Įspūdžiai iš šeimų stovyklos

Na štai, mes grįžome iš šeimų stovyklos Pakūtuvėnuose. Visą kelią galvojau, ką reiks rašyti. Atrodo buvo visko daug ir viską trumpai bei įdomiai sunku aprašyti. Todėl bandysiu stovyklą aprašyti iš kelių pusių.

Stovykla vyko brolių pranciškonų išpuoselėtoje, gražioje Dievo lankomoje vietoje. Susirinko apie pusšešto šimto žmonių. Visi gyveno palapinėse. Mus maitindavo tris kartus per dieną. Dienotvarkė atrodė maždaug taip:

8.30 Šlovinimas bažnyčioje

9.00 Pusryčiai

10.00 Paskaita

12.00 Grupelės (diskusijos, aptarimai, pasiguodimai, malda ir pan.)

13.30 Pietūs

16.00 Paskaita

18.00 Mišios

19.00 Vakarienė

21.00 Kultūrinė programa

Kalbėtojai: misionieriai, šeimų patarėjai Peter ir Solvei Stohl, tėvas Zacharijas iš Indijos, sesuo Sicilija, psichologės Jurgita Smiltė Jasiulionė ir Marina Blagoveščenskaja, brolis Gediminas Numgaudis.

Kultūrinėje programoje dalyvavo: Alina Orlova, Kulikauskas su Bareikiu, "Teatriukas", profesorius Rimas, grupė "Atika", P.Vyšniauskas su grupe (džiazas), Lukočiaus vadovaujamas kamerinės muzikos orkestras.

Netikėtumas. Kai skaitė grupelių ir jų vadovų sąrašus (vyrai ir moterys atskirai) bėgau į bažnyčią, kad spėčiau pamatyti kas bus mano vadovė. Ir vos nenugriuvau kai išgirdau savo pavardę, t.y. mane paskyrė grupelės vadove :D Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu knygos autoriaus žmona, nes niekas apie mane nieko nežinotų, o dabar še tau boba... :( Aš apskritai ne iš bendraujančiųjų - jei yra kas kalba, tai aš geriau tylėsiu. O dabar... Mane apėmė panika. Kai susirinko grupelės moterys bandžiau nusimesti šią atsakomybę, bet matyt kalbėjau neaiškiai ir niekas šių pareigų neprisiėmė :) Vadovė aš tikrai buvau ne iš geriausių. Bet gal tai išėjo į naudą, nes moterys, matydamos, kad aš nedrąsiai kažką mikčioju, pačios ėmėsi iniciatyvos - buvo atviros, nuoširdžios, mielai dalinosi įspūdžiais, viena kitai patarinėjo, guodė ir meldėsi.

Vizitas. Netikėtai stovyklą aplankė prezidentas Valdas Adamkus. Jis pasivaikščiojo po stovyklą ir prieš mišias pasveikino stovyklautojus. Kalba buvo tikrai prasminga ir nuoširdi (jis nesinaudojo jokiais užrašais). Beje, kai užsuko į stovyklą aš tuo metu maudžiau savo mergas. Liepa išgirdusi, kad jau atėjo prezidentas greitai šluostėsi ir dar rengdamasi išbėgo jo pasižiūrėti. ...Ir atsidūrė pačių įvykių centre, tiesiai prie prezidento kojų. Adamkus pasilenkė prie Liepos, padavė jai ranką ir kalbino. O ji staigiai papuolusi į įvykių sūkurį nelabai suvokė, kas čia darosi :D Beje, foto kur Liepa su prezidentu galite rasti čia. Taip pat apie šį vizitą dar galite skaityti čia. O čia galite pažiūrėti juokingą foto apie šį vizitą.

Buitis. Pasimokę iš pernai metų, kai bandėme gyventi keturiese dvivietėje palapinėje, šiemet įsigijome 4-5 vietų su dideliu prieangiu palapinę. Dėl gyvenimo sąlygų nejautėm jokio diskomforto. Na, nebent tai, kad sienos medžiaginės ir neizoliuoja garso :D Pasirūpinom kilimėliais (savaime prisipučiančiais) ir miegmaišiais, todėl naktį nešalome. Pasiėmėm didesnį dubenį vaikų prausimui, stalelį, kėdutes - žodžiu pasidarėme minimalų komfortą.

Važiuodama į stovyklą labiausiai bijojau dviejų dalykų. Pirmas - bijojau, kad Barbora blogai miegos naktį. Taip ir buvo. Pirmą naktį Barbora niekaip negalėjo užmigti, gal kokias dvi valandas po palapinę striksėjo ir dainavo :) Guodžiausi tik tuo, kad neverkė. O ir naktį kėlėsi kas valandą ar pusvalandį. Namuose būčiau leidusi jai paverkti ir ji būtų pati užmigusi, o stovykloje nenorėdama žadinti kaimynų, nuo kurių mus skyrė tik medžiaginės sienos skubiai įbrukdavau papą ir ji nurimdavo. Antrą naktį užmigo greitai, bet vis tiek kėlėsi dažnai. O trečią naktį tai ji išvis neramiai miegojo, o aš gal numigau tik pora valandų. Todėl po tokių trijų naktų jaučiausi kaip zombis :( Na, bet kitos naktys buvo šiek tiek ramesnės. Antra mano baimė - kad Barbora bėgs į visas keturias puses. Taip ir buvo. Ji nenustygo vietoje, nuolat kur nors bėgdavo - negalėdavom atsipalaiduoti nei kelioms minutėm. Tačiau po kelių dienų perpratau kelias jos mėgiamas vietas, kur ji apsistodavo, dėl to pasidarė šiek tiek ramiau. Dar vienas netikėtas nemalonus dalykas - tai, kad Barbora labai prastai valgė. Pirmas dienas išvis beveik nieko nevalgė. Aš nieko specialiai jai iš namų nebuvau paėmusi, nes tikėjausi, kad ji valgys bendrą maistą, kurį duodavo tris kartus per dieną. Žodžiu, teko nerimauti dėl maitinimo :(

Iš stovyklos grįžome dvasiškai paganyti. Tai buvo puiki galimybė pabėgti nuo kasdienės rutinos, TV, kompo bei kitų priklausomybių ir atsiduoti tam, kas vyko stovykloje. Net kai nelabai galėdavom nueiti į bažnyčią, pati bažnyčia ateidavo pas mus :D nes lauke pastatyta kolonėlė leido dalyvauti tame, kas vyksta :) Šlovinimas, pamokslai, išgydymo malda, liudijimai ir paskaitos pastūmėjo mus arčiau Dievo ;)

Dar vienas labai vertingas dalykas, kuo mums patinka ši stovykla - tai naujos pažintys. Čia susipažinome su įdomiais žmonėmis.

Foto iš stovyklos galite žiūrėti čia. O čia rasite kitų stovyklautojų darytas foto.

:)