Džiaugsmai, oi, t.y. vargai dėl automobilio

Foto iš www.all-pointstowing.com

Prieš savaitę įsigijome automobilį Renault Espace (2002m.) Kaip žinia, įsigijus nenaują automobilį laukia visokie tepalų keitimai, smulkūs remontai ir t.t. Taip susiklosčius aplinkybėms šiomis "smulkmenomis" teko rūpintis man pačiai. Viskas vyko beveik sklandžiai, išskyrus vieną dieną...

Ketvirtadienį automobilį nuvariau saugos sistemų vyrukams, kad įstatytų signalizaciją. O kadangi vyras kaip tik penktadienį turėjo išvažiuoti į Šilutę ir viskuo man tektų rūpintis pačiai, tai laukdama skambučio iš serviso sėdėjau kaip ant adatų. Mašinos atsiėmimą turėjau derinti prie Barboros miego ir Liepos paėmimo iš darželio.

Gerokai po pietų sulaukiau skambučio, kad signalizacija jau įstatyta. Buvo jau po trijų, o ketvirtą Barbora eina antro miego. Keliasi ji po septynių, o tie vyrukai dirba iki septynių. Tad turėjau greitai susisukti iki Barboros miego. Staigiai aprengiau Barborą ir mes išvažiavome.

Pliaupė lietus, jau buvo prasidėję kamščiai, tad užtrukome. Na, bet pagaliau atsiėmiau mašiną ir susiruošėm važiuoti paimti Liepos iš darželio. Deja, niekaip neužsivedė mašina - akivaizdžiai buvo sėdęs akumas. Gerai, kad į pagalbą atskubėjo mano tėtis ir jis vyrukų padedamas užkūrė mašiną. Primokino, kad važiuočiau ant kuo didesnių apsukų, kad labiau krautųsi akumas. Beje, degalai buvo ant paskutinės padalos, o bijodama, kad išjungus degalinėje variklį vėl nebegalėsiu jo užkurti nusprendžiau degalų įsipilti prie namų.

Taigi, aš jau pakeliui pas Liepą į daržą. Bėda ta, kad kamščiai buvo nerealūs net ten, kur jie apskritai retai būna. Kadangi jau laikrodis artėjo link šeštos valandos, tai Barbora buvo labai išvargusi ir verkė. Bandžiau ją visaip kalbinti ir raminti... Na pagaliau įsukome į Šeškinės kalną, bet ir čia kamščiai nerealūs. Barbora dar vis verkia, aš nervingai žvilgčioju į laikrodį.

Staiga nustoja veikti valytuvai. O už lango baisi liūtis, todėl per langą matau tik blankias mašinų švieseles... Netrukus pradeda blėsti visas tablo (ar kaip jis ten vadinasi) pačioje mašinoje, užsidega kažkokia raudona lemputė... Instinktyviai prasibraunu į kelkraštį, sustoju ir... nebegaliu užsivesti. Nėra jokių "gyvybės" ženklų - nesuka variklis, neužsidega nei viena tablo lemputė... Džiaugiuosi tik tuo, kad spėjau išsukti į kelkraštį ir neužkimšau jau ir taip užsikišusios gatvės.

Barbora dar vis verkia. Aš skambinu tėčiui ir jis pažada per pusvalandį atvažiuoti. Tada skambinu uošviui, kad gal jis galėtų paimti Liepą iš darželio, bet jis, deja, negali. Skambinu į darželį, kad vėluosiu paimti Liepos. Ten man pasakoma, kad darželis dirba tik iki 18.30 ir, kad Liepą paliks sargui. Stengiuosi nepanikuoti. Labiausiai pergyvenu dėl vaikų. Kol laukiu pagalbos atsegu iš kėdutės Barborą ir leidžiu jai laisvai vaikščioti po automobilį. Kadangi Renault Espace yra erdvu, tai Barbora radusi įdomios veiklos nusiramina.

Po pusvalandžio prie manęs privažiuoja tėvai. Pasitarę nusprendžiame važiuoti pasirūpinti vaikais, o kai sumažės kamščiai kur nors nutempsim automobilį. Tad Barborą įduodu močiutei, kad neštų migdyti, o pati griūdama bėgu paimti Liepos. Atėjus dar randu Liepą grupėje, bet jau vykdant "priėmimo-perdavimo aktą" - jau Liepai pasakė, kad ją ves kažkur, nes mamytė vėluoja. Liepa, pamačiusi mane pradeda bartis, kad per anksti atėjau, nes jai pasidarė baisiai įdomu, kur ją būtų nuvedę :D

Mes jau namie. Barbora miega, Liepa žaidžia namuose, mes skambinėjam į autoservisus, kas galėtų priimti mašiną. Visi apsikrovę darbais, tad tik Tanagra leidžia atvaryt automobilį ir pažada, kad rytoj ją apžiūrės. Skambinu uošviui ar jis negalėtų patempti mano mašinos. Jis sutinka.

Taigi, mes vėl Šeškinės kalne. Kamščiai nepasibaigę, bet šiek tiek apmažėję. Prikabina trosą ir pajudam iš vietos. Vis dar pliaupia liūtis, todėl mano matomumas yra labai prastas. Kadangi niekas automobilyje neveikia, tai negaliu įsijungti avarinio. Todėl aplinkiniai nemato, kad esu tempiama - bando įlįsti tarp manęs ir uošvio, pypsina kai be jokių perspėjimų rikiuojuosi į kitą juostą ir t.t. Meldžiuosi, kad tik neįvyktų kokia avarija.

Vienoje sankryžoje sustojus prie raudono šviesoforo, uošvis priėjęs man pasako, kad stengčiausi laikyti visą laiką įtemptą trosą. Pasidarė juokinga, nes aš apskritai nelabai ką matau per aplytą langą, o ką jau kalbėti apie įtemptą trosą :D Na, bet vis tiek stengiausi išpildyti jo prašymą.

Pagaliau pasiekėm autoservisą. Parašau pareiškimą ir važiuoju namo. Važiuodama galvoju, kad vis dėlto automobiliai skirti ne moterų nervams... Nors visą laiką laikiausi santūriai, bet rankos drebėjo ir adrenalino man pakako. Tai visa laimė, kad ir tėvai ir uošviai gyvena tame pačiame mieste - be jų būčiau prapuolusi. Ačiū jiems didžiausias.

Šiuo metu automobilis vis dar servise. Gedimo priežastis - blogas generatorius.