2009 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Gėda pelėda

Nepamenu už ką nusipelniau "Gėdos pelėdos", bet nusprendžiau, kad šis namų vaizdelis vertas jūsų dėmesio :)

video

2009 m. sausio 27 d., antradienis

Dievas, fėja ir pėdkelnės

Vakar vakare klausiausi Liepos maldos ir galvojau: kur dingo krikščioniškas auklėjimas?

Maldos pradžia buvo tradicinė: "Dieve, prašau, kad duotum man gerą sapną, kad gerai sapnuočiau ir gerai galvočiau". Ir, paprastai dar nuskamba "ačiū, amen" ir malda baigiasi. Bet šį kartą malda tęsėsi: "... dar prašau, kad paprašytum fėjos arba kitų dievų, kad jie paprašytų fėjos, kad ji duotų burtų lazdelę ir aš galėčiau užburti visus vaikus ir visą pasaulį. Kad galėčiau užburti mamą, kad ji būtų jauna, graži ir jei nereikėtų pėdkelnių (čia turėjo omeny liekninančių kelnaičių :D ). Ačiū, Jėzaus vardu. Amen. "

Klausydama maldos pradžioj sutrikau, bet kai paminėjo tas "pėdkelnes", tai vos tvardžiau juoką :D Aišku padėkojau Liepai, kad ir manęs nepamišo maldoje. Tada ji dar man pasakė, kad kai būsiu sena man nebeskaudės nugaros. Tegul šie žodžiai nuskamba Dievui į ausį :)

Foto iš buddymartin.net

2009 m. sausio 26 d., pirmadienis

Laimingos santuokos receptas


Skaitau knygą, kuri mano viduje daro revoliuciją :) Apie tos knygos autorę dr. Laurą Schlessinger girdėjau iš gerbiamo dr. psichoterapeuto Gintauto Vaitoškos. Jis tuomet minėjo knygą "Tinkama vyrų priežiūra ir maitinimas". Tiesą sakant, mane vien knygos pavadinimas papiktino :) Ne tai, kad papiktino, bet net labai papiktino! Nors tą knygą matydavau knygynuose, bet puse metų jos išdidžiai nevarčiau :) Orumas neleido :) Bet visą tą laikotarpį girdėjau iš kitų moterų teigiamus atsiliepimus ir liudijimus kaip joje aprašomi principai keičią jų santuokas.

Pagaliau įveikusi savo išdidumą nuėjau į knygyną nusipirkti tą "kvailą" knygą :) Aplėkiau gal 5 knygynus ir niekur jos neberadau - pasirodo, kad ji jau išpirkta ir prekyboje nėra :( Taip sakant: traukinys *ikančių nelaukia :) Na, bet galiu pridurti, kad tada atvažiuoja expresas, t.y. pasirodė kita tos autorės knyga "Laimingos santuokos receptas" :)

Taigi, skaitau aš tą knygą ir negaliu atsistebėti ten pateikiama filosofija. Jei autorius būtų vyras, tai ko gero trenkčiau knygą lauk, bet autorė yra moteris... :) Nors, aišku, skaitydama vis bandau ieškoti priežasčių, kodėl turėčiau neigti viską, kas ten rašoma, bet išskyrus savigailą nieko daugiau nerandu. Tiesiog suprantu, kad autorė rašo tiesą, o mano reikalas - peržengti išdidumą ir elgtis taip, kaip ten parašyta. Na, tiesa, kurį laiką viską skaičiau tarsi iš šalies, nes maniau, kad mūsų šeima netelpa į standartinius rėmus, tad ten ne apie mus. Tačiau knygoje pateikiama tiek daug pavyzdžių ir įvairių šeimų liudijimų, kad atsirado vietos ir mūsų šeimai :) O kas svarbiausia, kad knygoje aprašomi principai veikia ir mūsų šeimoje :) Tiesiog neįtikėtina!

Tiesa pasakius, mano natūra yra pesimistinė ir aš patikiu permainom tik tada, kai jos būna labai ilgalaikės. Tokie pasakymai "štai jau mėnuo mes nesipykstam" arba "aš esu laiminga" kai tuo tarpu prieš kelias dienas mačiau krokodilo ašaromis verkiančią depresuotą merginą - tai manęs neįtikina. Tad rašau su viltimi, kad vykstantys teigiami pokyčiai bus ilgalaikiai.

Norėtumėt, kad trumpai papasakočiau kas ten aprašyta? Deja, nemoku :( Nebent galėčiau nurašyti tai, kas yra ant knygos nugarėlės:


Kaip grojant skirtingais instrumentais išsaugoti šeimos orkestro darnų skambesį?

1. Elkitės su sutuoktiniu taip, tarsi mylėtumėte jį/ją savo paskutinę gyvenimo akimirką – kad ir kokie priešingi jausmai tuo metu jus būtų apėmę.

2. Kiekvieną dieną rimtai susimąstykite, kuo galite prisidėti, kad jūsų sutuoktinio gyvenimas būtų geresnis ir laimingesnis.

3. Būkite toks žmogus, kurį norėtumėte mylėti, apkabinti, pas kurį skubėtumėte sugrįžti namo, dėl kurio galėtumėte aukotis.

Jei laikysitės šių trijų dr. Lauros Schlessinger taisyklių, savo santuoką tikrai išgelbėsite nuo katastrofos!

Jei jūs šeimoje džiūstate, sutuoktinis nerodo jums dėmesio, jus žlugdo, sekina, nervina, jei norite jį nužudyti, tai prieš nužudant perskaitykite šią knygą ir pamėginkite nors tris savaites vadovautis ten aprašomais principais. Jei teigiamų pokyčių neįvyks, tada galite ... dar tris savaites vadovautis tais principais. O tada pokyčiai tikrai įvyks ;)

Foto iš powertothrive.com

2009 m. sausio 22 d., ketvirtadienis

Papuošalai iš likučių

Per jau praėjusias Kalėdas nusprendžiau dovanoti ne nusibodusias Maximines dovanėles, bet kažką pačios pagaminto. Ilgai svarsčiau, ieškinėjau...kol galiausiai apsistojau ties vilna. Niekada nebuvau vėlusi, tad pradžioj galvojau, kad man nepavyks. Tačiau užteko keleto straipsniukų internete ir aš jau visa 'vilnonė';).
Kibau į darbus ir taip vėliau, kad net rankų odą nuvėliau (nes vėliau šlapiu būdu). Taigi sumoj gavau trejus gražius karolius, kurie tikrai buvo nuostabi dovana mamai, močiutei ir draugei į JAV. Vyro mamai padariau gėlę į palto atlapą. Žodžiu visi liko patenkinti, o ypač aš. Juk nieko nėra maloniau, kaip nustebinti mylimą žmog
ų savo rankų darbo dovanėle. Deja visai pamiršau tas grožybes nufotkinti. Na bet aš ne apie tai. Po visų tu darbų darbelių dar liko veltos vilnos skiautelių, jei taip galima pavadinti, vienas suveltas bumbuliukas. Pagalvojau, kad ir man pačiai būtų įdomu ką nors pasigaminti. Teprireikė šiek tiek fantazijos ir laiko... kol mažylis miegojo pietų miegelio:))))
Man labiausiai patiko gėlė į plaukus. Dažnai mėgstu susisukti kuodelį, kuris pasirodo visai madingas, o vienas pats kuodelis labai jau nuobodus. Ši gėlė man tikras atradimas. O pasidaryti labai paprasta. Iš suveltos vilnos lapelių iškirpau norimo dydžio ir formos gėlytes ir jas viena ant kitos susiuvau panašaus atspalvio siūlu (rinkausi rudą).Patarčiau gėlytes siūti iš viršaus į apačią vis po vieną pridedant. Taip nesimato siūlių. Viskas! Pervėriau paprastą segutį per apatinę gėlę ir jau galiu segtis papuošalą į plaukus.
Dar pagalvojau, kad būtų gražu pasigaminti ryškius karolius ant pilko m
egztuko, kurį visai nesenai įsigijau. Taigi vėl kirpau norimo dydžio gėles ir jas komponavau kaip man patinka. Dar panaudojau perliukus, kuriuos norėjau panaudoti Kalėdiniuose papuošimuose, tačiau jų taip ir neprireikė. Siūlų dėžutėje radau vieną veltos vilnos kamuoliuką, kurio taip ir nepanaudojau dovanų karoliams. O man jis puikiausiai tiko. Visą tai suvėriau ant spacialios tvirtos virvėlės (pirkau toje pačioje audinių parduotuvėje, kur ir vilną) ir pritaisiau užsegimą (irgi buvo toje parduotuvėje).
Na ir dar pasigaminau segę į atlapus, kaip aš sakau :))). Kai Kalėdų karoliams gaminau kamuoliukus, vieną kuokštelį vilnos sugadinau. Tiesiog tik pradėjus jį volioti, jis man kažkaip įkrito į vandenį, ir
niekaip iš jo nebesugebėjau padaryti kamuoliuko. Padėjau į šalį. O kai išdžiuvo, gavosi kažkoks įdomus blynas. Gaila buvo išmesti. Dabar jį iškrapščiau iš dėžutės ir padabinusi keliais karoliukais padariau štai tokią segę. Teliko prie pagrindo pritvirtinti žiogelį.
Štai kokia dabar būsiu visa apsidabinusi...kaip iš kokios Ibero parduotuvės...ne, ne Ibero, ten nėra vilnos papuošalų. Na žodžiu...:)))))

2009 m. sausio 21 d., trečiadienis

Susivėlusios Angelinos


Kadangi sutvarkė mūsų fotoaparatą, tai galiu papasakoti epizodą apie mūsų veltiniavimą. Laukiau mamų klubo, nes iš neoficialių šaltinių žinojau, kad velsim angelus. Nors mano Liepa yra mamų klubo fanė, bet jei tik būna galimybė stengiuosi jos su savimi neimti, ypač jei gvildenamos kokios nors psichologinės temos. Tačiau šį kartą aplinkybės lėmė Liepai dalyvauti kartu su manimi :)

Taigi, atėjus ir pamačius angelus nusiminiau, nes buvau beveik užtikrinta, kad nieko panašaus tikrai nesugebėsiu padaryti. Guodžiausi tik tuo, kad ten buvo mamų, kurios apskritai niekada nieko bendro nėra turėjusios su vilna, o aš tai nors kažką esu vėlusi. Dar labiau nusiraminau kai atvažiavo technologijų mokytoja Daiva, kuri įkvėpė mus pasitikėjimo ir optimizmo.

Visos puolė badyti vilną. Liepa pradėjo badyti angelo kūną, o aš galvą. Kai atėjo eilė badyti nosį, akis ir burną ji pasakė, kad nebijotume daryti jų didelių, nes tada angelai bus išraiškingesni. Na, aš tai priėmiau labai kraštutiniškai ir padariau laaaaabai dideles akis, nosį ir burną :D Atrodė juokingai, net nežinojau ties kuria vieta viską taisyti. Visos sparčiai judėjo - galvą badė prie kūno, darė rankas, kojas… O aš vis dar badžiau veidą, nes jis atrodė gigantiškai nepatrauklus :/ Liepa pavargusi badyti vaikščiojo ir visas drąsino, kad labai gražūs jų angelai :)

Taigi, namo grįžau tik su kvaila angelo galva :( Tačiau vedama vidinio azarto jau kitą dieną vėl ėmiausi darbo. Kaip betaisiau akis, jos vis tiek buvo ne žmoniškai (tiksliau ne angeliškai) didelės ir kažkur ant pakaušio. Tad tiesiog išpešiau jas lauk ir pradėjau badyti kitas. Žodžiu taip kelias dienas po kokią valandėlę vis prisėsdama kūriau savo angelą, kuris vėliau pasirodė esąs Angelina :) Rezultatas gavosi ne visai toks, kokio siekiau, bet tikrai geresnis nei aš tikėjausi vos pradėjusi darbą :) Ir nors rankos gavosi iš serijos "Volisas ir Gromitas" :)


Beje, po savaitės sunešėm visus angelus. Buvo labai juokinga. Jie tokie skirtingi, įdomūs, originalūs ir … labai panašūs į savo kūrėjas :) Aš vienos draugės net paprašiau, kad ji pažiūrėtų į visus angelus ir pasakytų, kuris labiausiai panašus į mane. Ji, žinoma, pirštu parodė į mano darytą angelą, nors prieš tai nebuvo jo mačiusi :D

Tiesa, mano kūrybinėje biografijoje jau anksčiau yra buvęs angelo vėlimo faktas. Tik tuomet aš mokiausi iš interneto. Atsispausdinau foto ir pagal jį bandžiau velti. Toks buvo originalas, pagal kurį vėliau (labai atsiprašau, bet nepamenu iš kur ėmiau foto):

... o štai toks gavosi rezultatas :) Na, jis (t.y. ji) nelabai panašus į originalą :) Bet man patiko - tai buvo pirmas mano veltinis. Netgi dabar, kai žiūriu į tuos abu "angelus", tas pirmasis (kuris irgi tapo Angelina) man yra netgi mielesnis :)

Naujumas ir šveižumas

Negaliu ir aš nepasigirti savo atsinaujinimais. Pirmiausia, tai jau senai žinojau, va gausiu mamos algą ir tikrai varysiu į kirpyklą. Dėl savęs gal dar ir būčiau likusi su tuo pačiu kuoduku ir ataugusiomis sruogomis:). Tačiau... apsvarsčiau, kad gimtadienis čia pat, ir dar viena be galo mano galvai svarbi priežastis - nėra vyro :). Noriu atsišviežinti ir kai jis grįš po sesijos namo, pasitikti jį atsinaujinusi. Na va. Prieš kirpyklą atrodžiau štai taip (išsileidau savo kuoduką).Gal reikėjo daugiau palenkti galvą...
Kadangi į kirpyklą išsiruošia
u penktą vakaro, visą dieną plušau namuose. Tad kai pažvelgusi į laikrodį pamačiau, kad jau keturios, o aš net galvos 'neišsiskalbiau':)...hm...sunerimau...ai bet pagalvojau juk į kirpyklą einu o ne į teatrą. Auklė atėjo pusė penkių, tad išpyškinusi jai kaip žirnius į sieną kur kas ir kada, išlėkiau:).
Važiuodama taxi jaudinausi kaip prieš pasimatymą...va pagalvojau, ką reiškia, kai tiek laiko nebuvau kirpykloj...net jaudulys ima:). Įžengiau į saloną pakelta galva, tarsi būčiau koks prezidentas, ir nesvarbu, kad plaukai riebaluoti ir susikti į kuoduką. Pasitikusi kirpėja, pasodino mane į krėsl
ą, ir tada ATSIPALAIDAVAU. Nemoku nusakyti, koks tai jausmas...tiesiog žinojimas, kad dvi valandas niekas manęs zyzdamas netampys už kelnių klešnės ir pan. Man kirpykla atstoja bet kokius shopoterapijos seansus. Žodžiu ko tik kirpėja su manim nedarė...dažė plaukus sruogelėmis, kelis kart plovė galvą, kirpo, džiovino. Kai jau džiovinimas ėjo į pabaigą ir kirpėja atsuko mane į veidrodį, pamačiusi save net aiktelėjau. 'Visai kitas žmogus' - pasakiau ir pajutau tokį palengvėjimą. Pasijaučiau tarsi kokia dievaitė:)
Bėgdama iš kirpyklos dar skambinau auklei, kad išsiaiškinčiau ar viskas tvarkoj ir ar dar galiu užšokti į vieną rūbų parduotuvę. Kadangi ragelio niekas nekėlė, nusprendžiau surizikuoti...Užšokau į rūbų parduotuvę ir bėgom varčiau kabančius rūbus...jei taip galima pasakyti. Tai, kas tiko ėmiau ir bėgau matuotis. Trumpai tariant, tokio greito shopingo dar neturėjau:). Išsirinkau kelnes (jas man rasti būna sunku, nes niekad nerandu idealiai tinkančių mano figūrai).Diržą kelnėms, ir tris megztukus...na ne visai tris, vienas baltas kaip golfukas skirtas pasimauti po apačia kito megztuko, kurio rankovės trumpos. Labai nudžiugau, kad paėmusi penkis daiktus sumokėjau tik 120 lt, nes toje parduotuvėje 40 proc. nuolaida. Bėgau namo, nes jau ir taip užtrukau daugiau nei pusvalandį, žadėjau grįšt po poros valandų, tad nežinojau, ką rasiu. Atrakinusi duris pastoviai stabteliu ir įsiklausau...jei nesigirdi vaiko, atsikvėpiu...reiškias miega:))). Tada pasimaiviau auklei savo naujienomis ir išleidau ją namo. O pati dar visą vakarą staipiaus prieš veidrodį.
Ech...pagalvoju, mūsų moteriška natūra...kodėl gavusios tiek nedaug būnam pakylėtos virš debesų...Bet kita vertus, jei tokius malonumus patirtume dažnai, ar būtume tokios laimingos, kai tai gauname. Tad vertinkime tai!!!!

2009 m. sausio 20 d., antradienis

Paskutinė shopoterapija


... na, sąlyginai paskutinė, tiesiog labai senai turėjau šį malonumą (galite paskaityti čia ir čia) ir įtariu, kad dabar jau negreit vėl tai apturėsiu :( O vakar vaikščiodama po parduotuves tikrai jaučiau, kad terapinuosi :) Tiesiog dar nuo ano mėnesio buvo likę nenupirktų visokių dalykų, kuriuos vis turėjau omeny, kad kai gausiu pašalpą, tai nupirksiu.

Taigi vakar vakare su Liepa turėjom žygį per parduotuves. Pirmiausia nuvažiavom į "1000 ir viena naktis" ("Bige") nupirkti Liepai paklodės. Ji pati norėjo išsirinkti spalvą. Išsirinko šviesiai geltoną, beveik baltą :) Čia panašiai kaip su nagų laku gavosi - kai ji netikėtai išsirinko geltoną spalvą.

Tiesa, dar pamiršau paminėti, kad pirmas mūsų punktas buvo automobilių detalių parduotuvė :) Nu čia nelabai terapiška parduotuvė, bet poreikis prispyrė nupirkti vairo stiprintuvo tepalą. Vos pravėrusi burną pasigailėjau, kad nepalaukiau kol vyras jį nupirks. Nes manęs pradėjo klausinėti klausimų apie variklį ir ankstesnį tepalą, o aš, savaime aišku, tik žavingai šypsojausi ir nežinojau atsakymo nei į vieną klausimą :) Taigi, rezultate nupirkau kažkokį transmisijų tepalą :) tikiuosi tiks :/ Beje, vyras dar nežino, kad jį nupirkau, tad, Ričardai, "Siurpraaaaaaiz!" :D

Tai grįžtam į "Bigą". Ten dar užsukome į "Sepala" kur radau Liepai kombinezoną su nuolaida. Šiek tiek anksčiau per visas pardas davėmės ieškodami kombinezono, bet neradom. Tad mums laikinai paskolino draugė. Nu, bet dabar jau turėsim savo. Jis šiek tiek didokas, todėl tiks ir kitiems metams.

Kita stotelė - Akropolis. Iš tiesų mūsų visos kelionės tikslas - Akropolio maximoj pripirkti kiek galima ilgesniam laikui "žalių" mėsų. Todėl iškart pasukom į maximą, kur iki mėsų skyriaus iiiiiilgas kelias :) Liepa apsistojo knygų skyriuje, beje, ten ir prabuvo visą valandą, o aš ramiai vaikščiojau po indų ir kitus skyrius. Iščiupinėjau beveik kiekvieną lėkštutę, puodelį ir kitus niekelius. Leidau sau stoviniuoti vienoje vietoje tiek, kiek man norėjosi, tiesiog niekur nelėkiau ir neskubėjau (nuostabus jausmas). Na, maximoj nupirkom Liepai kelias knygutes, DVD apie gražuolę ir pabaisą, servetėlių, staltiesę, vaikišką sieninį laikrodį, mėsų ir šiaip visokių beveik reikalingų smulkmenų :)

Paskutinė stotelė - Lindex (Akropolyje). Ten išbuvom iki kol mus išvarė iš parduotuvės :) Liepa iškart prisirinko sijonų ir nuėjo matuotis. Aš, gi, pirmiausia nuėjau ieškoti pėdkelnių. Jums tai gal nieko keisto, bet man tai revoliucija, nes pėdkelnes esu nešiojusi tik vaikystėje ir per vestuves (savo ir draugų). Kai paspaudė šalčiai ir reikėjo eiti ant kalniuko čiuožinėti verčiau visus namus, tai šiaip ne taip radau kažkokias baisias pėdkelnes. O kai jas apsimoviau, tai Liepa negalėjo į mane atsižiūrėti :D Grįžtam į parduotuvę, taigi išsirinkau pėdkelnes ir tada nuėjau ieškoti liekninančių kelnaičių :D Visą laiką šį rūbą laikiau storų iš*indėjusių poniučių išmislu, bet va gyvenimas taip pasisuko, kad ir pati tapau tokia poniute :) VYRAI, TOLIAU NESKAITYKITE!!! Na, tiesiog ant kūno liko dviejų nėštumų likučių, kurie išvinguriuoja net ir per rūbus. Tagi, išsirinkau tokius ale pantalonus, kurie užsitraukia beveik iki krutinės :) Suspaudžia šlaunis, užpakalį ir pilvą. Dabar būsiu optiškai kūdesnė :) Ir paskutnis mano pirkinys - suknelė, kurią galima nešioti ant kelnių. Tik jos fasonas toks platėjantis nuo krutinės, tai esu beveik užtikrinta, kad kai būsiu su ja pasipils pažįstamų klausimai "ar jūs vėl laukiatės?". Ai, bet neimu tai į galvą.

Tikrai jaučiau, kad vyksta shopoterpija. Tiksliau jaučiau tai iki kol nepatikrinau kiek kortelėje liko pinigų. O jų liko 24 Lt :( Tuo momentu suvokiau, kad aš nepasilikau pinigų susimokėti už meno terapiją. Staiga apėmė panika, pradėjau desperatiškai galvoti kokias prekes galima būtų grąžinti, kad surinkčiau reikiamą sumą, bet parduotuvės jau nebedirbo, tad išvažiavome namo. Vos tik įėjus namo Liepa vyrui iškart atraportavo, kad visko prisipirkom, bet mama jaudinasi, kad neliko pinigų mamų terapijai (Liepa taip vaidina meno terapiją :) Na, kaip ten be būtų kažkaip reiks suktis iš šios padėties. Nors sąžinė graužia, bet vis tiek viduj yra pasitenkinimas vakar vakaru :) Dabar galvoju ar aš pasiekiau tikros shopoterapijos greitį - 300 Lt per valanadą...? Einu skaičiuoti ;)

Foto iš visitcalifornia.com

2009 m. sausio 19 d., pirmadienis

Senienų atnaujinimas 2 (Martyna)

Niekaip negalėjau atrasti laiko prisėsti prie mamdienio. Tiksliau, niekaip nerasdavau laiko į jį parašyti...tik prabėgom perskaitydavau straipsniukus, nes įsikibęs kojon mažylis vis daugiau reikalauja dėmesio:)

Mano senų baldų atnaujinimo epocha berods ir baigės...tik va skubu jums, mielosios, pasigirti nuveiktu darbu. Ech...kaip vis dėlto geera...negaliu nepasimėgauti šia akimirka...vyrą išleidau ilgon sesijon...mažą užmigdžiau, pasigaminau puslitrinį puodą kavos Latte ir sėdžiu va prie mamadienio. Nerealus pasimėgavimo jausmas. Tikiuosi niekas nedrįs šios geros tylios valandėlės sudrumsti.
Taigi, pasiraitoju rankoves ir puolu dėlioti savo padrikas mintis į lentynėles.

Kokius gi dar baldus atnaujinau...tai senas nutrintas TV staliukas, maža spintutė ir nutrinta baisioji senosios sofos apačia.
Pirmiausia aptarsiu sofą. PC 'Senukai' nusipirkau klijuojamo popieriaus. Ėmiau tokį, kad apklijavus sofą atrodytų, jog ji pinta. Pradžioje buvau sumaniusi taip apklijuoti visą sofą, t.y. ne tik apačią, bet ir jos šonus, bet po to pagalvojau, kad per didelė investicija į baldą, kurį turbūt keisime pirmiausiai. Tad apsiribojau tik sofoos apačia, kuri labai jau rėkė 'va koks aš senas baldas':). Deja, pamiršau nufotografuoti kaip ji atrodė prieš renovaciją, bet po jos ji atrodo štai taip...

Tada ėmiausi senos mažos spintutė
s, kuri nors ir sena bei nemadinga:), tačiau labai kompaktiška ir patogi. Beja, mes dabar ant jos laikom printerį, o joje 'printerio' daiktus. Sakyčiau, kad šią spintutę apklijuoti buvo sunkiausia, nes ji pakankamai maža, popierių kelis kart teko išmatuoti, tada kirpti. Pirmiausia liniuote išmatavau norimą apklijuoti plotą, o tik tada išmatavimus perkeldavau ant popieriaus. Kažkaip nedrįsau klijuoti 'iš akies'. Spintutės, deja, irgi nespėjau nufotografuoti neapklijuotos...kažkaip visai iš galvos išgaravo. Aišku, kaip ir visuose balduose sunkiausia yra apklijuoti visokias rankenėles ir pan. Taigi prisivargau su tom rankenėlėm. Tik kai jau apklijavau ir vyras pamatė mano šedevrą...hm...aplink rankenėles nelygumus...pasakė, kad jei būčiau paprašius, jis būtų nusukęs tass nelemtas rankenėles ir man būtų buvę lengviau apklijuoti. Na kaip sakoma 'bala nematė'. Juk 'užsikepiau' viską padaryti pati:))). Va rezultatas...

Prie šios spintelės dar stovi senas rašomasis stalas, tai jo kaip atskiro baldo neaprašinėsiu, nes apklijavau tik stalo stalčius bei stalo paviršiaus nutrintus kraštelius. Aišku, būtų gerai dar juodais dažais nudažyti stalčių nusitrynusius kraštus bei stalo kojas...bet...ir taip sakyčiau stalas pagyvėjo:)))
Na ir paskutinis baldas - TV staliukas.
Turbūt su tais atnaujinimais 'persidirbau'...nes jau laaabai lėtai man klijavosi, nors kaip baldas, šis staliukas pats paprasčiausias, nors buvo labiausiai nutrintas. Ir net didelis televizorius nepaslėpė tų nutrintų plotų.

PRIEŠ...












PO
...










Na štai...kol kas daugiau baldų naujinti neketinu. Nebent kada mažylis...tpfu tpfu tpfu apgadins kokį gerą baldą:)
Ech...dar tiek norėjau parašyti...šiaip, ne apie baldus. Tiesiog su jumis paplepėti ir pasidalinti savo mintimis...bet...mano pertrauka baigės. Mažylis pabudo ir reikalauja viso dėmesio. Eisim ridinėti kamuoliukus, stuksėti plaktuku ir visokių kitokių nesamonių (mano akimis žiūrint). Tačiau mažyliui, tikiu, tai labai svarbu:))).
Iki greito susirašymo, mielosios kolegės mamytės!!!!:)))



2009 m. sausio 17 d., šeštadienis

Koks darbas moterį puošia?


Kažkaip nebesugebu susiplanuoti laiko, kad spėčiau parašyti į mamadienį :( Pastaruoju metu užsiėmiau vienu kūrybiniu projektu, kuris atima daug laiko, be to kol laiškus parašau, kol kitų blogus pavartau, kol knygą paskaitau, tai jau ir vėl reik sugrįžt į mamos bei žmonos vaidmenį. Be to sugedo mūsų fotoaparatas, tai be iliustracijų nebegaliu pabaigti kelių pranešimų :(

Vis dažniau pagalvoju apie darbą. Barborai pavasarį sueis 2 metukai ir aš nebegausiu tos didžiosios pašalpos. Vyras yra mokytojas, tad milijonų neuždirbs ir nebus lengva išlaikyti šeimą. Darbe parašiau prašymą vaiko priežiūros atostogoms iki kol vaikui sueis 3 metai. Ir jei atvirai - dar visiškai nenoriu grįžti į darbą. Dirbau socialinį darbą ir jis man patiko, bet dabar, atrodo, esu visai kitame... Norisi būti namie, labiau įsijungti į mamų klubą, turiu visokių kūrybinių sumanymų, kurių grįžus į darbą tektų atsisakyti :( O be to nenoriu net pagalvoti, kad mano mažoji Barborytė gali atsidurti darželyje :(( Ne, ne, ne. Jei aplinkybės neprivers, tai tikrai negrįšiu :)

Kita vertus, vis tiriu ar tai ne tinginystė. Gal aš tiesiog tingiu dirbti? Ir dar pagalvoju, kad taip dažnai nuo buvimo namuose tarp keturių sienų, nuo rutinos ir vaikų zyzimo kapitaliai stogas važiuoja, atrodo, turėčiau stengtis ištrūkti iš namų. Bet nesistengiu. Tiksliau stengiuosi, bet ne į darbą :) Na, nebent būtų galimybės kaip užsienyje turėti lankstų darbo grafiką. Tada ir pinigėlių nors truputį užsidirbčiau, ir darbo įgūdžių nepamirščiau, bet ir namuose galėčiau pasitvarkyti, vaikais pasirūpinti, o gal ir pomėgiams liktų laiko.

Man atrodo aš tiesiog išlepau (čia turėjo būti kitas žodis ;)

Foto iš scaa.usask.ca

2009 m. sausio 12 d., pirmadienis

Valgio gaminimas: kūryba ar prievolė?

Valgio gaminimas man nėra mėgstamiausia veikla, netgi viena iš nemėgstamiausių. Nors iš tiesų tai puiki vieta kūrybai ir saviraiškai. O kūryba man patinka. Tad kodėl nepatinka gaminti valgyti? Štai kelios aplinkybės, kurios iššaukia tą nenorą:

- trumpas laikas. Pagaminti reikia greitai (kol miega vaikai arba kol jie užsiėmę ir pan.) Tas skubėjimas visai nepalieka vietos improvizacijom, tada gaminu tai, ką geriausiai moku, ką galiu daryti automatiškai, negaištant laiko galvojimui.

- darbo vietos paruošimas. Virtuvėje gyvenimas verda visą dieną, ten nuolat atsiranda neplauti indai ir kiti daiktai. Todėl dar prieš darant valgyti reikia susitvarkyti sau erdvę, o kartais paaiškėja, kad reikiami puodai neišplauti, įrankiai išnešioti po visą butą. O kaip aukščiau rašiau - laikas tai ribotas, tada skubi ir stresuoji :( Beje prie valgio gaminimo proceso reikia paminėti ne tik darbo vietos paruošimą, patį gaminimą, bet ir visko sutvarkymą po gaminimo ir pavalgymo - brrr, kaip man tai nepatinka. Beje, pastaruoju metu vadovaujuosi principu - gaminti ir tvarkyti vienu metu. T.y. gaminimo metu panaudotą indą iškart dedu į indaplovę arba išplaunu, tokiu būdu stalas visą laiką išlieka salyginai tvarkingas ir erdvus.

- suvokimas, kad "privalai". Tiesiog supranti, kad neturi pasirinkimo negaminti. Na, taip, kartais padarau išimčių - gaminu iš pusfabrikačių (koldūnai, dešrelės, tyrelės) ar šildau vakarykštį maistą. Na, kartais gamina vyras, bet vis tiek darbo vietos paruošimas ir sutvarkymas jau atitenka man :( Tad viską darau "dabrovolna - prinuditelna" (savanoriškai per prievartą).

- dažnumas. Juk būtų visai kitas reikalas, jei gaminčiau valgyti tada, kai jausčiau įkvėpimą :D O dabar - minimum tris kartus per dieną gaminu kažką šilto. Ir kiekvieną kartą reikia sugalvoti tai, kas vaikams patiktų, na, nebūtinai patiktų, bet kad nors kažkiek valgytų :)

- finansinės galimybės. Pagrindinius produktus perkam pagal mūsų finansines galimybes ir kulinarinį išprusimą. Tie produktai dažniausiai būna tokie, iš kurių galima būtų pagaminti kelis patiekalus. O kai norėdama paįvairinti racioną paskaitau įvairius receptus, tai pamatau, kad reikia dar ką nors "dapirkti" , o tas kas nors pasirodo dar yra nepigu.

- savigaila. Čia turiu omeny, kad valgio darymas dažniausia vyksta tada, kai vaikai miega ar yra užsiėmę, o tai reiškia, kad tuo metu aš galėčiau kažką nuveikti sau malonaus (rankdarbiauti, į mamadienį parašyti, pamiegoti, paskaityti ir pan.). Na, savigaila užeina tik tada, kai apie tai galvoji, o šiaip tai ji manęs negraužia :)

Anksčiau rašiau, kad stengsiuosi keisti požiūrį į save. Tai tame keitimo procese stengiuosi į valgio gaminimą žiūrėti kaip į kūrybą, saviraišką, kaip mano meilės išraišką ir atsikratyti "prievolės" pojūčio. Taip sakant - nemalonų paversti maloniu ;)

Foto iš chew.hu

2009 m. sausio 8 d., ketvirtadienis

Ale dekupažas ant sienų

Kaip žinia, karts nuo karto vis užplaukia įkvėpimas padaryti kokį nors "rankdarbį" :) Bei nesunkiai galima nuspėti, kad tuo užkrečiu ir Liepą :) Visai netikėtai gimė mintis leisti Liepai išdekupažinti nudriskusias jos kambario sienas. Pagalvojau vis tiek blogiau nebus nei dabar yra, o Liepos rankų darbas jai bus ir smagu, ir (tikėkimės) gražu :)
Tad iš servetėlių (pirkom maximoj) išsikirpom gėlytes ir fėjas. Į indelį įpyliau lipalo ir šiek tiek praskiedžiau vandeniu (kodėl nežinau, bet mačiau kitos taip daro :)

O tada dėjom gėlytes ant sienos ir tiesiog ant jų tepėm tą praskiestą lipalą. Kai gėlytės pradžiuvo, tada dar kartą jas aptepėm (nežinau kodėl, tiesiog mačiau, kad kitos taip daro :) Pradžioj Liepa sakė, kad gaunasi kažkokia nesąmonė, bet vėliau pareiškė, kad nori taip gėlytėmis išpuošti visą kambarį :)

2009 m. sausio 5 d., pirmadienis

Kaip aš bėgau nuo moteriškumo

"Papludimyje bėgančios moterys" Pablo Picasso, Foto iš web-arts.com.au

Štai neigiamos mano savybės, kurių pastaruosius 10 metų stengiausi atsikratyti: jautrumas, gilinimasis į detales, intuicija, susitelkimas ties santykiais, įsijautimas į kitą, intymumas, emocionalumas. Bendrai paėmus jose nėra nieko blogo, bet jei žiūrėčiau konkrečiai į savo gyvenimą, tai man atrodo jos viską gadino. Pirmiausia kas man užkliuvo, tai susitelkimas ties santykiais - man yra svarbu turėti gerus artimus santykius su man artimais žmonėmis (vyru, vaikais, tėvais, draugais, bendradarbiais). Todėl pajautus, kad juose kažkas ne taip aš iškart pradėdavau "krapštinėti" ir aiškintis. Aišku, labiausiai dėl to nudegu šeimoje, nes vyras baisiai nemėgsta aiškintis. Tad ilgainiui susidarė nuomonė, kad savo tokiu aiškinimusi tik apkartinu kitiems gyvenimą. Tas pats yra ir su kitomis savybėmis. O pavyzdžiui jautrumas, intymumas, įsijautimas į kitą tiesiog grynas nervų eikvojimas, vedantis prie neišsipildžiūsių lūkesčių ir nusivilimo. Štai taip visai nesąmoningai aš masčiau. Norėjau būti šalta, nekreipianti dėmesio į detales ir santykius, vadovautis logika, turėti aiškų tikslą ir jo siekti - būti geležine moterimi.

Todėl pernai moterų konferencijoje klausydama pranešėjų apie moters tapatybę, jos svarbą, apie aukščiau išvardintų savybių neįkainuojamumą verkiau - tai, ką laikiau gėdinga pasirodo yra vertinga. Visa tai yra dovanos, kurių neturi vyrai, kuriomis mes juos praturtinam, jomis kuriami jaukūs namai, tvirti santykiai, laimingi vaikai. Po truputį tai pradedu suprasti ir todėl didžiausias mano šių metų troškimas - pakeisti požiūrį į save. Tiesiog jaučiu, kad daugelio problemų priežastis yra ne aplinkoje ar kituose, bet manyje. Sunku išsilukštenti, bet labai pasistengsiu. Pasistengsiu didžiuotis savo jautrumu ir emocijomis, susitelkimu ties santykiais ir detalėmis, pomėgiu "shopintis" ir vilnos vėlimu, savo žemu ūgiu ir išraiškingais klubais :) O taip vat!
Blog Widget by LinkWithin