Motinystė - prestižas ar gėda?

Foto iš theofficenewb.wordpress.com

Šiame straipsnelyje išdėstyta mano subjektyvi nuomonė ir pastebėjimai, na gal šiek tiek rėmiausi prieš 10 metų skaitytomis knygomis :) Parašyti pastebėjimai, manau, labiau "galioja" moterims auginančioms mažamečius vaikus.

Pastebėjau, kad motinystė iš vienos pusės yra labai vertinama, o iš kitos pusės labai nuvertinama. Pavyzdžiui, kalbant apskritai apie motinystę, tai ji yra labai sureikšminama, iškeliama kaip vertybė. O kai susiduriama su konkrečia konkrečioje šeimoje motinyste, tai ji yra sumenkinama iki paprasčiausio buvimo su vaikais namuose. Vyras visą dieną dirba, o žmona sėdi namie ir "nieko neveikia".

Vyro darbą matuojame išdirbtomis valandomis ir uždirbtais pinigais. O kaip išmatuoti motinos darbą? Darbo valandos - 24 val per parą ir be poilsio dienų? Skamba drastiškai, bet juk tai tiesa. Vyras grįžta iš darbo vakare, o žmonai nėra kaip grįžti iš darbo, nes ji jame gyvena. Kartais vyrai skundžiasi, kad grįžę jie nori pailsėti, o neapsikrauti namų ruošos darbais ir vaikais. Įsivaizduokime, kad yra dirbanti "normalų" darbą motina. Ji grįžusi iš darbo įsideda vaisių salotų, pasiima žurnalą, įšsitiesia ant sofos ir ramiausiai skaito. Juk taip beveik nebūna, nes jos puola daryti šeimynai valgyti, išklausyti vaikų dienos įspūdžių ir zirzenimų, tvarkytis, ruošti vaikus rytdienai ir t.t. Jos tiesiog neturi kito pasirinkimo. Kodėl gi vyrams yra kitaip? Gal tai nusistovėję stereotipai? Gal tai vyrų psichologija? O gal žmonų apsileidimas, kad nemoka įtraukti vyrų į namų ruošą? Gal vyrai silpnesni ir tiesiog patrūktų nuo tokių krūvių? Atsakymo nežinau :(

Pažiūrėkime, kas turi įtakos vyrų ir moterų savęs vertinimui. Vyrai gauna pripažinimą ir palaikymą darbe iš savo kolegų, darbo partnerių, jie skatinami premijomis, naujais projektais, sutartimis. Grįžę namo jie turi susiformavę atitinkamą savęs vertinimą, todėl žmonos pagyrimai ar pastabos nelabai ką keičia. Vyrui svarbiausia - jo statusas visuomenėje.

Moterų (ne karjerisčių) savęs vertinimas labiau įtakojamas namuose. Jos yra tai, kuo jas laiko jų šeima, kiek palaiko jų vyrai. Net ir dirbančioms moterims svarbiau yra artimų žmonių palaikymas nei žmonių "iš šalies". Jei jos vertinamos už kasdienę namų ruošą, vaikų auklėjimą, jos dėmesį namiškiams, jei turi artimą bendravimą su vyru, jei ji vertinama už tai, kad ji yra - ji jaučiasi pilnaverte. O paskatinimai ar pastabos darbe nedaro didelės įtakos. Arba jei šeimoje moteris yra nevertinama, tai didelė tikimybė, kad neįvertinta ji jausis ir kitose srityse (net jei ir bus skatinama iš šalies).

Manau sutiksite, kad auginti ir auklėti vaikus, formuoti jų charakterį, nukreipti juos teisingu keliu yra nelengvas ir atsakingas darbas. Užauginti gerą žmogų - didelė atsakomybė. Gal tai net didesnė atsakomybė nei sudaryti pelningą statybų sutartį ar sutvarkyti įmonės buhalteriją, ar įrenginėti apsaugos sistemas, ar ruošti paskolų dokumentus ir pan. Motinystė, o taip pat ir tėvystė susideda iš daugybės juvelyriškų auklėjimo ir priežiūros smulkmenų. Tai darbas, reikalaujantis didelio profesionalumo. Ir nors jis nėra gerai apmokamas, auginkime vaikus didžiuodamosis (keistas žodis :) ir su viltimi, kad mūsų triūsas (irgi keistas žodis :) nepraeis veltui.