Vaikų "Eurovizijos" bitutės

Vakar visi žiūrėjome vaikų "Euroviziją". Pradžioje viskas atrodė liūdnokai - kažkokios nevaikiškos dainos :( Bet kai trys gruziniukai padūzgė savo dainelę, tai iškart juos įsimylėjau ir konkursas pasidarė šviesesnis :) Beje ir mūsų lietuvaičiai neblogai pasirodė gal ir neveltui jiems trečia vieta atiteko ;)

KOŠIŲ VALGYMO YPATUMAI (Raminta)

Mano mažajam tuoj bus šeši mėnesiai. Jau du mėnesius bandome ragauti košytės... Pradžioje valgėme bulvytę, lyg ir neblogai sekėsi, įmaišiau morkos ir Ugnius pradėjo sukt nosį į šalį... Va čia prasidėjo mūsų košių skanavimai.

Nuo to laiko jis sukramsnoja vos du arbatinius šaukštelius košės. Pradžioje nesijaudinau, bet kai gydytoja pasakė, kad mažokai priaugome svorio, sunerimau. Pagalvojau, gal prastokos tos mano verdamos košės ir dėl to Ugnius jų nevalgo, nubėgau parduotuvėn ir nupirkau įvairių daržovių košyčių. Iš visų pirktinių košyčių Ugnius paragavo tik vienos (bulvių su špinatais), nuo visų kitų suko nosį tolyn ir mostagavo rankomis. Na pagalvojau, gal nors šią vieną valgis, bet kitą dieną ir jos atsisakė.

Pabandžiau vėl vien bulvytės duoti... po to bulvytės su mano pienuku... su mišinuku .... jokių rezultatų. Visa diena pasidarė vien košių virimas. Perėjom prie kruopų, pradėjome nuo ryžių ir čia Ugnius suvalgė arbatinį šaukštelį košės, apsidžiaugiau. Džiaugsmas truko neilgai, kitą dieną atsisakė ir šios košės. Pabandžiau duoti grikių košės - suka nosį į šalį, slepiasi, niekaip negaliu įsiūlyti. Na galvoju, jei košių nenori, gal norėsi vaisių tirelės ar obuoliuko. paragavęs vaisių tirelės mano Ugnius nusipurtė tartum duočiau citriną ir užčiaupė burnytę.

Neketinau taip greitai pasiduoti, todėl vėl apsilankiau parduotuvėje ir nupirkau kruopinių vaikiškų košių (kur tik vandens reikia). Ugniui jos buvo priimtiniausios, suvalgydavo po 3 arbatinius šaukštelius šios košės. Na nors tiek, pagalvojau, bet ir vėl džiaugsmas truko neilgai, nes Ugnių išbėrė, teko šių košyčių atsisakyti ir grįžti prie verdamų.

Išmėginau ne tik įvairias košes, bet ir keičiau šaukštelius, įvairiai kalbinau, bandžiau valgydinti, kai visa šeimyna sėdi prie stalo, kabindavau, girdavau, dainavau ir panašiai. Didžiausias mūsų pasiektas rezultatas -3 arbatiniai šaukšteliai košės (per dieną!).

Artėja diena, kai vėl eisim pas gydytoją ir jau visai neabejoju, jog gausiu bart, nes vėl bus mažai svorio priaugęs. O kaip man tos košės jam įkišti, jei jis net burnos nepraveria?!

Išdykusi anyta (Rūta)

Anyta ir vyro sesuo mane nusivedė į spektaklį "Striptizo ereliai". Ir ką aš galiu pasakyti... Buvo smagu :) Netgi labai linksma :) Ir netgi nueičiau dar kartą :) Tik šį kartą pasiimčiau akinukus (esu trumparegė), na, kad veidus geriau matyčiau :)

Ot, išdykusią anytą turiu... ;)

Foto iš atn.lt

mama Savanaudė (Martyna)

Mūsų mažylis 'pablūdo'...nebemiega visai...jei taip galima pasakyti. Kai pradėjau skaičiuot valandas, kiek per parą jis išmiega, nu tai nesigauna turbūt nei dešimties, kur jau ten...gal aštuonios vos išeina. Turbūt kalasi dantukai...tai džiaugiuosi, kad bent dienom jis pakankamai savarankiškai žaidžia. Vos ne ant jo išverčiu žaislų dėžę ir ramu valandą. O aš kaip zombis (Rūtos palyginimas...cha)...per tą laiką bent pailsiu. Nes pati dar mažiau miegu nei mažas...gal kokios keturios valandos gaunasi...viso...siaubas! Tai va, apie ką aš čia...ai, na va kadangi esu tiek išvargusi, kad jau net kai yra galimybė neužmiegu, tai kankina visokiausios mintys. Vieną naktį taip gulėdama ir klausydama ramaus miegančio išsiklykusio vaiko alsavimo, pradėjau galvoti apie SAVE. Juokinga, nes juk senai to nedariau. Nebuvo kada, o gal tiesiog neturiu teisės. Pagalvojau, kažin kaip aš atrodau iš šono na kad ir savo vyrui...o ką jau ten kalbėt apie tai, kaip aš atrodau aplinkiniams...tas pats per nėštumą nešiotas megztukas (pirktas gal prieš 8 mėnesius) ir tas pats vaiko atpiltas nupiltas:), seni džinsai, kuriuos atradau ir į kuriuos įlindau. Ir taip diena iš dienos. Kosmetikos nebenaudoju, nes nėra prasmės, juk taip ir gaudau momentą nukritusi kur į kampą nusnūsti, kol vaikas miega dieną, tai kam dar dažytis. Na kvepaliukais pasipurškiu 'biški', kad praėjus gatvėj pro mane praeiviui nuo manęs neneštų užsisėdėjusia MAMA:))). Štai ir viskas. Visad galvodavau, nu kad jau aš tokia užmamėjusi netapsiu...bet nepastebėjau kaip tapau. Tai va, gulėdama taip vieną naktį, sugalvojau, kad reikia apie save pagalvoti, nes niekas kitas apie mane nepagalvos. Taip ir jaučiu kaip man iš paskos velkasi nepasitenkinimo savimi šleifas. Nusprendžiau... nors kad Jūs žinotumėt kaip graužia sąžinė...anksčiau to niekad nejausdavau. Nusprendžiau skirti SAU kažką...na bet šakės...su kiekviena mintim taip ir spengia ausyse 'savanaudė'. Šiom dienom turiu gauti kaip aš vadinu 'mamos algą'. Tai atskaičiavau kiek kam kur ko reikia, ir jau likutį skirti sau. Nustebau kaip pradėjo mintys skristi į svajonių pievas...na žinote, pirksiu tą ir aną...pasijaučiau kaip maža mergaitė, gavusi pinigą ir įsivaizduodama, kad dabar tai jau viską viską gali. Na va...niekad nemaniau, kad tiek daug man visko reikia...ne šiaip '''na gal būtų ne pro šalį'', bet išties reikia. Batai, nes jau kojos šąla, džinsai, šiltesnis megztukas bent vienas, kvepaliukai...nes esami jau baigės. O svarbiausia, NORIU NORIU...į baseiną. Taip, nes jaučiu kaip kaulai senėja ir riečia į ragą nuo sukimosi namie su vaiku ant rankų.
Prisisvajojau belenkiek...naktį...kai ramu ir kažkaip protas truputį neblaivus. O ryte atsikėlusi ir vėl sau priekaištauju. Pasigyriau vyrui, kad šiandien turbūt gausiu algą...aišku jis net nežinojo apie mano 'shopingo plano' svajones...tai kadangi nesulaukiau jokio jo paraginimo ar padrąsinimo 'teisingai, tau reikia...apsipirk', tai pasijaučiau dar didesnė savanaudė.
Na bet kaip sakant, bandysiu laimę...ir tada papasakosiu jum kaip man sekėsi;)))

Apie žindymą (Rūta)

Norėčiau pasidalinti kai kuriais savo žindymo ypatumais, teigiamais ir neigiamais pastebėjimais. Auginu dvi dukras ir abiejų žindymai yra gana skirtingi.

Vyresnėlė nuo pat gimimo buvo labai nerami, mažai miegodavo, verkdavo (greičiau klykdavo) be perstojo po keleta valandų. Jau buvau nusprendus, kad ji ko gero "nedavalgo" ir reikia ją primaitinti mišinuku. Konsultavausi su gydytoja, bet ji kategoriškai pasakė, kad duočiau tik savo krūtį ir jokių mišinukų ar arbatėlių. Tad taip ir dariau.

Nepaisant mano įsitikinimų ir žinojimo kaip svarbus vaikui yra mamos pienas, vis tiek žindyti man buvo sunku. Tai nepaprastai mane vargino. Man atrodė, kad aš žindau 24 valandas per parą, non stopu ir dieną, ir naktį :( Atrodydavo, kad Liepa net negali pilnavertiškai įsijungti į kitą veiklą, nes kas pusvalandį bėgdavo pas mane prie krūties :( Bet kai aš būdavau kažkur išėjusi, tai ji puikiausiai išbūdavo be pienelio net visą dieną.

Taigi, kai jai buvo 1m ir 10 mėn sudėjau visus pliusus ir minusus (ir vėl tie pliusai/minusai :) ir nusprendžiau atjunkyti. O tai padaryti nebuvo paprasta, nes nesinorėjo klykdyti vaiko. Susitarti niekaip nepavyko. Tada pradėjau tepti krūtį visokiais neskaniais dalykais, bet Liepai tai buvo visai skanu :) Jau buvau bepasiduodanti ir susitaikanti su mintimi, kad maitinsiu iki kol ji ištekės :) kai toptelėjo mintis, kad Liepa baisiai nemėgsta medaus. Tad nieko nelaukusi krūtį ištepiau medumi. Ir nenusivyliau :) Liepa taip baisiai raukėsi, kad vėliau vien tik pažiūrėjusi į krūtį tuoj pat susiraukdavo lyg burnoj turėtų pačią rūgščiausią citriną. Nebuvo nei ašarų, nei pykčio, tiesiog vaikas padarė išvadą, kad pienelis pasidarė neskanus.

O štai su Barbora visai kitokie išgyvenimai. Ji daug ramesnė. Nors buvo ir klykimų ir svorio nepriaugimų, bet užgrūdinta patirtimi su pirmu vaiku man net nebuvo minčių apie primaitinimą mišinėliais. Neskaitant kai kurių momentų, žindymas visiškai manęs nevargina. Net atvirkščiai - teikia emocinį pasitenkinimą.

Sąžiningumo dėliai turėčiau paminėti keletą nemalonių momentų. Vienas iš jų, tai naktinis maitinimas - jis mane tikrai vargino. Iki 6 mėn Barbora miegodavo mūsų lovoje, o tada ją perkėlėm i lovelę, kuri stovi šalia mūsų lovos. Naktį Barbora keldavosi kas valandą, o kartais ir dažniau. Tai tęsėsi beveik metus. Tada neapsikentusi persikrausčiau miegoti į Liepos kambarį. Netrukus Barbora pradėjo išmiegoti visą naktį, kartais nubunda 1-2 kartus, bet vyras ją greitai nuramina ir ji vėl miega :) Tad naktinio "zombinėjimo" problema išsisprendė.

Kitas nemalonus laikotarpis buvo, kai Barbora (jai jau buvo virš metukų) dieną pradėjo prašyti krūties kas pusvalandį ar net dažniau. Kartojosi situacija, kaip ir su Liepa, kai vaikas nebegalėjo pilnavertiškai įsijungti į kokią nors veiklą, nes nuolat "kabėjo ant papo" :( Tai vargino ir mane, ir Barborą. Nusprendžiau kažkaip retinti žindymą. Vėl mėginau krūtį tepti neskaniais dalykai, kurie Barborai, pasirodo, buvo skanūs. Ir tada padariau tai, ko NIEKAM NEREKOMENDUOJU daryti, nes tai gali pakenkti jūsų vaiko sveikatai. Aš ir pati labai pergyvenau ir stebėjau, kad jei tik pamatysiu kokių nors neigiamų pokyčių iškart nutrauksiu "tos priemonės" vartojimą.

Taigi, vaistinėje nupirkom skystį, naudojamą prieš nagų kramtymą (juo patepa nagus, kad vaikas jų nekramtytų). Tas skystis nepaprastai bjauraus skonio. Pakakdavo kartą per dieną juo šiek tiek patepti krūtį ir Barbora jau nenorėdavo net liestis prie jos. Tačiau prieš naktinį miegą ir ryte pabudus, o taip pat išimtinais nerimo atvejais duodavau nepateptą krūtį. Taip Barbora įprato, kad "papą" gauna ryte ir vakare. Tiesa, kartais būna, kad paprašo ir dieną (ypač jei aš guliu), bet pakanka mano neigiamo atsakymo ir daugiau neprašo. Nežinau kiek dar ją žindysiu. Tiek jai, tiek man tai visai patinka :) Tad gal žindysiu iki kol ji ištekės ;) (Tfu tfu tfu, tuk tuk tuk :)

Foto Jono Papučkos

Įstatimiškas mamadienis

Norėjau priminti Darbo Kodekse numatytą lengvatą tėvams, auginantiems du ir daugiau vaikų iki 12m. Pagal 214 straipsnį jums priklauso 1 (2) apmokamos poilsio dienos per mėnesį arba sutrumpinamas darbo laikas dviem (keturiom) valandomis per savaitę. Norint pasinaudoti šia lengvata tereikia parašyti darbovietėje prašymą.

214 straipsnis. Papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus
Darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų – dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.

Supermamytė

Kiekvienam vaikui jo mama yra MAMA :) O kartais ji tampa SUPERMAMA. Ar ji pavargusi, neišsimiegojusi, pikta, užsiėmusi vaikas vis tiek prašo, kad ji žaistų. Juokinga buvo, kai draugė pasakojo apie savo sūnų, kuris nuolat prašė, kad ji būtų tai supermenė, tai batmanė, tai vėl kokiu nors superherojumi. Ir jei ji pasiduodavo sūnaus scenarijui, tai vaikas iš džiaugsmo neturėdavo kur dėtis :) Vaikams mūsų tvarkymaisi ir valgio darymai yra tiesiog tuščias laiko švaistymas. Kaip jiems būtų smagu, jei mes visą dieną su jais karstytumės sienomis, statytume barikadas, kovotume kovas ar lakstytume lauke :)

Štai maniškė Liepa turi "priklausomybę" nuo visokių papuošalų, gražių suknelių ir batelių. Parduotuvėje pribėga prie aukštakulnių blizgančių batelių ir aikčiodama iš susižavėjimo juos visus apžiūrinėja. O paskutiniu metu jei būname moteriškų rūbų parduotuvėje, tai išrenka kokią nors blizgančią palaidinę ar ryškią proginę suknelę ir klausia ar man gražu. Jei atsakau, kad gražu, tai tada su dideliu priekaištu klausia "tai kodėl nenešioji suknelių ir batelių???" :) Manau, reikia man skuduryne nusipirkti kokią nors princesišką suknelę ir ja apsivilkus su Liepa žaisti visą dieną :) Tada būčiau MAMA BARBĖ :))

Kai pagalvoji, namų ruoša niekada nesibaigia, o štai vaikai kažkada išaugs ir išeis. Mūsų žaidimai su vaikais, knygų skaitymas, darbelių darymas, pagalvių mūšis yra pati tikriausia investicija į vaikus. Pavyzdžiui, kai mano tėvai pasakoja apie nepriteklių ir sunkias dienas vaikystėje, aš nieko neprisimenu, nes to nejaučiau. Bet su malonumu prisimenu keliones su palapinėmis, čiuožinėjimą rogutėmis nuo kalnų, kaip su tėvais žaisdavom koridoriuje futbolą ir daug suaugusiųjų akimis nereikšmingų akimirkų. Per šias akimirkas aš patyriau meilę. Tad leiskim ir savo vaikams patirti mūsų meilę, pasijusti svarbesniais už valgio darymą, už tvarkymąsi, už kompiuterį, už nuovargį... Būkime Supermenėmis ir Barbėmis ;)

Foto iš more4kids.info

Aš tave myliu, šlykštuk! (Rūta)

Paskutiniu metu vis patenku į diskusijas apie žmonų - vyrų santykius. Neišsemiama tema :)) Dažnai ir į dienoraštį norisi apie tai parašyti, bet vis bijau, kad ko per daug nepasakyčiau :) Štai ir paskutiniame mamų klube moteriškės pradėjo diskutuoti apie kai kurias vyrų ydas, su kuriomis sunku susigyventi. Ginčijosi ar reikia keisti vyrus, ar pačioms keistis (skausmingas klausimas) :D

Minėtame mamų klube dalyvavo ir kelios netekėjusios merginos, kurioms ta diskusija tikriausiai baisiai atrodė :) Tai viena iš jų neapsikentusi paklausė "O tai jūs prieš ištekėdamos nematėte, kad jūsų išrinktieji turi tas ydas??? Jos juk staiga neatsirado santuokoj, o jei matėte prieš tekėdamos, tai kodėl tekėjote? Dabar jau reikia tik susitaikyti su tuo."

Norėjosi atkirsti "palauk, ištekėsi, tai kitaip šnekėsi" arba "gal dėl to ir pati dar neištekėjusi..." ir pan. Bet po to pagalvojau, kad aš masčiau lygiai taip pat. Maža to, bijodama aklai ištekėti, prieš vestuves padariau teigiamų ir neigiamų mano būsimojo vyro savybių sąrašą. Neigiamų savybių sąrašas buvo ilgesnis nei teigiamų. Apsidžiaugiau, kad esu blaivame prote ir neapakusi iš meilės :) Nors šiandien galima pasakyti, kad gal tai ir buvo tikras apakimas - matydama, kad busimasis turi daugiau neigiamų savybių nei teigiamų aš vis tiek už jo ištekėjau :D Kas buvo, tas buvo. Kaip ta mergina pasakė "... dabar jau telieka su tuo susitaikyti..." :D

Mamų klube lektorius minėjo eksperimentą, kurio metu žmonės buvo izoliuoti nuo dirgiklių, nuo pojūčių. Įdomu tai, kad tiems žmonėms prasidėjo haliucinacijos - jie pradėjo jausti skonį, kvapą ir kitus pojūčius, kurių nėra - psichika pradėjo pati kurti dirgiklius. Kur lenkiu? Lenkiu į tai, kad niekada nebus viskas gerai, o jei ir bus, tai vis tiek mūsų psichika ką nors susikurs, dėl ko pradėsime "ėsti" savo vyrus :)

Paskutiniu metu stengiuosi vadovautis vieno man gerbiamo žmogaus išsakyta mintimi: "Į viską galima žiūrėti dviem būdais - rimtai arba su jumoru. Jei žiūrėsi rimtai, tai nuvažiuos stogas ir dienas pabaigsi psichiatrinėje. Tad geriau į viską žiūrėti su jumoru" :) Nors skamba paviršutiniškai, bet mintis tikrai verta dėmesio ir veiksminga ;) Todėl siūlau ryt ryte vyrui į lovą atnešti pusryčius su rašteliu "Aš tave myliu, šlykštuk!" ;)

Foto dominique'o dierick'0 iš photo.net

Londonas #2 (Rūta)

Prieš rašant toliau įspūdžius iš Londono būtinai turiu pasakyti, kad tai mano pirma kelionė į Londoną ir Angliją apskritai. Todėl mano pastebėjimai yra subjektyvūs ir gali neatitikti tikrovės :)

Jau išlipus iš lėktuvo Londone pirmiausia maloniai nustebino anglų mandagumas. Visi labai geri, mandagūs ir paslaugūs. Iškart pasijauti esąs labai svarbus :)

Kitas iškart kritęs į akį dalykas, tai rasių įvairovė. Buvau perspėta, kad ten daug juodaodžių ir kad į juos nespoksočiau :) Tokie perspėjimai juokingai skambėjo, nes daug kartų esu mačiusi ir bendravusi su juodaodžiais. Bet... Londone rasių ir kultūrų įvairovė mane pribloškė. Labai sunku buvo atsispirti pagundai nespoksoti į musulmones, į paauglius berniukus, kurie ant galvų turėdavo iš skarų susuktus kažkokius guzus :), į įvairiausio spalvinio spektro juodaodžius su nuostabiai garbanotais plaukais, į indus ir net į baltaodžius anglus :)

O štai vos išvykus automobiliu iš orouosto mane nemaloniai pribloškė Londono eismas. Beprotiškas lėkimas, kamščiai ir netvarka. Eismo juostos dvi, o automobilių eilės trys ir visi naglai lenda. Nekartą esu girdėjusi apie siaubingą Lietuvos vairuotojų kultūrą ir elegantišką vakarų europiečių vairavimą. Bet grįžus į Lietuvą negalėjau atsidžiaugti mūsų vairuotojais ir žymiai lėtesniu tempu gatvėse. Londone kas 100 metrų yra sankryža, tiksliau tariant, žiedai, o tuos šimta metrų visi važiuoja maksimaliu greičiu. Rezultate gaunasi, kad gazuoja stabdo, gazuoja stabdo... ir galiausiai taip suvimdo....brrr :( Tiesa, mus visą laiką vežiojo lietuviai ir sakė, kad ten tik lietuviai taip baisiai vairuoja. Nu gal... Bet visas automobilių srautas taip važiuoja... Nu žodžiu, geriausia ten naudotis metro :)

Vieną naktį draugas mus pavežiojo po naktinį Londoną. Labai gražu. Bet mane nustebino, kad 2 val nakties mes patekome į kamštį ir kad tokiu metu ten gyvenimas verda - žmonių buvo taip tiršta, kaip pas mus per kokią Kaziaus muge :)

Dar vienas protu nelabai suvokiamas dalykas tai, kaip anglai rengiasi, o gal tiksliau, kaip nesirengia. Vieni vaikšto su šiltom striukėm, pirštinėm ir kepurėm, o šalia eina merginos su basutėmis ir suknelėmis ant petnešėlių. Na tos merginos, tai dzin, bet vaikai!!! Daugybė vaikų vaikšto trumpom rankovėm ar su šortais, kai tuo tarpu oro temperatūra vos siekė 3-6 laipsniai. Ir tikrai buvo šalta, aš pati buvau su pirštinėm. Pradžioj galvojau, kad anglų vaikai labai užsigrūdinę, bet iš skirtingų žmonių išgirdau, kad atvirkščiai - juos kamuoja chroniškos kvėpavimo takų ligos, peršalimai :-0 Žodžiu, šis klausimas man taip ir liko neatsakytas... Beje, kol viešėjome Londone ten gerokai pasnigo, o kaip supratau sniegas ten retas svečias :)

Aplankėme kai kurias lankytinas vietas. Na tas, kurias kadaise mačiau anglų k. vadovėlyje :) Gražu, įspūdinga. Lankėmės vaškinių figūrų muziejuje. Kadangi kaip tik buvo moksleivių atostogos, tai eilėje į muziejų pralaukėme beveik 3 valandas, Liepa labai pavargo, tai pats muziejus nepateisino mūsų lūkesčių :( Su vyru dar lankėmės Body World parodoje. Tai menas iš numirusių žmonių kūnų. Vyrui (kadangi jis biologas) labai patiko, o man buvo kraupu, patyriau šoką, nuo kurio atsigavau tik po keletos dienų :-/ Čia yra nuoroda į video reportažą apie parodą, bet silpnų nervų ir jautrios sielos žmonėms tikrai nesiūlau jo žiūrėti. Be paminėtų dalykų lankėmės Leeds pilyje, kur yra ne tik graži pilis, bet daugybė gražių ir retų paukščių, su kuriais rengiami pasirodymai, tujų labirintas ir kitų pramogų. Lankėmės vietinėje lietuvių bažnyčioje, kur sutikome daug pažįstamų :) Buvome sendaikčių turguje, kuriame pardavėjai mėgaujasi vien buvimu tenai, nepriklausomai ar iš jų ką nors nupirks ar ne :) Žinoma, aplankėme pigias parduotuves, kurios yra tikras unikumas, bet apie tai gal kada nors kitą kartą :)

Tačiau už architektūrinius paminklus ir parodas man žymiai įdomiau buvo aplankyti Ten gyvenančius draugus lietuvaičius. Daugelis iš jų išvažiavę yra plius minus prieš dešimtmetį ir jau nebegyvena susigrūdę po kelias šeimas poros kambarių butuose. Kai kurie draugai turi gerus darbus, pasiėmę paskolas ir nusipirkę namus, vaikus leidžia į angliškas mokyklas - susitvarkę gyvenimus. Maloniai nustebino, kad daugelyje šeimų mamos nedirba, rūpinasi vaikais, namais, o vyrai vieni pajėgūs išlaikyti 5 asmenų šeimas. Susidarė įspūdis, kad ten auginti vaikus yra žymiai lengviau tiek finansiškai, tiek lavinimo prasme - žymiai daugiau galimybių juos leisti į įvairius būrelius. Emigrantai gal jau įprato, bet man vis dar neįprasta ir nelabai miela, kai lietuvių tėvų vaikai tarpusavy kalba angliškai. Na, tai tarsi savo tapatybės praradimas, o gal tiksliau tariant, naujos savo tapatybės atradimas, kai vaikai save laiko ne lietuviais, bet anglais... Dar viena liūdna gaida yra tai, kad nepaisant visų teigiamų pokyčių ne vienas guodėsi vienatve, izoliacija, kad neturi artimų ryšių su draugais, o anglai per daug uždari, kad su jais galima būtų artimai susibičiuliauti.

Liepai, aišku, įdomiausia buvo karuselės, saldumynai, princesiškos suknelės ir bateliai. Labai mielai bendravo su Londone gyvenančiais lietuvių vaikais. Tiesa, mano nuostabai ji visiškai nereagavo į kitų rasių žmones, užsidengusias musulmones ir pan. Atstumai ir tempas ją gerokai vargino. Beje, Liepa labai pasiilgo sesės :) Paskutinį vakarą Londone, prieš užmiegant, ji sako "aš tiesiog jaučiu Barborytės rankytes. Grįžusi iškart išbučiuosiu sesę" :)

Londonas #1 (Rūta)

Štai ir grįžome iš viešnagės Londone. Nerimas, kad vėl nepavyks ten nuvykti nepasitvirtino :) Londone viešėjome beveik devynias dienas. Tai reiškia, kad visas tas dienas mūsų mažoji Barborytė buvo su močiute, be mūsų... Bet apie viską iš eilės ;)

Trys baimės. Ruošiantis kelionei bijojau trijų dalykų: skrydžio lėktuvu, būti našta draugams, pas kuriuos gyvensime ir tokiam ilgam laikui palikti Barborą.

Prisipažinsiu, kad kol buvau lėktuve visą laiką jaučiau nerimą ir baimę, na, žinote, kad lėktuvas nesudužtų ir pan. :) Nepaisant tų nemalonių jausmų vaizdai per langą buvo įspūdingi ir šiaip, pats pakilimas bei nusileidimas yra adrenaliniškai malonus :) Tiesa, skrendant atgal mano nervams buvo tikras išbandymas (dažnai skraidantiems tai ko gero būtų smulkmena, bet tik ne man). Priartėjus prie Vilniaus ir pranešus, kad po kelių minučių leisimės ir jau pradėjus leistis, kai lauki momento, kuomet lėktuvo ratai susilies su žeme, staiga lėktuvas "paspaudė gazą" ir visu greičiu pradėjo vėl kilti :-0 Netrukus kapitonas pranešė, kad dėl netikėtai prasidėjusio rūko nusileidimas pasidarė nesaugus, todėl pakilsime į laukimo zoną ir lauksime "geresnio oro" :-/ Taip mes gerą pusvalandį skraidėme aplink Vilnių, kol kapitonas pranešė, kad po 3 minučių vėl BANDYSIME leistis :-0 Nusileidimo laukiau Dievui išsakiusi visas savo nuodėmes :) atleidusi visiems savo priešams :) tik baisiai gaila buvo Barborytės, kad ji liks be savo šeimos :-/ Na, bet rezultate nors ir neminkštai, bet sėkmingai nusileidome :)) Žinoma, keleiviai (ir aš :) plojo ir dėkojo kapitonui :D

Antroji baimė - būti našta draugams. Gyvenome pas draugus, kurie turi du vaikus, tad labai nesinorėjo būti jiems našta. O tokia tikimybė yra, nes Londonas yra didelis nepažįstamas miestas - vienas neišbėgsi į parduotuvę ar papietauti. Taigi, pirmas dienas draugai mus visur vežiojo, o vėliau stengėmės daugiau patys naudotis traukiniais ir kitu viešuoju transportu. Bet kokiu atveju, mes buvome labai šiltai priimti, apšokinėti ir iš šeimininkų nejutome jokio nepasitenkinimo. Esame jiems labai dėkingi :)

Trečioji baimė susijusi su Barbora. Labai bijojau palikti ją tokiam ilgam laikui, nes iki šiol ji be mūsų nebuvo buvusi nei vienos paros, be to ji dar rytais ir vakarais valgydavo mano pienuko. Bijojau, kad palikdami taip ilgai Barborą be mūsų nepadarytume neatitaisomos žalos jos psichikai :-/ Būdama Londone dėl Barboros su močiute (mano mama) susiskambindavau kiekvieną dieną. Sakė, kad ji laikosi ir elgiasi puikiai, tarsi nejausdama, kad mūsų nėra šalia. Kadangi namo grįžome vėlai naktį, tai Barbora mus pamatė tik ryte. Susidarė įspūdis, kad ji akimirką galvojo "kur aš juos mačiau?" :), nes kuklinosi prie mūsų prieiti ir net kai paėmiau ant rankų ji vis tiek laikėsi tam tikro atstumo. Vėliau įsidrąsino ir viskas įėjo į senas vėžias. Tiesa, pirmą dieną ji net neužsiminė apie "papą", galvojau, kad kelionė atjunkė vaiką. Tačiau jau sekantį rytą Barbora 6.30 val atbėgo pas mane į lovą, tiesiu taikymu prie krūties ir plėšdama marškinėlius primigtinai prašė "niam niam". Akimirką abejojau ar duoti, bet po to vis dėlto daviau. Taigi, vėl viskas įėjo į senas vėžias :)

Laukite tęsinio ;)