Liepa su didžiausiu nekantrumu laukė išvykos į žirgyną ir jos lūkesčiai buvo patenkinti su kaupu. Nes jai atskirai išnuomojom ponį vardu Zosė, su kuria ji draugavo visą mūsų ten buvimo laiką. Be to ją visą laiką globojo Kasparas. Tiesiog taip sutapo, kad tuo metu žirgyne lankėsi šis nuostabus nepažįstamas berniukas, kuris niekieno neprašomas užsodino Liepą ant Zosės ir globojo ją iki pat paskutinės minutės. Visą laiką su Liepa bendravo, mokino ją valdyti arkliuką, pavedžiojo po visokias gražias vietas - tikrai žemai lenkiuosi prieš Kasparą ir jo tėvelius.
Na, o mes, suaugusieji, paeiliui jodinėjom padedami prižiūrėtojos. Tikrai smagu, linksma, egzotiška. Be to nuotaiką skaidrino nuolat iš paskos sekiojanti poni Eva, kuri glaustėsi, uostinėjosi, lindo į tašę ir visiškai nesibaidė. Be Evos dar buvo du ispūdingi šunys, iš kurių vienas irgi be jokios baimės nuolat sukinėjosi aplink.
Tiesa, Liepa nuo jodinėjimo buvo tokioj euforijoj, kad radusi rankinuke meduolių puolė jais be jokio savisaugos instinkto maitinti šunis ir ponį Evą. O poni Eva nesikuklindama vaišinosi Liepai iš rankų ir netyčia, bet skaudžiai grybštelėjo jai į ranką (yra foto). Na, bet tai visiškai neaptemdė gerų įspūdžių ir nuotaikos.
oj, kaip smagu :) Man teko porą kartų sėdėti ant žirgo, bet taip pat teko porą kartų ir nukristi, tai daugiau ir nebebandžiau :D
AtsakytiPanaikintioi kaip faina jum...
AtsakytiPanaikintiNu vat ir man ta baimė nukristi yra, dėl to sunku atsipalaiduoti. Jei nors biški žirgas neklauso, tai jokiu būdu ant jo nelipu :)O šiaip tikrai smagu. Na, o jei dar išmokčiau pati jodinėti, tai išvis būtų super.
AtsakytiPanaikintisuper, cia gal gimtadienio proga? :) super, as tokia svajone turiu kada nors normaliai ismokti jodineti. gal kada...
AtsakytiPanaikinti