2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Atostogos Narnijoje

Šią vasarą turėjau naują seną patirtį - aš su vyru buvome vadovais vaikų stovykloje. Seną, nes anksčiau (iki santuokos) mes aktyviai dalyvaudavome stovyklų organizavime, o naują, nes to nedarėme jau 15 metų. 
Apie viską nuo pradžių. Atėjus vasarai vaikus užgriuvo didžiausia palaima - atostogos. Liepa su Barbora tuo mėgavosi ir laukė, kada gi ir mes atostogausim. Po mėnesio ši palaima užgriuvo ir vyrą. Tada jau visi trys laukė, kada prie jų prisijungsiu ir aš. Bet mano atostogos dėl nenumatytų aplinkybių darbe koregavosi tris kartus. Pagaliau atėjo ir  mano eilė. 
Deja, atostogos sutapo su vaikų stovykla. Visą vasarą lauki kol galėsi su šeima atostogauti, o kai ateina atostogos, tai pasirodo vaikai išvyksta. Atsisakyti stovyklos buvo gaila. Kaip tyčia visai netyčia sužinojau, kad stovyklos organizatoriai ieško papildomų vadovų, nes šiemet užsiregistravo kaip niekad daug vaikų. Pakalbėjau su vyru (labai argumentuotai :) ir gavusi jo beveik teigiamą atsakymą organizatoriams pasiūliau mūsų kandidatūras. Jie su džiaugsmu kandidatūras priėmė. Štai taip mūsų atostogos su vaikais perskėlė į stovyklą gražiame pušyne prie Ventos upės.
Mano ir vyro vaidmuo buvo - būti mama ir tėčiu savo būrio vaikams: rūpintis jų emociniu ir fiziniu saugumu. Ganėme 14 vaikų (8 berniukai, 6 mergaitės) 7-9 metų amžiaus. Mes dar turėjome du pagalbininkus - jaunesniuosius "vadovėlius": Mortą ir Paulių.
Visą stovyklos programą organizavo atskira komanda, mes tame mažai dalyvavome.  Stovyklos programos pagrindą sudarė C.S. Lewis ciklo "Narnijos kronikos" knyga "Liūtas, ragana ir drabužių spinta". Kiekviena diena buvo pilna nuotykių, nejučiom visi buvo įtraukti į Narnijos gyvenimą. Atrodė, kad mes gyvenam kažkokį paralelinį gyvenimą, kitoje demensijoje :) Esam apstulbę, kad visos, net smulkiausios, veiklos turėjo savo tikslą ir galiausiai būdavo apjungtos pagrindinės temos. 
Mums su vyru teko bebrų vaidmuo :)

Čia Faunas:
Vaikai per rūbų spintą patenka į Narniją:
Nors oras visai nelepino ir lietus bandė gadinti reikalus, bet greitai viską perorientuodavo į uždaras erdves ar sukeisdavo veiklas ir vėl viskas sklandžiai tekėdavo sava vaga.



Gaminomės turkiškus skanėstus, kuriais ragana sugundė Edmundą:

Buvo net naktinis žygis - pasiruošimas didžiajam Narnijos mūšiui:

Jei dalinčiausi apie stovyklą iš visiškai asmeninės perspektyvos, tai turiu prisipažinti, kad prieš važiuojant žiauriai jaudinausi - visą savaitę sapnavau košmarus, blogai miegojau. Neramino nežinia, nepasitikėjimas savimi. Atvažiavusi į stovyklą pirmas tris naktis beveik visai nemiegojau. Jaučiausi, tarsi išsitraukiau iš spintos seną išaugtą rūbą ir bandau jį apsivilkti. Pajaučiau kaip per tuos 15 metų pasikeičiau, pasenau, sustabarėjau, sulėtėjau ir surimtėjau :) Bet, ačiū Dievui, Jis suteikė jėgų ir išminties ganyti mums patikėtus vaikus. Po stovyklos jaučiuosi gerokai viduje prasiplėtusi ir praturtėjusi. Ar kitais metais vėl būsim vadovais? Nežinau. Jei būsim, tai žinau ką daryčiau kitaip ir kaip ruoščiausi. Jei nebūsim, tai puikiai įsivaizduosiu ką vaikai veikia stovykloje ir palaikysiu vadovus bei organizatorius. 
Labiausiai šiuo netikėtu projektu buvo patenkinta Barbora. Tėvai ir sesė šalia, aplink daug vaikų, daug veiklos, gamta, upė, nuotykiai... kas dar gali būti geriau :)

2015 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Tada ir dabar

...Kiek visko įvyko nuo paskutinio įrašo :) Kaip malonu pamatuoti skirtumą tarp "tada" ir "dabar". Turiu mėgstamą ir geriau apmokamą darbą; gerokai paaugusias ir kaip visada nuostabias dukras; subrendusią save su vyru; daug įvairių patirčių...
Iš tiesų, tai vis užsuku į savo tinklaraštį ir ką nors parašau, bet taip ir palieku juodraštyje. Pažiūrėjau, kad ten yra 51 nepublikuotas įrašas. Namuose nebūnu prie kompiuterio, o darbe nėra kada rašyti. Apskritai, išėjus į darbą pasikeitė veiklų intensyvumas, mano socialumas, todėl ir poreikis yra mažesnis tokiam internetiniam dienoraščiui. O netikėčiausia buvo bei didžiausią įtaką padarė tam, kad įrašai liktų juodraščiuose - tai, kad mane pradėjo kalbinti moterys, kurių aš nepažįstu. Pasirodo, jos nuolat skaitydavo mano dienoraštį ir sutikusios atpažindavo (neįtikėtina!). Tai suglumino mane - susikuklinau, susidrovėjau ir pasislėpiau. Iš prigimties esu intravertė, o rašydama tinklaraštį iki galo nesuvokiau kokia plati tai auditorija. Kai pradėjau rašyti dar nebuvo pas mus nei Facebooko, nei apskritai mados viešai publikuotis ir apie save skelbtis. O dabar jei neesi Facebooke, tai tavęs visai nėra - kaip viskas pasikeitė...
Nors manęs nėra Facebooke, bet aš tikrai ESU! Įdomu tai, kad metams bėgant pradėjau jausti, kad kūnas jau akivaizdžiai ne be tas, kuris buvo jaunystėje. Todėl taip užsinorėjau daugiau jį pajudinti, pramankštinti, patirti švelnaus adrenalino: išsitraukiau riedučius, dviratį, šokinėjau ant batutų, laipiojau medžiais, pradėjau dažniau žaisti tinklinį, šokti, plaukiau irklente, nusipirkau plaukimo akinukus ir pradėjau nardyti (nardydama radau auksinį žiedą!)... Atgijau (ne dėl auksinio žiedo) :) Žinoma, visur imu su savim dukras: Barborą (8m) ir Liepą (11m.). Jos laimingos, aš laiminga ir vyras laimingas, kad mes laimingos :) Nuo rankdarbėlių perėjom prie veiksmo. Va taip ir gyvenam...
Blog Widget by LinkWithin