Vis dėl to, motinystė yra įdomus ir nesuprantamas dalykas. Tai pašaukimas, tai tarnavimas, tai dieviškai prasminga ir velniškai sunku... Planuoji, lauki vaikelio, džiaugiesi jo atsiradimu, bet vėliau pati nebesupranti kas su tavimi darosi. Visos nuostabios tavo savybės (švelnumas, meilumas, kantrybė, darbštumas, išmintis, humoro jausmas, žavumas) dingsta ir vietoj jų atsiranda blogiausių savybių derinys (pyktis, nervingumas, grubumas, išsiblaškymas, depresija). Tampi pikta boba. Ne tik vaikai vaikšto palei sienas, kad tau po kojomis nepasipainiotų, bet ir vyras stengiasi būti nematomas :)
Bet, kita vertus, supranti, kad atlieki neįmanomą misiją, patikėtą tau. Augini ir auklėji nuostabias mažas asmenybes. Dėl mažiausių savo vaikų pasiekimų didžiuojiesi, džiaugiesi ir giriesi. Pamenu kai su savo pirmagime Liepa, kai jai buvo 2 mėn, pirmą kartą su vežimuku nuėjau į parduotuvę, tai man norėjosi garsiai sušukti: "Ei, pažiūrėkite, kokį nuostabų kūdikį aš turiu!" :D Arba, kai mažieji pradeda "filosofuoti", tai gali nugriūti iš juoko :D O kaip gera glostyti miniatiūrines rankutes ir kojytes arba gauti pirmą bučiuką :) Ir taip gera žinoti, kad esi kažkam gyvybiškai reikalinga, tavo buvimas šioje žemėje tada įgauna ypatingą prasmę.
Sėdi namuose tarp keturių sienų, renki nuo grindų nesurenkamus žaislus, tvarkai nesutvarkomus namus, rodai dėmesį nepasotinamiems vaikams ir vyrui - jautiesi esanti visiškai nupušusi į nelaisvę uždaryta būtybe. Bet įdomu tai, kad į darbą grįžti vis tiek nesinori :)
Gal ne į temą, bet prisiminiau seną posakį: "Moterys tikisi, kad vyras po vestuvių pasikeis, o vyrai - kad žmona liks tokia pati". Ko gero nei vienas vyras nesitiki, kad santuoka jų pelenę pavers į užguitą, užsikuitusią, susivėlusią, nuvargusią namų šeimininkę :)
Foto iš blogs.smarter.com
tai jau taip pažįstamas jausmas.. Bet norėjau pasakyti, kad vaikams kiek paaugus, laabai naudinga išeiti į darbą, pabūti tarp žmonių, prasiblaškyti nuo namų, nuveikti ką naudingo, nukreipti dėmesį kitur ir tt. Aš labai patenkinta, kad gryžau dirbt. O mano nuostabai šitame straipsnelyje perskaitau: "Bet įdomu tai, kad į darbą grįžti vis tiek nesinori:)" reiškia dar ne laikas? :)
AtsakytiPanaikintio gal tiesiog darbas ne tas, į kurį norisi grįžti :)
AtsakytiPanaikintiO aš tai skaičiau ir eilinį kartą kvatojausi - labai jau pažįstamos `piktos bobos` charakteristikos :D Tiktai aš žiūrėdavau į tave, Rūtele, ir galvodavau, kad jau tau tai niekad neteks su tuo susidurti... Žinai, man didelė paguoda, kad ne vien maniškis vyras namuose stengiasi būti `nematomas`. :D Aišq, tuo nė kiek nesididžiuoju, bet turiu vilties, kad tai išaugama :D, taip pat, kaip išauga ir mūsų vaikai. :)
AtsakytiPanaikintitiek juokiausi is tos piktos bobos ;)
AtsakytiPanaikintio vaikai išauga taip greit.. paskum prašysime, kad nors valandėlę pabūtų su mumis:)) o jums nebūna taip, kad kai vaikui skiri dėmesį, antra pusė nepatenkinta, kai skiri antrai pusei dėmesį, tada atžala visais įmanomais būdais net nemoku išsireikšti kaip elgiasi. Va tada jau piktos bobos sindromas neišvengiamas :-O
AtsakytiPanaikintiNa, pas mus tai mes visos kovojam dėl tėčio (vyro) dėmesio - visoms jo reikia :) Beje, o jei mes su vyru apsikabinam, tai mažoji būna baisiai nepatenkinta, o ir vyresnioji ypatingai nesidžiaugia, na bet ji supranta, kad geriau kai tėvai apsikabina, nei kai barasi, todėl labai neprieštarauja :)
AtsakytiPanaikinti