Apie žindymą (Rūta)

Norėčiau pasidalinti kai kuriais savo žindymo ypatumais, teigiamais ir neigiamais pastebėjimais. Auginu dvi dukras ir abiejų žindymai yra gana skirtingi.

Vyresnėlė nuo pat gimimo buvo labai nerami, mažai miegodavo, verkdavo (greičiau klykdavo) be perstojo po keleta valandų. Jau buvau nusprendus, kad ji ko gero "nedavalgo" ir reikia ją primaitinti mišinuku. Konsultavausi su gydytoja, bet ji kategoriškai pasakė, kad duočiau tik savo krūtį ir jokių mišinukų ar arbatėlių. Tad taip ir dariau.

Nepaisant mano įsitikinimų ir žinojimo kaip svarbus vaikui yra mamos pienas, vis tiek žindyti man buvo sunku. Tai nepaprastai mane vargino. Man atrodė, kad aš žindau 24 valandas per parą, non stopu ir dieną, ir naktį :( Atrodydavo, kad Liepa net negali pilnavertiškai įsijungti į kitą veiklą, nes kas pusvalandį bėgdavo pas mane prie krūties :( Bet kai aš būdavau kažkur išėjusi, tai ji puikiausiai išbūdavo be pienelio net visą dieną.

Taigi, kai jai buvo 1m ir 10 mėn sudėjau visus pliusus ir minusus (ir vėl tie pliusai/minusai :) ir nusprendžiau atjunkyti. O tai padaryti nebuvo paprasta, nes nesinorėjo klykdyti vaiko. Susitarti niekaip nepavyko. Tada pradėjau tepti krūtį visokiais neskaniais dalykais, bet Liepai tai buvo visai skanu :) Jau buvau bepasiduodanti ir susitaikanti su mintimi, kad maitinsiu iki kol ji ištekės :) kai toptelėjo mintis, kad Liepa baisiai nemėgsta medaus. Tad nieko nelaukusi krūtį ištepiau medumi. Ir nenusivyliau :) Liepa taip baisiai raukėsi, kad vėliau vien tik pažiūrėjusi į krūtį tuoj pat susiraukdavo lyg burnoj turėtų pačią rūgščiausią citriną. Nebuvo nei ašarų, nei pykčio, tiesiog vaikas padarė išvadą, kad pienelis pasidarė neskanus.

O štai su Barbora visai kitokie išgyvenimai. Ji daug ramesnė. Nors buvo ir klykimų ir svorio nepriaugimų, bet užgrūdinta patirtimi su pirmu vaiku man net nebuvo minčių apie primaitinimą mišinėliais. Neskaitant kai kurių momentų, žindymas visiškai manęs nevargina. Net atvirkščiai - teikia emocinį pasitenkinimą.

Sąžiningumo dėliai turėčiau paminėti keletą nemalonių momentų. Vienas iš jų, tai naktinis maitinimas - jis mane tikrai vargino. Iki 6 mėn Barbora miegodavo mūsų lovoje, o tada ją perkėlėm i lovelę, kuri stovi šalia mūsų lovos. Naktį Barbora keldavosi kas valandą, o kartais ir dažniau. Tai tęsėsi beveik metus. Tada neapsikentusi persikrausčiau miegoti į Liepos kambarį. Netrukus Barbora pradėjo išmiegoti visą naktį, kartais nubunda 1-2 kartus, bet vyras ją greitai nuramina ir ji vėl miega :) Tad naktinio "zombinėjimo" problema išsisprendė.

Kitas nemalonus laikotarpis buvo, kai Barbora (jai jau buvo virš metukų) dieną pradėjo prašyti krūties kas pusvalandį ar net dažniau. Kartojosi situacija, kaip ir su Liepa, kai vaikas nebegalėjo pilnavertiškai įsijungti į kokią nors veiklą, nes nuolat "kabėjo ant papo" :( Tai vargino ir mane, ir Barborą. Nusprendžiau kažkaip retinti žindymą. Vėl mėginau krūtį tepti neskaniais dalykai, kurie Barborai, pasirodo, buvo skanūs. Ir tada padariau tai, ko NIEKAM NEREKOMENDUOJU daryti, nes tai gali pakenkti jūsų vaiko sveikatai. Aš ir pati labai pergyvenau ir stebėjau, kad jei tik pamatysiu kokių nors neigiamų pokyčių iškart nutrauksiu "tos priemonės" vartojimą.

Taigi, vaistinėje nupirkom skystį, naudojamą prieš nagų kramtymą (juo patepa nagus, kad vaikas jų nekramtytų). Tas skystis nepaprastai bjauraus skonio. Pakakdavo kartą per dieną juo šiek tiek patepti krūtį ir Barbora jau nenorėdavo net liestis prie jos. Tačiau prieš naktinį miegą ir ryte pabudus, o taip pat išimtinais nerimo atvejais duodavau nepateptą krūtį. Taip Barbora įprato, kad "papą" gauna ryte ir vakare. Tiesa, kartais būna, kad paprašo ir dieną (ypač jei aš guliu), bet pakanka mano neigiamo atsakymo ir daugiau neprašo. Nežinau kiek dar ją žindysiu. Tiek jai, tiek man tai visai patinka :) Tad gal žindysiu iki kol ji ištekės ;) (Tfu tfu tfu, tuk tuk tuk :)

Foto Jono Papučkos