Tada ir dabar

...Kiek visko įvyko nuo paskutinio įrašo :) Kaip malonu pamatuoti skirtumą tarp "tada" ir "dabar". Turiu mėgstamą ir geriau apmokamą darbą; gerokai paaugusias ir kaip visada nuostabias dukras; subrendusią save su vyru; daug įvairių patirčių...
Iš tiesų, tai vis užsuku į savo tinklaraštį ir ką nors parašau, bet taip ir palieku juodraštyje. Pažiūrėjau, kad ten yra 51 nepublikuotas įrašas. Namuose nebūnu prie kompiuterio, o darbe nėra kada rašyti. Apskritai, išėjus į darbą pasikeitė veiklų intensyvumas, mano socialumas, todėl ir poreikis yra mažesnis tokiam internetiniam dienoraščiui. O netikėčiausia buvo bei didžiausią įtaką padarė tam, kad įrašai liktų juodraščiuose - tai, kad mane pradėjo kalbinti moterys, kurių aš nepažįstu. Pasirodo, jos nuolat skaitydavo mano dienoraštį ir sutikusios atpažindavo (neįtikėtina!). Tai suglumino mane - susikuklinau, susidrovėjau ir pasislėpiau. Iš prigimties esu intravertė, o rašydama tinklaraštį iki galo nesuvokiau kokia plati tai auditorija. Kai pradėjau rašyti dar nebuvo pas mus nei Facebooko, nei apskritai mados viešai publikuotis ir apie save skelbtis. O dabar jei neesi Facebooke, tai tavęs visai nėra - kaip viskas pasikeitė...
Nors manęs nėra Facebooke, bet aš tikrai ESU! Įdomu tai, kad metams bėgant pradėjau jausti, kad kūnas jau akivaizdžiai ne be tas, kuris buvo jaunystėje. Todėl taip užsinorėjau daugiau jį pajudinti, pramankštinti, patirti švelnaus adrenalino: išsitraukiau riedučius, dviratį, šokinėjau ant batutų, laipiojau medžiais, pradėjau dažniau žaisti tinklinį, šokti, plaukiau irklente, nusipirkau plaukimo akinukus ir pradėjau nardyti (nardydama radau auksinį žiedą!)... Atgijau (ne dėl auksinio žiedo) :) Žinoma, visur imu su savim dukras: Barborą (8m) ir Liepą (11m.). Jos laimingos, aš laiminga ir vyras laimingas, kad mes laimingos :) Nuo rankdarbėlių perėjom prie veiksmo. Va taip ir gyvenam...