Va taip ir gyvenam...

Penktadienį mus užpuolė visokie negalavimai :( Jau iš vakaro man baisiai surakino nugarą :( Nei stovėt, nei sėdėt, nei nusiperst negalėjau :( Tokia pati savijauta buvo ir penktadienį. O tą dieną vakare VRM rūmuose Liepai turėjo būti koncertas (ji šoka). Aimanuodama suruošiau ir nuvežiau Liepą į koncertą. Kaip tyčia sunegalavo Barbora - atsikėlė su sloga ir visa tokia nelaiminga :( Na, bet sloga - ne liga, tai galvojom jūros vandeniu praplausim ir praeis.

Vakare... Barborai užkilo tempa beveik iki 39, prasidėjo kosulys. Man nugara skauda iki smegenų gelmių - matau kaip vaikui manęs reikia, bet nieko negaliu padaryti :( Apskritai tokia savijauta - norėčiau tik gulėti ir kad manimi kas nors rūpintųsi, bet neturiu pasirinkimo - per ašaras bandau būti mama. Vaikai, matydami mano ašaras irgi pradėjo verkti, nu žodžiu, situacija nevaldoma :( Vyras (kaip vyrams ir priklauso) užsiėmęs ir mumis negali pasirūpinti :(

Vakare karštai Liepa meldėsi, kad Dievas išgydytų mamai nugarą. O aš mintyse meldžiu "Dieve, bet juk jei manęs neišgydysi, tai vaikas Tavimi nusivils..." Labai bijau, kad nesugriūtų vaiko trapus tikėjimas. Nežinau ko labiau pasigailėjo Dievas: manęs ar Liepos, bet kitą dieną man tikrai buvo geriau. Skausmą jaučiau, judėti buvo sunkoka, bet nors minimaliai pasirūpinti vaikais galėjau :) Vyras, kaip tyčia, šeštadienį buvo išvykęs, tad namuose su ligom kovojom vienos pačios.

Visą savaitgalį ir pirmadienį Barborai laikėsi aukšta temperatūra (pavykdavo tik šiek tiek numušti), sloga nereali, kosulys, akys ašarotos, veidas ištinęs. Bet keisčiausia ir graudžiausia buvo tai, kad ji visą tą laiką inkštė kaip šuniukas ir visą laiką ant veido laikė nosinę, neatitraukdavo jos nei sekundei. Nuotrauka daryta vakar vakare ir nors jai jau šiek tiek geriau, bet vis tiek ji vaikšto su nosine burnoj :( (Gal kas esate susidūręs su tokiu keistu vaiko elgesiu?)

Pirmadienį pagaliau nukrito temperatūra iki 37 ir mes kuo skubiau nuėjom į polikliniką. Gydytoja apžiūrėjusi Barborą pasakė, kad plaučiukai švarūs, gerklytė palyginus nebloga, žodžiu - nieko baisaus ir per savaitę turėtų praeiti. Ta pačia proga paprašėm, kad apžiūrėtų ir Liepą (dėl šventos ramybės), nes ir ji šiek tiek suslogavo ir pakosėjo. Tai, va kai pradėjo jai klausyti plaučiukus, tai pasirodo ten armonikos groja, vėjai ūžauja, triukšmai didžiausi :( Nusiuntė pas pulmonologę. Rezultate - dabar namuose jau trys ligoniai ir Liepa iš jų didžiausia :( Tai, va taip va ir gyvenam...

Tiesa, būtinai turiu paminėti, kad nors dienomis būdavome vienos, bet naktimis mums labai padėdavo tėtis. Jis visas ligų naktis miega su Barbora, ją ramina, sūpuoja, nešioja, nosytę valo. Esu jam labai dėkinga.

P.S. pasitvirtino seniau išsakytas teiginys, kad mamoms sirgti negalima.