2008 m. birželio 30 d., pirmadienis

Pasimatymas su žirgais

Savaitgalį vyro šeimyna suorganizavo išvyką į žirgyną. Nors beveik niekas iš mūsų nemoka jodinėti, bet vis tiek tai smagi atrakcija.

Liepa su didžiausiu nekantrumu laukė išvykos į žirgyną ir jos lūkesčiai buvo patenkinti su kaupu. Nes jai atskirai išnuomojom ponį vardu Zosė, su kuria ji draugavo visą mūsų ten buvimo laiką. Be to ją visą laiką globojo Kasparas. Tiesiog taip sutapo, kad tuo metu žirgyne lankėsi šis nuostabus nepažįstamas berniukas, kuris niekieno neprašomas užsodino Liepą ant Zosės ir globojo ją iki pat paskutinės minutės. Visą laiką su Liepa bendravo, mokino ją valdyti arkliuką, pavedžiojo po visokias gražias vietas - tikrai žemai lenkiuosi prieš Kasparą ir jo tėvelius.

Na, o mes, suaugusieji, paeiliui jodinėjom padedami prižiūrėtojos. Tikrai smagu, linksma, egzotiška. Be to nuotaiką skaidrino nuolat iš paskos sekiojanti poni Eva, kuri glaustėsi, uostinėjosi, lindo į tašę ir visiškai nesibaidė. Be Evos dar buvo du ispūdingi šunys, iš kurių vienas irgi be jokios baimės nuolat sukinėjosi aplink.

Tiesa, Liepa nuo jodinėjimo buvo tokioj euforijoj, kad radusi rankinuke meduolių puolė jais be jokio savisaugos instinkto maitinti šunis ir ponį Evą. O poni Eva nesikuklindama vaišinosi Liepai iš rankų ir netyčia, bet skaudžiai grybštelėjo jai į ranką (yra foto). Na, bet tai visiškai neaptemdė gerų įspūdžių ir nuotaikos.






2008 m. birželio 27 d., penktadienis

Šokis

Smagus video apie vyruką, kuris išgarsėjo šokdamas savo oringinalų šokį vis skirtingose pasaulio vietose.



2008 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Kaip aš mėginau išsimiegoti

Foto iš abcnews.go.com


Nežinau kaip kitų vaikai, bet mano mergaitės nepasižymi geru naktiniu miegu. Liepa visą naktį pradėjo išmiegoti tik būdama beveik keturių metų, tačiau net ir dabar pasitaiko visokių naktinių nerimo akimirkų. Barbora naktį keliasi vidutiniškai 5 kartus. Žodžiu normalaus naktinio miego neesu turėjusi daugiau nei keturis metus. Nors nuolat jaučiu miego stygių, bet kažkaip prisitaikiau prie to. Kai pradedi apie tai mąstyti, tai pasidaro labai savęs gaila, todėl ir nemąstau :)

Periodiškai dėl miego stygiaus užeina "stogo nuvažiavimai". Būtent tai su manimi šiuo metu ir vyksta. Liepa, kaip tyčia, vis nori, kad būtent aš ją migdyčiau. O ji kažkodėl labai ilgai neužmiega - būna prasivarto lovoj iki 2 val nakties :( O kai pagaliau užmiega ir aš iš jos ankštos lovos pereinu į savo kambarį, būtinai atsibunda Barbora. Be to ji per naktį atsibunda dar kelis kartus ir bendroje sumoje ryte turime nepailsėjusią, pavargusią ir piktą mamą :(

Taigi, vakar šeimynai pareiškiau, kad šiąnakt (t.y. praėjusią naktį) miegosiu viena atskirame kambaryje - Liepą tegul migdo vyras arba ji tegul miega mūsų lovoje, o Barborai naktį papą (ji dar yra žindoma) irgi tegul duoda vyras :) aš tik vieną kartą ateisiu jos pamaitinti. Netikėtai susidūriau su vyro ir Liepos pasipriešinimu. Vyras sakė, kad jam bus liūdna, kad nebus prie ko prisiglausti :) O Liepa baisiausiai verkė prašydama, kad leisčiau jai miegoti kartu su manimi. Bet kadangi mano atsiskyrimo tikslas - išsimiegoti, tai jokiu būdu nesutikau, kad Liepa miegoti kartu (nes lova siauroka dviems).

Įdomu, kaip praėjo naktis? Pirmiausia, tai labai ilgai negalėjau užmigti - matyt jaučiau sąžinės graužatį dėl atsiskyrimo. Be to, skaudėjo gerklę ir buvo šalta. O svarbiausia, nors kambarys buvo toli nuo tos vietos, kur miega Barbora, aš vis tiek girdėjau visus jos virkčiojimus ir verksmus. Bet dar keisčiau buvo tai, kad aš net ir per miegus vos pradėjus jai verkti nueidavau į tą kambarį duoti jai papą. Būdavo, kad atsibudus aptinku save sėdinčią kitame kambaryje ir maitinančią Barborą. Žodžiu, ryte buvau vėl neišsimiegojusi ir nelaiminga :)

Dar kartą mėginsiu išsimiegoti gal po kokių poros metų. Tikiuosi pavyks :)

2008 m. birželio 25 d., trečiadienis

Mano senelis buvo Paskalis

Jeigu manote, kad šiais laikais sunkiau mokytis nei mūsų seneliams ar tėvams, tai siūlau išspręsti 1936 m. šeštokams skirtą uždavinį:


Tėvas mirdamas paliko trims sūnums 15.000 Lt. Pirmas gavo 2/5 sumos, antras - šešis kartus mažiau, trečias - likusius pinigus. Trečias savo dalį padėjo į banką su 9 3/5 procento palūkanų ir po 1 1/4 metų už gautas palūkanas nusipirko stačiakampį keturkampį sklypą 38,4 m ilgio ir 12,5 m pločio. Tą visą sklypą užsodino vaisių medeliais, kiekvienam medeliui skyrė po 12 m2. Kiek jis pasodino medelių ir kiek sumokėjo už sklypą? (Paimta iš http://vz.lt/)


2008 m. birželio 24 d., antradienis

O kas toliau?

Norėjau šį pasakojimą atspausdinti sekmadienį, kai tikintieji eina į bažnyčias, bet dėl laiko stokos tai darau tik šiandien.

Kartą jaunas žmogus ateina pas savo seną dėdę ir sako: "Dėde, pasveikink mane! Aš išlaikiau abitūros egzaminus!"
- "Kaip puiku! - sako dėdė, -štai čia tau 20 markių. Nusipirk ką nors gražaus. O dabar pasakyk: ką toliau ketini veikti?"
- "Toliau, - sako jaunuolis, - studijuosiu. Noriu tapti teisininku".
- "Puiku, - sako dėdė, - o paskui?"
- "Na, tada tapsiu aukštesniojo tesimo valdininku".
- "Puiku, - sako dėdė, - o toliau?"
- "Na, dėde, tada vesiu ir sukursiu šeimą".
- "Puiku, - sako dėdė, - o paskui?"
- "Taip, tada tikriausiai tapsiu didžiu žmogumi, krašto teismo prezidentu arba pirmuoju valstybės gynėju".
- "Puiku, - sako dėdė, - o kas toliau?"
- "Taip, dėde, - jaunuolis pamažu ima nervintis, - tada pasensiu ir tapsiu pensininku".
- "Puiku, - sako dėdė, - o paskui?"
- "Na, tada pasistatysiu namelį gražioje vietoje ir auginsiu žemuoges".
- "Puiku, - sako dėdė, - o vėliau?"
- Jaunuolis pykteli: "Tada reikės mirti".
- "Taip, - sako dėdė, - o paskui?"
- Jaunuolis nustoja juoktis. Jis mirtinai išsigąsta: "Mirsiu - o tada?"
- "O tada?.." - klausia dėdė.
- "Dėde, - atsako jis, - apie tai aš dar niekada negalvojau".
- "Kaip? - sako dėdė. - Tu turi brandos atestatą ir esi toks paikas, kad galvoji tik nuo čia iki čia? Ar žmogus, kuriam Dievas davė protą, neturėtų galvoti truputį toliau?"

(...) nepakanka planuoti gyvenimą iki kapo. Reikia galvoti, kas atsitiks vėliau, kai mirsime.

Ištrauka iš V.Bušo knygos "Jėzus - mūsų dalia"
Foto iš www.beyourhands.com

2008 m. birželio 21 d., šeštadienis

Persipiešk save

Nezinau.lt radau nuorodą į smagią svetainę. Ten nusiunti savo nuotrauką, o parsisiunti piešinį. Kuo geresnis nuotraukos kontrastas, tuo geriau atrodo piešinys. Tikras smagumėlis :)

2008 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

Ir vėl ShopoTerapija, bet šį kartą tikra!

Foto iš http://profile.myspace.com/

Prieš porą mėnesių rašiau apie ShopoTerapiją - kaip visą dieną praleidau parduotuvėse. Bet tuomet nebuvo tikroji terapija, nes išleidau per mažai pinigų ir pirkiniai buvo skirti ne man. Tačiau prieš porą dienų patyriau tikrąjį ShopoTerapijos poveikį. Ir nors apsipirkimo greitis buvo ne 300 Lt/val, o 100 Lt/val, bet valandų skaičius pateisino ir greitį :) Žodžiu rezultate susidarė tikrai apvali sumelė.

Taigi, nuo pradžių. Visai atsitiktinai susiklostė apsipirkimams palankios aplinkybės :D

- situacija spintoje kai "nebeturiu ką apsirengti". Atėjus vasarai ir po dviejų nėštumų pasikeitus mano kūno gabaritams su siaubu supratau, kad absoliučiai nebeturiu ką apsirengti :)

- per nesuprantamą atminties praradimą pamiršau į Sodrą nuvežti įsakymą apie vaiko priežiūros atostogų pratęsimą, todėl keletą mėnesių negavau pašalpos. O kai pažymas susitvarkiau, tai iškart sumokėjo pinigėlius už kelis mėnesius :D Kadangi Liepa alergiška knygų dulkėms (o knygų pas mus tikrai daug), tai nusprendžiau už juos nupirkti uždaras lentynas knygoms (labai fainas esam radę estų gamybos). Bet vyras kategoriškai nesutiko pareikšdamas, kad tai mums per prabangu ir per brangu. Nu, ką gi, jei per brangu pirkti lentynas, tai belieka pirktis "skudurus" :)

- kadangi šią savaitę mano tėvai atostogavo, tai jie mielai vaikus pasiimdavo į sodą. Tad likau visai dienai be vaikų ;)

- kita aplinkybė yra susijusi su mano sąžine dėl namų tvarkos. Kai lieku be vaikų pirmiausia turiu susitvarkyti namus. O kadangi pas mus prieš tai savaitę gyveno draugas iš Londono, tai namus laikiau daugmaž tvarkingus :) ir galėjau be sąžinės graužimo laisvą laiką skirti kitiems dalykams.

Taigi, pučiant palankiems vėjams išplaukiau į plačiąją prekybos centrų jūrą. Nors šį kartą buvau nusiteikusi pirkti viską tik sau, bet reikėjo įdėti daug pastangų, kad neičiau į vaikų ir vyrų skyrius, nes, paprastai, pirmiausia apiperku šeimą, o po to jei lieka laiko ir pinigų ką nors nusiperku ir sau.

Pirmiausia nuvažiavau į Flagmaną, nes ten būnu labai retai, o be to ten man patinka dvi parduotuvės tai Takko ir Seppala. Deja, nieko gero jose neradau, tik Takko prisipirkau kojiniu, kadangi turėjau iš vyro paliepimą nusipirkti kojinių su kokiu nors skiriamuoju akcentuku, nes nuolat painiojam mano ir jo kojines :) Tiesa, dar vienoje nedidelėje apatinio trikotažo parduotuvėje nusipirkau šio bei to ;) Juokinga tai, kad toje parduotuvėje dirba labai "paslaugios" pardavėjos. Aš tik spėjau įeiti pro duris, o po akimirkos atsipeikėju, kad jau stoviu nuoga persirenginėjimo kabinoje :) O dar po akimirkos - kad jau kasoje moku už pirkinius :) Išėjusi iš Flagmano dar prasiėjau per Gedo prospektą, kadangi jame nevaikščiojau keletą metų, tai bendras vaizdas man susidarė toks, lyg aš būčiau iš žemojo socialinio sluoksnio patekusi į kažkokį turčių kvartalą...

Kitas prekybos centras buvo VCUP'as (universalinė parduotuvė). Vėl gi čia nieko tinkamo neradau. Turėčiau paminėti daugeliui moterų pažįstamą jausmą - kuo daugiau žiūrinėji rūbus, tuo daugiau grimzti į nepilnavertiškumą, nes ką be matuotumeisi, viskas netinka :( Nekenčiu šito jausmo, dažniausiai tada grįžtu namo depresijoj nekęsdama savęs ir negaliu žiūrėti į veidrodį. Vienoje parduotuvėje išsirinkau rūbus savo dydžio, tačiau ką berengiu vis man per mažas. Tada darbuotojos klausiu gal aš iš vaikų skyriaus paėmiau šiuos rūbus :) O ji sako, kad ne, tai normalūs moteriški rūbai :( Nu tai aš tada neturiu žodžių, belieka tik paklausti "gal turite XXXXXL dydį?"

Pagaliau nuvažiavau į Akropolį. Turiu pripažinti, kad vis gi tai palankiausia vieta apsipirkimams. Gerą valandą vaikščiojau nieko sau nerasdama. Tada nusprendžiau eiti ir į tas parduotuves, į kurias niekada neidavau (dėl aukštų kainų arba dėl manekeniškų rūbų). Sprendimas pasiteisino ir netrukus prasidėjo didysis apsipirkinėjimas :) Šį kartą nebežiūrėjau į kainas, o tik į tai ar tinka man ar ne :) Rezultate nusipirkau dvejas kelnes, keletą marškinėlių (maikių), megztuką, gražius guminius batus, lagaminą Liepai ir dar keletą pirkinių :)

Kadangi laiko ir jėgų eikvojimas pasiteisino pirkiniais, tai nuovargio nejutau :) Bet jau po valandos pajaučiau, kaip greitai senka mano "batareikos" :) Vakare sumigdžiusi vaikus atsiguliau ir aš. Šypsojausi iš pasitenkinimo - vis dėlto ShopoTerapija veikia ;)

2008 m. birželio 17 d., antradienis

Dovanos už komentarą laimėtojas

Ir štai jaudinanti akimirka... :D Knygą "Meilės pamokos: kad nemylėtume kaip idiotai" laimėjo Sima. Sveikinu!

Iš viso nuo sutartos dienos buvo parašyti 36 komentarai. Juos parašė 11 žmonių. Nugalėtojas ištrauktas absoliučiai burtų keliu :)

Ačiū visiems rašiusiems komentarus :)

Nugalėtojos Simos prašau man parašyti į klumpe@gmail.com adresą, kuriuo galima būtų išsiųsti knygą.

Foto iš www.flickr.com

2008 m. birželio 13 d., penktadienis

Mylėk... ir mylėsi...

Pastebėjau vieną tendencingą dalyką - mano santykiai su vyru tiesiogiai įtakoja santykius su vaikais.

Jei mano ir vyro santykiai klostosi be ypatingų įtampų, tai aš žymiai švelniau bendrauju su vaikais. Kai gaunu iš mylimojo šilumą, palaikymą, supratimą, dėmesį, susižavėjimą, tada su didžiausia kantrybe galiu pakelti baisiausius vaikų "ožius". Atrodo viskam turiu jėgų ir namų ruošos darbus darau su dideliu malonumu :)

Bet... Jei mano ir vyro santykiuose yra neišspręstų problemų ar konfliktų, tada kenčia niekuo nekalti vaikai. Erzina ne vietoje padėti žaislai, zirzenimai ir apskritai menkiausios smulkmenos :( Liūdniausia, kad aš suprantu tai, bet vis tiek sunkiai valdausi. Kartais pastebiu, kad mano piktos replikos vaikui yra iš tiesų skirtos mano vyrui. Dėl to kartais vien dėl vaikų einu pirma aiškintis santykių su vyru.

Ne veltui sakoma "jei nori mylėti savo vaikus, tai mylėk jų mamą/tėvą".

Foto iš www.retrouvaille.org

2008 m. birželio 8 d., sekmadienis

Romantika


Prieš kelis metus mamų klube buvo gvildenama tema apie romantiką. Pamenu tuomet grįžusi namo klausiau vyro, kas jam yra romantika ir pati bandžiau įvardinti, kas man yra romantika. Tiek mano vyro, tiek mano pačios atsakymas man buvo netikėtas.

Man romantika - intymus pokalbis su vyru. Atviras, nuoširdus pokalbis apie asmeninius išgyvenimus, jausmus, neišsakytas mintis, paslaptis, baimes, džiaugsmus... Man kartais atrodo, kad tikra meilė susideda būtent iš tokių pokalbių. Kuo daugiau tokių pokalbių, tuo didesnė meilė :) Jei tokių pokalbių nėra - nėra ir meilės. Aišku vyrui taip neatrodo :) Nežinau kaip kitoms, bet man sunku prakalbinti savo vyrą, kad jis kalbėtų apie gilesnius išgyvenimus nei faktų konstatavimą ar informavimą apie dienos įvykius. Tiesiog įdomu kaip jis jaučiasi tuose dienos įvykiuose. Jei pavyksta išprovokuoti tokiam pokalbiui - tai būna romantika :) Bet pati tikriausia romantika - kai tokie pokalbiai sukasi apie mane ir jį :) Todėl kartais įtemptų santykių aiškinimasis virsta romantika... arba "lėkščių daužymu" :)

Mano vyrui romantika - tai.... kai aš būnu su juo per jo skaitomas paskaitas. Paaiškinu: vyras apie 10 metų važinėja po Lietuvą skaityti jaunimui paskaitų apie meilę. Iš tų paskaitų jam ir knyga gimė "Meilės pamokos: kad nemylėtume kaip idiotai". Tai va, jei aš važinėju kartu su juo, tai jam tai yra romantika :D Tikrai ne tokio atsakymo tikėjausi ;)
O kas Jums yra romantika?

Komentarai + pasiūlymas

Foto iš www.taughtofthelord.com

Čia kviečiu rašyti apie bet ką. Galima apie blogą, apie jūsų išgyvenimus, pastebėjimus, korekcijas, pasilabinimus, klausimus, įdėti kokias nors įdomias nuorodas ir pan.

O aš norėčiau pasiūlyti prisijungti prie Mamadienio. Techniškai yra galimybė rašyti šį dienorašti keliese. Todėl jei turite poreikį karts nuo karto įkišti savo trigrašį, ką nors papasakoti iš savo kasdieniškų mamadienių, tai praneškite man apie tai komentaruose arba el.paštu klumpe@gmail.com.

Na, dar pridursiu, kad Mamadienį pradėjau rašyti beveik netyčia :) Nors nei mokykloje, nei po mokyklos nemokėjau ir nemėgau rašyti visokių rašinėlių, bet visada turėjau poreikį rašyti dienoraštį, įvardinti savo mintis, jausmus, išgyvenimus... Visą laiką sėkmingai tą dariau. Bet kai gimė vaikai, tai niekaip nerasdavau vietos ir laiko rašymui. Be to mano dienoraštis nuolat patekdavo vaikams į rankas ir būdavo tai apipaišomas, tai suplėšomas :(

Mano draugė Lina suskūrė internetinį dienoraštį. Nors nelabai jį skaitydavau ir nelabai suvokiau kas tai yra, bet pati idėja man buvo viliojanti. Tad vieną dieną įvedžiau į google "interentinis dienoraštis + blogas" ir kažkaip susikūriau šį Mamadienį. Kadangi buvau (ir dabar dar biški esu) virtualiai "žalia", tai pradžioje galvojau, kad šį dienoraštį galiu skaityti tik aš viena :D Kol man vyras išaiškino, kad jį gali skaityti bet kas. Tai šiek tiek vertė mane jaustis nejaukiai. Bet, kita vertus, taip save ir savo kasdienybę galiu pamatyti iš šono. Ir, žinoma, Jūsų komentarai pasidarė labai svarbūs. Tada monologas tampa savotišku dialogu.

Antra vertus, aš vis dar ieškau Mamadienio veido... Nes į popierinį dienoraštį rašydavau visas "šiandienines" nuotaikas. Bet čia, viešai, negaliu visiškai "išsirengti". Arba kartais taip apima depresija, kad reikia pastangų, kad ta depresija nepersiduotų į mano rašomus pranešimus. Arba kartais sunku susivaldyti neparašius kokių nors smulkmeniškų buitinių dalykų, kurie įdomūs gal tik man vienai. Be to, juk labai įdomu kaip kitoms mamoms sekasi, kokius jos sunkumus ar džiaugsmus išgyvena. Nors apsilankau ir populiariose mamų bendravimo svetainėse, bet man norisi kamerinės, naminės, šiek tiek intymios aplinkos.

O jei tiesiai šviesiai - tai tiesiog realizuoju išsikalbėjimo poreikį :)

2008 m. birželio 4 d., trečiadienis

Manikiūras

Sugalvojau man su Liepa pasilepinimą - pasidaryti manikiūrą. Liepa labai mėgsta visus fyfinius (nuo žodžio fyfa) reikalus: nuolat dažosi lūpas, nagus, kvepinasi ir t.t. Taigi, kad pamatytų kaip iš tiesų turi būti prižiūrimi nagai (o ne tiap liap su laku) sugalvojau nuvesti ją pas manikiūrininkę. Be to ir aš paskutinį kartą dariausi manikiūrą tik prieš vestuves, tad reikalas jau buvo pribrendęs.

Iš anksto užsirašėm į Akropolio "Nagų barą". Liepa su nekantrumu laukė, kada pagaliau darys manikiūrą, pakeliui važiuodama sakė "aš labai myliu kaminiūrą" :) Taigi, mes jau vietoje. Liepa visa susikaupusi atsisėdo prie manikiūro stalelio. Tokia išliko per visą procesą, tik kartais pažiūrėdama į mane nusišypsodavo. Išsirinko geltoną lako spalvą :D ir įdėmiai stebėjo kaip dažomi jos nagai. Jos manikiūrininkė pasitaikė labai draugiška - ją nuolat kalbino, pasiūlė dar pagražinti nagučius gėlytėmis ir taškeliais. Rezultate Liepa buvo patenkinta. Nors nepraėjus nė pusvalandžiui kai išėjome pareiškė, kad kai kitą kartą ateis dažytis čia nagų, tai dažys ryškiai blizgančiai raudonai :)

Na, o aš buvau kur kas santūresnė nei Liepa. Visų pirma tai, mano nagai manikiūro nematė aštuonis metus, tad gėda buvo manikiūrininkei juos rodyti. Aš apskritai jų neauginau, nes turiu polinki draskytis. Na, bet atsidaviau profesionalei ir bandžiau mėgautis procesu. Išsirinkau, tiksliau galvojau, kad išsirinkau neryškų laką, na, kad nekristų kitiems į akis. Bet kai baigė lakuoti, tai supratau, kad su nagais šviesiu iš tolo :)

Ir štai, pagaliau mes jau einame namo su beprotiškai gražiais nagais. Liepa skėričioja rankomis kur reikia ir kur nereikia, kad tik dažniau matytųsi jos gražios rankos :) O aš jaučiuosi kaip su negalia, nes negaliu nieko daryti, prie nieko liestis, kad nesugadinčiau nagų :( Nors ir saugojau nagus, bet vis tiek iki vakaro jie apsibraižė :( Man atrodo, kad manikiūrus gali darytis tik tos, kurios neturi mažų vaikų, kad galėtų laikyti "palcy vejerom" (vertimas - pirštai vėduoklės padėtyje). Be to mano pasirinkta spalva tikrai visai nedera prie mano kasdienybės - rengiuosi sportiškai, tad tie nagai šviečia visai ne į temą.

Pabaigai. Jei būčiau žinojusi iš anksto, kad manikiūras kainuoja 60 Lt tikrai nebūčiau sau to leidus. Liepos manikiūras kainavo 10 Lt, tai dėl to širdies neskauda :) Beje, kalbinau ir vyrą darytis manikiūrą, bet jis kategoriškai atsisakė motyvuodamas tuo, kad Akropolyje pilna jo mokinių ir neduok, Dieve, jį ten pamatytų :D

2008 m. birželio 1 d., sekmadienis

Kaip išmatuoti tėvo meilę?

Aš galėčiau tai padaryti galvodama apie tai, kaip tėtis mane mokino vairuoti automobilį. Kadangi tai buvo prieš gerus dvylika metų, tai mes turėjome baltą žiguliuką. Tai buvo vienintelė ir nepakartojama mūsų transporto priemonė.

Dar iki dabar niekaip negaliu atsistebėti kaip kantriai, ramiai ir su dideliu pasitikėjimu tėtis mane mokino vairuoti. Nei karto nepakėlė balso, nesusikeikė, nemojavo nervingai rankomis, nemindė šalia pedalų. Turint omeny, koks brangus mums buvo žiguliukas ir, kad aš galėjau sudaužyti jį, tėtis absoliučiai pasitikėdamas man duodavo vairuoti. Toks jo elgesys įkvėpė mane pasitikėti savimi. Be baimės vairuoju visus tuos dvylika metų.

Bet va kai pačiai tenka ką nors mokinti vairuoti, tai varge varge... Dar kartą įsitikinu, kad tėtis labai mane mylėjo ir myli :)

Pamenu važiuojame iš Naujininkų į Šeškinę. Aš vairuoju, tėtis ramiai sėdi šalia. Pradėjo smarkiai lyti. Matomumas darėsi vis blogesnis ir blogesnis. Netrukus aš per langą nieko nebegalėjau įžiūrėti. Jau beveik nosimi buvau prisiplojusi prie lango, kad matyčiau kur važiuoti, kai tėtis ramiu balsu paklausė "gal nori valytuvus įsijungti?" :D


Blog Widget by LinkWithin