Dieve, prašau...

Mūsų Liepa vakarais būna labai religinga ir būtinai prieš miegą pasimeldžia :) O jei pamiršta pasimelsti, tai būna vidury nakties ar paryčiui mane pažadina, kad pasimelstume :-/ Viskas prasidėjo nuo gimtadienio kukurūzų labirinte, kur ji išsigando pabaisos. Nuo tos dienos prieš miegą Dievo prašo, kad Jis duotų gerą sapną ir ji negalvotų apie tą pabaisą.


Jau keletą mėnesių Liepos malda yra tokia pati: "Dieve, prašau, duok man gerą sapną, kad gerai galvočiau ir gerai sapnuočiau. Ačiū. Amen." Tačiau vakar jos malda prasidėjo kaip įprastai, o toliau skambėjo maždaug taip: "...prašau, kad aš pasveikčiau ir nesirgčiau, kad Barbora daugiau nesikandžiotų, kad mama nepyktų, kad tėtis mane išgelbėtų... Nu Tu juk matei kaip vakar jis mane išgelbėjo, kai baltai užpaišė mano negražias žvaigždutes, tai va, kad tėtis visą laiką mane išgelbėtų... Ačiū. Amen."


Kai ji maldoje pasakė "kad mama nepyktų, kad tėtis mane išgelbėtų...", tai galvojau o, varge, negi aš būnu tokia pikta, kad net tėtis ją turi nuo manęs gelbėti??? Bet po to, kai ji paminėjo tas žvaigždutes, kurias tėtis su korektoriumi užpaišė, tai šiek tiek nusiraminau. Tai po to, kai buvo mano eilė melstis, tai ir aš meldžiausi "...Dieve, padėk man nebūti piktai..." Tikiuosi padės :)


Apskritai vaikai yra tikras mūsų veidrodis. Juose pamatau savo intonacijas, gestus, elgesį, už kuriuos norisi sudrausminti vaiką, bet po to galvoju "pala, tai juk mano kopija". Tada suprantu, kad reikia keistis man pačiai, nes mano (mūsų) pavyzdys oi kaip auklėja vaikus... Ir norisi, kad gerai auklėtų :)


Foto iš faithfoodflowers.wordpress.com