Meno terapija

Kažkada esu minėjusi, kad lankau meno terapijos užsiėmimus. Kadangi užsiėmimai eina į pabaigą, tai galiu jau šiek tiek pasidalinti įspūdžiais.

Visų pirma, kaip aš ten patekau? Kartą, kai viduje viskas buvo susikaupę iki "negalėjimo" rimtai pagalvojau, kad reikia ieškoti būdų kaip išsikrauti (vis gi esu intravertė). Netyčia pamačiau skelbimuką apie renkamą grupę į meno terapijos užsiėmimus. Aprašyme buvo parašyta, kad užsiėmimuose bus naudojama muzika, vaidyba, fotografija, lipdymas, piešimas, šokis ir t.t. Pagalvojau, kad toks "išsiliejimo" būdas man labai tiks. Parašiau apie savo norą dalyvauti užsiėmimo vadovui, bet gavau neigiamą atsakymą, nes pasirodo jis yra pažįstamas su mano vyru ir dėl to negali manęs priimti. Tačiau nurodė telefoną kitos specialistės (Aldonos Dapkutės), kuri irgi veda meno terapijos užsiėmimus. Ir šį kartą mano bandymas buvo sėkmingas :)

Mane priėmė į grupę, kuri jau terapinosi pora mėnesių, tad joje aš buvau naujokė. Taigi, nedrąsiai atėjau į pirmą savo užsiėmimą. Atmosfera patiko, žmonės irgi, bet jau pirmosiomis minutėmis supratau, kad tai pirmas ir paskutinis mano apsilankymas, nes čia pasirodo tik piešiama. Aš galėjau vaidinti, dainuoti, šokti, fotografuoti ir bileką daryti, bet tik nepiešti!!! Visiškai nemoku piešti, net apytiksliai nieko nenupieščiau, tad pagalvojau iš mandagumo pirmą užsiėmimą pabūsiu iki galo ir tada daugiau negrįšiu. Bet tolesnė užsiėmimo eiga ir vadovės pasakymas, kad meno terapijoje nemokėjimas piešti yra privalumas mane "pakabino" :)

Kai gavome užduotį visi iškart puolė rinktis priemones, lapus ir kibo į darbą. O aš be guašo, kreidelių ir flomasterių daugiau nieko nebuvau mačiusi ir net neįsivaizdavau, kokių ten būna dažų. Aišku pirmas mano darbelis buvo iš kreidelių ir guašo :) Dabar nenoriu leistis į smulkmenas, nes vėliau planuoju kai kuriuos momentus aprašyti smulkiau. Paminėsiu tik, kad per 8 lankymo mėnesius ten praėjau labai įdomią vidinę ir kūrybinę kelionę.

Šia proga kviečiu smalsuolius į meno terapijos grupės darbų parodą, kuri vyksta savivaldybės antro aukšto foje. Joje yra ir septyni mano darbai ;) Paroda nemokama ir veiks iki birželio 12 dienos. Parodą galite apžiūrėti savivaldybės darbo valandomis (nuo 8 iki 18 val, savaitgaliais nedirba). Jei ką, tai savivaldybė yra Konstitucijos prospekte šalia Europos prekybos centro.

Laimės jausmas

Ar jūs jaučiatės laimingos? Teoriškai aš laiminga - geras vyras, nuostabūs vaikai, mylintys tėvai, turim ką valgyti ir apsirengti... Bet realiai laimės pojūtį jaučiu retai. Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau jaučiuosi laiminga. Pvz., važiuoju automobiliu ir staiga pripildo toks laimės pojūtis... :)))

Tik nesuprantu vieno dalyko: šiandien nuo vakar niekas nepasikeitė (tas pats vyras, vaikai ir pan.), bet vakar aš nesijaučiau laiminga, o šiandien jaučiuosi. Kodėl taip yra? Vyras, kaip biologas man pradėjo aiškinti apie cheminius procesus mūsų organizme ir dar pridūrė, kad tokius laimės protrūkius jaučia apsvaigę narokomanai :) (nesitikėjau, kad taip greit mane išryškins :D )

Kaip būtų šaunu visą laiką jaustis laimingai, tada nesinori nei ant vyro murmėti, nei ant vaikų pykti ar ant valdžios burnoti :) Bet sako ilgalaikė laimė veda į dvasinę mirtį, o sunkumai skatina augimą. Kita vertus juk jei nesijaučiu laiminga, dar nereiškia, kad neesu laiminga ;)

Foto Marc Hauser iš timeout.com

Kaip aš bėgau nuo moteriškumo

"Papludimyje bėgančios moterys" Pablo Picasso, Foto iš web-arts.com.au

Štai neigiamos mano savybės, kurių pastaruosius 10 metų stengiausi atsikratyti: jautrumas, gilinimasis į detales, intuicija, susitelkimas ties santykiais, įsijautimas į kitą, intymumas, emocionalumas. Bendrai paėmus jose nėra nieko blogo, bet jei žiūrėčiau konkrečiai į savo gyvenimą, tai man atrodo jos viską gadino. Pirmiausia kas man užkliuvo, tai susitelkimas ties santykiais - man yra svarbu turėti gerus artimus santykius su man artimais žmonėmis (vyru, vaikais, tėvais, draugais, bendradarbiais). Todėl pajautus, kad juose kažkas ne taip aš iškart pradėdavau "krapštinėti" ir aiškintis. Aišku, labiausiai dėl to nudegu šeimoje, nes vyras baisiai nemėgsta aiškintis. Tad ilgainiui susidarė nuomonė, kad savo tokiu aiškinimusi tik apkartinu kitiems gyvenimą. Tas pats yra ir su kitomis savybėmis. O pavyzdžiui jautrumas, intymumas, įsijautimas į kitą tiesiog grynas nervų eikvojimas, vedantis prie neišsipildžiūsių lūkesčių ir nusivilimo. Štai taip visai nesąmoningai aš masčiau. Norėjau būti šalta, nekreipianti dėmesio į detales ir santykius, vadovautis logika, turėti aiškų tikslą ir jo siekti - būti geležine moterimi.

Todėl pernai moterų konferencijoje klausydama pranešėjų apie moters tapatybę, jos svarbą, apie aukščiau išvardintų savybių neįkainuojamumą verkiau - tai, ką laikiau gėdinga pasirodo yra vertinga. Visa tai yra dovanos, kurių neturi vyrai, kuriomis mes juos praturtinam, jomis kuriami jaukūs namai, tvirti santykiai, laimingi vaikai. Po truputį tai pradedu suprasti ir todėl didžiausias mano šių metų troškimas - pakeisti požiūrį į save. Tiesiog jaučiu, kad daugelio problemų priežastis yra ne aplinkoje ar kituose, bet manyje. Sunku išsilukštenti, bet labai pasistengsiu. Pasistengsiu didžiuotis savo jautrumu ir emocijomis, susitelkimu ties santykiais ir detalėmis, pomėgiu "shopintis" ir vilnos vėlimu, savo žemu ūgiu ir išraiškingais klubais :) O taip vat!

Dievo laiškas Tau

Sveika, čia Dievas. Kol tu miegojai, parašiau tau laišką.
Štai dovanoju tau naują rytą. Ir noriu pasakyti, kad šiandien Aš už tave tvarkysiu visas tavo problemas. Tavo pagalbos Man neprireiks.
Taigi, geros dienos.

P.S. Ir atmink....

Jei gyvenimas pateiks tau tokią situaciją, su kuria negalėsi susitvarkyti, net nemėgink jos išspręsti pati viena. Atsargiai įdėk tai į TKTAD (tai, ką turi atlikti Dievas) dėžutę. Aš imsiuos to savo laiku. Visos situacijos bus išspręstos, tačiau Mano laiku, ne jūsų.

Jei jau tas sunkumas atidėtas į dėžutę, nebesilaikyk jo įsikabinusi, vis dar jaudindamasi ir nerimaudama dėl to. Verčiau susitelk ties nuostabiais dalykais, kurie vyksta tavo gyvenime šiuo metu.

Galbūt tu pamatysi, jog eilinį kartą įstrigai automobilių spūstyje. Nepulk į neviltį. Šiame pasaulyje yra tokių žmonių, kuriems vairavimas yra negirdėta ir nepasiekiama privilegija.

Galbūt tau bus nesėkminga diena darbe; pamąstyk apie žmogų, kuris jau ilgą laiką negali rasti jokio darbo.

Galbūt tu sielvartausi dėl nekaip susiklosčiusių santykių; pagalvok apie tokį asmenį, kuris niekad nėra patyręs ir nežino, ką reiškia mylėti ir būti mylimam.

Gal apims liūdesys dėl per greit prabėgusio savaitgalio; pagalvok apie motiną sunkiam skurde, kuri dirba dvylika valandų per dieną, septynias dienas per savaitę, kad išmaitintų savo vaikus.

Gali būti, kad tavo automobilis suges nelaiku ir ne vietoje, priversdamas tave tolokai paėjėti ieškant pagalbos. Pamąstyk apie paralyžiumi sergantįjį, kuris taip džiaugtųsi galimybe nueiti tą atstumą už tave.

Galbūt aptiksi naują žilstelėjusių plaukų sruogą, žvelgdama į veidrodį; pagalvok apie vėžiu sergančiąją, po chemoterapijos kurso, svajojančią turėti plaukus, kuriuos galėtų apžiūrinėti.

Gal pasijusi kada pasimetusi ir svarstanti, kas gi yra tas gyvenimas, klausianti savęs, koks tavo gyvenimo tikslas? Būk dėkinga. Yra tokių, kurie negyveno pakankamai ilgai, kad turėtų galimybę susimąstyt.

Gali paaiškėti, kad esi kitų žmonių nemokšiškumo, jų nuoskaudų ir kartėlio auka. Atmink – galėjo būti ir blogiau. Galėjai būti viena iš jų!

Tai tiek. O dabar – geros tau dienos.
Myliu tave.
Dievas

Paimta iš http://lkb.lt/content/view/250/1/

Foto iš thehomenews.ca

Tuštuma, kurios vyras neužpildys

Pasidalinsiu vienu pastebėjimu iš savo gyvenimo. Tikiu, kad žmogų sukūrė Dievas. Dėl to manau, kad žmogus negali turėti pilnatvės, jei neturi artimo ryšio su savo Kūrėju.

Mano tikėjimo kelyje yra visokių duobių ir pakilimų. Pastebėjau, kai atšąla mano santykiai su Dievu, tada aš daugiau dėmesio pradedu reikalauti iš aplinkinių - dažniausiai iš savo vyro. Tada nesąmoningai "siurbiuosi" prie vyro, laukiu, kad jis patenkintų visus mano sielinius poreikius. Bet vyras yra tik žmogus ir negali užpildyti vidinės tuštumos, kuri skirta Dievui. Be to vyras jaučia spaudimą iš manęs ir nepakeliamą naštą. O tai nesąmoningai skatina jį "bėgti" nuo manęs. Todėl geriau periodiškai nupūsti dulkes nuo savo santykių su Dievu, atnaujinti savo bendravimą su Juo. Tada ne tik man, bet ir vyrui lengviau :)

Foto iš www.flickr.com

Laukimo anatomija

Foto iš www.see-seattle.com

Pastebėjau, kad laukimas yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Mes nuolat kažko laukiame: grįžtančių namiškių, atostogų, kūdikio, troleibuso, algos, Eurovizijos :) Tačiau koks tai laukimas be būtų jis visą laiką turi kažkokį kartų prieskonį.

Žinoma laukimas nelygus laukimui. Pavyzdžiui kūdikio laukimas tęsiasi 9 mėnesius ir per visą šį laikotarpį laukimas transformuojasi. Pradžioje jis būna labai jaudinantis, pakylėtas, nekonkretus ir neapčiuopiamas. O pavyzdžiui paskutinį mėnesį ar savaitę laukimas pilnas nerimo, susirūpinimo ir labai varginantis. Kita vertus, troleibuso laukimas visai kitoks - žymiai paprastesnis. Bet vėl gi, laukimas skiriasi priklausomai nuo to ar jūs vėluojate į pokalbį dėl svajonių darbo ar tiesiog važiuojate pasivaikščioti po miestą.

Bet visais atvejais laukimas neša kažkokį nerimą. Net tada kai laukiame kažko labai malonaus kuo ilgiau laukiame, tuo prisigalvojame didesnių lūkesčių, kurie paprastai linkę būti neišpildyti.

Kiekviename amžiaus tarpsnyje tenka išgyventi tam tikrus laukimus. Vaikystėje laukiame kada grįš iš darbo tėvai, kada galėsime susitikti su draugais, laukiame gimtadienių ir t.t. O pavyzdžiui ankstyvoje jaunystėje sunkiausias laukimas yra bręstančioje draugystėje, kai jau mezgasi meilė, dažniausiai kuri nors pusė (mergina ar vaikinas) priversta kęsti laukimo kančias dėl kito neapsisprendimo. Santuokoje vaikelio laukimas, naujo būsto laukimas, algos laukimas ir t.t.

Paprastai laukimas iki numatyto įvykio pradžios būna vienoks, bet jei numatytas įvykis laiku neįvyksta (negrįžta vyras namo, atidėjo algos pakėlimą, vėluoja gimdymas ir pan.), tai labai įsijungia vaizduotė. Neįtikėtinu greičiu galvoje gimsta įvairūs vėluojančio įvykio scenarijai, neįtikėtinos vėlavimo priežastys ir absoliutūs apibendrinimai, išvados ar net nuosprendžiai.

Ar jautėtės kada nors kai laukėte laukėte ir staiga persilaukėte - "perdegėte". Tiesiog jums nebereikia to, ko laukėte. Kartais toks perdegimas yra naudingas, bet taip pat jis gali turėti ir neigiamų pasekmių, pvz. sugriauti santykius.

Emocijos, vaizduotė ir lūkesčiai yra neatsiejama laukimo dalis. Kuo labiau įsijauti į laukimą, tuo labiau jis tave paveikia. Priklausomai nuo žmogaus asmenybės vieni yra labiau jautrūs laukimui, kiti mažiau. Vienus laukimas skatina veikti, o kitus paralyžiuoja ir jie nieko negali daryti.

Kai kurie žmonės manipuliuoja laukimu - specialiai verčia kitus laukti. Tai nedora. Kita vertus, jei ir ne specialiai verčia kitus laukti, bet neatsakingumu ar lengvabūdiškumu sukuria laukimą. Tuo, galbūt, žeisdami artimus žmones. Dažna šeimos situacija, kai vyras užtrunka darbe, kelionėje ar pan. Jis dėl to nelabai jaudinasi, nes žino, kad jam viskas gerai ir jis tuoj bus namie. Bet žmona, nežinodama užtrukimo priežasčių nesąmoningai prisigalvoja baisiausius scenarijus: avarija, užpuolė ir primušė ir t.t. Todėl patartina vėlavimo atveju perspėti namiškius, kad nesijaudintų.

Išvada - stenkitės kuo mažiau įsijausti į laukimą ir neversti laukti kitų.

Mamytei

Fotografavo Lina Žigelytė

...su savigrauža prisimenu vieną gegužės sekmadienį, kai dar turėjome sodą prie Žaliųjų, kai man buvo keliolika metų...

Jau savaitę masčiau ką Tau padovanoti. Jei ką nors sugalvodavau, vis atrodė, kad per prasta bus dovana. Ir štai atėjo Tavo sekmadienis. O aš vis dar negalėjau rasti Tavęs vertos dovanos :( Supratusi, kad tokios dovanos ir neberasiu nusprendžiau važiuodama pas Tave į sodą priskinti daug lauko gėlių.

Taip ir padariau. Bet jau kai buvau nebetoli sodo supratau, kad tos gėlės nėra tokios gražios, kokias norėčiau Tau iš tiesų padovanoti. Išmečiau jas. Ir į sodą įžengiau tuščiomis rankomis... Su liūdesiu supratau, kad neturiu nieko savo brangiausiam žmogui... Nedrįsau net akių pakelti į Tave. Jaučiausi apgailėtinai. Naiviai tikėjausi, kad Tu pamiršai, jog šiandien Motinos diena, o aš rytoj tikrai sugalvosiu ką Tau padovanoti.

... Vakare labai taktiškai tėvelis man pasakė, kad esi nuliūdusi, nes aš pamiršau tave pasveikint. Į mano pasiteisinimą, kad neturiu dovanos jis atsakė, kad ir nereikia... reikia tik mano apkabinimo...

Atėjau pas Tave... apkabinau ir pasakiau, kad myliu... Tu padarei tą patį... ir dar įteikei dovanėlę man... už tai, kad esu...

Atleisk už nesupratimą.

MAMYTE, AŠ TAVE MYLIU.

Gedėjimas

... viduje taip liūdna, tuščia. Neatsakytas "kodėl". Silpnumas, bejėgiškumas. Ašaros, byrančios skruostais. Blaškausi tarp dangaus ir žemės... mastau apie gedinčius artimuosius ir apie amžinąjį Dievą. Mirtis tokia nenuspėjama ir netikėta. Norisi dar stipriau apkabinti likusius brangius žmones ir jų nepaleisti, kad jie "neišeitų". Norisi melstis...

Užjaučiu dėdės Romo artimuosius.

Jausmai

Moterys kartais neskiria jausmų nuo minčių (tai citata iš mano vyro paskaitos apie meilę).

Keistas teiginys, bet jame yra tiesos. Kartais jausmai tokie realūs, stiprūs ir dominuojantys, kad blaivus protas atrodo visai nebeegzistuoja :)

Kartais atrodo, kad mus, moteris, valdo hormonai :) PMS, prieš PMS, po PMS... O nėštumas! Jo metu apskritai atrodo, kad nuotaikos tampa nebekontroliuojamos. Vėliau gimdymas, žindymas, o vėliau menopauzė... Moterys patiria aukštą emocinę įtampą. Dėl kenksmingų gyvenimo sąlygų joms priklauso daugiau poilsio :)

Testai

Pateikiu keletą nesunkių testų prasiblaškymui.

Štai du lengvi testukai su nuotraukomis. Atsakant į klausimą (anglų k.) jums reikės tiesiog pasirinkti atitinkamą nuotrauką. Atlikus testą jūsų rezultatai bus susumuoti ir pateiktas trumpas aprašymas bei statistika apie dažniausiai kitų žmonių pasirenkamus atsakymus ir pan. Spustelėkite čia, o po to čia.

Kitas testas skirtas išsiaiškinti ar jūs galite atskirti nuoširdžią šypseną nuo dirbtinos. Jei nemokate anglų kalbos, tai tik atsidarius šiai nuorodai pamatysite dvi "liniuotes". Jose tiesiog pažymėkite kur nors ir spauskite "Next". Visą laiką bus tas pats klausimas "Ar šypsena nuoširdi, ar dirbtina?". Kad žmogus nusišypsotų jums reikia paspausti grojimo mygtuką. Jei manote, kad šypsena nuoširdi, tai spauskite "Genuine", jei dirbtina - "Fake". Kai peržiūrėsite visas šypsenas, tada dar jūsų paklaus pagal kurią veido dalį jūs spėjote ar šypsena tikra ar ne. Norėdami atlikti šį testą spauskite čia.

Pyktis

Neseniai vienas pažistamas apie mane sakė "... a glaza takije dobryje..." (rus.k.) :)) Malonu tai girdėti, bet iš tiesų jis nežino, kad namuose virstu į raganą ant šluotos. Pastaraisiais metais pyktis tapo viena dažniausių mano emocijų, kurią labai sunkiai valdau. Todėl vakar dalyvavau mamų klube, kur buvo kalbama apie mamų pyktį. Štai keletas minčių iš susitikimo(atsiprašau jei įvelsiu netikslumų).

Pyktis yra viena iš daugelio mūsų emocijų. Pykti yra normalu. Ši emocija yra reakcija, pasekmė, o ne priežastis. Pykčio nereikia slopinti, bet mokintis jį teisingai išreikšti. Jei nuo vaikystės vaikas mokinamas užgniaužti pyktį, tai galiausiai paauglystėje susikaupęs jis sprogs iššaukdamas agresyviai pasyvų elgesį. Nors agresija atvirai ir neparodoma, bet pradedama kenkti sau ir kitiems, prasideda maištas. Jei vaiką ištinka pykčio priepuolis, tai geriausia jam pasakoti istorijas, su kurių herojais vaikas galėtų susitapatinti. Istorijose turėtų būti analogiškos situacijos kaip ir jūsų vaiko. Svarbu suprasti dėl ko jis pyksta ir kaip reiktų teisingai išreikšti pyktį. Parodyti, kad yra kitas sprendimo būdas (nei trenkti kitam ar pan.)

Pyktis turi preliudiją (tyla prieš audrą). Išsiaiškinkite kokia jūsų pykčio preliudija, nes būtent per preliudiją ir reikia suvaldyti pyktį. Pvz. jei jūs pradedate kaisti, išmuša karštis, tai atsidarykite šaldytuvą ir šiek tiek į jį pakvėpuokite :)) Po to susiraskite vietelę, kur galėtumėte pabuti viena ir išsiaiškinti dėl ko iš tiesų jūs pykstate. Užduotis: pagalvokite (gerai būtų, kad ir užrašytumėte) kokia yra jūsų pykčio preliudija, kas tuo metu vyksta su jūsų kūnu ir kaip galėtumėte suvaldyti tuos procesus.

Užduotis. Apibudinkite (ant lapelio ar kompe, ar tiesiog mintyse) save kaip kalną. Kaip jūsų asmenybė atrodytų jei būtų kalnas? Jei apibudinote, tai skaitykite toliau. Beje, jai jūsų kalnas nėra ugnikalnis, tai dar nėra visai blogai :)

Pagal Julie Ann Barnhill knygą "She’s Gonna Blow!" žmogaus asmenybės pagal pykčio protrūkius lyginamos su keturiais ugnikalnių išsiveržimo tipais :

Strombolio tipo ugnikalniai. Išsiveržimai nėra stiprūs, juos lydi kelias sekundes trunkantys sprogimai, išmetantys karštų dujų ir kietos medžiagos, lava išmetama tik į keliolikos-keliasdešimties metrų aukštį. Iš esmės tai ramūs ugnikalniai, kurie padūmija, kartais šiek tiek pasproginėja ir vėl ramūs. Šiam tipui priklausantys žmonės pyksta savo viduje, paburnoja kai niekas negirdi, savo pykčio niekam neparodo. Pykdami kitiems žalos nepadaro.

Havajų tipo ugnikalniai. Tokio išsiveržimo metu skysta ir labai karšta lava liejasi ramiai, be sprogimų ir pasklinda dideliame plote. Šiam tipui priklausantys žmonės daugiausiai pyktį laiko savyje, bet retkarčiais pyktį išlieja ir ant kitų. Tačiau pykčio protrūkiai nėra žiaurūs ar akiplėšiški.

Vulkano tipo ugniklaniai. Šiems išsiveržimams, kaip ir Strombolio tipo, būdinga daug nedidelių sprogimų, bet išmestų produktų stulpas, paprastai būna aukštesnis. Vulkaniniai išsiveržimai išsviedžia daug maždaug futbolo kamuolio dydžio piroklastinių bombų. Lavos srautų dažniausiai nebūna. Šiam tipui priklausantiems žmonėms daug nerikia, kad jie pratrūktu pykčiu - "čiut kas ir sprogimas".

Plinijaus tipo ugnikalniai. Šio tipo išsiveržimo metu liejasi dideli lavos kiekiai, milžinišku greičiu (keli šimtai metrų per sekundę) išmetamos dujos ir daug piroklastinės medžiagos. Pelenai gali iškilti į keliasdešimties kilometrų aukštį, dideli pemzos kiekiai nukloja ugnikalnio apylinkes, o greitai srūvanti lava suniokoja augmeniją. Šiam tipui priklausančios mamos turi labai rimtų problemų ir jų pyktis antneša žalą aplinkiniams. Pyktis reiškiasi tiek emocine, tiek fizine agresija.

Užslėpti pykčio požymiai:

Sarkazmas. Tokie žmonės yra sarkastiški. Tai ypač jaučiama jų kalboje.

Nenaturalus juokas.

Atidėliojimas. Dėl išsekimo atidėlioja darbus, problemų sprendimus ir pan.

Nuobodulys. Viskas neįdomu, niekas nedomina, viskas "užknisa".

Depresija. Čia nekalbama apie klinikinę depresiją. Depresija ar depresinės nuotaikos gali trukti dieną, kelias dienas, kelias savaites ar labai svyruoti - vieną dieną viskas gerai, kitą - depresija.

Įtemptas kaklas ir pečiai. Dėl streso jaučiama įtampa kaklo ir pečių srityse.

Dažniausios neteisingos pykčio išraiškos:

Fizinis smurtas.

Emocinis smurtas. Ši pykčio išraiška dažnai yra skausmingesnė net už fizinį smurtą. Į emocinį smurtą įeina žeminimas, terorizavimas, ignoravimas, emocinis atsipjovimas (atgalinio ryšio nebuvimas), lyginimas su kitais, gėdinimas, kaltinimai, negatyvūs pranašavimai ir pan.

Kaip kovoti su pykčiu. Pirmiausia pripažinkite, kad turite pykčio problemų.

Pasirūpinti erdve, kur atsigautų jūsų siela. Pagalvokit kur, kaip, kada jūs labiausiai pailsite, atsigaunate, prasiblaškote. Tai galėtų būti knygos skaitymas, buvimas vienumoje, gamtoje, paplepėjimas su drauge kavinėje, sporto klubas, geras filmas ir t.t. Užduotis- pagalvokite kokia yra jūsų erdvė.

Rūpintis fizine ir psichine sveikata. Alkis ir nemiga yra geriausi pykčio draugai. Todėl reiktų pagalvoti kaip pertvarkyti dienotvarkę, mobilizuoti šeimos narius, draugus, giminaičius, kaimynus :) , kad jūs galėtumėte pavalgyti ir pamiegoti. Čia vertėtų pagalvoti apie sveiką mitybą, vitaminus, sportą. Labai svarbus laiko planavimas. Užduotis - pagalvokite (gerai būtų, kad ir užrašytumėte) ką jūs galėtumėte savo dienotvarkėje, gyvenimo būde pakeisti.

Susitaikyti su savo praeitimi. Pamatyti ir iškelti žaizdas, kurias atsinešėte iš vaikystės. Vidinės žaizdos trukdo adekvačiai reaguoti į aplinką. Čia tikrai jums padėtų trečias asmuo (psichologas, dvasininkas, konsultantas).

Mokytis pykčio kontrolės pratimų. Tai pavyzdžiui jau minėtas kvėpavimas į šaldytuvą :) Atsiskyrimas nuo kitų, kad aiškiai suprastumėt dėl ko jūs pykstate. Konstruktyviai išreikšti pykti. Pasirinkite tinkamą laiką konflikto sprendimui (pvz rytoj po darbo), o iki to paskelbkite laikinas paliaubas, kad su pykčio objektu (vyru, vaiku, anyta) bendrautumėte be povandeninių bombų. Iki to laiko pravartu būtų prašyti Dievo išminties, kad susitikus aiškinimuisi nebūtų tik koliojimasis. Viena iš dažniausių klaidų - tai asmeniškumas. Išsakomi nepasitenkinimai turėtų būti nukreipti nuo asmens į jo elgesį. Pvz., vietoj "tu bjaurybė" sakyti "elgiesi bjauriai". Ir apskritai kuo išmintingiau sudėstysit savo nepasitenkinimo kalbą, tuo didesnių rezultatų sulauksit. Pvz. geriau kalbėti ne apie tai, koks niekšas yra jūsų "pykčio objektas", o apie savo jausmus, kad pvz. jūs pasijautėt atstumta, kai vyras kavinėje neaprengė jums palto.

Taisyklės namuose. Nusistatykite taisykles tiek jums su vyru, tiek vaikams. Pvz.: neiti miegoti kol neišsiaiškinsit įelektrintų santykių, atsiprašyti, kontroliuoti savo žodyną ir pan.

Skaityti Bibliją, kad protas mąstytų teisingai, neiškreiptai.

Svarbu. Labai svarbu išsiaiškinti kokia pykčio priežastis. Nes gal jūs išplūdote vaiką dėl išpiltos arbatos, nors iš tiesų jūs esate įsiutusi ant vyro, kad jis grįžęs iš darbo neparodė jums dėmesio, o iškart nuėjo prie kompiuterio.

Taip pat apie pyktį galima paskaityti Bernardinai.lt svetainėje. Straipsnis yra čia.

Neįgalumas

Kartais net nejaučiame kokie priklausomi ir neįgalūs esame.

Pavyzdžiui staiga sugenda mašina ir kol ją remontuoja jums tenka keletą dienų važinėti viešuoju transportu. Kas patyrė šią situaciją gerai žino kaip tada jautiesi. Nežinai net kaip nuvykti iki centro, kiek kainuoja talonėlis, kiek laiko truks kelionė. Nieko nebespėji, nežinai kokią rankinę imti, nes puse daiktų tiesiog gulėdavo automobilyje, nežinai ką rengtis, nes nejausdavai ar lyja, ar šalta... Nebesugebi pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Pamenu brolis būdamas tokioje situacijoje pasakojo: "įlipu į troleibusą ir visi į mane žiūri..." :D

Arba pametate mobilųjį telefoną. Katastrofa! Staiga suvokiat, kad neprisimenat mintinai nei vieno telefono numerio. Apima panika, kad turi skambinti svarbūs asmenys, o taip pat ir jums reikia neatidėliotinai skambinti. O dar pagalvojate, kad neduok Dieve jums kas nors nutiks, tai kaip reiks išsikviesti pagalbą...

Maistas. Daugelis turime nusistovėjusius maitinimosi įpročius: valgymo valandas, mėgstamus produktus, kavines ir pan. Jei reiktų viską ar nors kažką keisti, tai prasidėtų pačios tikriausios "lomkės". Atsisakykite mėsos, kavos ir jau patirsite galvos skausmus, nuotaikos svyravimus ir kitus beveik ligos požymius.

Dar galima paminėti televizorių, kompiuterį, krepšinį, parduotuves, grožio salonus, sporto ir spa centrus bei daugybę kitų dalykų, be kurių mes tampame neįgalūs.

DEBESYS

Nors lėktuvu esu skridusi vos vieną kartą ir tas kartas buvo vaikystėje, vis dėlto mano vaizduotėje labai ryškus vienas vaizdinys. Jis labai siejasi su mano sielos išgyvenimais.

Diena apsiniaukusi, niūri, tamsi, drėgna, žvarbi. Debesys pilki, greiti, sunkūs, jie visur, jie valdo. Tačiau pakanka keleto minučių ir lėktuvas pakyla virš debesų, kur saulė akimirksniu viską pripildo šviesa. Viskas pasikeičia. Pasidaro gera ir malonu :)

Apie šį vaizdinį stengiuosi galvoti kiekvieną kartą, kai būna apsiniaukusi diena, kai apima liūdesys, atakuoja depresija ar slegia kokie nors rūpesčiai. Tiesiog galvoju, kad tai laikinas metereologinis/psichologinis reiškinys, tai rūpesčiai, kurie turi pabaigą ir sprendimą. Nes iš tiesų šviečia saulė, tiesiog aš jos tuo momentu nematau. Bet ji yra, ji ir toliau šildo ir šviečia. Neįtikėtina!