2008 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Smagi animacija

Siūlau atsipalaidavimui pažiūrėti smagių animuotų vaizdelių iš mus supančios gamtos :)

Čia sudėti du smagūs filmukai apie vabzdžių lenktynes ir crazy žiogą.


O čia apie vorą ir balioną


Kramtoma...

2008 m. liepos 29 d., antradienis

Ar pailsėjai?


Šiek tiek anksčiau, kai grįžome iš šeimų stovyklos, manęs vienas žmogus paklausė "Na, ar pailsėjai?" Šį klausimą priėmiau kaip įžeidimą :) nes klausė moteris, pati užauginusi tris vaikus. Man atrodo savaime aišku, kad su mažais vaikais apskritai pailsėti neįmanoma, o tuo labiau gyvenant neįprastoje aplinkoje, palapinėje, be jokių patogumų... Be to juk neilsėtis ten važiavau. Užtat vos grįžus mano mamos pirmas klausimas buvo "Ar labai pavargai?" :)) Va čia tai empatija! :)

Per šią situaciją eilinį kartą įsitikinau, kad mano nervai tikrai yra pakrikę, kad negaliu normaliai atsakyti į paprasčiausią mandagaus etiketo klausimą :) Ta pačia proga vis masčiau ko aš tikiuosi važiuodama atostogų prie jūros. Štai keleta akimirkų iš "atostogų".

Važiuodama atostogauti prie jūros kategoriškai buvau ir esu nusistačius prieš maisto ruošą. Na, pusryčius ir vakarienę galima lengvai paruošti, bet pietų tikrai neruošiu - norisi nors nuo šio darbo pailsėti. Todėl pietaujame kavinėse. Bet čia vėl iškyla nauja problema. Labai daug laiko sugaištu kol išrenku ką valgyti Liepai ir ką valgyti man, nes, sau turiu išrinkti tai, ką galėtų valgyti ir Barbora. Skamba gal ir paprastai, bet realybėje tai tikrai sunki dilema.

Specialiai ieškojome prie jūros vietos nakvynei, kad jūra būtų netoli ir nebūtų daug žmonių. Nes Barbora linkusi pabėgti kur akys mato, o žmonių tirštybėje padidėja pasimetimo rizika. Ir, atrodo, daugmaž šią problemą išsprendėme - žmonių buvo ne tiek daug ir Barbora nenutoldavo toliau nei galėdavo mus matyti. Bet... susidūrėm su kita problema - Barbora "stačiai" valgė smėlį ir gėrė jūros vandenį :( Tik nusisuk ir jau prisigrūda pilną burną smėlio arba užsivertusi kibirėlį su vandeniu geria :( Žodžiu negalėjom atsipalaiduoti nei minutei - teko budėti pilnu pajėgumu. Nepaisant mūsų budrumo vis tiek Barbora grįžo sočiai prisivalgiusi smėlio ir išgėrusi kokį litrą jūros vandens.

Išsiruošimas prie jūros. Čia reikėjo pasitelkti visus "ekstrosensinius" sugebėjimus ir numatyti "kas bus, jeigu bus...". Kadangi ryte prie jūros išvažiuodavom tolėliau automobiliu ir namo grįždavom tik vakare, tai reikėjo numatyti visus nenumatytus atvejus ir jiems pasiruošti (pasiimti atsarginius rūbus, daiktus ir pan.). Visa laimė, kad nusistovėjo šiltas nelietingas oras, tad nereikėjo baimintis lietaus.

Beje, su kavinėmis prie jūros tai tikra katastrofa. Turiu omeny katastrofą tiems, kurie turi mažus lakstančius "nepakaltinamo" amžiaus vaikus. Apėjom visą Šventąją (nes ten gyvenom) ir radom dvi kavines, kuriose yra aptvertos vaikų aikštelės. Bet netrukus ir jos atkrito, nes vienoje yra pavojingų laipynių, o kitoje duoda išskirtinai neskaniai valgyti :) Tad teko važiuoti į Palangą pietauti. Ten gan saugiai pavalgydavome kavinėje "1925" (Basanavičiaus pradžioje). Kavinėje yra įvairios nedidelės plastmasinės laipynės ir čiuožiklėlės, taip pat yra ir ramios vietos vežimui su miegančiu vaiku pastatyti. Be to visada skanu ir maloniai aptarnauja. Na gal šiek tiek brangoka, bet dėl ramybės negaila ir pinigų (jei jų turi ;) Be abejo yra nemažai gražių kavinių su vyresniems vaikams įrengtomis aikštelėmis, bet tik ne mažiukams. Atrodo, jei turi vaikų iki 3 metų amžiaus, tai sėdėk namie :( Musuose nedraugiška aplinka jaunoms šeimoms, tikiuosi ateity padėtis pasikeis.

Dar prie visų "džiaugsmų" prisidėjo ir vapsvos. Atrodo prie jūros jų nėra tiek daug, bet Liepą sukandžiojo į pilvą ir nugarą, ir mane dvi dienas į tą pačią ranką įgėlė. Liepai įkandimai praėjo beveik be pėdsako, tik baimindamasi naujų įkandimų ji dvi dienas vaikščiojo su ilgom kelnėm ir ilgom rankovėm :) O man tai baisiausiai ištino ranka ir nemaloniai skauda (dar iki dabar su šaltu kompresu sėdžiu :(

Užtat tikrai teigiamas dalykas, kuriuo niekaip negaliu atsistebėti - tai ramus Barboros naktinis miegas. Kaip žinia ji naktimis keldavosi beveik kas valandą, o Šventojoje su nežymiais paniurzgėjimais išmiegodavo iki 5.30 val, tada duodavau krūtį ir ji vėl miegodavo iki kokių 8-9 val. Tai per šią savaitę aš sočiai atsimiegojau ir visiškai nejaučiau miego stygiaus, kuris anksčiau lydėdavo būnant prie jūros.

Ar pailsėjau? Nežinau :) Nors, tiesą sakant, labai pavargau...

video

2008 m. liepos 20 d., sekmadienis

Vėl atostogos

Mes vėl išvykstame savaitei atostogų. Šį kartą prie jūros :))) Tad ko gero nebus galimybės rašyti mamadienyje. Neliūdėkit ;)
Jei norite, galite čia rašyti komentarus apie bet ką ar tiesiog savo kokius nors pastebėjimus :) iki

2008 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

Beveik detektyvas su Renault


Šiek tiek anksčiau rašiau apie nemalonius nuotykius, nutikusius su naujai įsigytu automobiliu. Kadangi ši istorija galutinai "išsirišo", tai nusprendžiau ją papasakoti ir jums. Tai pamoka mums patiems ir, tikiuosi, kitiems.

Pribrendus reikalui nusprendėm įsigyti didesnį automobilį (iki tol važinėjom Peugeot 306). Sugalvojom pinigų pasiskolinimo planą, atsispausdinom daugybę skelbimų. Bet niekaip negalėjom apsispręsti. Nedrįsom, bijojom apsigauti, nes nei aš, nei vyras nenusimanom automobiliuose, neturim ir nusimanančių draugų.

Nors rinkomės skelbimus tik su Vilniuje parduodamais automobiliais, bet kažkokiu neįtikėtinu būdu išsirinkom Renault Espace esantį Panevėžyje. Nuvažiavom apžiūrėti. Nepamatėme jokių akivaizdžiai matomų defektų - važiuoja lygiai, sujunginėjom viską, ką galima įjungti ir viskas veikia. Išskyrus kondicionierių, nes pardavėjas tiesiog nespėjo jo užpildyti. Mus perspėjo, kad mašina buvo daužta, bet viskas pilnai suremontuota, nereikia net tepalų keisti - kai norėjau patikrinti jų lygį mane patikino, kad tikrinčiau tik po kokių 10 000 km, nes viskas pakeista ir užpildyta.

Renault Espace 2002 m gamybos, atrodė tvarkingai, salone 7 sėdynės. Prašė 23 000 Lt, nuderėjom 1500 Lt, tad atiduoda už 21 500 Lt. Pardavėjas nepanašus į sukčių. Apsisprendėm pirkti. Sutarėm, kad po kelių dienų automobilį atvarys į Vilnių, kur ir apiforminsim dokumentus. Tiesa, iki to laiko žadėjo pripildyti kondicionierių.

Taigi, sutartą dieną susitikom. Pirma staigmena - nespėjo pripildyti kondicionieriaus, bet dievagojosi, kad tikrai nėra jokių gedimų. Apiforminom dokumentus - automobilis teisiškai jau priklausė man. Bet dar nesumokėjom pinigų, nes norėjom, kad pardavėjas kartu su mumis pabūtų kol praeidinėsim tech apžiūrą. Nes galvojom jei atras kažkokių gedimų, tai dar nuderėtume kainą. Visą laiką pardavėjas buvo kartu su mumis, laukė eilėje prie tech. apžiūros, bet baisiai spirgėjo, kad vėluoja į darbą. Galiausiai visgi jis išvažiavo nesulaukęs apžiūros (pinigus, aišku, teko sumokėti).

Tech. apžiūrą automobilis nepraėjo - reikėjo sureguliuoti vieną žibintą ir pritvirtinti akumuliatorių, o šiaip viskas puikaus stovio. Nudžiugome. Bet neilgam. Jau nuvažiavus sureguliuoti žibinto servise pasakė, kad įsigijome ne pačio geriausio stovio automobilį. Na, bet nekreipėm dėmesio į tai, nes pirkom ne naują ir tikėjomės, kad reikės kažką paremontuoti. Kadangi dėl žibinto gedimo negalėjo sureguliuoti šviesų nuvažiavome į kitą servisą. Ten vėl mums pasakė, kad automobilis prasto stovio. Na, bet kas konkrečiai yra negerai mums nepasakė.

Toliau man atsitiko jau aprašytas nutikimas, po kurio sekė grandininė gedimų reakcija. Visur mums sakė, kad po avarijos automobilis buvo blogai suremontuotas. Galiausiai Tanagroje negalėdami pataisyti kažkurio gedimo mums rekomendavo nuvažiuoti į specializuotą Renault servisą.

Nuvažiavome. Ten padarė mechaninės dalies tikrinimą ir kompiuterinį testavimą. Išvada mus pribloškė - automobilis net negali būti eksploatuojamas. Surašė didžiausią gedimų sąrašą. Kad apytiksliai apremontuotume reiks minimum 15 000 Lt. Pirma mintis - nori "ant mūsų" užsidirbti pinigų. Bet kai pasakėme, kad tebūnie - tegul jie remontuoja, jie atsisakė remontuoti teigdami, kad pagalvotume ar apskritai ją verta remontuoti. Pasiūlė pareikšti pretenziją pardavėjui.

Jautėmės sugniuždyti. Galvojom ar pardavėjas sukčius, ar visiškas diletantas (nes jis teigė, kad pats remontavo automobilį). Pasiguodėm tėvams ir draugams. Nežinojome ką toliau daryti.

Protingų žmonių pagalba sudėliojom tolesnį veiksmų planą. Pasiskaitę vartotojų teisių įstatymą, pasitarę su teisininku nusprendėm, kad per 14 dienų mes turime teisę gražinti automobilį arba prašyti kompensacijos už remontus.

Pirmiausia paskambinome pardavėjui ir paaiškinome visą padėtį ir geranoriškai paprašėme atsiimti automobilį grąžinant mums už jį sumokėtus pinigus ir pinigus, išleistus remontui. Jis negalėjo patikėti, kad automobilis apskritai turi gedimų. O mūsų reikalavimas pasirodė jam neįtikėtinas ir atsisakė jį įvykdyti.

Tada surašėme raštą, kuris atrodė maždaug taip:

REIKALAVIMAS
DĖL SUMOKĖTŲ PINIGŲ UŽ NEKOKYBIŠKĄ PREKĘ GRĄŽINIMO

2008 metų gegužės 19 d. iš Jūsų IĮ ......... aš įsigijau lengvąjį automobilį RENAULT ESPACE, valst. Nr. ..............., kėbulo Nr..........................., (...)

Š.m. gegužės 23 d. važiuojant minėtu automobiliu piko metu jis staiga užgeso ir neberodė jokių gyvybės žymių. Buvau priversta jį nutransportuoti į autoservisą. Autoserviso UAB Tanagra specialistai pakeitė generatorių ir su juo susietus gedimus ir pasakė, kad automobilis turi dar daugybę rimtų gedimų, dėl kurių patarė kreiptis į specializuotą RENAULT servisą. Kad galėčiau saugiai važinėti su šeima, kurioje auga du mažamečiai vaikai, kreipiausi į UAB Sostena įgaliotą RENAULT atstovą Lietuvoje, kur buvo atliktas automobilio mechaninės dalies patikrinimas ir kompiuterinis testavimas.

UAB Sostena specialistai nustatė, kad automobilis negali būti eksploatuojamas, nes turi daugybę trūkumų:
1. Sutrūkęs kondicionieriaus siurblys;
2. Sugadinta apatinė variklio pagalvė;
3. Sulaužyta ventiliatoriaus jungtis;
4. Oro pagalvės iššautos;
... ir t.t. - iš viso 18 punktų.

Be to Sostenos darbuotojai pasakė, kad pašalinus šiuos trūkumus, gali išryškėti nauji ir informavo, kad trukumų pašalinimas gali kainuoti apie penkiolika tūkst. litų.
Prieš tai pakeitėme sugadintą priekinį dešinį žibintą, akumuliatoriaus tvirtinimą, tvarkėme kapoto uždarymo mechanizmą (...). Turime visus patvirtinančius dokumentus bei čekius.

Kai pirkome iš Jūsų automobilį, Jūs tvirtinote , kad jis labai geros kokybės ir nuslėpėte rimtus gedimus, dėl kurių jo negalima eksploatuoti.
Remdamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymu, Jūs, kaip prekės pardavėjas, pažeidėte mano teises ir įstatymu saugomus interesus.

Prašau geranoriškai sutikti su mano reikalavimais ir grąžinti mano sumokėtus Jums ... Lt bei išleistus remontui ... Lt ir atsiimti apgaulės būdu parduotą nekokybišką prekę (automobilį RENAULT ESPACE).
Priešingu atveju, negavusi atsakymo per dešimt dienų, kaip tai numato Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, aš būsiu priversta kreiptis į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, Valstybinę mokesčių inspekciją bei teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei grėsmės sukėlimo mano šeimos ir mažamečių vaikų gyvybei.

Raštą registruotu, skubiu ir visokiu kitokiu paštu išsiuntėme adresatui. Beje, nors pirkome asmeniškai iš žmogaus, bet pirkimą jis formino per įmonę. Todėl raštas adresuotas įmonei.

Ir štai kažkurią dieną paskambino mums pardavėjas. Buvo išsigandęs ir priblokštas. Klausė kodėl atsiuntėm tokį grasinantį raštą? Paaiškinom, kad visai negrasinam, o tik ginam savo teises. Vis dėlto, nors ir nenoriai, bet jis sutiko atpirkti iš mūsų automobilį ir sumokėti už remontus. Džiaugėmės. Tačiau apsvarstę dar kartą situaciją - kad į automobilio remontą įdėta ne tik pinigų, bet ir laiko, jėgų, kad jau vasara ir mums nusimato kelios didelės kelionės, kurioms ir pirkom didesnį automobilį, kad taip greit nepavyks nusipirkti kito ir pan., nusprendėme pasiūlyti sumokėti tik už remontus, o automobilį pasilikti. O jei iki galo nepavyks suremontuoti mašinos, tai po metų parduosim.

Perskambinom pardavėjui ir pasiūlėm šį variantą. Jis sutiko. Taigi, prieš kelias dienas jis mums sumokėjo pinigus už padarytus ir dar numatomus remontus.

Šiandien dar iki galo automobilis nėra pataisytas, bet likę gedimai nėra gyvybiškai baisūs (išskyrus vieną elektrinį gedimą, susijusį su kondicionieriumi, kuris gali mums nemažai kainuoti, bet kol kas nerandam elektriko, kuris apsiimtų tai remontuoti). Su šiuo Renault buvome vienoje ilgoje kelionėje ir netrukus vėl išvažiuojame - atrodo, automobilis važiuoja puikiai :)

P.S. Mes nusprendėme dar kartą nuvažiuoti i Sosteną su jų išvada (kur mums buvo pasakyta, kad automobilis yra neeksploatuojamas), kad jie konkrečiai išvardintų tuos "mirtinus" gedimus, dėl kurių negalima eksploatuoti automobilio. Tai šį kartą jie nebuvo tokie kategoriški ir negalėjo paminėti nei vieno tokio gedimo...
Foto iš bmw.com

2008 m. liepos 16 d., trečiadienis

Motinystė - prestižas ar gėda?

Foto iš theofficenewb.wordpress.com

Šiame straipsnelyje išdėstyta mano subjektyvi nuomonė ir pastebėjimai, na gal šiek tiek rėmiausi prieš 10 metų skaitytomis knygomis :) Parašyti pastebėjimai, manau, labiau "galioja" moterims auginančioms mažamečius vaikus.

Pastebėjau, kad motinystė iš vienos pusės yra labai vertinama, o iš kitos pusės labai nuvertinama. Pavyzdžiui, kalbant apskritai apie motinystę, tai ji yra labai sureikšminama, iškeliama kaip vertybė. O kai susiduriama su konkrečia konkrečioje šeimoje motinyste, tai ji yra sumenkinama iki paprasčiausio buvimo su vaikais namuose. Vyras visą dieną dirba, o žmona sėdi namie ir "nieko neveikia".

Vyro darbą matuojame išdirbtomis valandomis ir uždirbtais pinigais. O kaip išmatuoti motinos darbą? Darbo valandos - 24 val per parą ir be poilsio dienų? Skamba drastiškai, bet juk tai tiesa. Vyras grįžta iš darbo vakare, o žmonai nėra kaip grįžti iš darbo, nes ji jame gyvena. Kartais vyrai skundžiasi, kad grįžę jie nori pailsėti, o neapsikrauti namų ruošos darbais ir vaikais. Įsivaizduokime, kad yra dirbanti "normalų" darbą motina. Ji grįžusi iš darbo įsideda vaisių salotų, pasiima žurnalą, įšsitiesia ant sofos ir ramiausiai skaito. Juk taip beveik nebūna, nes jos puola daryti šeimynai valgyti, išklausyti vaikų dienos įspūdžių ir zirzenimų, tvarkytis, ruošti vaikus rytdienai ir t.t. Jos tiesiog neturi kito pasirinkimo. Kodėl gi vyrams yra kitaip? Gal tai nusistovėję stereotipai? Gal tai vyrų psichologija? O gal žmonų apsileidimas, kad nemoka įtraukti vyrų į namų ruošą? Gal vyrai silpnesni ir tiesiog patrūktų nuo tokių krūvių? Atsakymo nežinau :(

Pažiūrėkime, kas turi įtakos vyrų ir moterų savęs vertinimui. Vyrai gauna pripažinimą ir palaikymą darbe iš savo kolegų, darbo partnerių, jie skatinami premijomis, naujais projektais, sutartimis. Grįžę namo jie turi susiformavę atitinkamą savęs vertinimą, todėl žmonos pagyrimai ar pastabos nelabai ką keičia. Vyrui svarbiausia - jo statusas visuomenėje.
Moterų (ne karjerisčių) savęs vertinimas labiau įtakojamas namuose. Jos yra tai, kuo jas laiko jų šeima, kiek palaiko jų vyrai. Net ir dirbančioms moterims svarbiau yra artimų žmonių palaikymas nei žmonių "iš šalies". Jei jos vertinamos už kasdienę namų ruošą, vaikų auklėjimą, jos dėmesį namiškiams, jei turi artimą bendravimą su vyru, jei ji vertinama už tai, kad ji yra - ji jaučiasi pilnaverte. O paskatinimai ar pastabos darbe nedaro didelės įtakos. Arba jei šeimoje moteris yra nevertinama, tai didelė tikimybė, kad neįvertinta ji jausis ir kitose srityse (net jei ir bus skatinama iš šalies).

Manau sutiksite, kad auginti ir auklėti vaikus, formuoti jų charakterį, nukreipti juos teisingu keliu yra nelengvas ir atsakingas darbas. Užauginti gerą žmogų - didelė atsakomybė. Gal tai net didesnė atsakomybė nei sudaryti pelningą statybų sutartį ar sutvarkyti įmonės buhalteriją, ar įrenginėti apsaugos sistemas, ar ruošti paskolų dokumentus ir pan. Motinystė, o taip pat ir tėvystė susideda iš daugybės juvelyriškų auklėjimo ir priežiūros smulkmenų. Tai darbas, reikalaujantis didelio profesionalumo. Ir nors jis nėra gerai apmokamas, auginkime vaikus didžiuodamosis (keistas žodis :) ir su viltimi, kad mūsų triūsas (irgi keistas žodis :) nepraeis veltui.

2008 m. liepos 14 d., pirmadienis

Įspūdžiai iš šeimų stovyklos

Na štai, mes grįžome iš šeimų stovyklos Pakūtuvėnuose. Visą kelią galvojau, ką reiks rašyti. Atrodo buvo visko daug ir viską trumpai bei įdomiai sunku aprašyti. Todėl bandysiu stovyklą aprašyti iš kelių pusių.

Stovykla vyko brolių pranciškonų išpuoselėtoje, gražioje Dievo lankomoje vietoje. Susirinko apie pusšešto šimto žmonių. Visi gyveno palapinėse. Mus maitindavo tris kartus per dieną. Dienotvarkė atrodė maždaug taip:

8.30 Šlovinimas bažnyčioje
9.00 Pusryčiai
10.00 Paskaita
12.00 Grupelės (diskusijos, aptarimai, pasiguodimai, malda ir pan.)
13.30 Pietūs
16.00 Paskaita
18.00 Mišios
19.00 Vakarienė
21.00 Kultūrinė programa

Kalbėtojai: misionieriai, šeimų patarėjai Peter ir Solvei Stohl, tėvas Zacharijas iš Indijos, sesuo Sicilija, psichologės Jurgita Smiltė Jasiulionė ir Marina Blagoveščenskaja, brolis Gediminas Numgaudis.

Kultūrinėje programoje dalyvavo: Alina Orlova, Kulikauskas su Bareikiu, "Teatriukas", profesorius Rimas, grupė "Atika", P.Vyšniauskas su grupe (džiazas), Lukočiaus vadovaujamas kamerinės muzikos orkestras.

Netikėtumas. Kai skaitė grupelių ir jų vadovų sąrašus (vyrai ir moterys atskirai) bėgau į bažnyčią, kad spėčiau pamatyti kas bus mano vadovė. Ir vos nenugriuvau kai išgirdau savo pavardę, t.y. mane paskyrė grupelės vadove :D Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu knygos autoriaus žmona, nes niekas apie mane nieko nežinotų, o dabar še tau boba... :( Aš apskritai ne iš bendraujančiųjų - jei yra kas kalba, tai aš geriau tylėsiu. O dabar... Mane apėmė panika. Kai susirinko grupelės moterys bandžiau nusimesti šią atsakomybę, bet matyt kalbėjau neaiškiai ir niekas šių pareigų neprisiėmė :) Vadovė aš tikrai buvau ne iš geriausių. Bet gal tai išėjo į naudą, nes moterys, matydamos, kad aš nedrąsiai kažką mikčioju, pačios ėmėsi iniciatyvos - buvo atviros, nuoširdžios, mielai dalinosi įspūdžiais, viena kitai patarinėjo, guodė ir meldėsi.

Vizitas. Netikėtai stovyklą aplankė prezidentas Valdas Adamkus. Jis pasivaikščiojo po stovyklą ir prieš mišias pasveikino stovyklautojus. Kalba buvo tikrai prasminga ir nuoširdi (jis nesinaudojo jokiais užrašais). Beje, kai užsuko į stovyklą aš tuo metu maudžiau savo mergas. Liepa išgirdusi, kad jau atėjo prezidentas greitai šluostėsi ir dar rengdamasi išbėgo jo pasižiūrėti. ...Ir atsidūrė pačių įvykių centre, tiesiai prie prezidento kojų. Adamkus pasilenkė prie Liepos, padavė jai ranką ir kalbino. O ji staigiai papuolusi į įvykių sūkurį nelabai suvokė, kas čia darosi :D Beje, foto kur Liepa su prezidentu galite rasti čia. Taip pat apie šį vizitą dar galite skaityti čia. O čia galite pažiūrėti juokingą foto apie šį vizitą.

Buitis. Pasimokę iš pernai metų, kai bandėme gyventi keturiese dvivietėje palapinėje, šiemet įsigijome 4-5 vietų su dideliu prieangiu palapinę. Dėl gyvenimo sąlygų nejautėm jokio diskomforto. Na, nebent tai, kad sienos medžiaginės ir neizoliuoja garso :D Pasirūpinom kilimėliais (savaime prisipučiančiais) ir miegmaišiais, todėl naktį nešalome. Pasiėmėm didesnį dubenį vaikų prausimui, stalelį, kėdutes - žodžiu pasidarėme minimalų komfortą.

Važiuodama į stovyklą labiausiai bijojau dviejų dalykų. Pirmas - bijojau, kad Barbora blogai miegos naktį. Taip ir buvo. Pirmą naktį Barbora niekaip negalėjo užmigti, gal kokias dvi valandas po palapinę striksėjo ir dainavo :) Guodžiausi tik tuo, kad neverkė. O ir naktį kėlėsi kas valandą ar pusvalandį. Namuose būčiau leidusi jai paverkti ir ji būtų pati užmigusi, o stovykloje nenorėdama žadinti kaimynų, nuo kurių mus skyrė tik medžiaginės sienos skubiai įbrukdavau papą ir ji nurimdavo. Antrą naktį užmigo greitai, bet vis tiek kėlėsi dažnai. O trečią naktį tai ji išvis neramiai miegojo, o aš gal numigau tik pora valandų. Todėl po tokių trijų naktų jaučiausi kaip zombis :( Na, bet kitos naktys buvo šiek tiek ramesnės. Antra mano baimė - kad Barbora bėgs į visas keturias puses. Taip ir buvo. Ji nenustygo vietoje, nuolat kur nors bėgdavo - negalėdavom atsipalaiduoti nei kelioms minutėm. Tačiau po kelių dienų perpratau kelias jos mėgiamas vietas, kur ji apsistodavo, dėl to pasidarė šiek tiek ramiau. Dar vienas netikėtas nemalonus dalykas - tai, kad Barbora labai prastai valgė. Pirmas dienas išvis beveik nieko nevalgė. Aš nieko specialiai jai iš namų nebuvau paėmusi, nes tikėjausi, kad ji valgys bendrą maistą, kurį duodavo tris kartus per dieną. Žodžiu, teko nerimauti dėl maitinimo :(

Iš stovyklos grįžome dvasiškai paganyti. Tai buvo puiki galimybė pabėgti nuo kasdienės rutinos, TV, kompo bei kitų priklausomybių ir atsiduoti tam, kas vyko stovykloje. Net kai nelabai galėdavom nueiti į bažnyčią, pati bažnyčia ateidavo pas mus :D nes lauke pastatyta kolonėlė leido dalyvauti tame, kas vyksta :) Šlovinimas, pamokslai, išgydymo malda, liudijimai ir paskaitos pastūmėjo mus arčiau Dievo ;)

Dar vienas labai vertingas dalykas, kuo mums patinka ši stovykla - tai naujos pažintys. Čia susipažinome su įdomiais žmonėmis.

Foto iš stovyklos galite žiūrėti čia. O čia rasite kitų stovyklautojų darytas foto.


:)

2008 m. liepos 4 d., penktadienis

Atostogos

Maždaug savaitėlei apleisiu savo virtualų mamadienį, nes su šeima išvažiuojam į stovyklą. Grįžusi aprašysiu įspūdžius, be to artimiausioje ateityje parašysiu kuo baigėsi detektyvas dėl mašinos pirkimo (mes pareiškėm pardavėjui pretenziją).

Beje, gal kas žino kokių vietelių, kur galima būtų su šeima apsistoti nakvynei Palangoje? Jei taip, tai turimus kontaktus siųskite klumpe@gmail.com Busime LABAI DĖKINGI.

Tortas - geriau vėliau nei niekada

Turiu vieną tokią gėdą... ir apie ją jokiu būdu nerašyčiau... bet draugė padrąsino sakydama, kad gal ir dar kas nors turi šią gėdą :) Na, žodžiu, nors virtuvėje sukuosi didelę savo laiko dalį, bet niekada nemokėjau kepti įvairių saldžių dalykėlių. Tiesa, į mano CV galima būtų įrašyti vaflius, bandeles "rožytes" ir obuolių pyragą, na gal dar ką nors, ko aš neprisimenu :)

Artėjant mano gimtadieniui (už sveikinimus iškart dėkoju ;) reikėjo galvoti apie tortą. Ta proga, draugė pasakė lengvą receptuką, kuris tiko mano žemam kulinariniam intelektiniam išprusimui :) Rezultate tortas neišdavė mano neišprusimo ;) - ir gerai atrodė ir skonis buvo nuostabus :)

Tortui reikia:

- tortų lakštų (būna supakuota po tris "blynus". Aš pirkau rudus kakavinius "blynus").
- plakamos grietinėlės (aš dėjau 800 ml) arba jogurto (jei darysite su grietinėle, tai gausis labai skanus, bet riebus, tad jei mėgstate gaivius tortus, tai rinkitės jogurtą)
- cukraus (grietinėlės pasaldinimui)
- želatinos
- braškių ar ko nors kito, kuo norėtumėt paskaninti tortą
- kokių nors papuošimų tortui

Gaminimas:

Išplakite grietinėlę ir ją pasaldinkit iki reikiamo skonio.

Tada pagal ant pakelio nurodytą instrukciją ištirpinkite želatiną. Tik beveik pusę nurodyto vandens kiekio pakeiskite plakta grietinėle. Kai tirpinsite želatiną, į ją po šaukštą sudėkite numatytą grietinėlę. Man pvz reikėjo želatiną ištirpinti 500 ml vandenyje, tai aš pyliau 300 ml vandens ir 200 ml grietinėlės. Jei norite, kad pertepimas būtų kietesnis (kaip žėlė), tai dėkite visą pakelį želatinos, jei - minkštas, tai puse pakelio (aš dėjau puse pakelio).
Ištirpintą želatiną supilkite į likusią grietinėlę ir išmaišykite.

Gautą kremą tepkite ant "blyno" ir dėkite pjaustytas braškes. Po to uždėkite kitą "blyną" ir vėl tempkite kremą (aš ant antro blyno braškių nedėjau). Viršutinį blyną irgi aptepkite kremu ir papuoškite braškėmis ar kuo nors kitu :)

Pastatykite į šaldytuvą.

Jei jums gausis negražūs šonai, tai galite juos aptepti grietinėle ar jogurtu (aš tepiau jogurtu) ir apibarstyti tarkuotu šokoladu, trupiniais ar dar kuo nors.
Skanaus!

Niekada nevėlu pradėti kepti, oi, t.y. tepti tortus :D

Blog Widget by LinkWithin