2009 m. balandžio 24 d., penktadienis

Mažųjų filosofija

Liepa klausia: "ar kai numiršti ir kai įdeda tave į dėžę, tai po to kai užkasa, tai užkasa smėlio dėžėj ar miške, ar dar kur nors?"

Liepa prisiminė vaikišką giesmelę, kurioje yra tokie žodžiai: "... o mes esam Jo vaikai...". O tada labai rimtai pradėjo filosofuoti: "Žinok mes esam Dievo vaikai, aš, tu ir visi pasaulio žmonės. (pauzė) Nes Marija mus visus pagimdė. (pauzė) Bet aš galvojau, kad tu mane pagimdei... Bet jei Dievas yra mano tėvas, tai ką aš turiu du tėčius? O kodėl aš turiu du tėčius?..." Taip sakant "vopros na zasypku" :)

Šis pokalbis buvo prieš metus, bet jis man ir dabar sukelia šypseną.
Liepa: - o kodėl tu Barborą laikai be pamperso?
Aš: - kad užpakalis kvėpuotų.
Liepa: - kad užpakalis kvėpuotų???? (suprato pažodžiui :)))

Iš pokalbio su Barbora (2m.):
Aš: - kaip sako šuniukas?
Barbora: - au au au.
Aš: - kaip sako katytė?
Barbora: - miau miau.
Kaip sako bitė?
Barbora: - musė musė musė. :D :D :D

Foto iš sierracfs.org

2009 m. balandžio 15 d., trečiadienis

Rakštis

Kažkurią dieną Liepa grįžo iš darželio su rakštimis rankoje. Su vaikais lauke žaidė vaikams įrengtoje medinėje žaidimų aikštelėje. Čiuoždama nuo čiuožyklos bandė pasilaikyti už krašto ir susivarė rakštis į ranką. Kentėjo, nieko nesakė auklėtojai, matyt bijojo, kad pradės jai krapštyti :( Ir net kai vyras atėjo jos paimti ji nieko nesakė, tik išėjus už darželio vartų pradėjo verkti ir pasakė, kad jai labai skauda. Namo grįžo jau įsiverkus.

Vieną rakštį ištraukiau su pirštais, o kitas teko krapštyti su adata. Liepa baisiai verkė, drebėjo. Visaip ją raminom ir įkalbinėjom, kad duotųsi ištraukiama. Streso buvo pakankamai. Bet šioje situacijoje ko gero labiausiai išsigandusi buvo Barbora. Ji niekaip nesuprato kas čia vyksta. Tik matė, kad Liepa labai verkia, o ypač kai liečiame jos ranką. Todėl pradžioj pati labai verkdama bandė mane stumti nuo sesės, kad aš jos neskriausčiau. Tada vyras norėjo raminti Barbora, bet Liepa šaukė, kad nori, kad tėtis ją laikytų ant kelių kol mama trauks rakštį. Vargšė Barbora iš to streso nuėjo į tolimiausia kambarį, pasislėpė už užuolaidos ir verkė, o galiausiai apsisisiojo :(

Pagaliau ištraukėm visas rakštis. Liepa nustojo verkti ir pradėjo raminti Barborą. O Barbora paprašė papo ir prie jo taip kurį laiką prabuvo. Galiausiai visi nusiramino. Liepa jau po valandos negalėjo iškart parodyti kur jai buvo rakštis :)

Foto iš kevep.com

2009 m. balandžio 10 d., penktadienis

Tornado arba spintų tuštėjimo metas

Mamų klube bent kartą per metus būna vaikų išaugtų rūbų, nebežaidžiamų žaislų ir kitų vaikams skirtų rakandų mugė. Kiekvieną kartą ketindavau joje dalyvauti, bet niekad taip ir nesudalyvaudavau, nes pritrūkdavo jėgų perkratyt vaikų garderobą ir žaislus.

Bet šį kartą iš anksto ruošiausi morališkai, o laikui atėjus per namus praūžiau kaip tornadas :) Taip namuose siautėjau beveik savaitę. Turiu pasakyti, kad tornadą gerokai padidino ir Barbora, nes kai pradėjau rūšiuoti rūbus ir žaislus (išmetimui, labdarai, draugei ir t.t.), kai pradėjau viską dėti į maišus, tai Barbora viską traukė lauk, arba dėliojo iš vieno maišo į kitą, viską tampė po visą butą - oijjjjjjjj man nervų kainavo... :)

Beje, Barbora kaip tikra moterytė norėjo matuotis beveik visus rūbus. Kai dėliojau jos išaugtus rūbelius ji užsimanė apsirengti išaugtą kombinezoną. Pradžioj bandžiau paaiškinti, kad tai tinka lėliukui, kad ji jau didelė ir nebe įlįs. Tada ji pasiėmusi tą kombinezoną nešiojo kaip lėliuką - sūpavo, dainavo, bučiavo, sakė "šššššš, miega" :) O po to vis tiek nusprendė jį apsirengti, o apsirengusi tiesiog įsikūnijo į lėliuką - pasiprašė ant rankų, kad paimčiau kaip kūdikį, priglausčiau prie krutinės ir sūpuočiau. O ji užsimerkė ir gulėjo, kartais truputį suinkšdama kaip leliukai (ir iš kur ji tai moka?). Po to nuėjo pasiėmė Annos Gedes knygelę su kūdikių nuotraukomis ir labai rimtai ją žiūrinėjo. Buvo tiesiog neįtikėtina kaip vaikas "įėjo į vaidmenį".


Ryte, išėjus vyrui į darbą, aš viską išversdavau ant grindų. Visą dieną dėliodavau, rūšiuodavau, ką atrinkdavau labdarai, tai skalbdavau. Pavakary, kai vyras turėdavo grįžti, karštligiškai bandydavau viską kažkaip aptvarkyti, nes vaizdelis būdavo tikrai ne koks.


Mugės dieną iš namų išėjau su trim 120 l talpos maišais, pilnais rūbų ir žaislų. Vyras nepaprastai džiaugėsi, kad tiek skudurų išnešu... ir maldavo, kad tik nieko neparneščiau namo :)) Beveik jo paklausiau - namo atsinešiau tik dvi poras batų, kurias mugėje išrinkau Liepai ir Barborai pavasariui. Kita tornado auka bus mano ir vyro garderobas ;)
Blog Widget by LinkWithin