mama Savanaudė (Martyna)

Mūsų mažylis 'pablūdo'...nebemiega visai...jei taip galima pasakyti. Kai pradėjau skaičiuot valandas, kiek per parą jis išmiega, nu tai nesigauna turbūt nei dešimties, kur jau ten...gal aštuonios vos išeina. Turbūt kalasi dantukai...tai džiaugiuosi, kad bent dienom jis pakankamai savarankiškai žaidžia. Vos ne ant jo išverčiu žaislų dėžę ir ramu valandą. O aš kaip zombis (Rūtos palyginimas...cha)...per tą laiką bent pailsiu. Nes pati dar mažiau miegu nei mažas...gal kokios keturios valandos gaunasi...viso...siaubas! Tai va, apie ką aš čia...ai, na va kadangi esu tiek išvargusi, kad jau net kai yra galimybė neužmiegu, tai kankina visokiausios mintys. Vieną naktį taip gulėdama ir klausydama ramaus miegančio išsiklykusio vaiko alsavimo, pradėjau galvoti apie SAVE. Juokinga, nes juk senai to nedariau. Nebuvo kada, o gal tiesiog neturiu teisės. Pagalvojau, kažin kaip aš atrodau iš šono na kad ir savo vyrui...o ką jau ten kalbėt apie tai, kaip aš atrodau aplinkiniams...tas pats per nėštumą nešiotas megztukas (pirktas gal prieš 8 mėnesius) ir tas pats vaiko atpiltas nupiltas:), seni džinsai, kuriuos atradau ir į kuriuos įlindau. Ir taip diena iš dienos. Kosmetikos nebenaudoju, nes nėra prasmės, juk taip ir gaudau momentą nukritusi kur į kampą nusnūsti, kol vaikas miega dieną, tai kam dar dažytis. Na kvepaliukais pasipurškiu 'biški', kad praėjus gatvėj pro mane praeiviui nuo manęs neneštų užsisėdėjusia MAMA:))). Štai ir viskas. Visad galvodavau, nu kad jau aš tokia užmamėjusi netapsiu...bet nepastebėjau kaip tapau. Tai va, gulėdama taip vieną naktį, sugalvojau, kad reikia apie save pagalvoti, nes niekas kitas apie mane nepagalvos. Taip ir jaučiu kaip man iš paskos velkasi nepasitenkinimo savimi šleifas. Nusprendžiau... nors kad Jūs žinotumėt kaip graužia sąžinė...anksčiau to niekad nejausdavau. Nusprendžiau skirti SAU kažką...na bet šakės...su kiekviena mintim taip ir spengia ausyse 'savanaudė'. Šiom dienom turiu gauti kaip aš vadinu 'mamos algą'. Tai atskaičiavau kiek kam kur ko reikia, ir jau likutį skirti sau. Nustebau kaip pradėjo mintys skristi į svajonių pievas...na žinote, pirksiu tą ir aną...pasijaučiau kaip maža mergaitė, gavusi pinigą ir įsivaizduodama, kad dabar tai jau viską viską gali. Na va...niekad nemaniau, kad tiek daug man visko reikia...ne šiaip '''na gal būtų ne pro šalį'', bet išties reikia. Batai, nes jau kojos šąla, džinsai, šiltesnis megztukas bent vienas, kvepaliukai...nes esami jau baigės. O svarbiausia, NORIU NORIU...į baseiną. Taip, nes jaučiu kaip kaulai senėja ir riečia į ragą nuo sukimosi namie su vaiku ant rankų.
Prisisvajojau belenkiek...naktį...kai ramu ir kažkaip protas truputį neblaivus. O ryte atsikėlusi ir vėl sau priekaištauju. Pasigyriau vyrui, kad šiandien turbūt gausiu algą...aišku jis net nežinojo apie mano 'shopingo plano' svajones...tai kadangi nesulaukiau jokio jo paraginimo ar padrąsinimo 'teisingai, tau reikia...apsipirk', tai pasijaučiau dar didesnė savanaudė.
Na bet kaip sakant, bandysiu laimę...ir tada papasakosiu jum kaip man sekėsi;)))