Dvi mergelės

Atostogaudami Palangoje kaskart eidami prie jūros praeidavome Mergelės Marijos statulą. Kiekvieną kartą Barbora (3,4 metai) negalėdavo ramiai pro ją praeiti, vis sustodavo, paglostydavo, apkabindavo, kažką pakalbėdavo (gal pasimelsdavo :) .

Išsipildė bobučių pasakos!

Mums nutiko neįtikėtinas dalykas :) Dar kartą įsitikinau, kad kai kurių dalykų neįmanoma suplanuoti. Ar jums vaikystėje paklausus mamos kur dingo jūsų čiulptukas, ji nesakė, kad pelytė nusinešė?... Na, gerai - apie viską nuo pradžių.


Gėda sakyti, bet mūsų Barbora vis dar miega (tiksliau miegodavo) su čiulptuku. Na, taip, taip, aš irgi buvau nusistačius prieš čiulptukus, bet bemiegės naktys ir nukramtyti speneliai palaužė mano apsisprendimą ir turime tai, ką turime... Keletą kartų bandžiau ją atpratinti, bet graudaus verkimo neatlaikydavo mano nervai ir vėl jį grąžindavau. Artėjant darželio lankymo dienai kaupiausi savyje ryžtą atpratinimui, bet vis jo pritrūkdavo :(


Prieš savaitę mums draugė penkioms dienoms paliko žiurkę (tiksliau žiurkiną) vardu Fifis. Tai didžiulis įvykis mūsų namuose, nes Barbora (2,10m) yra nereali gyvūnų mylėtoja. Pirmą dieną ji nuo ryto iki vakaro prasėdėjo į narvelį įkišusi rankas. Antrą dieną įsigudrindavo Fifį išleisti iš narvelio, tai ačiū Dievui, kad jis pasivaikščiojęs grįždavo atgal. Barbora vos pabudusi patamsyje bėgdavo pas Fifį į kitą kambarį, o prieš eidama miegoti būtinai turėdavo su juo atsisveikinti. Kai mes su Liepa būdavome kitame kambaryje, tai Barbora uždarydavo mūsų duris, tada nueidavo į saloną pas Fifį, užsidarydavo salono duris, užstumdavo jas foteliu ir nežinau ką su juo darydavo :) Žodžiu reikėdavo nuolat ją stebėti, nes norėjosi po penkių dienų šeimininkams grąžinti gyvą žiurkę :)


Taigi, vieną dieną Barbora su Liepa buvo išleidusios žiurkę palakstyti po kambarį, o pačios klūpėjo vidury kambario ir viską stebėjo. Barbora tą kartą rankoje turėjo čiulptuką. Staiga, prie jos pribėgo Fifis, griebė iš jos čiulptuką ir greitai nusinešė po sofa :-O Barbora, aišku, į ašaras, o mes su Liepa negalėjom patikėti tuo, kas įvyko. Dar kokias 5 minutes girdėjom kaip jis su čiulptuku ten darbavosi (nešiojo, graužė...). O išlindo iš po sofos be čiulptuko. Tuo momentu pagalvojau, kad ko gero pats Dievas mums atsiuntė Fifį :))) ir jei aš nepasinaudosiu šia situacija, tai būsiu paskutinė nevykėlė :) Mergaitės bandė dar įžiūrėti kur nunešė čiulptuką... ir pamatė jį... ir net bandė ištraukti. Bet nepavyko :))) Todėl vėliau, kai jų nebuvo kambaryje paskubėjau pati jį ištraukti ir paslėpti nepasiekiamoje vietoje.



Atėjo pietų miegas.... Prasidėjo prašymai, reikalavimai, maldavimai, kad surasčiau čiulptuką. Liepa, negalėdama klausyti graudžių Barboros raudų bandė ieškoti jo, bet nerado ;) Turiu prisipažinti, kad man žiauriai skaudėjo širdį, bet supratau, kad tai tobula situacija ir pasiduoti negalima. Barbora ilgai ir labai graudžiai verkė, ji tiesiog gedėjo ir užmigo visiškoj nevilty, net gi, sakyčiau depresijoje :( Miegojo labai trumpai, o atsikėlusi iškart nubėgo pas Fifį. Bėgau iš paskos, nes bijojau, kad ji iš nevilties ir pykčio nepasmaugtų žiurkės. Mano nuostabai, ji meilei su ja šnekėjosi, glostė, bučiavo ir visai nepyko :) Vakare prieš miegą vėl prašė čiulptuko, bet jau nebebuvo tokių graudžių raudų. O kitą dieną jau ir visai nebeverkė. Taigi, šiandien jau 4 diena be čiulptuko :)) Gal bobučių pasakos visai ne pasakos? ;)


P.S. perspėjimas Barboros seneliams: neskaitykite šio įrašo prie jos, kad ji nepamatytų šių nuotraukų. Ačiū :)

Šeštasis Liepos gimtadienis

Atšventėm šeštą Liepos gimtadienį. Nors jam morališkai ir idėjiškai ruošiausi beveik mėnesį, bet vis tiek viskas liko paskutinei dienai. Ir dar, turiu prisipažinti, kad visada per gimtadienius jaučiuosi baisi nevykėlė (atrodo nemoku nei gerai stalą suruošti, nei įdomią programą sugalvoti, nei svečius užimti...).

Šį kartą taip jau gavosi, kad Liepa savo gimtadienį šventė tris dienas :) O artėjant gimtadieniui vis kartojo "tik nieko neruošk valgyti! Nei mėsytės, nei bulvytės, nei sumuštinuko - nieko. Tik tortas ir kokteilis." Taigi, pirmą dieną šventėm su artimaisiais (seneliai, teta, dėdė...). Vakaro meniu: mano kepti kibinai su sultiniu, mergaičių kepti sausainukai, vaisiai, riešutai ir tortas. Nors Liepa labai laukė svečių, bet turiu pripažinti, kad gimtadienis su suaugusiais vaikui nėra labai linksmas. Liepa netrukus sėdėjo patempus lūpą, nes anot jos "mano gimtadienis, bet niekas su manimi nebendrauja, o tik vienas su kitu". Tad močiutės ėmėsi taisyti padėtį ir netrukus visi žaidėm Jurgelį meistrelį :))

Antrą dieną Liepa pasikvietė drauges. Šiam vakarui paruošiau įvairių užduotėlių, žaidimų ir vieną lengvą rankdarbėlį. Beveik viskas pavyko gerai, išskyrus gal tik tai, kad gimtadienis vyko per trumpai (2,5 val.). Kol draugės susirinko, kol pažaidėm, kol tortą suvalgėm laikas akimirksniu prabėgo ir jau atėjo tėveliai pasiimti vaikučių. Na, o trečią dieną Liepa su tėčiu ėjo žiūrėti "Pasivaikščiojimas su drakonais". Tai toks va tas Liepos gimtadienis. O kam įdomu parašysiu kibinų receptuką (už jį ačiū Natalijai) ir kelis žaidimukus.

Kibinų receptas:

TEŠLA:

1 litras kefyro, 300 mg margarino kepimui. Sumaišom su miltais, kad neliptų prie rankų ir įdedam į šaldytuvą (ne į šaldiklį) 5 val, galima net nakčiai. Gaunasi nerealiai daug, bet galima daryti perpus.

ĮDARAS.

O įdarui paimam apie 800 g. faršo, kurį mėgsta šeimyna, 2 dideli svogūnai, prieskoniai, malti pipirai, druska. Kad mėsa butų sultingesnė į faršą įdėkite 3 šaukštus grietinės. Na, o tada kočiojam :) Ant iškočioto blyno su maždaug 7 cm skersmens lėkštute išspaudžiam skrituliukus, iš kurių formuojam kibinus. Aptepu kiaušinio baltymu ir į orkaitę. Kepam apie 45 min, kol apskrunda. Skanaus :)

Žaidimukai.

"Kas dėžėje?". Dėžės šonuose iškirpkite dvi skyles, pro kurias tilptų rankos. Į vidų įdėkite įvairių daiktų. Geriausia dėti per skyles, kad netyčia neįdėtumėte didesnių gabaritų nei skylė daiktų. Žaidimo esmė - įkišus rankas reikia apčiuopos būdu atspėti kokį daiktą paėmei į rankas.

"Siuntinukas". Šį žaidimuką pasiskolinom iš Tvynių, tik mes jį kiekvieną kartą vis kaip nors pakeičiam. Šį kartą į plastmasinius kiaušinukus (nuo Kinder kiaušinių) pridėjom įvairių užduotėlių (pašok šokį, užmink mįslę, papasakok juokingą istoriją, suvaidink ką nors, o kiti tegul atspėja ir t.t.). Kiaušinukus sudėjom į dovanų maišelį, kuris grojant muzikai buvo siunčiamas per rankas. Kai nustoja groti muzika siuntinukas turi sustoti, pas ką tuo metu jis sustoja, tas turi išsitraukti kiaušinuką ir atlikti jame esančią užduotį.

"Šokis su šluota". Ratuku sustatom kėdutes. Kėdžių turi būti viena mažiau nei žaidėjų. Kai groja muzika visi šokdami juda aplink kėdutes ratuku. Nustojus groti greitai sėda. Kas lieka be kėdės gauna šluotą ir dabar kai užgroja muzika, tas vaikas kartu su visais juda ratuku tik jau šokdamas su šluota. Vėl nustoja groti muzika ir kas lieka be kėdės ima šluotą ir šoka su ja. Ir t.t.

Rankdarbis "Apyrankė su gėlyte". Iš anksto paruošiau iš veltos vilnos didelių ir mažų apskritimų, žirkles, adatą su įvertu siūlu, sagutes, iš tamprios raukinukų juostelės susiūtus pagrindus apyrankei. Reikia didelį ir mažą apksritimuką iš trijų ar keturių pusių įkirpti beveik iki vidurio. Gautų lapelių kampučius užapvalinam žirklutėmis. Uždedam mažą apskritimą ant didelio ir taip juos prisiūnam prie apyrankės. Išsirenkam patinkačią sagutę ir ją prisiūnam prie gėlytės. Apyrankė baigta. Pastebėjimas - su medžiagėlėm dirbti lengviau, nes vilna gan sunkiai kerpasi, tai jei turite, galite vietoj vilnos rinktis medžiagėles.

Mielas nemielas darželis...

Šis blogas yra mano dienoraštis, todėl kur daugiau, jei ne į dienoraštį aš galėčiau išlieti savo emocinius išgyvenimus.

Visgi kaip aš pavydžiu tiems, kurių vaikai lengvai adaptuojasi darželyje. Liepa (beveik 6m) jau labai noriai vaikšto į darželį, ten lanko įvairius būrelius, turi draugių ir yra patenkinta. Nors man nuo vaikystės vis dar yra išlikę neigiami prisiminimai apie darželį, bet po truputį požiūrį į darželį stengiuosi keisti. Ta prasme, bandau patikėti, kad tai nėra blogybė :-/ Paskaitau Austėjos mintis ir galvoju, Dieve, kaip norėčiau ir aš taip mąstyti. Vis save tikinu, kad Liepai patinka ten, daug veiklos, bendravimo... Nors, aišku, vaikų skaičius grupėje, tai visą reikalą gadina :( Tada nori nenori personalo santykiai į vaikus pasidaro tokie valdiški, "gamykliniai".

Na, bet su Liepa viskas tarkoj. O štai su Barbora... Mes ją planavome į darželį vesti prieš sueinant trims metukams, nes man reiks grįžti į darbą. Bet darželio direktorė pasakė, kad vaiką pradėti vesti nuo pavasario į darželį yra nepriimtina, kad reikia vesti nuo rugsėjo. Kadangi nuo šio rugsėjo vietos nebėra, o nuo kito rugsėjo man jau bus per vėlu. Tai turėdami omeny, kad atsilaisvinus vietai mes turime pirmenybę (nes jau vienas mūsų vaikas lanko tą darželį) ir, kad darželyje nuolat vyksta migracija, tai parašėme prašymą vesti Barborą (2,6m) į darželį nuo šio rugsėjo. Be to, kai su ja vesdavom Liepą į darželį, tai ji labai norėdavo pasilikti su vaikais ar žaisti darželio kieme, todėl galvojau, kad Barborai darželyje turėtų patikti. Taigi, rugsėjo vidury sulaukėme direktorės skambučio, kad atsirado vieta ir galime pradėti lankyti darželį.

Taigi, pirma Barboros diena darželyje. Planavau šiek tiek su ja kartu pabūti ir tada jei ji norės, tai dar kokiai valandžiukei palikti. Kai atėjome į grupę ten virė gyvenimas: vaikų daug, kažkas verkia, kažkas žaidžia, kažkas dar sėdi prie stalo ir valgo pusryčius. Barbora vos įėjusi pasileido tekina prie visų žaidimų, nuo vieno kampelio prie kito bėgte bėgo - taip jai viskas buvo įdomu :) Grupėje dvi auklėtojos ir šeimininkėlė. Viena auklėtoja iškart prisistatė prie mūsų, davė pildyti įvairius popierius, susakinėti įvairią informaciją, sąrašą ką reikia nupirkti ir t.t. Nors tai daryti jai buvo gana sunku, nes nuolat kas nors verkė ir ji eidavo raminti vaikų. Taigi, užpildžiau popierius ir manęs paprašė, kad išeičiau, kad mano buvimas tik dar labiau traumuos vaiką, kad greičiau adaptuosis jei tiesiog paliksiu kelioms valandoms. Taip ir padariau. Aišku, Barbora pamačiusi, kad nebėra mamos baisiai įsiverkė :( Verkiančią radau ir kai atėjau paimti po poros valandų :(

Auklėtoja liepė nedaryti pertraukos ir rytoj vėl atvesti keletui valandų. Ir aš vėl atvedžiau. Šį kartą vedėm kartu su Liepa. Bet viskas pasikartojo kaip ir pirmą dieną :( Trečią dieną jau norėjau nevesti, bet auklėtoja ir vyras primygtinai ragino manęs nesuskysti, nepasiduoti ir vėl vesti. Tik šį kartą Barborą vedė vyras, nes pagalvojom, kad gal jai lengviau bus jį paleisti nei mane. Ką gi, ji vėl verkė.

Kai atėjau jos paimti, auklėtojos vaikus rengė ėjimui į lauką. Atmosfera - chaosas, pasimetę vaikai, vieni apsirengę stovi, kiti verkia ir nesiduoda rengiami. Barboros dar niekas nerengė, ji pamačiusi mane puolė į glėbį ir verkė. Pačiupinėju ją, o ji apsisisisiojusi ir net jau apdžiuvusi :(

Šiaip, jei ji padaro į kelnes, tai dėl diskomforto net negali pajudėti, o čia ji net apdžiūti spėjo. Ji paprastai labai tyliai prašosi į tualetą, tai ko gero niekas tame triukšme ir negirdėjo. O kai padarė į kelnes, gal vėlgi niekas negirdėjo kaip ji skundėsi. O gal ji iš to streso net ir nejautė jokio diskomforto, kad kelnės šlapios. Ai, dabar jau nieko nebeišsiaiškinsim. Bet širdį tai labai suspaudė. Niekam nieko nesakiau (nes auklėtojos užsiėmusios buvo vaikų rengimu), tyliai perrengiau Barborą ir pasakiau sau, kad artimiausiu metu mes čia tikrai negrįšim.

Neturiu nieko prieš auklėtojas, jos tikrai stengiasi, ir vaikus priglaudžia, ir sudomina visokiais žaidimukais, ir šeimininkėlė labai meili su vaikais. Bet kai toks vaikų skaičius ir jie visi naujai atėję, visiems adaptacija, dauguma iš jų liūdi be mamų... tai ar tai normalu??? Kaip turi būti vaikui emociškai baisu patekti į būrį liūdinčių ir verkiančių vaikų su nepažįstamom tetom. Nors vyras ir nesutinka su mano sprendimu, bet kol nėra poreikio aš Barboros tikrai nevesiu į daržą. Tegul adaptuojasi tie vaikučiai, tegul Barbora normaliai išmoksta atlikti tualeto reikalus, tegul emociškai dar pabręsta su mama namie, o tada jau bus galima ateiti į darželį. Su darželiu sutartį sudarėm, kas mėnesį mokestį mokėsim, tai ir vietą mums laikys. Štai tokie mūsų išgyvenimai...

Saulėgrąža

Seneliai atvežė saulėgrąžą. Ji tokia kvapni... ir labai man primena vaikystę. Bet įdomiausia buvo žiūrėti į mergaičių reakciją :) Jos abi matydavo sode augančias saulėgrąžas, visada jas atpažindavo. Bet kai ant stalo padėjom didžiulę galvą, abi nesuprato kas tai. Net kai pasakėme, kad saulėgrąža vis tiek nesuprato... Anksčiau Liepai atrodė, kad tai gėlė (nors mes sakėm, kad ten viduje auga saulėgrąžos), o dabar ji nepanaši į gėlę... ir kokio velnio ją padėjome ant stalo? Sakau gi čia saulėgrąža, gali gliaudyti ir valgyti, o Liepa vis tiek nesuprato. Tik kai išėmiau kelias saulėgrąžas, ji pamatė, kad ten jų šimtai :D Visgi, mūsų vaikai tikri miestiečiai...

Košės veidukas

Nors kartais iš maisto darau visokias figūras, kad mergaitėms "apetitniau" atrodytų, bet šį kartą šį veiduką padariau ne aš :) Barbora (2,5m) labai mėgsta piešti veidukus. Pastaruoju metu pradėjo veidukus ne tik piešti bet ir dėlioti iš kokių nors daiktų (akmenukų, pagaliukų...). Visi pietavome, kol aš šnekėjausi su vyru akies krašteliu mačiau, kad Barbora valgo iš mano lėkštės. Bet kai pasilenkiau valgyti, vos nenugriuvau nuo kėdės, nes pamačiau ten į mane spoksantį veiduką :))

Mažųjų filosofija #3

Per radiją vaikai vardina ką lanko jų mamos: "mano mama lanko sporto klubą", "mano mama lanko baseiną". Tada prie vaikų prisijungia Liepa (5,5m): "o mano mama lanko mamų terapiją (tai Mamų klubo ir meno terapijos bendras darinys) :)

Barbora (2,5m) žino, kad jai 2 metai ir kad sesei 5 metai. Ir štai ji bando išsiaiškinti kiek man metų. Klausia ar man du ar penki metai? Sakau 35, o ji apsidžiaugia ir pakartoja, kad mamai 5. Pataisau, kad man ne 5, o 35, tada ji užtikrintai pareiškia, kad mamai ne 5, o 2 metai :) Ne, sakau, man ne 2, o 35, ji tada vėl sako, kad mamai 5 metai. Aš mėginu laikytis savo, kad man ne 2 ir ne 5 metai, o 35. Pauzė, Barbora kažkodėl apsidžiaugia ir užtikrintu tonu pareiškia: "mamai 2 metai" :) (Na ir kaip su vaiku ginčytis :))) ?

Dviratis!!!

Naujus vaiko atradimus jau buvau nurašiusi kūdikiams, nes jiems vis kas nors naujo įvyksta: tai apsiverčia, tai pradeda sėdėti, stovėti, ropoti ir t.t. O kas naujo gali vykti penkiametės Liepos gyvenime? Visi jos pasiekimai tokie nežymūs ir nepastebimi (pradėjo skaičiuoti, vardą rašyti, filosofuoti, daiktus pasiekti, kurių anksčiau nepasiekė...).

Bet vis gi turiu pastebėti pirmo dantuko iškritimas mane labai palietė. O dabar dar vienas naujas įvykis - išmoko važinėti dviračiu! Tiesa, ji būtų išmokusi ir anksčiau važiuoti, bet mes kažkaip vis patingėdavom ją pamokyti. Mokymuisi praktiškai užteko poros dienų. Vieną dieną palaksčiau ją vis prilaikydama, bet palaksčiau taip, kad galvojau iki namų durų neparšliaušiu iš nuovargio :) Kitą dieną dar šiek tiek su seneliais sode bandė važiuoti, o trečią dieną vėl išėjau su ja į lauką pasiruošusi baisiajam nusilakstymui. Bet šį kartą, mano nuostabai ir džiaugsmui, ji sėdo pati ir nuvažiavo :)) Kokia Liepa buvo laiminga!!! O ir aš net iš džiaugsmo apsiverkiau :) Ji man iškart tokia didelė, savarankiška tapo...

Nuo tos dienos Liepa tik ir kalba apie dviratį, atrodo, kad visą laisvą laiką nuo miegojimo ir valgymo turim skirti jos važinėjimui. Visą savaitėlę laisvą laiką tam ir skirdavau, todėl vaikščiodama iš paskos nuėjau nerealius atstumus (tikiuosi tai nors kiek pasimatys ant mano figūros ;)) Galiausiai iš dulkių ir voratinklių vyras ištraukė savo dviratį, tai dabar dviese (aš ir Liepa) važinėjamės dviračiais :) Nerealu (neskaitant to, kad nuo dviračio man labai skauda užpakalį :) Kadangi apetitas kyla bevalgant, tai dabar pradėjom svajoti apie dar vieną dviratį su vaikiška kėdute, kad galėtume visa šeimyna važinėtis :)

Namų ekstremalai

Dažnai girdžiu iš kitų mamų kaip jos man pavydi, kad Barbora (2,2m) yra savarankiška - pati visur eina, lipa, čiuožia, pasiima... Nepavydėkit, mielosios, nes šis savarankiškumas virsta tikru ekstremalumu. Tik spėk nusisukti ar išeiti į kitą kambarį, o Barbora jau kur nors užsilipusi. Tiesą pasakius, jau nebežinau kur kelti nežaidžiamus daiktus (vaistus, peilius, kruopas, saldainius ir pan.). Bet labiausiai pergyvenu, kad tik nesusižeistų. Pamenu kai pas mus svečiuose buvo draugas su savo vaikais. Užeina jis į vaikų kambarį, kalbasi su vaikais, netyčia pakelia žvilgsnį, o ant spintos sėdi Barbora. Kad puolė jis į paniką "... o, Jėzau, Rūta, ateik greičiau... ką daryti, oij oij, o siaube..." ir t.t. Aš atbėgu visa apimta siaubo, o ten viso labo tik Barbora ant spintos žaidžia - mums tai įprastas vaizdelis :) Ji nuo dviaukštės lovos ten užlipa, tik nulipti negali, tai tada mus šaukia. Pabandžiau kelis (ne pačius pavojingiausius, nes kitais atvejais tai čiupdavau vaiką, o ne fotoaparatą) vaizdelius užfiksuoti fotoaparatu. Kalbant apie nuotrauką su šaldytuvu, tai turiu pasakyti, kad Barbora seniai pati iš šaldytuvo pasiimdavo sau maistą, bet nepagalvodavom, kad ji pasiima būtent tokiu būdu.

Čia ta spinta, ant kurios Barbora mėgsta užsilipusi žaisti. Jei ką, tai nuotraukoje ne Barbora, o Liepa.

Kūlversčiai, stovėjimai ant galvos, šokinėjimai nuo nerealių aukščių įprastas vaizdelis.

Ši sienos spinta visada Barborai būdavo didelis pagundymas, nes čia laikomi mūsų kvepalai, lūpdažiai, žibintuvėliai, tėčio varžteliai ir kiti įdomūs daikčiukai. Įdomu, kad Barbora šiaip ne taip užlipa ir taip kaba iki kol nebegali išsilaikyti, o tada pradeda rėkti "mama, akyk (laikyk)".

Toks vaizdelis gal nebūtų ekstremalus jei lovytė nebūtų ant lingių (supasi). Barbora atsistoja ant lovelės krašto, pasistiebia ant pirščiukų ir taip stovėdama ant linguojančios lovelės pasiekia tepaliuką dantims (jai labai patinka tas tepaliukas). Kartais ji taip stovi visiškai nesilaikydama!

Ko neparašiau. Kad Tu, Dieve, gerai jaustumeisi :)

Ši sritis niekad nepraranda savo žavesio, nes kiekviena Liepos malda būna kuo nors netikėta. Štai aną savaitę mes (aš, Liepa ir Barbora) sėdom pietauti ir staiga Liepa užsimanė padėkoti Dievui (šiaip padėką už maistą retai praktikuojam). Taigi, susikabinom visos rankomis, o Liepa lyg niekur nieko vienu kvėptelėjimu susakė rimuotą padėka:
Ačiū Tau už maistą,
Ką Tu mums davei,
Jis labai skanus,
Ačiū Tau už tai.
Kadangi Barbora yra 100 procentinė Liepos mėgdžiotoja, tai ji irgi užsimerkus kažką sava kalba susakė ir pasakė amen :)

Vis pasikartojantis motyvas Liepos maldose yra toks: "... meldžiu, Dieve, už tavo žmoną, vaikus, draugus, kad jiems gerai sektųsi, kad jie būtų laimingi, kad tu, Dieve, nesirgtum ir gerai jaustumeisi..."

Užvakar Liepos malda prieš miegą skambėjo taip: "Prašau, Dieve, kad duotum man gerą ir linksmą sapną... ir noriu, kad Tu aplankytum mano draugus: Ugnę, Kamilę, Artiomą... Noriu, kad Tu naktį nueitum pas Kamilę ir jai į ausį pasakytum "kelkis, kelkis", o tada paklaustum "kodėl tu neini į darželį?"..." :) Pamėginau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jei Dievas atsakytų į šitą maldą... :D


Слабо? :D

Ko neparašiau. Dantukas.

Kadangi tarp mano įrašų gaunasi ilgos pauzės, tai daug dalykų taip ir liko neparašytų. Nors, tiesą sakant, aš juos mintyse parašiau, tik bėda, kad jūs to negalite perskaityti :D Taigi, trumpai parašysiu, ko neparašiau :)

Lapkričio mėnesį Liepai suėjo penki metai. Nuo gimtadienio nepraėjo nė dviejų mėnesių, o jai pradėjo klibėti dantukas. Nesitikėjau, kad tai manyje sukels tiek emocijų. Man dantų kritimas asocijuojasi su šešemečiais, o šešemečiai su mokykla. Tad pradėjus klibėti dantukui staiga labai greit priartėjo mokyklos lankymo etapas, kuris atrodė yra už kokių šimto metų. Pasąmonėj kažkaip vis norisi atitolinti dieną, kai vaikai pradės lankyti mokyklą. Liepa džiaugsmingai atbėgo rodydama dantuką ir rėkdama, kad jau greit eis į mokyklą, o aš vos neapsiverkiau. Šiuo metu Liepai jau išdygo du nauji dantukai ir dar du kliba. Vaje,... ką reiks daryti su ta mokykla, kad ją kur... :)

Mažųjų filosofija #2

Kažkurią dieną buvau pavargusi ir pikta. Liepa (5m) man aiškina: " ... kai būni viena namie ir būni pikta, tada reikia užsidegti žvakę ir į ją žiūrėti... nes žvakė yra džiaugsmo ir gerumo mandagumas." :D :D :D

Per TV rodo filmo "Bjaurusis ančiukas" reklamą. Liepa: "Fui kokia bjauri teta. Jos veidas visai netinka prie kūno."

Kai per daug draugių

Mano Liepa (5m) yra komunikabili ir draugiška mergaitė. Noriai bendrauja ir žaidžia su kitais vaikais. Turi gerų draugių. Bet pastebėjau, kad jei vienu metu būna daugiau nei viena draugė, tai jos nuolat pykstasi. Su kiekviena atskirai draugauja puikiai (na, su šiokiais tokiais pasipykimais), bet jau kai jų daugiau, tai varge varge... Pavydo scenos, verkimai, skundimai...

Ta proga prisiminiau, kad mokyklos laikais aš irgi turėjau tris geras drauges. Su kiekviena atskirai sutardavau puikiai, bet suėjus bent dviem, tai būdavo tikras košmaras, o viena iš jų buvo labai pavydi :) Kartą pas mane svečiuose buvo viena iš tų draugių ir kaip tik tuo metu paskambino į duris kita draugė (ta pavyduolė). Nenorėdamos komplikuoti situacijos nusprendėm, kad ta, kuri jau buvo pas mane pasislėps balkone. Taip ir padarėme. Viskas būtų buvę gerai, jei lauke tuo metu nebūtų buvę minusinė temperatūra ir jei ta atėjusi draugė nebūtų užsisėdėjusi. Nu, niekaip negalėjau jos "išprašyti". Sakiau, kad užsiėmusi, kad blogai jaučiuosi, kad tuoj grįš brolis, kad turiu išeiti (žodžiu kūriau visokias priežastis, kad tik ji išeitų). Bet ji neišėjo gerą valandą. O mano vargšė draugė su trumpom rankovėm minusinėj temperatūroj šalo balkone. Tuo metu mes "ant buto" buvom priėmę gyventi tris studentes. Jos matė kaip mano draugė šąla, nes iš jų kambario irgi buvo durys į tą patį balkoną. Tai jos kelis kartus kvietė ją į vidų, bet draugė kaip tikra Marytė Melnikaitė kentėjo iki galo. Tikras stebuklas, kad ji po šio draugystės išbandymo neperšalo.

Jei manote, kad jūsų santykiai komplikuoti, tai džiaukitės bent tuo, kad jums nereikia šalti balkone :)

Mažųjų filosofija

Liepa klausia: "ar kai numiršti ir kai įdeda tave į dėžę, tai po to kai užkasa, tai užkasa smėlio dėžėj ar miške, ar dar kur nors?"

Liepa prisiminė vaikišką giesmelę, kurioje yra tokie žodžiai: "... o mes esam Jo vaikai...". O tada labai rimtai pradėjo filosofuoti: "Žinok mes esam Dievo vaikai, aš, tu ir visi pasaulio žmonės. (pauzė) Nes Marija mus visus pagimdė. (pauzė) Bet aš galvojau, kad tu mane pagimdei... Bet jei Dievas yra mano tėvas, tai ką aš turiu du tėčius? O kodėl aš turiu du tėčius?..." Taip sakant "vopros na zasypku" :)

Šis pokalbis buvo prieš metus, bet jis man ir dabar sukelia šypseną.
Liepa: - o kodėl tu Barborą laikai be pamperso?
Aš: - kad užpakalis kvėpuotų.
Liepa: - kad užpakalis kvėpuotų???? (suprato pažodžiui :)))

Iš pokalbio su Barbora (2m.):
Aš: - kaip sako šuniukas?
Barbora: - au au au.
Aš: - kaip sako katytė?
Barbora: - miau miau.
Kaip sako bitė?
Barbora: - musė musė musė. :D :D :D

Foto iš sierracfs.org

Rakštis

Kažkurią dieną Liepa grįžo iš darželio su rakštimis rankoje. Su vaikais lauke žaidė vaikams įrengtoje medinėje žaidimų aikštelėje. Čiuoždama nuo čiuožyklos bandė pasilaikyti už krašto ir susivarė rakštis į ranką. Kentėjo, nieko nesakė auklėtojai, matyt bijojo, kad pradės jai krapštyti :( Ir net kai vyras atėjo jos paimti ji nieko nesakė, tik išėjus už darželio vartų pradėjo verkti ir pasakė, kad jai labai skauda. Namo grįžo jau įsiverkus.

Vieną rakštį ištraukiau su pirštais, o kitas teko krapštyti su adata. Liepa baisiai verkė, drebėjo. Visaip ją raminom ir įkalbinėjom, kad duotųsi ištraukiama. Streso buvo pakankamai. Bet šioje situacijoje ko gero labiausiai išsigandusi buvo Barbora. Ji niekaip nesuprato kas čia vyksta. Tik matė, kad Liepa labai verkia, o ypač kai liečiame jos ranką. Todėl pradžioj pati labai verkdama bandė mane stumti nuo sesės, kad aš jos neskriausčiau. Tada vyras norėjo raminti Barbora, bet Liepa šaukė, kad nori, kad tėtis ją laikytų ant kelių kol mama trauks rakštį. Vargšė Barbora iš to streso nuėjo į tolimiausia kambarį, pasislėpė už užuolaidos ir verkė, o galiausiai apsisisiojo :(

Pagaliau ištraukėm visas rakštis. Liepa nustojo verkti ir pradėjo raminti Barborą. O Barbora paprašė papo ir prie jo taip kurį laiką prabuvo. Galiausiai visi nusiramino. Liepa jau po valandos negalėjo iškart parodyti kur jai buvo rakštis :)

Foto iš kevep.com

Mugė ir pirmoji prekyba

Kaip ir visur, taip ir darželyje praūžė Kaziuko mugė. Liepa labai norėjo ką nors pasigaminti, kad galėtų parduoti ir gauti pinigėlių. Teko pasikuisti po spintas ieškant anksčiau darytų darbelių. Bet prekinės išvaizdos radom tik Žiemos darbeliui Liepos nuveltą namelį ir saulutę. Dar norėjom rasti kadais darytas kaukes, bet neradom :(

Naudojom tik namuose esančius resursus: anksčiau veltos vilnos gabalėlius, sagutes, šiaudelius, popierių ir pan. Tad pirmiausia Liepa iš popieriaus padarė varlę ir pieštukinę, kuriuos matė kaip darė auklėtoja darželyje. Vėliau iš vilnos, sagučių, karoliukų ir šiaudelio padarė gėlytes. Dar norėjo padaryti karolius, bet nesugebėjo, o ir aš nelabai sugebėjau jai padėti :(

Tada nusprendė pasidaryti apyrankes. Beje, jos gavosi labai gražios. Apyrankei su ramune ji iš baltos vilnos iškirpo apskritimą (pagal šabloną), tada iškirpo lapelius (tiesiog tolygiai įkirpo iš visų pusių), per viduriuką prisiuvo geltoną sagutę ir gautą gėlytę prisiuvo prie siauro kaspinėlio. Labai puošniai atrodo ant rankos :)

Kitą apyrankę darė ilgiau ir čia šiek tiek aš padėjau. Aš prikirpau iš vilnos likučių maždaug vienodus mažus kvadratėlius. Liepa su adata juos po viena (visaip derindama spalvas) suvėrė ant plonos gumytės. Tiesa, dar tarp vilnos įmaišė ir kelis karoliukus. Atrodo žaismingai, nors ko gero ilgai nešioti ant rankos būtų per šilta :)

Dar Liepa labai norėjo nuvelti avinėlius, nes senuosius padovanojom vėžiu sergantiems vaikučiams. Bet dėl laiko ir jėgų stokos šio sumanymo teko atsisakyti. Tad beliko sudėti tai, ką turime ir sugalvoti kainas. Kainas Liepa galvojo pati, nors realiai ji nesuvokia kainos dydžio :) Kainos svyravo nuo 2 ct iki 10 Lt :) Bet susitarėm, kad jei vaikučiai neturės tiek pinigėlių, tai tegul sumoka tiek, kiek turės.

Mugės diena. Šurmulys. Muzika. Salė pilna vaikų ir suaugusių. Nuotaika puiki. Bet jau po 5 minučių Liepa ir dar keli jos grupės vaikai patempę lūpas verkė :( Pasirodo jie nesupranta pinigėlių dydžio, net ir paklausus kiek kainuoja daiktas jie nemoka surinkti reikiamos pinigėlių sumos. Tad sutarėm, kad jie išsirinks sau patikusius daiktus, o aš jiems padėsiu suskaičiuoti pinigėlius. Netrukus prasidėjo nereali prekyba :) Rezultate visi prisipirkę nerealiai daug niekučių patenkinti ėjo namo :)

Beje, Liepa pardavė beveik visus savo darbelius, namo parsinešė tik varlę :) Greičiausiai iš jos nupirko veltą saulutę, kuri man atrodė visiškai neišvaizdi ir buvau įsitikinusi, kad nieks jos nepirks. Nupirko ją kaip padėkliuką puodeliui :) O aš net nepagalvojau, kad taip galima panaudoti tą "keistą" veltinuką :)

"Neminėk Dievo vardo be reikalo" (Raminta)

Vienas iš Dievo įsakymų skamba taip: "neminėk Dievo vardo be reikalo". Ankščiau galvodavau, na kam tas įsakymas reikalingas, kas čia tokio jei dažnai mini Dievą? Juk religingos bobutės kiekviename sakinyje Jo vardą mini, o kai išsigąsta, tai nenustodamos kartoja :). Na, kartais jos ne tik Dievo vardą mini, prie jo prideda ir dar vieną - Marijos vardą...
Tai gi, šiomis dienomis, supratau, kodėl daug kartų kartoti vardą yra blogai.
Mano vyresnėlis sūnus (Lukas, 6 m.) nuo tada, kai išmoko kalbėti, šaukia mane vardu - Raminta. Nežinau, kodėl jis taip nutarė mane vadinti, bet "mama" niekada ir nekvietė.
Paskutinėmis dienomis Lukas neėjo į darželį, buvo namuose. Trinėsi iš kampo į kampą ir vis manęs kažko klausinėjo arba kažką norėjo pasakyti ir kiekvieną kartą jo frazė prasidėdavo taip: "Raminta, žinai...", "Raminta, Raminta, ar galima...", "Na, Raminta, palauk..." ir panašiai. Išėjus su vaikais į lauką situacija pasikeitė, nes dabar jis šaukdavo mane du ar trys kartus - "Raminta, Raminta lipnus sniegas...", "Raminta, Raminta aš eisiu ten ..., gerai? Raminta!". Vienu žodžiu, kur reikia ir kur nereikia, jis vis paminėdavo mano vardą, dėl kiekvieno menkniekio šaukdavo mane. Galu gale, man kilo didelis noras daugiau neatsiliepti į šį vardą:)). O kai aš pabandžiau Lukui kartoti jo vardą, kur reikia ir kur nereikia, jis supyko, sako - "kam man sakai "Lukai" dešimt kartų?".

Dabar savo kailiu patyriau, kaip nemalonu, kai tavo vardą kartoja be reikalo ir daug kartų...

Balkonas

Eilinės dienos rytas. Namuose likome aš ir Barbora (jai 1m ir 10 mėn). Einu į balkoną paimti obuolių. Kol nusisukusi renku obuolius Barbora sėkmingai mane uždaro balkone. Stoviu, žiūriu per stiklines duris į kambarį ir negaliu patikėti - uždarytos durys ir tvirtai užsukta rankena.

Pradėjau barbenti į duris, kad Barbora prie jų prieitų. Priėjo. Aš jai visaip rodau, kad rankeną pasuktų į viršų. Barbora aišku labai apsidžiaugė, kad taip ja susidomėjau ir visaip mojuoju :) Ji šypsosi, man irgi mojuoja ir kažką šneka. Vaje, stoviu vienmarškinė, balkone švelnus minusiukas, langai visur uždaryti, mobiliako neturiu, vyras grįš tik vakare... Kaip tas šešias valandas viena išbus Barbora? Ne juokais išsigandau.

Dar kartą mėginu visaip rodyti Barborai, kad ji atidarytų balkoną. Ji pasistiebia ir iš kokio trečio karto pasuka rankeną į viršų. Durys atsidarė. Iš to džiaugsmo ir streso įvirtau į kambarį su visais obuoliais ir puoliau bučiuoti Barborą :D Ir juokas, ir ašaros :D

Meilės simbolija

Pernai mes labai kvatojom iš draugės vaiko (kuriam tuo metu buvo 5m), kad jis buvo uolus lietuviško serialo, žiūrėtojas :) Šiemet gi jau taip nebesijuokiam, nes mūsų Liepa (5m) pati uoliausia tokių serialų žiūrėtoja. Aš net nežinau kaip ji juos atrado, nes mes jų nežiūrime. Bet ji puikiai žino visus lietuviškus serialus, o kai kuriuos iš jų "mirk-plyšk" būtinai turi pažiūrėti.

Pradžioj labai žiūrėjo "Nekviesta meilė". Ir ne duok, Dieve, tuo metu ją užkalbintum ar prieš televizorių pasipainiotum... O paskutiniu metu pats mėgstamiausias jos serialas "Nemylimi". Mes net dorai nežinom ką juose rodo, kažkaip tuo metu niekas iš mūsų nebūna prie TV :( Dar kažkada užtaikydavo pasižiūrėti "Moterys meluoja geriau". Po to kelias dienas dainuoja to serialo dainą ir vis filosofuoja, kad moterys meluoja geriau už vyrus...

Na, stengiamės kažkaip vadžias paimti į savo rankas. Paaiškinom simbolius ekrano apačioje (N-7, -14 ir t.t.). Tai dabar jei pamato, kad yra koks nors iš tų simbolių tai žino, kad be tėvelių leidimo negalima žiūrėti ir kviečia mus :) Tai, taip sakant, ir mes pasikeisdami kartu žiūrime tuos serialus :)

Prie ko čia meilės simbolija? Čia dar viena Liepos aistra - lietuviška estrada. Žino ji pagrindinius Lietuvos atlikėjus, dainuoja jų dainas. Tai va, dainuoja ir "meilės simbolija", kuri iš tiesų yra "Meilės simfonija" (atlieka lygtai "69 danguje").

Beje, prie progos norėčiau pasakyti, kad lietuvių atlikėjos (užsienio irgi) rengiasi ir šoka baisiai pribaisiai :( Papai išvirtę, sijonai ne tai, kad trumpi, bet dažnai išvis jų nebūna, rangosi kaip katės, judesiai gašlūs ir nesvarbu ar dainuoja per kokį "Šapro šou" ar per išsipildymo akciją. Kraipo savo nuogus užpakalius vaikams prieš nosis - baisu. Liepa, žiūriu, irgi atsistojus parduotuvėje prie veidrodžio kad kraipo užpakalį, tai pradėjau aiškinti, kad yra gražūs judesiai ir negražūs... Nu, žodžiu... Tai va, tokie lietuviško šou vaikų ugdyme ypatumai.

P.S. kai laukėmės Barboros, tai norėjome ją pavidinti Mėta, bet "Nekviesta meilė" su Mėtos personažu supainiojo mums visą reikalą!

Foto iš paultastic.com ir babble.com

Gėda pelėda

Nepamenu už ką nusipelniau "Gėdos pelėdos", bet nusprendžiau, kad šis namų vaizdelis vertas jūsų dėmesio :)