2009 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Vaikystės girlianda

Prieššventiniame maratone visai netikėtai iškilo vaikystės prisiminimas - man labai patikdavo iš popieriaus daryti girliandas, o jomis puoštas kambarys (man) būdavo labai gražus. Taigi, paėmėm spalvotą popierių, žirkles, klijus ir su mergaitėm pradėjom kūrybą. Barbora, kaip visada, rimtu veidu kūrė tai, ką jai reikia :) O Liepa mielai ėmėsi girliandos :) Džiaugiausi, kad jai lengvai sekėsi klijuoti detalę po detalės ir netrukus ji jau turėjo ilgą girliandą. Beliko nuspręsti kur kabinti. Kai papuošėm kambarį jis pasidarė jaukesnis, šventiškesnis ... ir nostalgiškai mielas ;) Patarimas: jei vaikai nedideli, tai jiems lengviau girliandą daryti iš didelių žiedų, taip ji padaroma žymiai greičiau.



2009 m. gruodžio 8 d., antradienis

Krepšelis iš siūlų ir klijų - nepasisekęs darbelis

Ar jums būna, kad nepasiseka koks nors darbelis su vaikais ar rankdarbis, ar kepinys... Kiek skaitau įvairius tinklaraščius, kažkaip nepasitaikė tokių įrašų. O štai mano kompiuterio archyvuose jau susikaupė gera krūvelė nevykusių darbelių. Atrodo, pasiruoši tam iš anksto, kruopščiai darai, visą eigą fotografuoji, o rezultate gaunasi š... :( Pagalvojau, nevaidinsiu, kad man viskas gerai sekasi ir aprašysiu vieną iš tokių nevykusių darbų.

Kadaise internete nusižiūrėjau idėją, kad galima iš siūlų, lipalo ir baliono pasidaryti ale krpešelius/vazeles. Taigi, su mergaitėm prisipūtėm du balionus, prisikarpėm siūlų, pasidėjom klijų ir pirmyn. Pirmiausia įstatėm balionus į dėžutes, kad jie stabiliai stovėtų. Tada siūlus sumerkėm į klijus ir pradėjom dėlioti ant balionų. Bedėliojant man pasirodė, kad reikia gal pirmiau sudėti siūlus ant baliono, o tada juos aptapšnoti klijais - tai taip ir darėme. Bet taip darant vis gi pagalvojau, kad geriau siūlus mirkyti. Tik gal mirkyti ne gryname lipale, o skiestame su vandeniu. Tad atskiedžiau lipalą su vandeniu ir toliau lipdėm. Kai sulipdėm iki norimos formos vazelės, balionus padėjau auštai ant sekcijos, kad džiūtų pora dienų. Kai išdžiuvo balionus susprogdinome ir gavome vazeles. Bet jos gavosi toooookios nesimpatiškos.... kad dar tą pačią dieną mergaitės jas išmetė :) Tai va toks tas mūsų nevykęs darbelis :) Guodžiu save bent tuo, kad laiką praleidau kartu su vaikais, o ne prie kompiuterio :)





2009 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis

Šeštasis Liepos gimtadienis

Atšventėm šeštą Liepos gimtadienį. Nors jam morališkai ir idėjiškai ruošiausi beveik mėnesį, bet vis tiek viskas liko paskutinei dienai. Ir dar, turiu prisipažinti, kad visada per gimtadienius jaučiuosi baisi nevykėlė (atrodo nemoku nei gerai stalą suruošti, nei įdomią programą sugalvoti, nei svečius užimti...).

Šį kartą taip jau gavosi, kad Liepa savo gimtadienį šventė tris dienas :) O artėjant gimtadieniui vis kartojo "tik nieko neruošk valgyti! Nei mėsytės, nei bulvytės, nei sumuštinuko - nieko. Tik tortas ir kokteilis." Taigi, pirmą dieną šventėm su artimaisiais (seneliai, teta, dėdė...). Vakaro meniu: mano kepti kibinai su sultiniu, mergaičių kepti sausainukai, vaisiai, riešutai ir tortas. Nors Liepa labai laukė svečių, bet turiu pripažinti, kad gimtadienis su suaugusiais vaikui nėra labai linksmas. Liepa netrukus sėdėjo patempus lūpą, nes anot jos "mano gimtadienis, bet niekas su manimi nebendrauja, o tik vienas su kitu". Tad močiutės ėmėsi taisyti padėtį ir netrukus visi žaidėm Jurgelį meistrelį :))

Antrą dieną Liepa pasikvietė drauges. Šiam vakarui paruošiau įvairių užduotėlių, žaidimų ir vieną lengvą rankdarbėlį. Beveik viskas pavyko gerai, išskyrus gal tik tai, kad gimtadienis vyko per trumpai (2,5 val.). Kol draugės susirinko, kol pažaidėm, kol tortą suvalgėm laikas akimirksniu prabėgo ir jau atėjo tėveliai pasiimti vaikučių. Na, o trečią dieną Liepa su tėčiu ėjo žiūrėti "Pasivaikščiojimas su drakonais". Tai toks va tas Liepos gimtadienis. O kam įdomu parašysiu kibinų receptuką (už jį ačiū Natalijai) ir kelis žaidimukus.

Kibinų receptas:

TEŠLA:
1 litras kefyro, 300 mg margarino kepimui. Sumaišom su miltais, kad neliptų prie rankų ir įdedam į šaldytuvą (ne į šaldiklį) 5 val, galima net nakčiai. Gaunasi nerealiai daug, bet galima daryti perpus.
ĮDARAS.
O įdarui paimam apie 800 g. faršo, kurį mėgsta šeimyna, 2 dideli svogūnai, prieskoniai, malti pipirai, druska. Kad mėsa butų sultingesnė į faršą įdėkite 3 šaukštus grietinės. Na, o tada kočiojam :) Ant iškočioto blyno su maždaug 7 cm skersmens lėkštute išspaudžiam skrituliukus, iš kurių formuojam kibinus. Aptepu kiaušinio baltymu ir į orkaitę. Kepam apie 45 min, kol apskrunda. Skanaus :)

Žaidimukai.
"Kas dėžėje?". Dėžės šonuose iškirpkite dvi skyles, pro kurias tilptų rankos. Į vidų įdėkite įvairių daiktų. Geriausia dėti per skyles, kad netyčia neįdėtumėte didesnių gabaritų nei skylė daiktų. Žaidimo esmė - įkišus rankas reikia apčiuopos būdu atspėti kokį daiktą paėmei į rankas.

"Siuntinukas". Šį žaidimuką pasiskolinom iš Tvynių, tik mes jį kiekvieną kartą vis kaip nors pakeičiam. Šį kartą į plastmasinius kiaušinukus (nuo Kinder kiaušinių) pridėjom įvairių užduotėlių (pašok šokį, užmink mįslę, papasakok juokingą istoriją, suvaidink ką nors, o kiti tegul atspėja ir t.t.). Kiaušinukus sudėjom į dovanų maišelį, kuris grojant muzikai buvo siunčiamas per rankas. Kai nustoja groti muzika siuntinukas turi sustoti, pas ką tuo metu jis sustoja, tas turi išsitraukti kiaušinuką ir atlikti jame esančią užduotį.

"Šokis su šluota". Ratuku sustatom kėdutes. Kėdžių turi būti viena mažiau nei žaidėjų. Kai groja muzika visi šokdami juda aplink kėdutes ratuku. Nustojus groti greitai sėda. Kas lieka be kėdės gauna šluotą ir dabar kai užgroja muzika, tas vaikas kartu su visais juda ratuku tik jau šokdamas su šluota. Vėl nustoja groti muzika ir kas lieka be kėdės ima šluotą ir šoka su ja. Ir t.t.

Rankdarbis "Apyrankė su gėlyte". Iš anksto paruošiau iš veltos vilnos didelių ir mažų apskritimų, žirkles, adatą su įvertu siūlu, sagutes, iš tamprios raukinukų juostelės susiūtus pagrindus apyrankei. Reikia didelį ir mažą apksritimuką iš trijų ar keturių pusių įkirpti beveik iki vidurio. Gautų lapelių kampučius užapvalinam žirklutėmis. Uždedam mažą apskritimą ant didelio ir taip juos prisiūnam prie apyrankės. Išsirenkam patinkačią sagutę ir ją prisiūnam prie gėlytės. Apyrankė baigta. Pastebėjimas - su medžiagėlėm dirbti lengviau, nes vilna gan sunkiai kerpasi, tai jei turite, galite vietoj vilnos rinktis medžiagėles.

2009 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Teišerskytės angelas

Nuvėliau angeliuką, kuris anot mano draugės primena Dalią Teišerskytę :)

Kvepianti aplikacija

Manęs vis klausia kur prapuoliau. Dingau aš į dvi svetaines, kurios totaliai iš manęs atima visą laiką bloginti mamadienyje. Na, man tvarkytis tose svetainėse tikrai patinka, bet va su laiku.... tai prastai.... Jei jums labai manęs trūksta, tai prašom užsukti į Mamų klubą arba į Mamyčių dienos centrą. Kadangi mus, kaip ir daugelį žmonių, parklupdė gripas, tai naudodamasi proga, kad turiu šiek tiek laiko, įsisukau į kaldrą (nes krečia drebulys) ir pamėginsiu šiek tiek atgaivinti savo mamadienį.


Vieną dieną nusprendėm ekspromtu padaryti aplikaciją iš maisto. Na, šiais kriziniais laikais šventvagiška maistą naudoti tokiems tikslams, bet kai namuose labiau "zyzė", o ne krizė, tai leidau sau taip nusidėti :) Pradžioje susidomėjimas buvo nerealus. Ant stalo padėjau po popieriaus lapą, klijų, flomasterių ir... kavos, cinamono lazdelių, grikių ir kitokių kruopų. Mergaitės net spirgėjo iš nekantrumo (ypač Barbora). Pirmiausia jos nusipiešė piešinukus, kuriuos vėliau turėjo apklijuoti visokiais valgomais dalykėliais. Aš tuo tarpu irgi nupiešiau veiduką. Bet turiu prisipažinti, kad netrukus susidomėjimas pradėjo blėsti, nes tie valgomi daikčiukai klijuojant nelabai klausė. O dar netrukus mergaitės persimetė į mano veiduką ir ėmėsi jį klijuoti. O galiausiai prasidėjo "valgio virimai" :) Smagiausia buvo žiūrėti kaip Barbora suleido rankas į kruopas ir mėgavosi šiuo jausmu :) Vakare mergaitės rodė tėčiui aplikacinius darbelius, o jis bežiūrėdamas ėmė dairytis aplink lyg ko ieškodamas. Pasirodo jis ieškojo kas taip kvepia kava ir cinamonu :) Kai paaiškinom, kad taip kvepia mūsų aplikacijos, tai... gavom barti :))



2009 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Mielas nemielas darželis...

Šis blogas yra mano dienoraštis, todėl kur daugiau, jei ne į dienoraštį aš galėčiau išlieti savo emocinius išgyvenimus.

Visgi kaip aš pavydžiu tiems, kurių vaikai lengvai adaptuojasi darželyje. Liepa (beveik 6m) jau labai noriai vaikšto į darželį, ten lanko įvairius būrelius, turi draugių ir yra patenkinta. Nors man nuo vaikystės vis dar yra išlikę neigiami prisiminimai apie darželį, bet po truputį požiūrį į darželį stengiuosi keisti. Ta prasme, bandau patikėti, kad tai nėra blogybė :-/ Paskaitau Austėjos mintis ir galvoju, Dieve, kaip norėčiau ir aš taip mąstyti. Vis save tikinu, kad Liepai patinka ten, daug veiklos, bendravimo... Nors, aišku, vaikų skaičius grupėje, tai visą reikalą gadina :( Tada nori nenori personalo santykiai į vaikus pasidaro tokie valdiški, "gamykliniai".

Na, bet su Liepa viskas tarkoj. O štai su Barbora... Mes ją planavome į darželį vesti prieš sueinant trims metukams, nes man reiks grįžti į darbą. Bet darželio direktorė pasakė, kad vaiką pradėti vesti nuo pavasario į darželį yra nepriimtina, kad reikia vesti nuo rugsėjo. Kadangi nuo šio rugsėjo vietos nebėra, o nuo kito rugsėjo man jau bus per vėlu. Tai turėdami omeny, kad atsilaisvinus vietai mes turime pirmenybę (nes jau vienas mūsų vaikas lanko tą darželį) ir, kad darželyje nuolat vyksta migracija, tai parašėme prašymą vesti Barborą (2,6m) į darželį nuo šio rugsėjo. Be to, kai su ja vesdavom Liepą į darželį, tai ji labai norėdavo pasilikti su vaikais ar žaisti darželio kieme, todėl galvojau, kad Barborai darželyje turėtų patikti. Taigi, rugsėjo vidury sulaukėme direktorės skambučio, kad atsirado vieta ir galime pradėti lankyti darželį.

Taigi, pirma Barboros diena darželyje. Planavau šiek tiek su ja kartu pabūti ir tada jei ji norės, tai dar kokiai valandžiukei palikti. Kai atėjome į grupę ten virė gyvenimas: vaikų daug, kažkas verkia, kažkas žaidžia, kažkas dar sėdi prie stalo ir valgo pusryčius. Barbora vos įėjusi pasileido tekina prie visų žaidimų, nuo vieno kampelio prie kito bėgte bėgo - taip jai viskas buvo įdomu :) Grupėje dvi auklėtojos ir šeimininkėlė. Viena auklėtoja iškart prisistatė prie mūsų, davė pildyti įvairius popierius, susakinėti įvairią informaciją, sąrašą ką reikia nupirkti ir t.t. Nors tai daryti jai buvo gana sunku, nes nuolat kas nors verkė ir ji eidavo raminti vaikų. Taigi, užpildžiau popierius ir manęs paprašė, kad išeičiau, kad mano buvimas tik dar labiau traumuos vaiką, kad greičiau adaptuosis jei tiesiog paliksiu kelioms valandoms. Taip ir padariau. Aišku, Barbora pamačiusi, kad nebėra mamos baisiai įsiverkė :( Verkiančią radau ir kai atėjau paimti po poros valandų :(

Auklėtoja liepė nedaryti pertraukos ir rytoj vėl atvesti keletui valandų. Ir aš vėl atvedžiau. Šį kartą vedėm kartu su Liepa. Bet viskas pasikartojo kaip ir pirmą dieną :( Trečią dieną jau norėjau nevesti, bet auklėtoja ir vyras primygtinai ragino manęs nesuskysti, nepasiduoti ir vėl vesti. Tik šį kartą Barborą vedė vyras, nes pagalvojom, kad gal jai lengviau bus jį paleisti nei mane. Ką gi, ji vėl verkė.

Kai atėjau jos paimti, auklėtojos vaikus rengė ėjimui į lauką. Atmosfera - chaosas, pasimetę vaikai, vieni apsirengę stovi, kiti verkia ir nesiduoda rengiami. Barboros dar niekas nerengė, ji pamačiusi mane puolė į glėbį ir verkė. Pačiupinėju ją, o ji apsisisisiojusi ir net jau apdžiuvusi :(
Šiaip, jei ji padaro į kelnes, tai dėl diskomforto net negali pajudėti, o čia ji net apdžiūti spėjo. Ji paprastai labai tyliai prašosi į tualetą, tai ko gero niekas tame triukšme ir negirdėjo. O kai padarė į kelnes, gal vėlgi niekas negirdėjo kaip ji skundėsi. O gal ji iš to streso net ir nejautė jokio diskomforto, kad kelnės šlapios. Ai, dabar jau nieko nebeišsiaiškinsim. Bet širdį tai labai suspaudė. Niekam nieko nesakiau (nes auklėtojos užsiėmusios buvo vaikų rengimu), tyliai perrengiau Barborą ir pasakiau sau, kad artimiausiu metu mes čia tikrai negrįšim.

Neturiu nieko prieš auklėtojas, jos tikrai stengiasi, ir vaikus priglaudžia, ir sudomina visokiais žaidimukais, ir šeimininkėlė labai meili su vaikais. Bet kai toks vaikų skaičius ir jie visi naujai atėję, visiems adaptacija, dauguma iš jų liūdi be mamų... tai ar tai normalu??? Kaip turi būti vaikui emociškai baisu patekti į būrį liūdinčių ir verkiančių vaikų su nepažįstamom tetom. Nors vyras ir nesutinka su mano sprendimu, bet kol nėra poreikio aš Barboros tikrai nevesiu į daržą. Tegul adaptuojasi tie vaikučiai, tegul Barbora normaliai išmoksta atlikti tualeto reikalus, tegul emociškai dar pabręsta su mama namie, o tada jau bus galima ateiti į darželį. Su darželiu sutartį sudarėm, kas mėnesį mokestį mokėsim, tai ir vietą mums laikys. Štai tokie mūsų išgyvenimai...

2009 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Saulėgrąža


Seneliai atvežė saulėgrąžą. Ji tokia kvapni... ir labai man primena vaikystę. Bet įdomiausia buvo žiūrėti į mergaičių reakciją :) Jos abi matydavo sode augančias saulėgrąžas, visada jas atpažindavo. Bet kai ant stalo padėjom didžiulę galvą, abi nesuprato kas tai. Net kai pasakėme, kad saulėgrąža vis tiek nesuprato... Anksčiau Liepai atrodė, kad tai gėlė (nors mes sakėm, kad ten viduje auga saulėgrąžos), o dabar ji nepanaši į gėlę... ir kokio velnio ją padėjome ant stalo? Sakau gi čia saulėgrąža, gali gliaudyti ir valgyti, o Liepa vis tiek nesuprato. Tik kai išėmiau kelias saulėgrąžas, ji pamatė, kad ten jų šimtai :D Visgi, mūsų vaikai tikri miestiečiai...

Košės veidukas

Nors kartais iš maisto darau visokias figūras, kad mergaitėms "apetitniau" atrodytų, bet šį kartą šį veiduką padariau ne aš :) Barbora (2,5m) labai mėgsta piešti veidukus. Pastaruoju metu pradėjo veidukus ne tik piešti bet ir dėlioti iš kokių nors daiktų (akmenukų, pagaliukų...). Visi pietavome, kol aš šnekėjausi su vyru akies krašteliu mačiau, kad Barbora valgo iš mano lėkštės. Bet kai pasilenkiau valgyti, vos nenugriuvau nuo kėdės, nes pamačiau ten į mane spoksantį veiduką :))

2009 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Pasidaryk fotokubą

Internete ieškojau idėjų darbeliams su vaikais ir visai netyčia radau kaip pasidaryti fotokubą (nežinau kaip jį tiksliai pavadinti). Na, jo su mažais vaikais tikrai nepadarysite, bet jei vaikas jau nebekiša daiktų į burną, tai jam visai smagu bus su tokiu kubu pažaisti. Žiūrinėjant jį galima vardinti žmonių vardus, pasakoti ką jie veikia ir pan.

Pats darymo procesas nėra sudėtingas. Būtina turėti spausdintuvą. Nuorodoje smulkiai pateikiamos visos instrukcijos. Aš galiu tik bendrais bruožais punktelius pavardinti:
1) Jums reikia išsirinkti kokio tipo kubą norėsite daryti (choose your type of kaleidocycle).Hex kaleidocycles sudarytas iš 6 piramidžių, oct kaleidocycles - iš 8 piramidžių. Abejais atvejais naudojamos 4 nuotraukos.
2) Iš savo kompiuterio išsirinkite keturias nuotraukas.
3) Atsidarę pradinį langą atsispausdinkite brėžinuką paspaudę ant
"click here to print".
4) Dabar spauskite ant "get directions" ir pirmyn :) Pirmiausia su liniuote ir buku peilio galu gerai įbrėžkite visas tiesias ir įstrižas linijas (tai labai svarbu tolesniam darbui). Tada patepkite reikiamas kraštines klijais ir suklijuokite.

Čia nufilmavau kaip atrodo mano fotokubai. Pirmą dariau 6 piramidžių kubą iš paprasto spausdinimui skirto popieriaus, antras - iš 8 piramidžių ir iš foto popieriaus. Turiu pripažinti, kad pirmas žymiai labiau vykęs - jis lengvai lankstosi, geriau atrodo. Iš foto popieriaus sunkiau lankstyti, net vienas kampas kažko plyšt pradėjo, be to per sulenkimų linijas nušiuro spalvos. Išvada- darykite iš paprasto spausdinimui skirto popieriaus. Beje, aš naudojau pieštukinius klijus (nors instrukicijoje nerekomenduoja jų naudoti). Filmuko kokybė prasta, nes pati filmavau ir pati lanksčiau :/

2009 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Vyrų ir moterų skirtumai

Vyras vakar priminė seniai matytą ir užmirštą filmuką apie moterų vyrų skirtumus :)

2009 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Kaip mes nuomojomės kambarį prie jūros

Šiemet jūra vėl kaip magnetas mus pritraukė prie savęs :) Paprastai visus metus laukiam kada ten nuvažiuosim... laukiam su džiaugsmu ir su nerimu. Kiekvienais metais prieš važiuojant vyksta nerealios paieškos kur apsigyventi. Norisi ir kad sąlygos būtų pakenčiamos, ir kad kaina nesikandžiotų. Šiemet (kaip ir kiekvienais metais) iš interneto prisirinkau apie 50 telefono numerių ir juos apskambinau. Kompiuteryje atsiverčiau žemėlapį ir skambindama žiūrėjau kur konkrečiai yra kiekvienas adresas, kaip toli nutolęs nuo jūros ir miesto.

Kartais kambario savininkas užtikrintai teigia, kad namas 50m nuo jūros, o realiai nuo jo iki jūros būna gerokai virš kilometro. Arba, pvz, pernai nusižiūrėjom sodybą tarp Klaipėdos ir Palangos. Jų tinklapyje ir patys šeimininkai sakė, kad iki jūros apie 600m. Kai atvažiavom apsidairyti, tai pasirodo, kad iki jūros buvo apie 4 km kelio!!! Tie metrai ir kilometrai pasidarė svarbūs kai atsirado maži vaikai.

Taigi, VARGAIS negalais išsirinkom gyvenamą vietą. Vieta gera, dar niekada taip arti jūros negyvenom - tai pirmas namas nuo jūros toje gatvėje. Mes gavom visą antrą aukštą (du modernūs dviviečiai kambariukai, vonia, WC), kieme bendra virtuvėlė su kitais nuomininkais. Kai atvažiavom sužinojom, kad pirmame aukšte gyvena šeimininkai (vyras, žmona, ir du berniukai) su šunimi. O kai įsikūrėm sužinojom, kad tas šuo mėgsta garsiai ir daug paloti, o berniukai garsiai parėkauti ir patrankyti durimis. Na, bet tiek to - svarbu jūra arti ir nebereikės kiekvieną kartą su didžiausiom tašėm (nes visko prisikrauni nenumatytiems atvejams) tarabanintis į paplūdimį.

Pirma diena ir pirma naktis. Apie 1 val nakties vis dar girdisi šurmulys kieme, kažkas sėdi prie stalo, kalba, užkandžiauja. Šurmulys netrukdo, netgi ramina. Bet staiga pasigirsta nežinia kiek decibelų siekianti mūsų šeimininkės "kolionė". Ji cenzūriniais ir necenzūriniais žodžiais iškoneveikia šurmuliuotojus, kad jie eitų miegoti. Iš balso girdisi, kad moteris įkaušusi. Ji koliojosi baisulingai garsiai. Mintyse meldžiausi, kad tik nepabustų vaikai. Po kurio laiko šurmuliuotojai išsiskirstė, šeimininkė nutilo. Ačiū Dievui, vaikai nepabudo.

Sujaudinta girdėto konflikto bandžiau nusiraminti ir užmigti. Kai pagaliau pradėjau grimsti į miegą mane vėl pažadino naujas konfliktas. Šį kartą jis vyko pas mus namelyje, pirmame aukšte. Riejosi šeimininkai, rėkė vienas ant kito beprotišku balsu, jų vaikai verkė. Mane apėmė baimė ir siaubas, labai gaila buvo jų verkiančių vaikų. Nenorėjau, kad tuos barnius girdėtų Liepa. Šeimininkė buvo įkaušusi ir rėkė kaip beprotė, atrodė, kad tai kita moteris nei ta, su kuria kalbėjau dieną. Meldžiausi, kad neišsigąstų Liepa su Barbora ir, kad šeimininkai nieko vienas kitam nepadarytų. Mano nuostabai mergaitės nepabudo. Konfliktas po kurio laiko nurimo, nors nedideli sujudimai buvo girdėti iki ryto. Šį kartą aš nebegalėjau užmigti... praverkiau... galvojau, kad mūsų atostogos jau prarastos. Norėjosi ryte iš čia bėgti, bet mes jau viską buvom sumokėję į priekį, tad nebeturėtume už ką išsinuomoti kitur kambario. Negalėjau sulaukti ryto, mintyse kalbėjau su šeimininke ir prašiau gražinti mums pinigus...

Ryte su vyru svarstėm kaip mums elgtis. Nusprendėm dar pabūti vieną naktį, o tada žiūrėsim... Kai susitikau šeimininkę, ji atsiprašė už naktinį nesusipratimą. Aš buvau pilna emocijų, negalėjau suprasti ar labiau pykstu, ar man labiau jos gaila. Todėl tiesiog nutylėjau. Ačiū Dievui, kitos naktys buvo sąlyginai ramios. Jei nekreiptume dėmesio į tą naktinį konfliktą, sulūžusią lovą, dėl ko mes visą laiką riedėdavom į vieną pusę, į nuolat trankomas duris, šeimininkų garsų kalbėjimą ir šuns lojimą, tai mes gyvenome puikiai :) Tikrai, gal sunku patikėti, bet atostogomis mes likome patenkinti :)

2009 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Mažųjų filosofija #3

Per radiją vaikai vardina ką lanko jų mamos: "mano mama lanko sporto klubą", "mano mama lanko baseiną". Tada prie vaikų prisijungia Liepa (5,5m): "o mano mama lanko mamų terapiją (tai Mamų klubo ir meno terapijos bendras darinys) :)

Barbora (2,5m) žino, kad jai 2 metai ir kad sesei 5 metai. Ir štai ji bando išsiaiškinti kiek man metų. Klausia ar man du ar penki metai? Sakau 35, o ji apsidžiaugia ir pakartoja, kad mamai 5. Pataisau, kad man ne 5, o 35, tada ji užtikrintai pareiškia, kad mamai ne 5, o 2 metai :) Ne, sakau, man ne 2, o 35, ji tada vėl sako, kad mamai 5 metai. Aš mėginu laikytis savo, kad man ne 2 ir ne 5 metai, o 35. Pauzė, Barbora kažkodėl apsidžiaugia ir užtikrintu tonu pareiškia: "mamai 2 metai" :) (Na ir kaip su vaiku ginčytis :))) ?

2009 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Dekupuoti pakabukai

Vieną vakarą svečiuose buvo stresuojanti draugė, su dukra. Stresui ir niūriai nuotaikai prablaškyti pasiūliau padekupuoti ;) Ir nors aplinkui šėlo vaikų būrys, reikėjo nuolat slėpti dekupažo priemones ir saugoti džiūstančius darbelius, vis gi rezultatais mes likome patenkintos - puikiai prasiblaškėm ir pasipuošėm naujais pakabukais. Padariau vieną pakabuką sau ir vieną Liepai. Pakabukai dvipusiai.

2009 m. liepos 21 d., antradienis

Dviratis!!!


Naujus vaiko atradimus jau buvau nurašiusi kūdikiams, nes jiems vis kas nors naujo įvyksta: tai apsiverčia, tai pradeda sėdėti, stovėti, ropoti ir t.t. O kas naujo gali vykti penkiametės Liepos gyvenime? Visi jos pasiekimai tokie nežymūs ir nepastebimi (pradėjo skaičiuoti, vardą rašyti, filosofuoti, daiktus pasiekti, kurių anksčiau nepasiekė...).

Bet vis gi turiu pastebėti pirmo dantuko iškritimas mane labai palietė. O dabar dar vienas naujas įvykis - išmoko važinėti dviračiu! Tiesa, ji būtų išmokusi ir anksčiau važiuoti, bet mes kažkaip vis patingėdavom ją pamokyti. Mokymuisi praktiškai užteko poros dienų. Vieną dieną palaksčiau ją vis prilaikydama, bet palaksčiau taip, kad galvojau iki namų durų neparšliaušiu iš nuovargio :) Kitą dieną dar šiek tiek su seneliais sode bandė važiuoti, o trečią dieną vėl išėjau su ja į lauką pasiruošusi baisiajam nusilakstymui. Bet šį kartą, mano nuostabai ir džiaugsmui, ji sėdo pati ir nuvažiavo :)) Kokia Liepa buvo laiminga!!! O ir aš net iš džiaugsmo apsiverkiau :) Ji man iškart tokia didelė, savarankiška tapo...

Nuo tos dienos Liepa tik ir kalba apie dviratį, atrodo, kad visą laisvą laiką nuo miegojimo ir valgymo turim skirti jos važinėjimui. Visą savaitėlę laisvą laiką tam ir skirdavau, todėl vaikščiodama iš paskos nuėjau nerealius atstumus (tikiuosi tai nors kiek pasimatys ant mano figūros ;)) Galiausiai iš dulkių ir voratinklių vyras ištraukė savo dviratį, tai dabar dviese (aš ir Liepa) važinėjamės dviračiais :) Nerealu (neskaitant to, kad nuo dviračio man labai skauda užpakalį :) Kadangi apetitas kyla bevalgant, tai dabar pradėjom svajoti apie dar vieną dviratį su vaikiška kėdute, kad galėtume visa šeimyna važinėtis :)

2009 m. liepos 19 d., sekmadienis

Dainų šventė

Turiu prisipažinti, kad nors ir laukiau dainų šventės, bet visai neplanavau į ją eiti. Ir jei nebūtų atvažiavusi draugė iš Londono, tai būčiau taip ir nenuėjusi. Tiesa, dar turiu prisipažinti, kad į stadioną, kur vyko šventė, patekau visiškai neįtikėtinu ir labai juokingu būdu. Bet, deja, dėl žymių pavardžių, etinių sumetimų ir dėl savo reputacijos saugojimo nenorėčiau to pasakoti viešai :) Kam labai įdomu, tai galėsiu papasakoti kai susitiksim ;) Taigi, pasidalinsiu keliais vaizdeliais iš šokių vakaro.


Vis dėlto padaro įspūdį kai tiek daug vienu metu šoka šokėjų. Tokia masė ir visi vienodai straksi :) Net juntama kažkokia vienybė.



Tarp šokėjų buvo ir mūsų draugas Arūnas :) Jis pagal profesiją toli nuo šokių, bet va kartais jį privilioja visokie projektai (kaip ir šis). Šoko įdėdamas visas jėgas ir su įsijautimu :)

O čia ir mano Liepa "snukutį" įkišusi :) Kerta bandelę, tai žandai pilni. Šalia Agnija ir Jokūbėlis (to šokėjėlio Arūno šeimynėlė). Beje, Agnija statė dainų vakaro choreografiją (judesius chorams).


Viskas buvo įspūdinga, netgi patriotiška :) bet, nepaisant to, tikros linksmybės prasidėjo po šventės, kai garsiai paleido muziką ir žiūrovai galėjo ateiti kartu šokti. Beje, šiame vaizdo klipuke trumpai matosi ir geroji kaltininkė Rūta (ne aš ), kuri ir atitempė mane į šventę. Atsiprašau už nekokybišką klipuką, tiesiog norėjosi jums perteikti šventės nuotaiką. Klipuko negaliu įkelti į blogą, tai jį galite peržiūrėti čia.

Na, o čia šiaip toks šiek tiek juokingas vaizdelis iš šventės. Daugelis kolektyvų pasibaigus šventei pradėjo mėtyti savo vadovus :) Pradžioj kelias sekundes atrodo, kad vaizdas nesufokusuotas, bet vėliau suprasite esmę.

Daugiau nuotraukų iš šventės galite pažiūrėti čia.

2009 m. birželio 30 d., antradienis

Martyna. Mano darbai.

Sveikutes...nors pastoviai tikrinu mamadienį ir su malonumu skaitau naujus pasisakymus, pati pasisakyti nerandu laiko. Nes visą laisvą laiką atima mano naujoji veikla, kuria noriu pasidalinti su jumis. Pradėjau kurti papuošaliukus. Tai man suteikia be galo daug džiaugsmo ir vadinamo "relaxo". O dar maloniau, kai kas nors jais susidomi. Tad visas labai labai kviečiu apsilankyti mano tinklapiuke www.esumylima.blogspot.com

2009 m. birželio 19 d., penktadienis

Namų ekstremalai


Dažnai girdžiu iš kitų mamų kaip jos man pavydi, kad Barbora (2,2m) yra savarankiška - pati visur eina, lipa, čiuožia, pasiima... Nepavydėkit, mielosios, nes šis savarankiškumas virsta tikru ekstremalumu. Tik spėk nusisukti ar išeiti į kitą kambarį, o Barbora jau kur nors užsilipusi. Tiesą pasakius, jau nebežinau kur kelti nežaidžiamus daiktus (vaistus, peilius, kruopas, saldainius ir pan.). Bet labiausiai pergyvenu, kad tik nesusižeistų. Pamenu kai pas mus svečiuose buvo draugas su savo vaikais. Užeina jis į vaikų kambarį, kalbasi su vaikais, netyčia pakelia žvilgsnį, o ant spintos sėdi Barbora. Kad puolė jis į paniką "... o, Jėzau, Rūta, ateik greičiau... ką daryti, oij oij, o siaube..." ir t.t. Aš atbėgu visa apimta siaubo, o ten viso labo tik Barbora ant spintos žaidžia - mums tai įprastas vaizdelis :) Ji nuo dviaukštės lovos ten užlipa, tik nulipti negali, tai tada mus šaukia. Pabandžiau kelis (ne pačius pavojingiausius, nes kitais atvejais tai čiupdavau vaiką, o ne fotoaparatą) vaizdelius užfiksuoti fotoaparatu. Kalbant apie nuotrauką su šaldytuvu, tai turiu pasakyti, kad Barbora seniai pati iš šaldytuvo pasiimdavo sau maistą, bet nepagalvodavom, kad ji pasiima būtent tokiu būdu.

Čia ta spinta, ant kurios Barbora mėgsta užsilipusi žaisti. Jei ką, tai nuotraukoje ne Barbora, o Liepa.


Kūlversčiai, stovėjimai ant galvos, šokinėjimai nuo nerealių aukščių įprastas vaizdelis.


Ši sienos spinta visada Barborai būdavo didelis pagundymas, nes čia laikomi mūsų kvepalai, lūpdažiai, žibintuvėliai, tėčio varžteliai ir kiti įdomūs daikčiukai. Įdomu, kad Barbora šiaip ne taip užlipa ir taip kaba iki kol nebegali išsilaikyti, o tada pradeda rėkti "mama, akyk (laikyk)".


Toks vaizdelis gal nebūtų ekstremalus jei lovytė nebūtų ant lingių (supasi). Barbora atsistoja ant lovelės krašto, pasistiebia ant pirščiukų ir taip stovėdama ant linguojančios lovelės pasiekia tepaliuką dantims (jai labai patinka tas tepaliukas). Kartais ji taip stovi visiškai nesilaikydama!


2009 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Man patinka lapas


Nors automobilį vairuoju trylika metų, bet paskutinius pusantrų metų jį vairuoju su "lapo" ženklu. Kas nežinote, tai šis ženklas yra būtinas dviejų metų vairavimo "stažo" neturintiems vairuotojams (jis dabar yra vietoj ženklo "70"). Na, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad vienas mūsų šeimos narys (jo vardas redakcijai žinomas :) ir yra tas vairuotojas "be stažo".

Pastebėjau, kad važiuodama su tuo ženklu leidžiu sau važiuoti "nemokšiškai" - lėčiau pajudėti iš sankryžos, per vėlai persirikiuoti iš vienos juostos į kitą ir pan. Bet netikėčiausia šioje situacijoje yra tai, kad "parkuojantis" ar "išsiparkuojant" labai dažnai atsiranda vyriškis, kuris būtinai padės tai padaryti. Pradžioje niekaip negalėjau suprasti, kodėl 10 metų niekas nekreipdavo dėmesio kaip statydavau automobilį, o dabar būtinai staiga iš niekur atsiranda geradaris, kuris šūkčiodamas ir mojuodamas rankomis man padeda :) Galvojau, kad tai dėl vaikų automobilyje ar dėl to, kad "moteris už vairo", bet vėliau supratau, kad tai būtent dėl to "lapo". Matyt vyrams neatlaiko nervai, kai pamato nepatyrusią vairuotoją moterį už nesmulkios mašinėlės (Renault Espace), o jei dar būnu su vaikais, tai kaip gi nepadėsi... :) Liepa iš kur nors grįžus tėčiui vis pasakoja, kad "geras dėdė mamai padėjo" :D Kaip ten be būtų, bet šis netikėtas reiškinys man visai patinka ;)

Foto iš acartwrightstudio.blogspot.com

2009 m. birželio 5 d., penktadienis

Ko neparašiau. Kad Tu, Dieve, gerai jaustumeisi :)

Ši sritis niekad nepraranda savo žavesio, nes kiekviena Liepos malda būna kuo nors netikėta. Štai aną savaitę mes (aš, Liepa ir Barbora) sėdom pietauti ir staiga Liepa užsimanė padėkoti Dievui (šiaip padėką už maistą retai praktikuojam). Taigi, susikabinom visos rankomis, o Liepa lyg niekur nieko vienu kvėptelėjimu susakė rimuotą padėka:
Ačiū Tau už maistą,
Ką Tu mums davei,
Jis labai skanus,
Ačiū Tau už tai.

Kadangi Barbora yra 100 procentinė Liepos mėgdžiotoja, tai ji irgi užsimerkus kažką sava kalba susakė ir pasakė amen :)

Vis pasikartojantis motyvas Liepos maldose yra toks: "... meldžiu, Dieve, už tavo žmoną, vaikus, draugus, kad jiems gerai sektųsi, kad jie būtų laimingi, kad tu, Dieve, nesirgtum ir gerai jaustumeisi..."

Užvakar Liepos malda prieš miegą skambėjo taip: "Prašau, Dieve, kad duotum man gerą ir linksmą sapną... ir noriu, kad Tu aplankytum mano draugus: Ugnę, Kamilę, Artiomą... Noriu, kad Tu naktį nueitum pas Kamilę ir jai į ausį pasakytum "kelkis, kelkis", o tada paklaustum "kodėl tu neini į darželį?"..." :) Pamėginau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jei Dievas atsakytų į šitą maldą... :D


Слабо? :D

Ko neparašiau. Ne ekspromtu irgi netvarkinga.


Anksčiau galvojau, kad esu tvarkinga, kartais net pedantiška. O dėl netvarkos namuose būdavo kalta "aplinka". Bet štai visai neseniai lankiausi svečiuose pas buvusią klasiokę ir supratau, kad turiu sau pripažinti, jog vis gi esu netvarkinga šeimininkė. Apsilankymas pas minėtą klasiokę nebuvo iš anksto suplanuotas, ji mane pakvietė tiesiog ekspromtu, tad ir susitvarkyti iš anksto neturėjo galimybės. Kai atvažiavau buvau priblokšta tvarka ir švara. Jie gyvena didžiuliame name, augina 5 m berniuką... ir sugeba taip tvarkingai gyventi. Kai aš pasikviečiu ką nors ekspromtu į svečius, tai vaizdelis namuose būna ojojoij... Ką jau čia ekspromtu, net kai iš anksto pasitvarkau, vis tiek namai niekaip nesusitvarko.

Niekad nepamiršiu vienos draugės (ji neturi šeimos) komentaro įėjus pas mus į namus: "matosi, kad turite vaikų, nes visur tokia šeimyninė netvarka"... Nesakiau jai, kad prieš ateinant tvarkiausi 5 valandas :) Ai, tiesiog pagalvojau, kad gal geriau nešeimyninių žmonių į svečius nebekviesiu, o pati pas juos vaikščiosiu ;)

2009 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

Ko neparašiau. Sagės.

Paskutiniu metu mano rankdarbių pasaulėlį yra užvaldžiusios dekupuotos sagės. Nors sagių nenešioju (nebent prie treningo :) ), bet labai patinka jas daryti. Jų darymo procesas puikiai atitiko mano sugebėjimus ir aplinkybes - sagės nedidelės, todėl greitai pasidaro, be to be dekupažo dar patiko dekoravimas (karoliukų vėrimas, puošimas nėrinėliais ir pan.). Jei sugadinu sagę, tai negaila išmest, o ir šiaip ji visiškai manęs neįpareigoja :)

Viršuje nuotraukoje yra mano pirmoji sagė. Ją dariau naudodama nuotrauką iš "Žmonių" žurnalo. Tiesą sakant, ji nepavyko todėl numečiau ją ir dariau kitas. O vieną dieną vėl ją išknisau ir eksperimentiniu būdu pabaigiau. Ir, sakyčiau, rezultatas visai nieko :)

Šią sagę dariau mamai motinos dienos proga, bet vėliau nusprendžiau, kad ji (sagė) yra kaprizinga aprangai.


Todėl padariau kitą sagę, kurią mamai ir padovanojau.



Čia dar kelios sagės.


Mėginau daryti sagę vien tik iš karoliukų, nors ji nelabai graži, bet pats darymo procesas man labai patiko ;)


Beje, Liepai irgi labai patinka daryti sages. Tik ji jų yra labai daug pradėjusi daryti, bet neužbaigusi. Tiksliau tariant, iki galo pabaigė tik vieną sagę, kurią padovanojo draugei. Mano pagalba daugiausiai reikalinga klijuojant nėrinius ir darant blogąją pusę.


Su Liepa darėm sages iš šilkinių juostelių. Bet iki galo taip ir nepabaigėm. Todėl lenkiu galvą prieš Austėją, kad jai pavyko su sūnumi padaryti tokią gražią šilko rožę.
Blog Widget by LinkWithin