Šiuo metu mūsų šeimoje vyksta tam tikri vaidmenų mainai - aš dirbu, o vyras atostogauja, t.y. visą dieną būna su vaikais. Tai nuostabi galimybė man pabūti vyro kailyje, o vyrui – įsijausti į mamos, kuri sėdi visą dieną namuose su vaikais ir nieko neveikia, vaidmenį :) O ir vaikams puiki galimybė praleisti daugiau laiko su tėčiu.
Praėjus maždaug savaitei jau pradėjom matyti tam tikrus pokyčius. Prieš rašant toliau turiu pasakyti, kad mano vyras niekada nesišalino nuo vaikų priežiūros, puikiai (kartais geriau už mane) su dukrytėmis susitvarkydavo, net kai jos būdavo dar visai kūdikiai. Taigi, praėjus savaitei pastebėjau, kad vyras pasidarė tikras Barboros pietų miego sargas. Anksčiau jis mane vis pakritikuodavo, kad užmigdžius Barborą „perspausdavau“ visus tildydama. Bet dabar, kai jam tenka pačiam užmigdyti Barborą (3m), kai tos kelios miego valandos yra neįkainuojama galimybė skirti laiko sau, tai neduok, Dieve, kas nors pamėgintų patriukšmauti. Į Lietuvą iš Anglijos atvažiavo geriausia Liepos (6m) draugė, kurios ji labai laukė, bet kadangi tuo metu miegojo Barbora, vyras griežtai pasakė, kad tegu ta draugė ateina į svečius po Barboros pietų miego. Nepadėjo jokie įkalbinėjimai: kad mergaitės pabus kitame kambaryje ar lauke :) Kitą dieną atvažiavo kita draugė su vaiku irgi iš užsienio, tai vyras per domofoną trumpai pareiškė „Barbora miega, Rūta darbe.“ Kai vakare jam priekaištavau, kad gi žmogus atvažiavo ne iš Karoliniškių, o iš užsienio ir galėjo nors arbatai pakviest, tai jis pareiškė „Pietų miegas – šventas reikalas. Vardan ramybės aš
net į tuliką neinu ir apskritai beveik
nekvėpuoju, kad tik nesukelčiau jokio triukšmo“ :))
Nors mes vienas kitą gan gerai suprantame, bet pradžioje, kai grįždavau po darbo namo vyras iškart norėdavo perduoti man vaikų priežiūrą. O aš sakydavau, kad grįžus man reikia ir persirengti, ir pavalgyti, ir šiaip kokio pusvalanduko persiorientuoti nuo darbo į šeimą. Tai gera pamoka ir man, nes pati dažnai norėdavau vos įžengusiam po darbo vyrui įbrukti į rankas vaikus, o pačiai kur nors pabėgti :) O kažkurią dieną tai jis mane galutinai prajuokino. Grįžau iš darbo, vyras su mergaitėmis buvo lauke. Aš neskubėdama persirengiau, padariau šeimynai valgyti ir išėjau į kiemą. Vyras vos mane pamatęs nepasakęs nei labas, nei kaip sekėsi garsiai atsiduso su palengvėjimu, ranka nuo kaktos nusibraukė prakaitą ir beveik bėgte nubėgo namo. Suprask – jis žiauriai pavargo su vaikais :))
Dar pastebėjau, kad vyras pasidarė meilesnis, lipšnesnis, pradėjo rodyti daugiau dėmesio. Paprastai, aš būdavau kaip kramtoma guma, nuolat iš vyro prašydavau dėmesio ir pan. Šiuo metu darbe susilaukiu pakankamai dėmesio ir pripažinimo. Nors kartais tenka susidurti ir su karčia kritika, bet gan dažnai darbe susilaukiu pagyrimų, komplimentų ir kitokių paskatinimų, kurie tarsi kelia mano savivertę, motyvuoja dirbti ir save realizuoti. Darbas gan dinamiškas, tad įspūdžių man netrūksta, o taip pat yra galimybė transformavus savo kūrybinius sugebėjimus juos panaudoti darbe. Todėl grįžusi namo aš tiesiog galiu džiaugtis savo šeima, nieko iš jos nesitikėdama. Tuo tarpu, vyras visą dieną praleidžia su dukromis, kurios retai būna dėkingos, bet dažniau pilnos norų, pageidavimų, zirzenimų ir kaprizų. Laikas, kurį jis praleidžia su jomis yra neįkainuojamai brangus ir vertingas, bet niekas (beveik niekas ;) jam nedėkoja, nesako komplimentų, pagyrimų ir pan. Todėl jo tikėjimas tokia tėvyste bei mano supratimas, padėka ir pripažinimas yra pagrindiniai jį statydinantys varikliukai (na ir sakinį sudėliojau!:) Kaip gerai, kai galiu suprasti kaip jis jaučiasi. Beje, jis negali sulaukti kada eis į darbą :) Dabar abu vienareikšmiškai sutinkame, kad dirbti yra žymiai lengviau nei visą dieną būti su vaikais!
Pranešimai
