MANO RYTAS

Ryte, kai dar saldus miegas akis lipina, išgirstu tylius žingsniukus, tai mano vyresnėlis, atsibudęs pas mus į lovą ateina. Automatiškai pakeliu antklodę ir po ja šmurkšteli šiltutis vaikas. Po kelių minučių jam pasidaro nuobodu, jis muistosi, nori pažiūrėti "multikus", pagaliau paprašo valgyti... Reikia keltis ir eiti į virtuvę.... Maisto gaminimas ne mano mėgstamiausia veikla, bet ką daryti, juk vaiko nepaliksi alkano. Ir čia užplūsta mane prisiminimai....
Nuo pat mažens buvau miegalė, todėl iš lovos išlipdavau paskutinė, bet prieš išlipant pirmiausia ką išgirsdavau snūduriuodama, tai mamos žingsnius ir užuosdavau rytinės kavos kvapą, tuomet pasidarydavo taip ramu ir gera, kad namuose viskas gerai ir galiu dar pamiegoti. Aišku atsikėlusi rasdavau pusryčius ant stalo...
O kaip kartais norėčiau, kad dabar taip prasidėtų rytas... Na dabar aš esu mama ir turiu du vaikus ir vyrą, todėl pačiai tenka viskuo rūpintis. Dažnokai palyginu savo elgesį su mamos ir tenka nusivilti savim. Neturiu tiek kantrybės kiek mama jos turėjo... Ji niekada nešaukdavo ant mūsų (turiu vyresni brolį) ir niekada nesibardavo, visuomet prieidavo ir paklausdavo "kas atsitiko", kai būdavome liūdni ir stengdavosi kiekvienoje situacijoje rasti išeitį. Todėl retkarčiais vakare matydama kaip vyresnis sūnus (jam 6 m. (Lukas), o jaunesniam 3 mėn.(Ugnius)) nueina pats venas miegoti, suspaudžia širdį, kad jį bariau, jog triukšmavo, kai brolis miegojo, kad šaukiau, jog žaislus išmėtė po visą kambarį, kad nepagyriau jo per visą dieną ir kad negaliu dabar jam pasakos paskaityti prieš miegą nes mažylį migdau... Aišku galima save teisinti, kad esu pavargusi ar neišsimiegojusi, bet mano mama niekad taip nedarydavo, kad ir kaip pavargusi ji buvo. Todėl dabar mes su broliu mielai pas ją važiuojam išgerti kavos ir paplepėti apie bile ką, aš jai skambinu kiekvieną dieną, nes man gera girdėti kaip ji pasakoja apie nereikšmingus kasdienius dalykus. Ir aš norėčiau, kad mano vaikai užaugę mielai pas mane važiuotu išgerti kavos ar apie bile ką paplepėti.
Tai gi, ryte keliuosi su mintimi, kad elgiuosi teisingai ir kad tai kas man buvo vaikystėje malonu, galiu perduoti savo vaikams ir vyrui. Jiems malonu pasivolioti lovoje, kai aš darau pusryčius, o man gera, kad jiems gera ... Todėl tai tapo mano malonia kasdienybe.
Gyvenimas toks jau dalykas, kad sustoti negalima, reik visuomet judėti į priekį, todėl matant savo klaidas reik jas taisyti, aš stengiuosi, kad kiekviena nauja diena būtų geresnė, kad joje būtų mažiau pykčio ir baimės. Taip jau yra, kad pasitaiko visokių situacijų gyvenime, bet galima į viską pažvelgt kitaip. Kad ir tie išmėtyti žaislai, juk tai ne pasaulio pabaiga, tik reikia nustatyti keletą taisyklių. Na pvz.:
1. Žaislai gali voliotis tik Luko kambaryje.
2. Vakare jie turi būti sudėti į dėžes, nes naktį visi žaislai, kurie voliojasi ant grindų bus surinkti ir atiduoti kokiam nors kitam vaikui. (Užteko vieną kart surinkti ir paslėpti, dabar kad ir kaip pavargęs puola vakare rinkti žaislus).
3. Lovoje niekas nevalgo. Valgoma virtuvėje (to laikosi visi šeimos nariai).
4. Luko kambarys yra jo teritorija, todėl jis gali ten turėti ir savo taisyklių.
Ir viskas tampa aišku tiek vaikui, tiek ir suaugusiems, nes mes nebereikalaujam sutvarkyti žaislų tuomet, kai jie pradeda mums trukdyti (vaikas nelabai supranta, kodėl būtent tuomet reikia tvarkyti, kai tėvai užsimano), tik primenam, kad naktį nesurinkti žaislai dings. Ir į kitus kambarius žaislų Lukas neneša, nes iš ten žaislai gali dingti greičiau :). Todėl problema su žaislais išspręsta. Tyliau elgtis, kai Ugnius miega, mes dar mokomės. Nereikalauju, jog būtų visiška tyla, bet negalima tuo metu rėkti, šaukti ir daiktais baladotis. Ugnius dabar pabūna su tėčiu, kol Lukui skaitau pasaką ir jis saldžiai nugrimzta į sapnų pasaulį...
O aš kai visi vyrai užmiega galiu pasidžiaugti praėjusia diena ir mažais mūsų visų laimėjimais nors ir tokiose smulkmenose... akis užsimerkia ir saldus miegas vėl pasiglemžia mane į savo glėbį... pamiegosiu dar valandžiukę ir vėl reiks keltis... po to dar valandžiukę.... po to dar keletą minučių ir vėl viskas iš pradžių, nes prasidės nauja diena...