. Nepavyko prisėsti prie kompo, tad galvojau nors Kalėdų išvakarėse parašysiu jums palinkėjimų. Bet deja... Tad beliko tik pavėluotai pasveikinti su Šv Kalėdomis ir trumpai viską referuoti.

Šiemet iš visų jėgų bandžiau nepasiduoti Kalėdų karštligei, stengiausi viską daryti minimaliai, nieko neorganizuoti ir neplanuoti, bet vis tiek teko kartu su kitais keliais milijonais lietuvaičių desperatiškai lakstyti po parduotuves, tvarkyti užkerpėjusius namus, gaminti šventinius valgius ir visaip kitaip "šventintis" (nuo žod. šventė).

Po šventės darželyje laukė šventė Sekmadieninėje mokyklėlėje (prie bažnyčios). Paprastai tas šventes organizuoja mokytojai, jie rodo kokį nors spektaklį, dainuoja daineles, organizuoja žaidimus ir pan. O manoji Liepa išvakarėse susirūpino, kad ji norės prieš visus vaidinti, dainuoti ir šokti. Sakiau, kad jei ją pakvies, tai galės tai padaryti. Bet Liepa kategoriškai nesutiko būti kviečiama - ji norėjo pasirodyti prieš visus be jokių kvietimų :( Su nerimu laukiau šventės. Bet, ačiū Dievui, viskas praėjo sklandžiai, niekur ji nesiveržė ir "neisterikavo". Atsitiktinai ji buvo pakviesta padainuoti kokią nors dainelę į mikrofoną, tai padainavo "du gaidelius" ir buvo tuo baisiai patenkinta :)

Kitą dieną gavau sms, kuriame bažnyčios choro vadovė kvietė savanorius vaikus sudalyvauti vienoje giesmelėje. Šis pasiūlymas LAAAABAI patiko Liepai ir ji su dideliu nekantrumu laukė repeticijos, net pasiėmė suknelę ir batelius persirengti. O prieš pasirodymą bažnyčioje tai nieko net į burną neėmė, visa tokia "svarbi" visa buvo :) Ir kas iš jos išaugs...? :)

Man pačiai, tai labiausiai patinka Kūčios. Per jas susirenkam visa šeima (mes, tėvai, brolis su šeima). Labai patinka kai tėtis garsiai pasimeldžia ir kai visi po to vienas kitam linkėdami dalinamės "plotkelėmis", tai sukuria labai jaukią atmosferą. Dar labai patinka "degančiais mandarinais" papuoštas stalas, per Kūčias jie lydi mus nuo pat vaikystės.

Apie maistą. Kūčios būna tikriausias pasninkas vaikams. Nors ir pas vieną močiutę, ir pas kitą ant stalo būna po dvylika patiekalų, bet vis tiek iš vaikų lūpų skamba "NĖRA KĄ VALGYTI" :D Nei silkėm, nei grybais, nei žuvimi jų nesugundysi. Užtat kitą dieną, per Kalėdas, viskas jiems būna skanu :) O kalbant apie suaugusiuosius, tai nepersivalgyti per šias šventes yra menas. Vyras vakare grįžęs iš Kūčių (mes kūčiavojom dvejose vietose, o t.r., kad valgėm 24 patiekalus) pasakė "taip norėčiau dabar ištriesti visas silkes ir grybus" :)

Kalėdas visada atšvenčiam bažnyčioje, o po pietų visi susirenkam pas mano tėvus. Ten būna valgiai ir pramoginė programa. Mano mama labai kūrybinga, visada prigalvoja visokių žaidimų, užduočių, smagių pasveikinimų ir kitokių pralinksminimų :) Visada susirinkę sunešam vieni kitiems dovanas ir visada būna toks momentas, kai jos būna dovanojamos :) Dovanojimas trunka maždaug pusvalandį, o tada dar kokį pusvalandį visi atidarinėja dovanas. Tas visuotinis dovanų atidarinėjimas tiesiog fantastiškas - nesvarbu ar tau 3 ar 63 metai, visi dovanas atidarinėja su tokiu nekantrumu ir džiaugsmu, kad nuostabu žiūrėti :) Šiemet norėjau nufilmuoti atidarinėjimo momentą ir nors aparatą turėjau rankose, buvau taip susidomėjusi atidarinėjimo procesu, kad pamiršau filmuoti. Bet vaizdelis tikrai vertas kameros :)

Sunkiausia per šventes buvo Barborai. Ji absoliučiai nesuprato kas vyksta :) - ištisus metus sėdėjo namie ir tik retkarčiais kur nors išeidavo. O dabar per dieną būna aplankom tris "vietas". Nuo įspūdžiu vargšelė vaikščiodavo apsvaigusi. Jos išraiška būdavo maždaug tokia, kaip nuotraukoje apačioje.

Improvizacija - kaukė iš kiaušinių dėžutės

2008-12-18T22:14:00.010+02:00

Namuose eilinį vakarą skambėjo tradicinė Liepos frazė "NETURIU KĄ VEIKTI". Tad ėmėm ir pasidarėm kaukes iš kiaušinių dėžutės. Be dėžutės nauodojom flomasterius, krepinį popierių, pieštukinius klijus, kinietiškas lazdeles (vietoj lazdelių galima naudoti gumytę, tada kaukę galima bus užsidėti ant galvos), lipnią juostelę ir akytes. Jei kaukę norėsite naudoti pagal paskirtį, tai akyčių geriau neklijuoti, o tiesiog iškirpti skylutes, per kurias žiūrėsite.

Už kadro. Barbora ne tik kaukę darė, bet ir kulšį graužė. Nuotraukoje matosi kaip ji vienoje rankoje laiko kaukę ir kulšį :D

Rimtesnių kaukių iš kiaušinių dėžučių galite pasižiūrėti čia arba paieškoti internete.

Paskutinė foto iš lhj.com

Apie šventę darželyje

2008-12-18T12:41:00.008+02:00

Šventės išvakarės. Anksčiau rašiau, kad padariau dvi lapės kaukes (akinukus ir karūną). Liepa vienareikšmiškai pasirinko akinukus. Šventės išvakarėse dar kartą paderinom aprangą, kad vėliau nebūtų priekaištų. Liepa visiškai nenorėjo, kad kaip nors puoščiau rūbus, bet žinodama, kad per šventę ji staiga to užsimanys įkalbėjau, kad nors šiek tiek papuoštume. Aprangai pasirinkom rudus marškinėlius, ant kurių prisiuvau kailinę apykaklę (nuimtą nuo striukės) ir sijonėlį, prie kurio pritvirtinau uodegą. Turėdama omeny, kad Liepa paprastai per šventes labai nori būti su suknele, dar kartą paklausiau ar ji tikrai nenorės būti su suknele. Ji pasakė, kad suknelė nepanaši į lapę ir ji tikrai rengsis sijonėlį.

Šventės diena. Prieššventinis šurmulys, mamos rengia vaikus, renkasi tėveliai, ruošiamas stalas, tvyro visuotinis jaudulys... Vos pradėjus Liepai rengtis šventinius rūbus pasipylė nepasitenkinimas rūbais: nenoriu šitos kaukės, noriu karūnos, noriu suknelės, sijono nesidėsiu ir t.t. :( :( Paskambinau vyrui, kad jis eidamas prigriebtų namuose likusią lapės karūną, o dėl suknelės nebuvo jokių kalbų. Tiesiog bandžiau įtikinti, kad suknelėmis rengiasi mergaitės, kurios bus snaigės, pūgos, žiemos... o laputei labiausiai tinka sijonėlis. Na, šeip ne taip apsirengėm. Neleido gražiai sušukuoti plaukų. Liepos būsena buvo priešisterinė, vis ją raminau sakydama, kad ji atrodo kaip tikra lapė, kad visi iškart atpažįsta, kad ji yra lapė, kad tuoj prasidės linksma šventė, kad ateis Kalėdų senis ir norės matyti jos šypseną ir t.t. Palaipsniui Liepos nuotaika pasitaisė, atsirado šypsena ir laukimo jauduliukas. Į salę Liepa atėjo linksma ir energingai nusiteikusi :) Šoko ir dainavo su nuotaika, buvo aktyvi, karūna nuo galvos nekrito, papuošimai netrukdė :)

Šventės programa. Pernai Liepa per Kalėdų šventę sirgo, tad negaliu lyginti "pernai" su "šiemet", tačiau nors kelis sakinukus parašysiu apie "šiemet". Pradžioje vaikai rodė savo programėlę. Tolesnę programą buvo paruošęs Kalėdų senis su snieguole. Taigi, pirmas netikėtumas buvo - snieguolė. Tiksliau ne pati snieguolė, bet tai, kaip ji apsirengusi, arba tiksliau neapsirengusi. Vos tik ji įėjo į salę iškart nuvilnijo didžiulis tėvelių šurmulys. Suknelė vos dengė užpakalį, dekoltė - krutinę. Pradžioje ji vedė programą be Kalėdų senio. Dainavo, žaidino, kalbino vaikus. Ji elgėsi kaip vestuvių dainininkė, neužmezgė kontakto su vaikais, tiesiog "veikė pagal scenarijų". Buvo dar du epizodiniai veikėjai: meškinas ir zuikis. Na, aš čia labai priekabiai aprašiau, bet iš esmės buvo smagu, o meškinas su zuikiu viską labai pagyvino. Tačiau Kalėdų senis pranoko visus lūkesčius. Labai šmaikštus, žaidė, dainavo, šoko, su vaikais užmezgė labai gerą kontaktą, juos kalbino, o vaikai taip įsijautę tiek visko pripasakojo, kad tėveliai "lūžo" iš juoko. Jis linksmino vaikus ir kartu tėvelius, tad visiems buvo smagu. Na, tiesą sakant, man gal kai kurie juokeliai nelabai priimtini, bet šiaip visi buvo patenkinti.

Dovanos. Kadangi dovanos visiems buvo vienodos - knygutės ir dėžutė su saldainiais (beje, ta dėžutė, tai nuo Kalėdų senio, o ne tėvelių pirkta), tai nebuvo jokių nesusipratimų ar pavydo scenų. Todėl grupėje vaikai tiesiog vartė knygutes, vaišinosi, valgė saldainius.

Ėjimas namo. Šita dalis pas mus būna viena iš stresiškiausių :( Tiesiog Liepa nenori eiti namo, vėl prasideda visokie nepasitenkinimai ir isterijos. Tad šį kartą iš anksto namuose pastačiau eglutę ir Liepai pasakiau, kad grįžę namo galėsim ją puošti. Planas suveikė - Liepa pasigyrusi auklėtojai, kad eina puošti eglutės visai geranoriškai/savanoriškai apsirengė ir grįžo namo :) Taigi, išgyvenome dar vieną šventę :)

P.S. apėmė nostalgija, nes kadaise, jaunystėje, mes irgi darželiuose rodydavom Kalėdinę programą. Vyras būdavo Kalėdų senis, o aš su kitais draugais vaidinom "Asilėlį gelbėtoją". Labai fainą spektakliuką, kuriame asilėlis nuo pikto prižiūrėtojo išgelbėjo savo draugus. Ši istorija perteikė tikrą Kalėdų esmę - Kristaus atėjimą į žemę. Beje, tuo metu mes su vyru dar buvom nesusituokę, tik mezgėsi draugystė... ech geri buvo laikai...

Mama, papą

2008-12-13T20:24:00.007+02:00

Namuose turime seniai Liepai dovanotą Baby Born'ą. Paspaudus jos rankutę ji sako "MAMA", paspaudus antrą kartą sako "PAPA" (vert. "tėti"). Juokingiausia, kad tai mėgstamiausias žodžių junginys, kurį sako Barbora: "mama, papą" (vert. "mama, duok papą" :) Kai Barbora ilgiau spaudinėja tą rankutę, tai netrukus atbėga pas mane ir keldama mano palaidinę reikalauja : MAMA, PAPĄ :)

Nuotraukoje Liepa (kai jai buvo 2m)

Lapės kaukė

2008-12-12T11:48:00.011+02:00

Ką gi, prasideda švenčių maratonas. Jau šį pirmadienį bus Kalėdinė šventė, tad turiu užduotį padaryti lapės kaukę. Iš ankstesnės patirties pastebėjau, kad kaukė turi būti kuo patogesnė. Nes nors šventė yra labai laukiama, bet kartu ji Liepai atneša stresą, o tada bet kokia nemaloni smulkmena visiškai išmuša ją iš pusiausvyros :( Taip pat pastebėjau, kad Liepai yra svarbu ant galvos turėti nors kokį nors kaukės atributą.

Pradžioje norėjau tiesiog nupirkti lapės kaukę, bet apėjusi parduotuves neradau. Tad teko gaminti pačiai. Kadangi iš anksčiau turėjau prisivėlusi vilnos, tai nusprendžiau iš jos padaryti lapės akinukus. Pirmiausia iš popieriaus iškirpau būsimą kaukę ir pridygsniavau ją prie vilnos. Nenusiminkite jei neturite vilnos, nes tokią pačią kaukę galima pasidaryti iš popieriaus ar medžiagos. Tiesiog pasisemkite idėjų ;) Tiesa, jau veltos vilnos yra pirkti Vilniuje Panoramoje berods Edvard Art parduotuveje (prie eskalatoriaus), VCUP penktame aukšte parduotuvėje "Geros akys " ir gal dar kur nors.

Taip pridygsniavus buvo lengviau kirpti. Tad iškirpusi kaukę, iš baltos vilnos iškirpau trikampėlius, kuriuos prisiuvau prie ausyčių. Šiaip juos galima paprasčiausiai su vėlimo adata pribadyti prie pagrindo (gal taip net būtų buvę geriau).

Kad vilna nekutentų veido ir dėl stabilumo iš blogosios pusės nusprendžiau prisiūti medžiagėlę. Tad vilnos kaukę pridygsniavau prie medžiagos ir apkirpau. Apkirpdama palikau iš kraštų daugiau medžiagos, kad galima būtų ją užlenkti (kad neirtų).

Tada medžiagėlę prisiuvau prie vilnos. Tuo pačiu prisiūdama ir gumytę, kuri laikys kaukę. Čia siūlyčiau naudoti siūlus tokios pačios spalvos, kaip vilna. Kadangi aš nei tokios, nei panašios spalvos neturėjau, o naudojausi tik namie esančiais resursais, nusprendžiau prisiūti auksiniu siūlu.

O štai taip atrodo baigta kaukė iš gerosios pusės :)

Tiesa, padariau ir tradicinę kaukę-karūną. Na, tam atvejui, jai Liepai nepatiks "akinukai". Bet, atrodo, patiko. Dar nesugalvojau kaip reiks papuošti rūbus, neturim nieko oranžiško. Tad jei bus laiko nulėksiu iki kokio nors skuduryno pasidairyti :) O jei ne, tai vėl suksious iš naminių resursų :)

Beje, čia galite pasisemti daugiau idėjų kaukėms, tik pasirinkite reikiamą temaptiką bei personažą. Sėkmės kaukių daryme. Atsiųskite į klumpe@gmail.com foto su komentaru kaip jūs darėte kaukes. Įdėsiu į mamadienį ;)

Dieve, prašau...

2008-12-09T14:06:00.006+02:00

Mūsų Liepa vakarais būna labai religinga ir būtinai prieš miegą pasimeldžia :) O jei pamiršta pasimelsti, tai būna vidury nakties ar paryčiui mane pažadina, kad pasimelstume :-/ Viskas prasidėjo nuo gimtadienio kukurūzų labirinte, kur ji išsigando pabaisos. Nuo tos dienos prieš miegą Dievo prašo, kad Jis duotų gerą sapną ir ji negalvotų apie tą pabaisą.

Jau keletą mėnesių Liepos malda yra tokia pati: "Dieve, prašau, duok man gerą sapną, kad gerai galvočiau ir gerai sapnuočiau. Ačiū. Amen." Tačiau vakar jos malda prasidėjo kaip įprastai, o toliau skambėjo maždaug taip: "...prašau, kad aš pasveikčiau ir nesirgčiau, kad Barbora daugiau nesikandžiotų, kad mama nepyktų, kad tėtis mane išgelbėtų... Nu Tu juk matei kaip vakar jis mane išgelbėjo, kai baltai užpaišė mano negražias žvaigždutes, tai va, kad tėtis visą laiką mane išgelbėtų... Ačiū. Amen."

Kai ji maldoje pasakė "kad mama nepyktų, kad tėtis mane išgelbėtų...", tai galvojau o, varge, negi aš būnu tokia pikta, kad net tėtis ją turi nuo manęs gelbėti??? Bet po to, kai ji paminėjo tas žvaigždutes, kurias tėtis su korektoriumi užpaišė, tai šiek tiek nusiraminau. Tai po to, kai buvo mano eilė melstis, tai ir aš meldžiausi "...Dieve, padėk man nebūti piktai..." Tikiuosi padės :)

Apskritai vaikai yra tikras mūsų veidrodis. Juose pamatau savo intonacijas, gestus, elgesį, už kuriuos norisi sudrausminti vaiką, bet po to galvoju "pala, tai juk mano kopija". Tada suprantu, kad reikia keistis man pačiai, nes mano (mūsų) pavyzdys oi kaip auklėja vaikus... Ir norisi, kad gerai auklėtų :)

Foto iš faithfoodflowers.wordpress.com

Didelis darbelis

2008-12-08T11:59:00.012+02:00

Vos spėjau atsigauti po Liepos gimtadienio rūpesčių, kai ant pečių užgulė kitas rūpestis. Ar pamenate darbelį "Kelias į darželį"? Tai va, Liepos auklėtoja įkvėpta to darbelio paprašė, kad nupieščiau ką nors žiemos tema. Bet esmė tame, kad aš absoliučiai nemoku piešti, išskyrus gėlytę, namelį, saulutę... Tai sakiau ir auklėtojai, bet ji priėmė tai kaip kuklinimąsi, įgrūdo į rankas nerealaus dydžio kartoną (ant kurio turėjau nupiešti) ir maloniai šypsodamasi"išgrūdo" pro duris :-/ Taigi, kelias dienas praleidau didelėse kūrybinėse kančiose galvodama, ką ir kaip tame kartone pavaizduoti. Na, o kitas dienas ir naktis praleidau realizuodama sumanymą.

Visą laisvą laiką nuo Barboros praleidau prie to nelemto darbelio :( Vos ji užmigdavo pietų, aš tuoj pat išsidėliodavau dėžes, dėžutes, popierius, vilną, klijus ir tūkstančius kitų smulkmenų, iš kurių bandžiau kažką sukurti. Kai Barbora prabusdavo tekdavo viską sutvarkyti, nepaliekant jokių "įkalčių". O iš esmės per tas kelias pietų miego valandas beveik nieko nespėdavau padaryti. Tad vakare, užmigdžius Barborą, mes kartu su Liepa eidavom velti vilną, siuvinėti namukus. Čia gimė posakis "Tiek daug putų, kad net vilnos nesimato" :)

Kitas etapas - kai užmigdavo Liepa aš dar dirbdavau iki puses keturių ryto. Tokios buvo dvi dienos (tiksliau naktys). Trečią dieną vyras pasiėmė vaikus ir išvažiavo pas senelius, kur liko nakvoti. Už tai aš jam labai dėkinga. Tad šį kartą prasidarbavau iki 10.30 val ryto. Bet darbą užbaigiau :) Na, tiesą sakant, realizavau ne visus užmanymus, bet bent jau darbelis įgavo "prekinę išvaizdą" :)

Kai pažiūrėjau į baigtą darbą, jis atrodė paprastas ir nesudėtingas, tad pagalvojau, kodėl išeikvojau tiek daug laiko ir jėgų? Matyt todėl, kad reikėjo daugybę kartų viską išsidėlioti ir susikrauti, dar todėl, kad neturiu pakankamai įgūdžių tokiems darbams, kad tiksliai nežinojau kaip viską realizuoti ir t.t.

Būtinai turiu paminėti, kad vyras tuo metu buvo tiesiog tobulas :) Jis ne tik nepriekaištavo, kad aš kažkur "išėjusi", bet pats ir valgyti darė, ir vaikus migdė, ir patarimų davė, o galiausiai su vaikais išvažiavo palikdamas man erdvės kūrybai :) Čia gimė posakis "Vyrą pažinsi darydama darbelį" :)

Gimtadienis ir tiek

2008-12-01T12:21:00.009+02:00

Pagaliau praūžė Liepos penktasis gimtadienis :) Atrodo nieko ypatingo neorganizavau, bet visą savaitę darbavausi kaip bitutė. Pernai pati prigalvojau visokių užduočių ir smagumų šventimui namuose. Šiemet nusprendėm, kad namuose švęsim su seneliais, o su draugais švęs "Malvinoje".

Pirmiausia laukė gimtadienis darželyje. Į darželį negalima neštis jokių pirktinių tortų ar pyragų - tik savo gamybos. Ši sąlyga man didžiausias galvos skausmas :( Tortus moku sutepti tik du ir tai jie man pavyksta iš 20-to karto, pyragą kepu tik obuolių, tad pagalvojau, kad vaikams nelabai patiks. Keletą dienų ieškojau internete kokio nors nesunkaus, bet skanaus pyrago recepto, bet galiausiai iškepiau savo "senąjį" obuolių pyragą, tik pridėjau daugiau cukraus :) Liepa jį papuošė veidukais ir nunešė į darželį. Sakė vaikams patiko :)

Toliau laukė balius su seneliais namuose. Stengiausi neapsikrauti darbais ir apsiriboti tik lengva užkandėle ir desertu. Bet kadangi gimtadienis išpuola vidury savaitės ir seneliai susirinks tiesiai po darbo alkani, tai pakeičiau meniu. Taigi, folijoje kepta mėsytė, grietinėlėje troškintos bulvytės ir kiti rūpestėliai užgulė pečius. Sklandžiai su jais susidorojau ir smagiai namuose atšventėm gimtadienį.

Būtinai gimtadienį reikėjo atšvęsti su draugais. Tad kita stotelė - "Malvina". Tai mergaičių žaidimų kambarys. Vaikams paruošiama 2-3 val programėlė su žaidimukais, spektakliuku, persirenginėjimais. Man reikėjo tik pasirūpinti vaišėmis. Nors tai smulkmena, bet vis tiek kainuoja nervų. Ypač kai į parduotuvę nueini su vyru, kuris vos prisilietus prie kokio nors produkto iškart sako, kad apseis vaikai ir be šito :) Norėčiau pažiūrėti kaip atrodytų vaikų gimtadieniai, jei juos organizuotų vyras. Manau jis apsiribotų tik bučkiu į žandą, nereiktų nei dovanos, nei torto, nei draugų - tai tik bereikalingas eikvojimasis :) Taigi, grįžtame į Malviną. Bendroj sumoj viskas pavyko gerai, na neskaitant to, kad dėl įvairių aplinkybių be išankstinio perspėjimo į gimtadienį neatvyko keletas svečių. O tiksliau tariant atvyko tik du svečiai :( Bet kadangi tas žaidimų kambarys yra atviras, tai prie gimtadienio prisijungė dar viena nepažįstama mergaitė :) Bet kokiu atveju Liepa nenusiminė ir puikiai praleido laiką.

Pernai iš filmuotos medžiagos apie Liepą norėjau sumontuoti filmuką ir jį parodyti per gimtadienį. Bet nespėjau. Šiemet filmuką pradėjau montuoti beveik prieš mėnesį, o baigiau jį montuot likus dviem dienom iki šventės. Tačiau per tas dvi dienas niekaip nepavyko jo įrašyti į CD ar DVD tokiu formatu, kad būtų galima žiūrėti per vaizdo grotuvą :( Dabar turiu metus laiko, kad pavyktų įrašyti ir kitais metais tikrai tą filmuką parodyti :)

Tiesa, dar nepaminėjau, kad prieš svečių priėmimą reikėjo normaliai namus išsikuopti, o tai užtruko tikrai ne vieną dieną :)

Gal ir padrikai viską aprašiau, gal ir neįdomu. Matyt, norėjau pasiteisinti, kodėl taip ilgai nerašiau į Mamadienį :)

Vaikų "Eurovizijos" bitutės

2008-11-23T15:05:00.002+02:00

Vakar visi žiūrėjome vaikų "Euroviziją". Pradžioje viskas atrodė liūdnokai - kažkokios nevaikiškos dainos :( Bet kai trys gruziniukai padūzgė savo dainelę, tai iškart juos įsimylėjau ir konkursas pasidarė šviesesnis :) Beje ir mūsų lietuvaičiai neblogai pasirodė gal ir neveltui jiems trečia vieta atiteko ;)

KOŠIŲ VALGYMO YPATUMAI (Raminta)

2008-11-20T12:58:00.006+02:00

Mano mažajam tuoj bus šeši mėnesiai. Jau du mėnesius bandome ragauti košytės... Pradžioje valgėme bulvytę, lyg ir neblogai sekėsi, įmaišiau morkos ir Ugnius pradėjo sukt nosį į šalį... Va čia prasidėjo mūsų košių skanavimai.

Nuo to laiko jis sukramsnoja vos du arbatinius šaukštelius košės. Pradžioje nesijaudinau, bet kai gydytoja pasakė, kad mažokai priaugome svorio, sunerimau. Pagalvojau, gal prastokos tos mano verdamos košės ir dėl to Ugnius jų nevalgo, nubėgau parduotuvėn ir nupirkau įvairių daržovių košyčių. Iš visų pirktinių košyčių Ugnius paragavo tik vienos (bulvių su špinatais), nuo visų kitų suko nosį tolyn ir mostagavo rankomis. Na pagalvojau, gal nors šią vieną valgis, bet kitą dieną ir jos atsisakė.

Pabandžiau vėl vien bulvytės duoti... po to bulvytės su mano pienuku... su mišinuku .... jokių rezultatų. Visa diena pasidarė vien košių virimas. Perėjom prie kruopų, pradėjome nuo ryžių ir čia Ugnius suvalgė arbatinį šaukštelį košės, apsidžiaugiau. Džiaugsmas truko neilgai, kitą dieną atsisakė ir šios košės. Pabandžiau duoti grikių košės - suka nosį į šalį, slepiasi, niekaip negaliu įsiūlyti. Na galvoju, jei košių nenori, gal norėsi vaisių tirelės ar obuoliuko. paragavęs vaisių tirelės mano Ugnius nusipurtė tartum duočiau citriną ir užčiaupė burnytę.

Neketinau taip greitai pasiduoti, todėl vėl apsilankiau parduotuvėje ir nupirkau kruopinių vaikiškų košių (kur tik vandens reikia). Ugniui jos buvo priimtiniausios, suvalgydavo po 3 arbatinius šaukštelius šios košės. Na nors tiek, pagalvojau, bet ir vėl džiaugsmas truko neilgai, nes Ugnių išbėrė, teko šių košyčių atsisakyti ir grįžti prie verdamų.

Išmėginau ne tik įvairias košes, bet ir keičiau šaukštelius, įvairiai kalbinau, bandžiau valgydinti, kai visa šeimyna sėdi prie stalo, kabindavau, girdavau, dainavau ir panašiai. Didžiausias mūsų pasiektas rezultatas -3 arbatiniai šaukšteliai košės (per dieną!).

Artėja diena, kai vėl eisim pas gydytoją ir jau visai neabejoju, jog gausiu bart, nes vėl bus mažai svorio priaugęs. O kaip man tos košės jam įkišti, jei jis net burnos nepraveria?!

Išdykusi anyta (Rūta)

2008-11-18T13:44:00.005+02:00

Anyta ir vyro sesuo mane nusivedė į spektaklį "Striptizo ereliai". Ir ką aš galiu pasakyti... Buvo smagu :) Netgi labai linksma :) Ir netgi nueičiau dar kartą :) Tik šį kartą pasiimčiau akinukus (esu trumparegė), na, kad veidus geriau matyčiau :)

Ot, išdykusią anytą turiu... ;)

Foto iš atn.lt

mama Savanaudė (Martyna)

2008-11-17T11:32:00.004+02:00

Mūsų mažylis 'pablūdo'...nebemiega visai...jei taip galima pasakyti. Kai pradėjau skaičiuot valandas, kiek per parą jis išmiega, nu tai nesigauna turbūt nei dešimties, kur jau ten...gal aštuonios vos išeina. Turbūt kalasi dantukai...tai džiaugiuosi, kad bent dienom jis pakankamai savarankiškai žaidžia. Vos ne ant jo išverčiu žaislų dėžę ir ramu valandą. O aš kaip zombis (Rūtos palyginimas...cha)...per tą laiką bent pailsiu. Nes pati dar mažiau miegu nei mažas...gal kokios keturios valandos gaunasi...viso...siaubas! Tai va, apie ką aš čia...ai, na va kadangi esu tiek išvargusi, kad jau net kai yra galimybė neužmiegu, tai kankina visokiausios mintys. Vieną naktį taip gulėdama ir klausydama ramaus miegančio išsiklykusio vaiko alsavimo, pradėjau galvoti apie SAVE. Juokinga, nes juk senai to nedariau. Nebuvo kada, o gal tiesiog neturiu teisės. Pagalvojau, kažin kaip aš atrodau iš šono na kad ir savo vyrui...o ką jau ten kalbėt apie tai, kaip aš atrodau aplinkiniams...tas pats per nėštumą nešiotas megztukas (pirktas gal prieš 8 mėnesius) ir tas pats vaiko atpiltas nupiltas:), seni džinsai, kuriuos atradau ir į kuriuos įlindau. Ir taip diena iš dienos. Kosmetikos nebenaudoju, nes nėra prasmės, juk taip ir gaudau momentą nukritusi kur į kampą nusnūsti, kol vaikas miega dieną, tai kam dar dažytis. Na kvepaliukais pasipurškiu 'biški', kad praėjus gatvėj pro mane praeiviui nuo manęs neneštų užsisėdėjusia MAMA:))). Štai ir viskas. Visad galvodavau, nu kad jau aš tokia užmamėjusi netapsiu...bet nepastebėjau kaip tapau. Tai va, gulėdama taip vieną naktį, sugalvojau, kad reikia apie save pagalvoti, nes niekas kitas apie mane nepagalvos. Taip ir jaučiu kaip man iš paskos velkasi nepasitenkinimo savimi šleifas. Nusprendžiau... nors kad Jūs žinotumėt kaip graužia sąžinė...anksčiau to niekad nejausdavau. Nusprendžiau skirti SAU kažką...na bet šakės...su kiekviena mintim taip ir spengia ausyse 'savanaudė'. Šiom dienom turiu gauti kaip aš vadinu 'mamos algą'. Tai atskaičiavau kiek kam kur ko reikia, ir jau likutį skirti sau. Nustebau kaip pradėjo mintys skristi į svajonių pievas...na žinote, pirksiu tą ir aną...pasijaučiau kaip maža mergaitė, gavusi pinigą ir įsivaizduodama, kad dabar tai jau viską viską gali. Na va...niekad nemaniau, kad tiek daug man visko reikia...ne šiaip '''na gal būtų ne pro šalį'', bet išties reikia. Batai, nes jau kojos šąla, džinsai, šiltesnis megztukas bent vienas, kvepaliukai...nes esami jau baigės. O svarbiausia, NORIU NORIU...į baseiną. Taip, nes jaučiu kaip kaulai senėja ir riečia į ragą nuo sukimosi namie su vaiku ant rankų.
Prisisvajojau belenkiek...naktį...kai ramu ir kažkaip protas truputį neblaivus. O ryte atsikėlusi ir vėl sau priekaištauju. Pasigyriau vyrui, kad šiandien turbūt gausiu algą...aišku jis net nežinojo apie mano 'shopingo plano' svajones...tai kadangi nesulaukiau jokio jo paraginimo ar padrąsinimo 'teisingai, tau reikia...apsipirk', tai pasijaučiau dar didesnė savanaudė.
Na bet kaip sakant, bandysiu laimę...ir tada papasakosiu jum kaip man sekėsi;)))

Apie žindymą (Rūta)

2008-11-15T23:58:00.005+02:00

Norėčiau pasidalinti kai kuriais savo žindymo ypatumais, teigiamais ir neigiamais pastebėjimais. Auginu dvi dukras ir abiejų žindymai yra gana skirtingi.

Vyresnėlė nuo pat gimimo buvo labai nerami, mažai miegodavo, verkdavo (greičiau klykdavo) be perstojo po keleta valandų. Jau buvau nusprendus, kad ji ko gero "nedavalgo" ir reikia ją primaitinti mišinuku. Konsultavausi su gydytoja, bet ji kategoriškai pasakė, kad duočiau tik savo krūtį ir jokių mišinukų ar arbatėlių. Tad taip ir dariau.

Nepaisant mano įsitikinimų ir žinojimo kaip svarbus vaikui yra mamos pienas, vis tiek žindyti man buvo sunku. Tai nepaprastai mane vargino. Man atrodė, kad aš žindau 24 valandas per parą, non stopu ir dieną, ir naktį :( Atrodydavo, kad Liepa net negali pilnavertiškai įsijungti į kitą veiklą, nes kas pusvalandį bėgdavo pas mane prie krūties :( Bet kai aš būdavau kažkur išėjusi, tai ji puikiausiai išbūdavo be pienelio net visą dieną.

Taigi, kai jai buvo 1m ir 10 mėn sudėjau visus pliusus ir minusus (ir vėl tie pliusai/minusai :) ir nusprendžiau atjunkyti. O tai padaryti nebuvo paprasta, nes nesinorėjo klykdyti vaiko. Susitarti niekaip nepavyko. Tada pradėjau tepti krūtį visokiais neskaniais dalykais, bet Liepai tai buvo visai skanu :) Jau buvau bepasiduodanti ir susitaikanti su mintimi, kad maitinsiu iki kol ji ištekės :) kai toptelėjo mintis, kad Liepa baisiai nemėgsta medaus. Tad nieko nelaukusi krūtį ištepiau medumi. Ir nenusivyliau :) Liepa taip baisiai raukėsi, kad vėliau vien tik pažiūrėjusi į krūtį tuoj pat susiraukdavo lyg burnoj turėtų pačią rūgščiausią citriną. Nebuvo nei ašarų, nei pykčio, tiesiog vaikas padarė išvadą, kad pienelis pasidarė neskanus.

O štai su Barbora visai kitokie išgyvenimai. Ji daug ramesnė. Nors buvo ir klykimų ir svorio nepriaugimų, bet užgrūdinta patirtimi su pirmu vaiku man net nebuvo minčių apie primaitinimą mišinėliais. Neskaitant kai kurių momentų, žindymas visiškai manęs nevargina. Net atvirkščiai - teikia emocinį pasitenkinimą.

Sąžiningumo dėliai turėčiau paminėti keletą nemalonių momentų. Vienas iš jų, tai naktinis maitinimas - jis mane tikrai vargino. Iki 6 mėn Barbora miegodavo mūsų lovoje, o tada ją perkėlėm i lovelę, kuri stovi šalia mūsų lovos. Naktį Barbora keldavosi kas valandą, o kartais ir dažniau. Tai tęsėsi beveik metus. Tada neapsikentusi persikrausčiau miegoti į Liepos kambarį. Netrukus Barbora pradėjo išmiegoti visą naktį, kartais nubunda 1-2 kartus, bet vyras ją greitai nuramina ir ji vėl miega :) Tad naktinio "zombinėjimo" problema išsisprendė.

Kitas nemalonus laikotarpis buvo, kai Barbora (jai jau buvo virš metukų) dieną pradėjo prašyti krūties kas pusvalandį ar net dažniau. Kartojosi situacija, kaip ir su Liepa, kai vaikas nebegalėjo pilnavertiškai įsijungti į kokią nors veiklą, nes nuolat "kabėjo ant papo" :( Tai vargino ir mane, ir Barborą. Nusprendžiau kažkaip retinti žindymą. Vėl mėginau krūtį tepti neskaniais dalykai, kurie Barborai, pasirodo, buvo skanūs. Ir tada padariau tai, ko NIEKAM NEREKOMENDUOJU daryti, nes tai gali pakenkti jūsų vaiko sveikatai. Aš ir pati labai pergyvenau ir stebėjau, kad jei tik pamatysiu kokių nors neigiamų pokyčių iškart nutrauksiu "tos priemonės" vartojimą.

Taigi, vaistinėje nupirkom skystį, naudojamą prieš nagų kramtymą (juo patepa nagus, kad vaikas jų nekramtytų). Tas skystis nepaprastai bjauraus skonio. Pakakdavo kartą per dieną juo šiek tiek patepti krūtį ir Barbora jau nenorėdavo net liestis prie jos. Tačiau prieš naktinį miegą ir ryte pabudus, o taip pat išimtinais nerimo atvejais duodavau nepateptą krūtį. Taip Barbora įprato, kad "papą" gauna ryte ir vakare. Tiesa, kartais būna, kad paprašo ir dieną (ypač jei aš guliu), bet pakanka mano neigiamo atsakymo ir daugiau neprašo. Nežinau kiek dar ją žindysiu. Tiek jai, tiek man tai visai patinka :) Tad gal žindysiu iki kol ji ištekės ;) (Tfu tfu tfu, tuk tuk tuk :)

Foto Jono Papučkos

Įstatimiškas mamadienis

2008-11-14T16:36:00.004+02:00

Norėjau priminti Darbo Kodekse numatytą lengvatą tėvams, auginantiems du ir daugiau vaikų iki 12m. Pagal 214 straipsnį jums priklauso 1 (2) apmokamos poilsio dienos per mėnesį arba sutrumpinamas darbo laikas dviem (keturiom) valandomis per savaitę. Norint pasinaudoti šia lengvata tereikia parašyti darbovietėje prašymą.

214 straipsnis. Papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus
Darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų – dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.

Supermamytė

2008-11-14T13:42:00.003+02:00

Kiekvienam vaikui jo mama yra MAMA :) O kartais ji tampa SUPERMAMA. Ar ji pavargusi, neišsimiegojusi, pikta, užsiėmusi vaikas vis tiek prašo, kad ji žaistų. Juokinga buvo, kai draugė pasakojo apie savo sūnų, kuris nuolat prašė, kad ji būtų tai supermenė, tai batmanė, tai vėl kokiu nors superherojumi. Ir jei ji pasiduodavo sūnaus scenarijui, tai vaikas iš džiaugsmo neturėdavo kur dėtis :) Vaikams mūsų tvarkymaisi ir valgio darymai yra tiesiog tuščias laiko švaistymas. Kaip jiems būtų smagu, jei mes visą dieną su jais karstytumės sienomis, statytume barikadas, kovotume kovas ar lakstytume lauke :)

Štai maniškė Liepa turi "priklausomybę" nuo visokių papuošalų, gražių suknelių ir batelių. Parduotuvėje pribėga prie aukštakulnių blizgančių batelių ir aikčiodama iš susižavėjimo juos visus apžiūrinėja. O paskutiniu metu jei būname moteriškų rūbų parduotuvėje, tai išrenka kokią nors blizgančią palaidinę ar ryškią proginę suknelę ir klausia ar man gražu. Jei atsakau, kad gražu, tai tada su dideliu priekaištu klausia "tai kodėl nenešioji suknelių ir batelių???" :) Manau, reikia man skuduryne nusipirkti kokią nors princesišką suknelę ir ja apsivilkus su Liepa žaisti visą dieną :) Tada būčiau MAMA BARBĖ :))

Kai pagalvoji, namų ruoša niekada nesibaigia, o štai vaikai kažkada išaugs ir išeis. Mūsų žaidimai su vaikais, knygų skaitymas, darbelių darymas, pagalvių mūšis yra pati tikriausia investicija į vaikus. Pavyzdžiui, kai mano tėvai pasakoja apie nepriteklių ir sunkias dienas vaikystėje, aš nieko neprisimenu, nes to nejaučiau. Bet su malonumu prisimenu keliones su palapinėmis, čiuožinėjimą rogutėmis nuo kalnų, kaip su tėvais žaisdavom koridoriuje futbolą ir daug suaugusiųjų akimis nereikšmingų akimirkų. Per šias akimirkas aš patyriau meilę. Tad leiskim ir savo vaikams patirti mūsų meilę, pasijusti svarbesniais už valgio darymą, už tvarkymąsi, už kompiuterį, už nuovargį... Būkime Supermenėmis ir Barbėmis ;)

Foto iš more4kids.info

Aš tave myliu, šlykštuk! (Rūta)

2008-11-08T15:17:00.005+02:00

Paskutiniu metu vis patenku į diskusijas apie žmonų - vyrų santykius. Neišsemiama tema :)) Dažnai ir į dienoraštį norisi apie tai parašyti, bet vis bijau, kad ko per daug nepasakyčiau :) Štai ir paskutiniame mamų klube moteriškės pradėjo diskutuoti apie kai kurias vyrų ydas, su kuriomis sunku susigyventi. Ginčijosi ar reikia keisti vyrus, ar pačioms keistis (skausmingas klausimas) :D

Minėtame mamų klube dalyvavo ir kelios netekėjusios merginos, kurioms ta diskusija tikriausiai baisiai atrodė :) Tai viena iš jų neapsikentusi paklausė "O tai jūs prieš ištekėdamos nematėte, kad jūsų išrinktieji turi tas ydas??? Jos juk staiga neatsirado santuokoj, o jei matėte prieš tekėdamos, tai kodėl tekėjote? Dabar jau reikia tik susitaikyti su tuo."

Norėjosi atkirsti "palauk, ištekėsi, tai kitaip šnekėsi" arba "gal dėl to ir pati dar neištekėjusi..." ir pan. Bet po to pagalvojau, kad aš masčiau lygiai taip pat. Maža to, bijodama aklai ištekėti, prieš vestuves padariau teigiamų ir neigiamų mano būsimojo vyro savybių sąrašą. Neigiamų savybių sąrašas buvo ilgesnis nei teigiamų. Apsidžiaugiau, kad esu blaivame prote ir neapakusi iš meilės :) Nors šiandien galima pasakyti, kad gal tai ir buvo tikras apakimas - matydama, kad busimasis turi daugiau neigiamų savybių nei teigiamų aš vis tiek už jo ištekėjau :D Kas buvo, tas buvo. Kaip ta mergina pasakė "... dabar jau telieka su tuo susitaikyti..." :D

Mamų klube lektorius minėjo eksperimentą, kurio metu žmonės buvo izoliuoti nuo dirgiklių, nuo pojūčių. Įdomu tai, kad tiems žmonėms prasidėjo haliucinacijos - jie pradėjo jausti skonį, kvapą ir kitus pojūčius, kurių nėra - psichika pradėjo pati kurti dirgiklius. Kur lenkiu? Lenkiu į tai, kad niekada nebus viskas gerai, o jei ir bus, tai vis tiek mūsų psichika ką nors susikurs, dėl ko pradėsime "ėsti" savo vyrus :)

Paskutiniu metu stengiuosi vadovautis vieno man gerbiamo žmogaus išsakyta mintimi: "Į viską galima žiūrėti dviem būdais - rimtai arba su jumoru. Jei žiūrėsi rimtai, tai nuvažiuos stogas ir dienas pabaigsi psichiatrinėje. Tad geriau į viską žiūrėti su jumoru" :) Nors skamba paviršutiniškai, bet mintis tikrai verta dėmesio ir veiksminga ;) Todėl siūlau ryt ryte vyrui į lovą atnešti pusryčius su rašteliu "Aš tave myliu, šlykštuk!" ;)

Foto dominique'o dierick'0 iš photo.net

Londonas #2 (Rūta)

2008-11-06T12:32:00.004+02:00

Prieš rašant toliau įspūdžius iš Londono būtinai turiu pasakyti, kad tai mano pirma kelionė į Londoną ir Angliją apskritai. Todėl mano pastebėjimai yra subjektyvūs ir gali neatitikti tikrovės :)

Jau išlipus iš lėktuvo Londone pirmiausia maloniai nustebino anglų mandagumas. Visi labai geri, mandagūs ir paslaugūs. Iškart pasijauti esąs labai svarbus :)

Kitas iškart kritęs į akį dalykas, tai rasių įvairovė. Buvau perspėta, kad ten daug juodaodžių ir kad į juos nespoksočiau :) Tokie perspėjimai juokingai skambėjo, nes daug kartų esu mačiusi ir bendravusi su juodaodžiais. Bet... Londone rasių ir kultūrų įvairovė mane pribloškė. Labai sunku buvo atsispirti pagundai nespoksoti į musulmones, į paauglius berniukus, kurie ant galvų turėdavo iš skarų susuktus kažkokius guzus :), į įvairiausio spalvinio spektro juodaodžius su nuostabiai garbanotais plaukais, į indus ir net į baltaodžius anglus :)

O štai vos išvykus automobiliu iš orouosto mane nemaloniai pribloškė Londono eismas. Beprotiškas lėkimas, kamščiai ir netvarka. Eismo juostos dvi, o automobilių eilės trys ir visi naglai lenda. Nekartą esu girdėjusi apie siaubingą Lietuvos vairuotojų kultūrą ir elegantišką vakarų europiečių vairavimą. Bet grįžus į Lietuvą negalėjau atsidžiaugti mūsų vairuotojais ir žymiai lėtesniu tempu gatvėse. Londone kas 100 metrų yra sankryža, tiksliau tariant, žiedai, o tuos šimta metrų visi važiuoja maksimaliu greičiu. Rezultate gaunasi, kad gazuoja stabdo, gazuoja stabdo... ir galiausiai taip suvimdo....brrr :( Tiesa, mus visą laiką vežiojo lietuviai ir sakė, kad ten tik lietuviai taip baisiai vairuoja. Nu gal... Bet visas automobilių srautas taip važiuoja... Nu žodžiu, geriausia ten naudotis metro :)

Vieną naktį draugas mus pavežiojo po naktinį Londoną. Labai gražu. Bet mane nustebino, kad 2 val nakties mes patekome į kamštį ir kad tokiu metu ten gyvenimas verda - žmonių buvo taip tiršta, kaip pas mus per kokią Kaziaus muge :)

Dar vienas protu nelabai suvokiamas dalykas tai, kaip anglai rengiasi, o gal tiksliau, kaip nesirengia. Vieni vaikšto su šiltom striukėm, pirštinėm ir kepurėm, o šalia eina merginos su basutėmis ir suknelėmis ant petnešėlių. Na tos merginos, tai dzin, bet vaikai!!! Daugybė vaikų vaikšto trumpom rankovėm ar su šortais, kai tuo tarpu oro temperatūra vos siekė 3-6 laipsniai. Ir tikrai buvo šalta, aš pati buvau su pirštinėm. Pradžioj galvojau, kad anglų vaikai labai užsigrūdinę, bet iš skirtingų žmonių išgirdau, kad atvirkščiai - juos kamuoja chroniškos kvėpavimo takų ligos, peršalimai :-0 Žodžiu, šis klausimas man taip ir liko neatsakytas... Beje, kol viešėjome Londone ten gerokai pasnigo, o kaip supratau sniegas ten retas svečias :)

Aplankėme kai kurias lankytinas vietas. Na tas, kurias kadaise mačiau anglų k. vadovėlyje :) Gražu, įspūdinga. Lankėmės vaškinių figūrų muziejuje. Kadangi kaip tik buvo moksleivių atostogos, tai eilėje į muziejų pralaukėme beveik 3 valandas, Liepa labai pavargo, tai pats muziejus nepateisino mūsų lūkesčių :( Su vyru dar lankėmės Body World parodoje. Tai menas iš numirusių žmonių kūnų. Vyrui (kadangi jis biologas) labai patiko, o man buvo kraupu, patyriau šoką, nuo kurio atsigavau tik po keletos dienų :-/ Čia yra nuoroda į video reportažą apie parodą, bet silpnų nervų ir jautrios sielos žmonėms tikrai nesiūlau jo žiūrėti. Be paminėtų dalykų lankėmės Leeds pilyje, kur yra ne tik graži pilis, bet daugybė gražių ir retų paukščių, su kuriais rengiami pasirodymai, tujų labirintas ir kitų pramogų. Lankėmės vietinėje lietuvių bažnyčioje, kur sutikome daug pažįstamų :) Buvome sendaikčių turguje, kuriame pardavėjai mėgaujasi vien buvimu tenai, nepriklausomai ar iš jų ką nors nupirks ar ne :) Žinoma, aplankėme pigias parduotuves, kurios yra tikras unikumas, bet apie tai gal kada nors kitą kartą :)

Tačiau už architektūrinius paminklus ir parodas man žymiai įdomiau buvo aplankyti Ten gyvenančius draugus lietuvaičius. Daugelis iš jų išvažiavę yra plius minus prieš dešimtmetį ir jau nebegyvena susigrūdę po kelias šeimas poros kambarių butuose. Kai kurie draugai turi gerus darbus, pasiėmę paskolas ir nusipirkę namus, vaikus leidžia į angliškas mokyklas - susitvarkę gyvenimus. Maloniai nustebino, kad daugelyje šeimų mamos nedirba, rūpinasi vaikais, namais, o vyrai vieni pajėgūs išlaikyti 5 asmenų šeimas. Susidarė įspūdis, kad ten auginti vaikus yra žymiai lengviau tiek finansiškai, tiek lavinimo prasme - žymiai daugiau galimybių juos leisti į įvairius būrelius. Emigrantai gal jau įprato, bet man vis dar neįprasta ir nelabai miela, kai lietuvių tėvų vaikai tarpusavy kalba angliškai. Na, tai tarsi savo tapatybės praradimas, o gal tiksliau tariant, naujos savo tapatybės atradimas, kai vaikai save laiko ne lietuviais, bet anglais... Dar viena liūdna gaida yra tai, kad nepaisant visų teigiamų pokyčių ne vienas guodėsi vienatve, izoliacija, kad neturi artimų ryšių su draugais, o anglai per daug uždari, kad su jais galima būtų artimai susibičiuliauti.

Liepai, aišku, įdomiausia buvo karuselės, saldumynai, princesiškos suknelės ir bateliai. Labai mielai bendravo su Londone gyvenančiais lietuvių vaikais. Tiesa, mano nuostabai ji visiškai nereagavo į kitų rasių žmones, užsidengusias musulmones ir pan. Atstumai ir tempas ją gerokai vargino. Beje, Liepa labai pasiilgo sesės :) Paskutinį vakarą Londone, prieš užmiegant, ji sako "aš tiesiog jaučiu Barborytės rankytes. Grįžusi iškart išbučiuosiu sesę" :)