Šią vasarą turėjau naują seną patirtį - aš su vyru buvome vadovais vaikų stovykloje. Seną, nes anksčiau (iki santuokos) mes aktyviai dalyvaudavome stovyklų organizavime, o naują, nes to nedarėme jau 15 metų.
Apie viską nuo pradžių. Atėjus vasarai vaikus užgriuvo didžiausia palaima - atostogos. Liepa su Barbora tuo mėgavosi ir laukė, kada gi ir mes atostogausim. Po mėnesio ši palaima užgriuvo ir vyrą. Tada jau visi trys laukė, kada prie jų prisijungsiu ir aš. Bet mano atostogos dėl nenumatytų aplinkybių darbe koregavosi tris kartus. Pagaliau atėjo ir mano eilė.
Deja, atostogos sutapo su vaikų stovykla. Visą vasarą lauki kol galėsi su šeima atostogauti, o kai ateina atostogos, tai pasirodo vaikai išvyksta. Atsisakyti stovyklos buvo gaila. Kaip tyčia visai netyčia sužinojau, kad stovyklos organizatoriai ieško papildomų vadovų, nes šiemet užsiregistravo kaip niekad daug vaikų. Pakalbėjau su vyru (labai argumentuotai :) ir gavusi jo beveik teigiamą atsakymą organizatoriams pasiūliau mūsų kandidatūras. Jie su džiaugsmu kandidatūras priėmė. Štai taip mūsų atostogos su vaikais perskėlė į stovyklą gražiame pušyne prie Ventos upės.
Mano ir vyro vaidmuo buvo - būti mama ir tėčiu savo būrio vaikams: rūpintis jų emociniu ir fiziniu saugumu. Ganėme 14 vaikų (8 berniukai, 6 mergaitės) 7-9 metų amžiaus. Mes dar turėjome du pagalbininkus - jaunesniuosius "vadovėlius": Mortą ir Paulių.
Visą stovyklos programą organizavo atskira komanda, mes tame mažai dalyvavome. Stovyklos programos pagrindą sudarė C.S. Lewis ciklo "Narnijos kronikos" knyga "Liūtas, ragana ir drabužių spinta". Kiekviena diena buvo pilna nuotykių, nejučiom visi buvo įtraukti į Narnijos gyvenimą. Atrodė, kad mes gyvenam kažkokį paralelinį gyvenimą, kitoje demensijoje :) Esam apstulbę, kad visos, net smulkiausios, veiklos turėjo savo tikslą ir galiausiai būdavo apjungtos pagrindinės temos.
Mums su vyru teko bebrų vaidmuo :)
Čia Faunas:
Vaikai per rūbų spintą patenka į Narniją:
Nors oras visai nelepino ir lietus bandė gadinti reikalus, bet greitai viską perorientuodavo į uždaras erdves ar sukeisdavo veiklas ir vėl viskas sklandžiai tekėdavo sava vaga.
Gaminomės turkiškus skanėstus, kuriais ragana sugundė Edmundą:
Buvo net naktinis žygis - pasiruošimas didžiajam Narnijos mūšiui:
Jei dalinčiausi apie stovyklą iš visiškai asmeninės perspektyvos, tai turiu prisipažinti, kad prieš važiuojant žiauriai jaudinausi - visą savaitę sapnavau košmarus, blogai miegojau. Neramino nežinia, nepasitikėjimas savimi. Atvažiavusi į stovyklą pirmas tris naktis beveik visai nemiegojau. Jaučiausi, tarsi išsitraukiau iš spintos seną išaugtą rūbą ir bandau jį apsivilkti. Pajaučiau kaip per tuos 15 metų pasikeičiau, pasenau, sustabarėjau, sulėtėjau ir surimtėjau :) Bet, ačiū Dievui, Jis suteikė jėgų ir išminties ganyti mums patikėtus vaikus. Po stovyklos jaučiuosi gerokai viduje prasiplėtusi ir praturtėjusi. Ar kitais metais vėl būsim vadovais? Nežinau. Jei būsim, tai žinau ką daryčiau kitaip ir kaip ruoščiausi. Jei nebūsim, tai puikiai įsivaizduosiu ką vaikai veikia stovykloje ir palaikysiu vadovus bei organizatorius.
Labiausiai šiuo netikėtu projektu buvo patenkinta Barbora. Tėvai ir sesė šalia, aplink daug vaikų, daug veiklos, gamta, upė, nuotykiai... kas dar gali būti geriau :)
