Katinėlis ir apyrankė iš filco likučių

Tai vakar vakaro rezultatai. Liepa (6m) labai norėjo KĄ NORS VEIKTI (nuo šitos frazės man prasideda migrena, bet čia įrašas ne apie tai). Taigi, ištraukiau dirbtinio veltinio (filco) likučių, kuriuos kadaise pirkau (VCUP'o rankdarbių parduotuvėje) specialiai darbeliams su vaikais. Turiu namie ir tikros veltos vilnos likučių, bet pastebėjau, kad ją vaikams labai sunku karpyti. Liepa išsirinko tinkams spalvas ir sukarpė mažais gabaliukais. Tada viską suvėrė ant plonos gumytės ir gavosi apyrankė. Barbora (2,10m) paprašė adatos siūti, tai įvėriau jai į mažiausiai aštrią adatą siūlą, daviau filco ir ji kuo rimčiausiai siuvo katytę, rutuliuką, o po to jau ir pati pamiršo ką siuvo :) Na, o aš prisikarpiau apskritimų, katytės priekį ir užpakalį, šiek tiek pagražinau snukutį, suvėriau viską ant gumytės ir prašom katinėlis :) Tiesa, kadangi jis suvertas ant gumytės, tai jį galima tampyti (proto ribose) kaip "garmoškę" :)

Liepa labai didžiavosi savo apyranke, net užsidegė padaryti tokius karolius, tai šiandien nuo ryto juos ir daro ;) Mano ekspromtinė katytė irgi labai patiko mergaitėms, ją milavo, bučiavo, supo :) Žodžiu, pavyko KĄ NORS gerai nuveikti ;)

Šeimyniniai žagarėliai

Tiems, kas ieškodami žagarėlių recepto per google pateko į šį įrašą iškart noriu pasakyti, kad čia jo nerasite.

Žinote, kulinarijos sritis yra juoda dėmė mano biografijoje :) Ištekėjau mokėdama tik bulves iškepti. Bet aplinkybės verčia keistis ir tobulėti. Todėl tikiu, kad dar po kokių 5 metų galėsiu pasigirti kokiu nors originaliu savo patiekalu. O šiam kartui pasidalinsiu tik keliais įspūdžiais iš žagarėlių kepimo.

Prieškalėdiniu laikotarpiu mane apsėdo kepimo manija. Kadangi moku tik obuolių, morkų pyragus, bandeles-roželes bei kibinus, tai šiuos skanėstus paeiliui ir kepu. Bet kažkuriuo momentu pajaučiau, kad norisi naujo iššūkio, todėl iškepiau naują varškės pyragą, o prieš kelias dienas iš interneto išsitraukiau žagarėlių receptą. Išsiminkiau tešlą, čia save pertrauksiu pasakydama, kad kažkodėl man visada reikia daugiau miltų negu būna parašyta receptuose :) Pradėjau formuoti žagarėlius, užkaičiau aliejų ir jau pradėjau įsivaizduoti kaip skaniai pakvips namai ir kaip tuoj visi smaguriausime žagarėliais :)

Įkaito aliejus, todėl sudėjau pirmuosius žagarėlius. Jie greitai iškepė, tada sudėjau kitus ir daugiau nebeliko paruoštų žagarėlių. Kaip nepatyrusi kulinarė puoliau į paniką, kad nespėju vienu metu ir kepti, ir daryti žagarėlių, todėl ėmiau rėkti kviesdama vyrą. Subėgo visa šeimyna. Taigi rezultate aš su Barbora formavome žagarėlius, o vyras su Liepa kepė. Atrodė labai skaniai ir nors beveik viską suvalgėme per vieną vakarą, bet iš tiesų jie gavosi neskanūs. Dar turiu vieną receptuką su varškės žagarėliais, tai mėginsiu juos kepti, tikiuosi pavyks. Beje, šis procesas neša tokią smarvę! Dvi dienas namai smirdėjo nepaaiškinamu kvapu :) Bet kokiu atveju, buvo visai smagu darbuotis kartu su visa šeima :)

Taip ir gyvenu

Žiūriu, kad mano tinklaraštis gyvas vien darbeliais. Netyčia taip gavosi, nes iš esmės tai retokai mes tuos darbelius darom. Pralėkė šventės, o aš neįdėjau jokio įrašo apie metų suvestinę ar kitų metų planus ir pan. Tiesą sakant, šiemet labai norėjosi Kalėdų proga parašyti savo apmąstymus šia tema, bet tas išdykėlis laikas kažkur dingo ir atėmė iš manęs galimybę šventiškai "pabloginti".

Man patinka prieškalėdinis laikotarpis, nes tuomet ore tvyro laukimas ir žmonės būna geresni. Labai patinka Kūčios mano tėvų namuose, kai visi susėda prie stalo, tėtis maldoje Dievui padėkoja už praėjusius metus ir paprašo pagalbos nugyventi dar vienus metus. Po to visi dalinamės "plotkelėmis" linkėdami vienas kitam gerų dalykų. Atmosfera būna tokia šilta, intymi, saugi... O vat per Kalėdas dažniausiai man būna liūdna, kažkokia depresija užpuola, bet antrą Kalėdų dieną vėl viskas gerai :)

Šiemet man įstrigo, kad Liepa (6m) buvo labai susikoncentravusi į Kalėdų senį ir dovanas. Bet ir darželyje, kaip supratau, nė žodžio nebuvo užsiminta apie Kalėdų tikrąją prasmę. Man labai patiko pas draugų pirmokę mokykloje Kalėdinė šventė - ne vaikai gavo dovanas, bet patys vaikai ruošė dovanas ir jas vežė dovanoti ar tai į senelių namus ar tai neįgaliesiems (jau nepamenu). Kai ieškojau kokio nors teatriuko ar Kalėdų senio į Mamų klubą, tai susidūriau su nuostata, kad "linksmintojai" nelinkę per šventes minėti tikros Kalėdų prasmės. Na, netikinčiajam tai tik dar viena proga pasilinksminti, bet šiaip iš esmės, tai juk Kristaus gimtadienis... Na, kaip Jam jaustis, kai visi švenčia Jo gimtadienį, bet pamiršta patį jubiliatą...

Na, o kalbant apie Naujuosius, tai pirmi metai po ilgo laiko, kai mes su visa šeima šventėm. Nes vis vaikai buvo maži ir mes juos palikdavom arba seneliams arba tiesiog namie ramiai prabūdavom. O šį kartą kelios apsivaikavusios šeimos susibėgom ir smagiai su pokalbiais, žaidimais, fejerverkais ir vaišėm sutikom Naujuosius. Tiesiog smagu buvo taip smagiai pasibūti su draugais :)

Jei pažvelgčiau į Naujuosius iš asmeninės perspektyvos, tai aš jų žiauriai nelaukiu. Net šaltas prakaitas išmuša pagalvojus, kad reikės Barborą (2,10 m) vesti į darželį, o man grįžti į darbą :( Visų pirma, gaila Barborą visai dienai atiduoti į "vaikų kombinatą". Ji man atrodo tokia maža, trapi, pažeidžiama. Matau kaip jai gera tarp savų ir graudu kai pagalvoju, kad ji visą dieną bus tarp svetimų, niekas jos nepaglostys, nepriglaus, neišklausys, nepaguos... Kita vertus nenoriu į darbą, nes dabar susikūriau man įdomų gyvenimo būdą, darau tai, kas man patinka. Be to, ir namiškiams patinka, kai juos pasitinka nuolat namuose besisukinėjanti gyva dušelė :) Na, žinoma turiu paminėti ir kitą dalyką - jaučiuosi visiškai atšokusi nuo darbo reikalų, atrodo, kad mano smegenys išdžiuvo ir aš nieko nesugebu. Bet, kaip ten be būtų, realybė yra realybė ir nieko nepadarysi - reiks išsitraukti socialinių paslaugų įstatymą (nes dirbu soc darbo srityje), "įkalti" valerijonų, vesti Barborą į daržą ir eiti į darbą... Šiuo metu tai didžiausi mano iššūkiai.


Paveikslėlis Danny Hahlbohm

Ožkytės kaukė

Šiemet Liepa buvo ožkytė. Pirmiausia iš seno balto džemperiuko likučių pasiuvau ragiukus ir ausytes. Toliau po ilgų ieškojimų, radau Barboros kepurėlę, kuri tiko ir Liepai, tad prie jos prisiuvau ragiukus ir ausytes. Su kitais rūbais buvo sunkiausia, nes Liepa vienareikšmiškai teigė, kad ožiukai būna tik balti ir rengtis reikia tik baltai. O mes kaip tyčia neturime nei baltos maikutės, nei sijonėlio, nei kelnyčių :( Aplaksčiau tuziną skudurynų, bet radau tik vieną šiokią tokią baltą maikutę ir kažkokį karnavalinį baltą su kailiuku apsiaustą. Iš to apsiausto vargais negalais (nes neturiu siuvimo patirties) pasiuvau sijoną ir likusį kailiuką prisiuvau prie maikutės. Tada beliko apsimauti baltas pėdkelnes, juodus batukus ir baigta! Svarbiausia, kad Liepai viskas tiko ir patiko :)

Vaikystės girlianda

Prieššventiniame maratone visai netikėtai iškilo vaikystės prisiminimas - man labai patikdavo iš popieriaus daryti girliandas, o jomis puoštas kambarys (man) būdavo labai gražus. Taigi, paėmėm spalvotą popierių, žirkles, klijus ir su mergaitėm pradėjom kūrybą. Barbora, kaip visada, rimtu veidu kūrė tai, ką jai reikia :) O Liepa mielai ėmėsi girliandos :) Džiaugiausi, kad jai lengvai sekėsi klijuoti detalę po detalės ir netrukus ji jau turėjo ilgą girliandą. Beliko nuspręsti kur kabinti. Kai papuošėm kambarį jis pasidarė jaukesnis, šventiškesnis ... ir nostalgiškai mielas ;) Patarimas: jei vaikai nedideli, tai jiems lengviau girliandą daryti iš didelių žiedų, taip ji padaroma žymiai greičiau.

Krepšelis iš siūlų ir klijų - nepasisekęs darbelis

Ar jums būna, kad nepasiseka koks nors darbelis su vaikais ar rankdarbis, ar kepinys... Kiek skaitau įvairius tinklaraščius, kažkaip nepasitaikė tokių įrašų. O štai mano kompiuterio archyvuose jau susikaupė gera krūvelė nevykusių darbelių. Atrodo, pasiruoši tam iš anksto, kruopščiai darai, visą eigą fotografuoji, o rezultate gaunasi š... :( Pagalvojau, nevaidinsiu, kad man viskas gerai sekasi ir aprašysiu vieną iš tokių nevykusių darbų.

Kadaise internete nusižiūrėjau idėją, kad galima iš siūlų, lipalo ir baliono pasidaryti ale krpešelius/vazeles. Taigi, su mergaitėm prisipūtėm du balionus, prisikarpėm siūlų, pasidėjom klijų ir pirmyn. Pirmiausia įstatėm balionus į dėžutes, kad jie stabiliai stovėtų. Tada siūlus sumerkėm į klijus ir pradėjom dėlioti ant balionų. Bedėliojant man pasirodė, kad reikia gal pirmiau sudėti siūlus ant baliono, o tada juos aptapšnoti klijais - tai taip ir darėme. Bet taip darant vis gi pagalvojau, kad geriau siūlus mirkyti. Tik gal mirkyti ne gryname lipale, o skiestame su vandeniu. Tad atskiedžiau lipalą su vandeniu ir toliau lipdėm. Kai sulipdėm iki norimos formos vazelės, balionus padėjau auštai ant sekcijos, kad džiūtų pora dienų. Kai išdžiuvo balionus susprogdinome ir gavome vazeles. Bet jos gavosi toooookios nesimpatiškos.... kad dar tą pačią dieną mergaitės jas išmetė :) Tai va toks tas mūsų nevykęs darbelis :) Guodžiu save bent tuo, kad laiką praleidau kartu su vaikais, o ne prie kompiuterio :)

Šeštasis Liepos gimtadienis

Atšventėm šeštą Liepos gimtadienį. Nors jam morališkai ir idėjiškai ruošiausi beveik mėnesį, bet vis tiek viskas liko paskutinei dienai. Ir dar, turiu prisipažinti, kad visada per gimtadienius jaučiuosi baisi nevykėlė (atrodo nemoku nei gerai stalą suruošti, nei įdomią programą sugalvoti, nei svečius užimti...).

Šį kartą taip jau gavosi, kad Liepa savo gimtadienį šventė tris dienas :) O artėjant gimtadieniui vis kartojo "tik nieko neruošk valgyti! Nei mėsytės, nei bulvytės, nei sumuštinuko - nieko. Tik tortas ir kokteilis." Taigi, pirmą dieną šventėm su artimaisiais (seneliai, teta, dėdė...). Vakaro meniu: mano kepti kibinai su sultiniu, mergaičių kepti sausainukai, vaisiai, riešutai ir tortas. Nors Liepa labai laukė svečių, bet turiu pripažinti, kad gimtadienis su suaugusiais vaikui nėra labai linksmas. Liepa netrukus sėdėjo patempus lūpą, nes anot jos "mano gimtadienis, bet niekas su manimi nebendrauja, o tik vienas su kitu". Tad močiutės ėmėsi taisyti padėtį ir netrukus visi žaidėm Jurgelį meistrelį :))

Antrą dieną Liepa pasikvietė drauges. Šiam vakarui paruošiau įvairių užduotėlių, žaidimų ir vieną lengvą rankdarbėlį. Beveik viskas pavyko gerai, išskyrus gal tik tai, kad gimtadienis vyko per trumpai (2,5 val.). Kol draugės susirinko, kol pažaidėm, kol tortą suvalgėm laikas akimirksniu prabėgo ir jau atėjo tėveliai pasiimti vaikučių. Na, o trečią dieną Liepa su tėčiu ėjo žiūrėti "Pasivaikščiojimas su drakonais". Tai toks va tas Liepos gimtadienis. O kam įdomu parašysiu kibinų receptuką (už jį ačiū Natalijai) ir kelis žaidimukus.

Kibinų receptas:

TEŠLA:

1 litras kefyro, 300 mg margarino kepimui. Sumaišom su miltais, kad neliptų prie rankų ir įdedam į šaldytuvą (ne į šaldiklį) 5 val, galima net nakčiai. Gaunasi nerealiai daug, bet galima daryti perpus.

ĮDARAS.

O įdarui paimam apie 800 g. faršo, kurį mėgsta šeimyna, 2 dideli svogūnai, prieskoniai, malti pipirai, druska. Kad mėsa butų sultingesnė į faršą įdėkite 3 šaukštus grietinės. Na, o tada kočiojam :) Ant iškočioto blyno su maždaug 7 cm skersmens lėkštute išspaudžiam skrituliukus, iš kurių formuojam kibinus. Aptepu kiaušinio baltymu ir į orkaitę. Kepam apie 45 min, kol apskrunda. Skanaus :)

Žaidimukai.

"Kas dėžėje?". Dėžės šonuose iškirpkite dvi skyles, pro kurias tilptų rankos. Į vidų įdėkite įvairių daiktų. Geriausia dėti per skyles, kad netyčia neįdėtumėte didesnių gabaritų nei skylė daiktų. Žaidimo esmė - įkišus rankas reikia apčiuopos būdu atspėti kokį daiktą paėmei į rankas.

"Siuntinukas". Šį žaidimuką pasiskolinom iš Tvynių, tik mes jį kiekvieną kartą vis kaip nors pakeičiam. Šį kartą į plastmasinius kiaušinukus (nuo Kinder kiaušinių) pridėjom įvairių užduotėlių (pašok šokį, užmink mįslę, papasakok juokingą istoriją, suvaidink ką nors, o kiti tegul atspėja ir t.t.). Kiaušinukus sudėjom į dovanų maišelį, kuris grojant muzikai buvo siunčiamas per rankas. Kai nustoja groti muzika siuntinukas turi sustoti, pas ką tuo metu jis sustoja, tas turi išsitraukti kiaušinuką ir atlikti jame esančią užduotį.

"Šokis su šluota". Ratuku sustatom kėdutes. Kėdžių turi būti viena mažiau nei žaidėjų. Kai groja muzika visi šokdami juda aplink kėdutes ratuku. Nustojus groti greitai sėda. Kas lieka be kėdės gauna šluotą ir dabar kai užgroja muzika, tas vaikas kartu su visais juda ratuku tik jau šokdamas su šluota. Vėl nustoja groti muzika ir kas lieka be kėdės ima šluotą ir šoka su ja. Ir t.t.

Rankdarbis "Apyrankė su gėlyte". Iš anksto paruošiau iš veltos vilnos didelių ir mažų apskritimų, žirkles, adatą su įvertu siūlu, sagutes, iš tamprios raukinukų juostelės susiūtus pagrindus apyrankei. Reikia didelį ir mažą apksritimuką iš trijų ar keturių pusių įkirpti beveik iki vidurio. Gautų lapelių kampučius užapvalinam žirklutėmis. Uždedam mažą apskritimą ant didelio ir taip juos prisiūnam prie apyrankės. Išsirenkam patinkačią sagutę ir ją prisiūnam prie gėlytės. Apyrankė baigta. Pastebėjimas - su medžiagėlėm dirbti lengviau, nes vilna gan sunkiai kerpasi, tai jei turite, galite vietoj vilnos rinktis medžiagėles.