2009 m. kovo 31 d., antradienis

Vėl šunys ir jų likučiai


Praeitą pavasarį jau išsakiau šią problemą, bet negaliu susilaikyti ir šiemet nuo pasipiktinimo :( Kiekvienas išėjimas su vaikais į lauką kainuoja nerealiai daug nervų. Na, Liepa tai dar prisižiūri kur eina, bet su Barbora tai vienas vargas :( Sniegas nutirpo ant žolės ir šaligatvio kraštų palikęs krūvas šūnų išmatų. Kaip kokia gestapė neleidžiu vaikui nei centimetro išsukti iš kelio. Tik kur į šoną nubėga ir jau grįžta su š-dinais batais :( O ir aš pati iš paskos saugodama ją vis įlipu...

Dabar pamatau šeimininką su šuniu ir tokia neapykanta apima. Nu, galvoju "kaip tau sąžinė leidžia viską dergti?". Kiekvieną kartą eidama į lauką nusiteikiu drausminti negerus šeimininkus, bet kai pamatau, kad tai iš pažiūros padorūs žmonės... tai galvoju "ai, kam aš jam dieną gadinsiu..." Negaliu aš koliotis :( Nežinau kaip su jais kovoti? :( Galvoju gal kokias lenteles su užbraukto š-kančio šuns ženklu pristatyti bent tose vietose, kur su vaikais lankausi...

Taip ilgai laikėsi sniegas ir pagaliau nutirpus Barborai taip norisi pavaikščioti po žolę, parankioti pagaliukus, akmenukus... Oijjjj, nežinau... :( Amžinai atviras klausimas su tais šūnų likučiais :(

Foto iš dogs.thefuntimesguide.com ir dutchmegently.blogspot.com

2009 m. kovo 29 d., sekmadienis

Barborai jau du!


Padėjau šauktuką, nes du metai pralėkė labai greitai. O Barbora vis dar atrodo yra kūdikis :) Nors šioj motinystėj buvo ir saldžių, ir karčių prieskonių, bet šis etapas tiesiog palaimingas. Net keista, kad du vaikai, bet taip skirtingai auga. Mes dažnai sakom, kad Barboros kai kurie bruožai yra mums kaip kompensacija už Liepos kai kuriuos netobulumus. Pvz., Liepa pirmus metus labai blogai miegodavo - naktį keldavosi kas valandą, o dieną jos pietų miegas trukdavo vidutiniškai 30 min. Nors Barbora naktį keldavosi irgi kas valandą, bet užtat dieną miegodavo ir dabar dar miega po 4 val. Ir netgi kai atsibunda nerėkia ir nekviečia mūsų, bet jai užeina kažkoks šnekėjimo ūpas. Ji atsisėda prieš veidrodį arba susiranda kokį žaislą ir kad šnekasi sava kalba, juokiasi, visokias intonacijas vinguriuoja. Kartais taip viena pražaidžia virš valandos. Būna per greit pas ją ateini, tai net atrodo, kad sutrukdei :) Jokiu būdu nenuvertinu Liepos, nes ji yra tiesiog unikumas, turi komunikacijos dovaną nuo gimimo (tikriausiai iš tėčio pavedėjo) ir apskritai ji labai sumani ir talentinga, bet dabar ne jos gimtadienis, tad pagyros skirtos ne jai :)


Kitokia ir mano motinystė. Nuo pat pradžių viskas kitaip. Pirmas ir nėštumas, ir gimdymas buvo tikras košmaras. O su antra stengiausi daugiau judėti, labiau reguliuoti maistą, taupyti nervus ir pan. Pirmas buvo Cezaris, o antras - pati pagimdžiau. Tuomet niekaip negalėjau ligoninėj išsireikalauti, kad duotų man vaiką, o šį kartą mažoji nuo pat gimimo buvo visą laiką su manimi. O ir auginant labiau pasitikiu savimi, nors, aišku, būna juodų dienų, kai laikau save visiškai nevykusia mama. Su antra dukra patyriau ką reiškia mėgautis motinyste.Turiu dvi fantastiškas dukrytes, kiekviena savaip žavi ir talentinga.

Šį gimtadienį mums suruošė močiutė (ačiū tau labai labai :). Nors oras buvo šlykštus, bet mes su seneliais susirinkome sode ir smagiai atšventėm. Tiesiog džiaugiausi ta diena, gėrėjausi Barbora, didžiavausi savimi, kad ją pagimdžiau :) džiaugiausi močiutėmis, seneliais ir teta, kad jie mus myli, žavėjausi vaikų tėčiu-savo vyru, kad jis toks mums rūpestingas.

Štai toks sentimentalus Barboros antras gimtadienis :)

2009 m. kovo 20 d., penktadienis

Elektra, puodai, dėlionė ir WC


Aš, kaip ir daugelis mamų, stengiuosi būti "gera mama" - ruošiu vaikams valgyti, tvarkau jų žaislus, skalbiu jų rūbus ir t.t. Taigi, eilinę dieną aš darau visus šiuos "geros mamos" darbus, o aplink mane zuja vaikai: "pažaiskim tą...", "paskaityk aną...", "pagaudyk", "pakutenk" ir t.t. O aš kaip užstrigusi plokštelė vis kartoju "tuoj - kai susitvarkysiu", "tuoj - kai baigsiu daryti valgyti" ....

Bet staiga dingo elektra. Stoviu vidury virtuvės sutrikusi ir vildamasi, kad ji tuoj atsiras, nes ant viryklės verda trys puodai. Praėjo 10 min., bet elektra neatsirado. Kadangi valgio darymas sustojo, tad bėgu į vonią rūšiuoti skalbinių skalbimui. Bet netrukus suprantu, kad be elektros skalbyklė irgi neveiks :) Tada einu prie kompo nudirbti kai kurių kibernetinių įsipareigojimų. Bet netrukus suprantu, kad to padaryti irgi negalėsiu :)

Esu šoke, nes nebežinau kokių darbų griebtis. Tada išgirstu Liepos tylų balselį: "tai gal kol elektra atsiras einam kokią dėlionę sudėliosim..." Kadangi elektros nebuvo gerą valandą, tai mes ir dėlionę padėliojome, ir palakstėm, ir namus pažaidėm :) Pagalvojau, kad ko gero aš ir nebūčiau radus vaikams laiko, jei ne tas elektros dingimas :)

Beje, šiaip Liepos į tualetą tai nenuvarysi, eina tik tada, kai jau nebegali kentėti. Dingus elektrai tualete padėjau žibintuvėlį. Spėkit kiek kartų Liepa nuėjo į WC? Ats.: 5 kartus per 1 val.! :D

Foto iš allposters.co.uk

2009 m. kovo 10 d., antradienis

Laimės jausmas

Ar jūs jaučiatės laimingos? Teoriškai aš laiminga - geras vyras, nuostabūs vaikai, mylintys tėvai, turim ką valgyti ir apsirengti... Bet realiai laimės pojūtį jaučiu retai. Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau jaučiuosi laiminga. Pvz., važiuoju automobiliu ir staiga pripildo toks laimės pojūtis... :)))

Tik nesuprantu vieno dalyko: šiandien nuo vakar niekas nepasikeitė (tas pats vyras, vaikai ir pan.), bet vakar aš nesijaučiau laiminga, o šiandien jaučiuosi. Kodėl taip yra? Vyras, kaip biologas man pradėjo aiškinti apie cheminius procesus mūsų organizme ir dar pridūrė, kad tokius laimės protrūkius jaučia apsvaigę narokomanai :) (nesitikėjau, kad taip greit mane išryškins :D )

Kaip būtų šaunu visą laiką jaustis laimingai, tada nesinori nei ant vyro murmėti, nei ant vaikų pykti ar ant valdžios burnoti :) Bet sako ilgalaikė laimė veda į dvasinę mirtį, o sunkumai skatina augimą. Kita vertus juk jei nesijaučiu laiminga, dar nereiškia, kad neesu laiminga ;)

Foto Marc Hauser iš timeout.com

2009 m. kovo 9 d., pirmadienis

Mugė ir pirmoji prekyba


Kaip ir visur, taip ir darželyje praūžė Kaziuko mugė. Liepa labai norėjo ką nors pasigaminti, kad galėtų parduoti ir gauti pinigėlių. Teko pasikuisti po spintas ieškant anksčiau darytų darbelių. Bet prekinės išvaizdos radom tik Žiemos darbeliui Liepos nuveltą namelį ir saulutę. Dar norėjom rasti kadais darytas kaukes, bet neradom :(

Naudojom tik namuose esančius resursus: anksčiau veltos vilnos gabalėlius, sagutes, šiaudelius, popierių ir pan. Tad pirmiausia Liepa iš popieriaus padarė varlę ir pieštukinę, kuriuos matė kaip darė auklėtoja darželyje. Vėliau iš vilnos, sagučių, karoliukų ir šiaudelio padarė gėlytes. Dar norėjo padaryti karolius, bet nesugebėjo, o ir aš nelabai sugebėjau jai padėti :(

Tada nusprendė pasidaryti apyrankes. Beje, jos gavosi labai gražios. Apyrankei su ramune ji iš baltos vilnos iškirpo apskritimą (pagal šabloną), tada iškirpo lapelius (tiesiog tolygiai įkirpo iš visų pusių), per viduriuką prisiuvo geltoną sagutę ir gautą gėlytę prisiuvo prie siauro kaspinėlio. Labai puošniai atrodo ant rankos :)

Kitą apyrankę darė ilgiau ir čia šiek tiek aš padėjau. Aš prikirpau iš vilnos likučių maždaug vienodus mažus kvadratėlius. Liepa su adata juos po viena (visaip derindama spalvas) suvėrė ant plonos gumytės. Tiesa, dar tarp vilnos įmaišė ir kelis karoliukus. Atrodo žaismingai, nors ko gero ilgai nešioti ant rankos būtų per šilta :)



Dar Liepa labai norėjo nuvelti avinėlius, nes senuosius padovanojom vėžiu sergantiems vaikučiams. Bet dėl laiko ir jėgų stokos šio sumanymo teko atsisakyti. Tad beliko sudėti tai, ką turime ir sugalvoti kainas. Kainas Liepa galvojo pati, nors realiai ji nesuvokia kainos dydžio :) Kainos svyravo nuo 2 ct iki 10 Lt :) Bet susitarėm, kad jei vaikučiai neturės tiek pinigėlių, tai tegul sumoka tiek, kiek turės.

Mugės diena. Šurmulys. Muzika. Salė pilna vaikų ir suaugusių. Nuotaika puiki. Bet jau po 5 minučių Liepa ir dar keli jos grupės vaikai patempę lūpas verkė :( Pasirodo jie nesupranta pinigėlių dydžio, net ir paklausus kiek kainuoja daiktas jie nemoka surinkti reikiamos pinigėlių sumos. Tad sutarėm, kad jie išsirinks sau patikusius daiktus, o aš jiems padėsiu suskaičiuoti pinigėlius. Netrukus prasidėjo nereali prekyba :) Rezultate visi prisipirkę nerealiai daug niekučių patenkinti ėjo namo :)

Beje, Liepa pardavė beveik visus savo darbelius, namo parsinešė tik varlę :) Greičiausiai iš jos nupirko veltą saulutę, kuri man atrodė visiškai neišvaizdi ir buvau įsitikinusi, kad nieks jos nepirks. Nupirko ją kaip padėkliuką puodeliui :) O aš net nepagalvojau, kad taip galima panaudoti tą "keistą" veltinuką :)

2009 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

"Neminėk Dievo vardo be reikalo" (Raminta)

Vienas iš Dievo įsakymų skamba taip: "neminėk Dievo vardo be reikalo". Ankščiau galvodavau, na kam tas įsakymas reikalingas, kas čia tokio jei dažnai mini Dievą? Juk religingos bobutės kiekviename sakinyje Jo vardą mini, o kai išsigąsta, tai nenustodamos kartoja :). Na, kartais jos ne tik Dievo vardą mini, prie jo prideda ir dar vieną - Marijos vardą...
Tai gi, šiomis dienomis, supratau, kodėl daug kartų kartoti vardą yra blogai.
Mano vyresnėlis sūnus (Lukas, 6 m.) nuo tada, kai išmoko kalbėti, šaukia mane vardu - Raminta. Nežinau, kodėl jis taip nutarė mane vadinti, bet "mama" niekada ir nekvietė.
Paskutinėmis dienomis Lukas neėjo į darželį, buvo namuose. Trinėsi iš kampo į kampą ir vis manęs kažko klausinėjo arba kažką norėjo pasakyti ir kiekvieną kartą jo frazė prasidėdavo taip: "Raminta, žinai...", "Raminta, Raminta, ar galima...", "Na, Raminta, palauk..." ir panašiai. Išėjus su vaikais į lauką situacija pasikeitė, nes dabar jis šaukdavo mane du ar trys kartus - "Raminta, Raminta lipnus sniegas...", "Raminta, Raminta aš eisiu ten ..., gerai? Raminta!". Vienu žodžiu, kur reikia ir kur nereikia, jis vis paminėdavo mano vardą, dėl kiekvieno menkniekio šaukdavo mane. Galu gale, man kilo didelis noras daugiau neatsiliepti į šį vardą:)). O kai aš pabandžiau Lukui kartoti jo vardą, kur reikia ir kur nereikia, jis supyko, sako - "kam man sakai "Lukai" dešimt kartų?".

Dabar savo kailiu patyriau, kaip nemalonu, kai tavo vardą kartoja be reikalo ir daug kartų...

2009 m. kovo 3 d., antradienis

Pabėgimas arba mamų nuotykiai Druskininkuose


Aš ir dar penkios mamos iš Mamų klubo susiorganizavome savaitgalinį pabėgimą į Druskininkus. Be vyrų, be vaikų, be buities, be darbų… Net dabar, kai rašau apie tai, man nuo veido nedingsta šypsena :)

Tiesą pasakius, galvojau, kad tai padaryti bus sunkiau, tikėjausi vyro pasipriešinimo, vaikų verksmų ar netikėtų ligų. Bet nieko panašaus nebuvo - vyras skatino važiuoti, o kai pradėjau rūpintis kuo šeimyna maitinsis kol manęs nebus, tai liepė nesirūpinti, kad jis pats viską padarys, vaikai nesusirgo ir neverkė :) Žodžiu, ramia dūšia išvažiavau į kurortą :)

Visos palikusios šeimas vykome į Druskininkus. Sunku buvo patikėti, kad mes tai darome. Nors visiškai pasitikėjau vyru, kad jis pasirūpins namais, bet realiai atsipalaidavau tik atvykus į vietą ir nuėjus į Vandens parką.

Pirma kliūtis, su kuria susidūriau - tai viešas pasirodymas su maudimuku :) Bet kadangi be manęs buvo ir daugiau tokių kompleksuotų mamų, tai kartu kompleksuoti buvo drąsiau :) Kita kliūtis - ekstremalumo baimė. Galvojau apsiriboti baseinu ir džakuzi. Netrukus pastebėjau, kad kitos mamos irgi laikosi atokiau čiuožyklų. Tad viena kitą drąsindamos pradėjome ieškoti "lengviausios" čiuožyklos.

Rezultate dvi drąsiausios su dviviečiu pripučiamu ratu jau stovėjo čiuožyklos starto linijoje. O toliau… ilgas ir klaikus žviegimas, pliūkštelėjimas į vandenį ir euforijos šūksniai Netrukus jau visos ristele su pripučiamais ratais kilom prie čiuožyklos. Ir vėl tas pats - ilgas garsus žviegimas, pliūkštelėjimas ir euforija :) Šio malonumo buvo neišbandžiusi tik viena mama. Šiaip ne taip ją įkalbėjom ryžtis. Taigi, sėdim jau mudvi (aš su ta nedrąsiąja mama) dviviečiame rate prie starto linijos. Jau rankomis atsistuminėjam, vietinis prižiūrėtojas mus jau stumia nuo čiuožyklos, kai staiga ta mama persigalvoja ir maldaudama sustoti bando išlipti iš rato. Visi apsimetinėjam, kad negirdim ar nesuprantam ko ji nori, griebiu ją už kojos tempdama atgal į ratą ir … mes jau čiuožiame žemyn :) Žviegimas, pliūkštelėjimas … apačioje išnirusi iš vandens ji griebė ratą ir dar kartą nulėkė prie čiuožyklos :) Taigi, visos mėgavomės šiuo malonumu. Bet netrukus jis pasidarė per paprastas ir pradėjom ieškoti “krūtesnės” čiuožyklos :)

Ir vėl dvi “drąsiausios” ėjo išmėginti naujos trasos. Aš su aukščiau minėta mama laukėm apačioje. Šį kartą žviegimas buvo dar klaikesnis. Netrukus trasoje pasirodo vėl ant dviviečio rato čiuožiančios dvi mamkos: viena - baisiausiai išsigandusi, o kita iki apsisisiojimo besijuokianti :) Pliukštelėjimas į vandenį… Mes klausiamai į jas žiūrime ir negalime suprasti ar buvo baisu ar ne. Viena per juoką vos galėdama kalbėti pasakoja, kad visai nebaisu ir tikrai verta čiuožti, o kita su siaubu aiškina, kad labai baisu, bet vis tiek tvirtina, kad čiuožti tikrai verta. Panaši reakcija ir iš paskos nusileidusių kitų dviejų mamų. Nieko nelaukdamos jos vėl lipa į viršų čiuožti, tad neatsilikdamos mes sekame iš paskos. Rezultate visos nerealiai žviegdamos lekiame čiuožykla žemyn. Pirmą trasos dalį spiegiu nesavu balsu, o po to žviegimą pakeičia isteriškas juokas :D Žiauriai baisu, bet adrenaliniškai faina :) Vėliau, išaiškėjo, kad viena mama visą laiką čiuoždama stabdydavo išsiskėtusi su kojomis, vien pagalvojus apie šį vaizdelį juokas ima :) Gal ir nagais stabdė, bet neišdrįso prisipažinti :)

Po vandens parko grįžusios namo vakarieniavome, plepėjome, pasiruošėme priemones sagės dekupažui. Kol viską dėliojomės įsijungėm muziką, kuri netrukus pradėjo garsėti, mūsų kojos judėti… o netrukus jau šokome kaip kokios paauglės mokyklos žiburėlyje :) Gerai išsišokusios susigalvojom visokių atrakcijų. Viena mama buvo prigalvojusi daug visokių užduočių, o mes entuziastingai jas atlikinėjom. Pvz., buvo pripusti balionai, kuriuos reikėjo visokiais nerealiais būdais sprogdinti, o tada atlikti juose esančias užduotis. Pirmame balione buvo užduotis “kojomis pasiekti lubas”. Esmė ta, kad visos su užsidegimu net negalvodamos stvėrė tą užduotį ištraukusią mamą už kojų ir iškėlė iki lubų. Tik po to sužinojom, kad tos užduotys yra su “cinkeliu”, ta prasme, reikia suprasti jas ne tiesiogiai - pvz, čia nebūtinai turėjo būti žmogaus kojos, būtų pakakę lubas paliesti su kėdės kojomis :D Žodžiu, šėlom iš visos širdies, išsidūkom ir prisižvengėm už visus metus :)

Mūsų linksmybėm nebuvo galo, atrodė tai niekada nesibaigs. O ant stalo jau seniausiai viskas buvo paruošta sagių gamybai. Tačiau dar prieš važiuojant į Druskininkus labai norėjome nueiti į šokius, tad pradėjom svarstyti ar mums išpildyti šį norą ar ne. Po ilgų svarstymų vis gi nusprendėm eiti į šokius. Tad greitai pasikeitėm “skudurus”, padarėm kelis makiažo potėpius ir išėjome. Nors į naktinį klubą atėjome apie 23 val., bet jame buvo tuštoka, o šokių aikštelėje niekas nešoko. Nusiminėm, kad verčiau būtume pasidariusios sages ir tik po to atėjusios :( Na, bet pliusas tas, kad gavome stalelį, nes šiaip vietas žmonės ten rezervuoja iš anksto.

Kai pradėjo rinktis žmonės išsigandome, kad gerokai nuo jų skiriamės. Merginos su trumpais sijonais, su aukštakulniais, iškirptės priekyje iki bambos, gale - iki užpakalio. O mes - su golfais, vilnonėm kojinėm ir kerzavais batais :) Nors nespindėjau jaunyste ir grožiu, bet vis tiek pergyvenau, kad tik kas nors manęs nepakviestų šokti (o kadaise (jaunystėje) šokiuose pergyvenau, kad tik kas nors iškviestų :) Todėl laikėmės taktikos nežiūrėti vyrams į akis, jei kas aplink sukinėdavosi, tai sutartinai jį ignoruodavom, tarsi jo nepastebėdamos :) Kitas atsarginis variantas buvo - jei kurią nors pradės kabinti koks vyriškis, tai ji ims bučiuotis su kuria nors iš mūsų, taip apsimesdama, kad vyrai jai nerūpi :) Ačiū Dievui, to daryti neprireikė :)

Pagaliau šokių aikštelėje pasirodė pirmieji šokėjai. Nors muzika buvo klaikiai bumčikinė, o mums norėjosi ABBA tipo dainų, vis gi išskubėjome ir mes šokti. Gerai, kad namuose turėjom improvizuotą šokių repeticiją, nes po 15 metų ir ilgesnės pertraukos jau net nebežinai kurią vietą reikia judinti :) Pradžioje šiek tiek glumino muzika, aplinka, “plikos” mergos, “žiūrovai”, bet netrukus jau šokom iš visos dūšios. Bet žinote, kas fainiausia? O gi šokti be tikslo ką nors “sumedžioti”, tiesiog šoki sau, nesijaudini kaip atrodai kitiems, nesistengi kam nors patikti - šoki taip, kaip tau norisi. Su užuojauta žiūrėjome į tas išsičiusčiusias ir besirangančias merginas, kurios kiekvienu savo kvėptelėjimu stengėsi pritraukti vyrų dėmesį. Kaip gera būti ištekėjusiomis ir vaikus pasigimdžiusiomis moterimis ;) Išsišokusios gilią naktį grįžome namo daryti sagių :) Bet nuovargis paėmė viršų ir mes sugulėm miegoti, aišku, prieš užmiegant apkalbėjom aktualias temas :)

Ryte išsiruošėme į Druskininkų gydyklas. Ten mūsų laukė tikras lepinimo seansas - mėgavimasis mineralinio vandens baseino paslaugomis, kūno pilingas ir ištrynimas druska bei medumi, viso kūno masažas ir pan. Nors naktis dėl šokių buvo mažai miegota, bet nė kiek nesigailėjau, kad kėliausi šiom dieviškom procedūrom :) Po jų jaučiausi fantastiškai. Tiesa, turiu pripažinti, kad šiek tiek buvau sutrikusi, kai atėjus į masažą liepė visiškai nusirengti. Beje, masažavo tai ir iš priekio, ir iš nugaros :) Na, žinote niekas be mano vyro manęs nuogos nematė ir tuo labiau neglostė :) Bet atjungiau protą ir mėgavausi fantastišku masažu :)

Su gera nuotaika ir nostalgija palikome Druskininkus. Pati sau pavydėjau šio nuotykio :) Labai džiaugiausi savo vyru, kuris mielai išleido, sutiko pasirūpinti vaikais ir leido visur eiti :) Net ir praėjus kelioms dienoms po grįžimo jis vis dar sako, kad labai džiaugiasi mano išvyka. Pabėgimas buvo beveik tobulas. "Beveik", nes taip ir nepasidarėme sagių. Kiekvienai mamai palinkėčiau tokio prasiblaškymo ;)
Panašiai, bet šiek tiek kitaip ir su daugiau nuotraukų apie pabėgimą galite skaityti čia.
Blog Widget by LinkWithin