2010 m. rugpjūčio 28 d., šeštadienis

Naminiai čipsai

Kažkada aj-receptuose radau labai fainą naminių čipsų receptuką. Vieną kartą iškepėm ir tiesiog nebegalim nebekept :) Lengvai paruošiamas, galima improvizuoti, lengva gaminti su vaikais, o jau valgyti kaip skanu!!! Idealiai tinka vaikų gimtadieniams.

Jums reikės:
lavašo arba 4 tortilijų
2 v.š. aliejaus
1 česnako skiltelės
mėgstamų prieskonių (mes naudojam picos prieskonius)
gabalėlis fermentinio sūrio

Išspaustą česnako skiltelę, aliejų ir prieskonius sumaišyti. Šiuo mišiniu aptepti lavašą arba tortilijas, ant viršaus užbarstyti smulkiai tarkuotą sūrį ir sukarpyti trikampiais. Vienu sluoksniu sudėti į kepimo skardą ir kepti 200° C įkaitintoje orkaitėje apie 7-10 min, kol gražiai apskrus. Oi, nu labai chrim chrim, t.y. skanu :))

P.S. kartais mes dar į mišinį įdedam sūrio kremo. Jį perkam IKI parduotuvėje stende, kur yra kinietiški ir meksikietiški produktai. Sūrio kremo foto įdedu apačioje.


2010 m. rugpjūčio 17 d., antradienis

Vaidmenų mainai


Šiuo metu mūsų šeimoje vyksta tam tikri vaidmenų mainai - aš dirbu, o vyras atostogauja, t.y. visą dieną būna su vaikais. Tai nuostabi galimybė man pabūti vyro kailyje, o vyrui – įsijausti į mamos, kuri sėdi visą dieną namuose su vaikais ir nieko neveikia, vaidmenį :) O ir vaikams puiki galimybė praleisti daugiau laiko su tėčiu.

Praėjus maždaug savaitei jau pradėjom matyti tam tikrus pokyčius. Prieš rašant toliau turiu pasakyti, kad mano vyras niekada nesišalino nuo vaikų priežiūros, puikiai (kartais geriau už mane) su dukrytėmis susitvarkydavo, net kai jos būdavo dar visai kūdikiai. Taigi, praėjus savaitei pastebėjau, kad vyras pasidarė tikras Barboros pietų miego sargas. Anksčiau jis mane vis pakritikuodavo, kad užmigdžius Barborą „perspausdavau“ visus tildydama. Bet dabar, kai jam tenka pačiam užmigdyti Barborą (3m), kai tos kelios miego valandos yra neįkainuojama galimybė skirti laiko sau, tai neduok, Dieve, kas nors pamėgintų patriukšmauti. Į Lietuvą iš Anglijos atvažiavo geriausia Liepos (6m) draugė, kurios ji labai laukė, bet kadangi tuo metu miegojo Barbora, vyras griežtai pasakė, kad tegu ta draugė ateina į svečius po Barboros pietų miego. Nepadėjo jokie įkalbinėjimai: kad mergaitės pabus kitame kambaryje ar lauke :) Kitą dieną atvažiavo kita draugė su vaiku irgi iš užsienio, tai vyras per domofoną trumpai pareiškė „Barbora miega, Rūta darbe.“ Kai vakare jam priekaištavau, kad gi žmogus atvažiavo ne iš Karoliniškių, o iš užsienio ir galėjo nors arbatai pakviest, tai jis pareiškė „Pietų miegas – šventas reikalas. Vardan ramybės aš net į tuliką neinu ir apskritai beveik nekvėpuoju, kad tik nesukelčiau jokio triukšmo“ :))

Nors mes vienas kitą gan gerai suprantame, bet pradžioje, kai grįždavau po darbo namo vyras iškart norėdavo perduoti man vaikų priežiūrą. O aš sakydavau, kad grįžus man reikia ir persirengti, ir pavalgyti, ir šiaip kokio pusvalanduko persiorientuoti nuo darbo į šeimą. Tai gera pamoka ir man, nes pati dažnai norėdavau vos įžengusiam po darbo vyrui įbrukti į rankas vaikus, o pačiai kur nors pabėgti :) O kažkurią dieną tai jis mane galutinai prajuokino. Grįžau iš darbo, vyras su mergaitėmis buvo lauke. Aš neskubėdama persirengiau, padariau šeimynai valgyti ir išėjau į kiemą. Vyras vos mane pamatęs nepasakęs nei labas, nei kaip sekėsi garsiai atsiduso su palengvėjimu, ranka nuo kaktos nusibraukė prakaitą ir beveik bėgte nubėgo namo. Suprask – jis žiauriai pavargo su vaikais :))

Dar pastebėjau, kad vyras pasidarė meilesnis, lipšnesnis, pradėjo rodyti daugiau dėmesio. Paprastai, aš būdavau kaip kramtoma guma, nuolat iš vyro prašydavau dėmesio ir pan. Šiuo metu darbe susilaukiu pakankamai dėmesio ir pripažinimo. Nors kartais tenka susidurti ir su karčia kritika, bet gan dažnai darbe susilaukiu pagyrimų, komplimentų ir kitokių paskatinimų, kurie tarsi kelia mano savivertę, motyvuoja dirbti ir save realizuoti. Darbas gan dinamiškas, tad įspūdžių man netrūksta, o taip pat yra galimybė transformavus savo kūrybinius sugebėjimus juos panaudoti darbe. Todėl grįžusi namo aš tiesiog galiu džiaugtis savo šeima, nieko iš jos nesitikėdama. Tuo tarpu, vyras visą dieną praleidžia su dukromis, kurios retai būna dėkingos, bet dažniau pilnos norų, pageidavimų, zirzenimų ir kaprizų. Laikas, kurį jis praleidžia su jomis yra neįkainuojamai brangus ir vertingas, bet niekas (beveik niekas ;) jam nedėkoja, nesako komplimentų, pagyrimų ir pan. Todėl jo tikėjimas tokia tėvyste bei mano supratimas, padėka ir pripažinimas yra pagrindiniai jį statydinantys varikliukai (na ir sakinį sudėliojau!:) Kaip gerai, kai galiu suprasti kaip jis jaučiasi. Beje, jis negali sulaukti kada eis į darbą :) Dabar abu vienareikšmiškai sutinkame, kad dirbti yra žymiai lengviau nei visą dieną būti su vaikais!

2010 m. liepos 20 d., antradienis

Dvi mergelės

Atostogaudami Palangoje kaskart eidami prie jūros praeidavome Mergelės Marijos statulą. Kiekvieną kartą Barbora (3,4 metai) negalėdavo ramiai pro ją praeiti, vis sustodavo, paglostydavo, apkabindavo, kažką pakalbėdavo (gal pasimelsdavo :) .


2010 m. gegužės 8 d., šeštadienis

Aš jau dirbu...


Nors realiai savo tinklaraštyje rašiau daugiau nei prieš du mėnesius, bet jaučiuosi, tarsi būtų praėję metai. Per šį laiką išėjau į darbą, o Barbora - į darželį. Šie du pokyčiai, atrodo, sujaukė visą mūsų gyvenimą.....

Atšventėm Barboros trečią gimtadienį ir ant rytojaus pirmyn į darbą. Iš tiesų, turiu kaip reta supratingą viršininkę. Į darbą grįžau po 6 metų pertraukos (tiesa, tarp vaikų gimimų buvau grįžusi keliems mėnesiams), tad per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Likus mėnesiui iki išėjimo į darbą paskambinau savo viršininkei, kad ketinu anksčiau ateiti susipažinti su pokyčiais, kad galėčiau pilnu pajėgumu kibti į darbą. Viršininkė patvirtino, kad kol manęs nebuvo viskas totaliai pasikeitė, be to perkėlė mane dirbti į kitą rajoną (prie pat namų!),... bet vis tiek liepė sėdėti namie ir būti MAMA iki paskutinės motinystės atostogų dienos :)

Barborą pradėjome pratinti prie darželio likus mėnesiui iki grįžimo į darbą. ....Labai labai sunkus periodas... :( To mėnesio nepakako. Tad rytais mano išėjimas į darbą buvo ir vis dar yra lydimas Barboros verkimo ir protestavimo :( Pirmą darbo dieną įėjau į šoką, iš kurio pradėjau išeidinėti tik po mėnesio. Didžiausi išėjimo į darbą pliusai: alga ir, kad šalia namų. O minusų... - pats faktas, kad reikia grįžti į darbą yra vienas didelis minusas :) Na, aš nenusiteikusi prieš darbą, tuo labiau, kad jis man visai patinka, bet sudėjus visas aplinkybes, ką aš gaunu ir ką prarandu dirbdama, vis tik tai yra didžiulis minusas.

Ir nuo ko gi man tas šokas? Tiesiog viskas totaliai pasikeitė. Didžiausias yra emocinis smūgis dėl Barboros nesiadaptavimo darželyje. Visą dieną mane persekioja mintis, kad mudvi esame nubaustos, kad man reikia ją atiduoti svetimiems. Labai suspaudžia širdį kai darbo metu matau mamas su mažais vaikais. Barbora labai pasikeitė. Dabar ji yra nuolatinėje susirūpinusio vaiko būsenoje, mažai šypsosi, tapo labai infantiliška, atrodo, kad jos branda grįžo kokiais dviem metais atgal (kaip 1m vaiko). Kai grįžta namo po darželio, ji kokias 2-3 val. nenulipa man nuo rankų, nepaleidžia manęs nei per žingsnį, dėl ko visiškai negaliu atlikti jokių namų ruošos darbų. Net ir kieme ji nebe tokia judri, mažiau bendraujanti su kitais, tai, ką mokėjo pernai, dabar jau nebegali padaryti. Net kiemo mamos pastebėjo, kad Barbora visą laiką liūdna, nejudri ir nebendraujanti :( Anksčiau jos buvo pilna visame kieme, visur lipdavo, su visais bendraudavo, žaisdavo, buvo linksma. Be to, pradėjo šlapintis į kelnes. Sunku ramiai priimti tokius pokyčius :( Dėl nuolatinio Barboros buvimo ant rankų negaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų. To pasekmė - negaliu pagaminti šeimai valgyti. Pirmą savaitę valgėme parduotuvinius pusfabrikačius. Tai man kirto per mamos/žmonos vertę, kad negaliu pasirūpinti savo namiškiais.

Be "šeimyninių" iššūkių pilna "darbinių" iššūkių. Esu socialinio darbo organizatorė. Mano darbo laukas - klientai (seni arba su negalia) ir darbuotojai. Visi darbiniai veiksmai iki smulkmeniškumo paremti "dokumentais" (įstatymas, reglamentas, aprašas ir t.t.). Kadangi grįžau į naują vietą , tai reikėjo susipažinti su klientais, darbuotojais ir su stipriai pasikeitusiais "dokumentais". Pirmiausia puoliau studijuoti visus dokumentus. Bet kol manęs nebuvo gyvenimas ėjo į priekį, visa sistema įgavusi pagreitį nelaukia kol aš "įšoksiu į vėžias". Maža to, kad per dieną turiu daryti daugybę "vietinių" darbinių sprendimų, bet taip pat ir susijusių su kitomis institucijomis, kur tikrai niekam nerūpi, kad aš ką tik grįžau iš ilgų atostogų ir "nieko neraukiu". Visa laimė, kad mano kolegės (kitų rajonų organizatorės) labai noriai mane konsultuoja.

Ankstesniuose įrašuose rašiau, kad būdama motinystės atostogose susikūriau labai mielą gyvenimo būdą. Tai va, išėjus į darbą jis subyrėjo per vieną dieną. Jei nebegaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų, tai ką bekalbėti apie "bloginimą" mamadienyje, svetainių administravimą, rankdarbius, mamų klubą ir t.t. Maža to, darbe kompiuteryje užprogramuota daugybė draudimų, dėl kurių negaliu net pasitikrinti savo pašto. Tad akimirksniu praradau virtualų ryšį su daugeliu žmonių. Buvau pradėjusi lankyti šokio terapiją, bet teko mesti ir ją, ir mamų klubą, ir visus išėjimus iš namų... Tikiu, kad netrukus pavyks viską subalansuoti - naujus pokyčius ir senus pomėgius. Gal jūs skaitote šį įrašą su šypsena, gal ir aš po kurio laiko taip jį skaitysiu. Bet šiandien mano išgyvenimai būtent tokie ir man tai yra realūs iššūkiai, kuriuos bandau įveikti. Nuo grįžimo dirbu "jau" antrą mėnesį, tad šokas mažėja ir šviesa tunelio gale šviečia. Taigi, manau viskas bus gerai ;)

2010 m. kovo 30 d., antradienis

Naminiai šeimyniniai koldūnai 2 (Martyna)

Čia dar įkeliu nuotraukyčių iš mūsų koldūnų gamybos proceso...O vyras iš tešlos darė meno šedevrus:)))))

Naminiai šeimyniniai koldūnai (Martyna)

Su vyru jau gal pusė metų svaigstam apie naminius koldūnus. Jie laaabai skanūs, nepalyginsi su jokiais pirktiniais ir labai smagu juos daryti. Taigi, sirpom sirpom ir pagaliau prisirpom. Be to pagalvojom ir Augustukui (1 m 10 mėn) turėtų būt įdomu. Tai ką, jūsų teismui ir smalsumui pristatau "Naminius šeimyninius koldūnus". Beja, kad apie tai parašyti į Mamadienį sugalvojau labbai spontaniškai, tad vyrui bekočiojant tešlą, griebiau fotoaparatą ir dar spėjau įamžinti visą gamybos procesą:)
Receptukas labai paprastas. Kadangi mes mėgstam šių koldūniukų prisigaminti daugiau (porai mėnesių), tai ėmėm 1 kg faršo, jautienos ir kiaulienos per pus, pripjaustėm smulkiai svogūno, pipiriukų ir druskytės įbėrėm. Kadangi aš mėgtu labai minkštą mėsytę, tai dar piene išmirkiau tris riekes kvadratinio batono ir sumaišiau į faršą, nors vyras nelabai to batono norėjo, na bet nusileido. Tai va. Kiaušinių nereikia. Tešla irgi paprasta. Viso mums išėjo apie 1 kg miltų, dėjom porą kiaušinių, druskos ir cukraus šiek tiek (kažkur girdėjau, kad tuomet tešla nebūna guminė). Na va, viską išminkėm su vandeniu, kol nelipo prie rankų. Fui...kaip nemėgstu daryti tešlos:D Tada jau su kočėlu kočiojom blynus. Beja, tiems naminiams koldūnams šiais lakais yra labai fainų priemonių. Mes naudojom va tokį, kažkada kažkokioj parduotuvėj pirktą plastmasinį prietaisą. Su juo vienu metu galima padaryti apie 400 gr koldūnų :))) Na štai. Darbas prasideda. Aš kočioju blynus, dedu ant to prietaiso ir perleidu estafetę vyrui, kuris kruopščiai dėlioja faršo masę. Pasak mano vyro, reikia labai stengtis dėti tiksliai į duobeles, kad neapsitepliotų kraštai, nes kai dėsime antrą blyną ant viršaus, nesulips. Tai aš nelabai tam turiu kantrybės, man kažkaip gaunasi tiap liap...Kai jau visos duobutės užpildytos, dedam antrą iškočiotos tešlos blyną.
Ir užkočiojam stipriai, kad suliptu krašteliai. Tada estafetę perleidom pačiam mažiausiam, oi nu ne pačiam jau :) Augustukas su tokiu užsidegimu baksnojo koldūnus iš formos...beliko užšaldyti. Nors pirmą partiją koldūnų tuoj pat išvirėm ir labai skaniai sulapnojom. Visiem ausys krutėjo iš skanumo...ojoi:))) Kažkodėl man nebeleidžia įkeltti daugiau nuotraukėlių, tad bijau, kad nedingtų visas pranešimas, kaip tai jau ne kartą buvo nutikę...Daugiau nuotraukyčių įkelsiu su kitu pranešimuku...

2010 m. vasario 28 d., sekmadienis

Susitikimas su Austėja Landsbergiene

Kai kurios mamytės mano tinklaraštį rado skaitydamos Austėjos blogą. Žinau, kad daugeliui mamyčių (taip pat ir man) ši moteris yra įkvepiantis pavyzdys. Tad būtų egoistiška nepakviesti Jūsų į susitikimą su populiaraus tinklaraščio www.austejosblogas.lt autore Austėja Landsbergiene. Susitikimo data - šis trečiadienis (kovo 3d.), tema - "Lytinis vaikų auklėjimas". Daugiau informacijos apie susitikimą rasite čia.

2010 m. vasario 27 d., šeštadienis

Labai paprastas kibinų receptas

Nors maisto gaminime esu visiška diletantė ir neįsivaizduoju kaip galima jausti malonumą gaminant maistą, bet vistik nusprendžiau, kad ir man reikalingas receptų skyrelis. Dažniausiai išbandau visokius receptus ir kai kurie man nepavyksta :( Nesėkmės niekur neužfiksuoju, todėl praėjus kuriam laikui vėl tuos pačius receptus bandau ir jie vėl man neapvyksta, tad čia galėsiu dėti išbandytus receptukus su savo komentarais.

Šis kibinų (o gal teisingiau - bandelių su mėsa) receptas yra vienas iš netikėčiausių praeitų metų atradimų. Nes jis begalo lengvas ir atitinka mano kulinarinį neišprusimą ;) Na, žinoma, kibinų formavimas ir kepimas užtrunka apie 2-3 val., bet reikalui esant tikrai geras patiekaliukas. Tai tarpinis variantas tarp rimto ir nerimto patiekalo :) Jį galima patiekti su sultiniu. Labai praverčia, kai žinau, kad užgrius daug svečių arba važiuojant į išvyką, juos mėgsta vaikai. Be to ir gaminti su vaikais kuo puikiausiai galima :)

Kibinų receptas:
(gaunasi labai daug kibinų, tad galite visko mažinti per puse, bet mes nemažiname, nes visada randame ką pavaišinti)

TEŠLA:
1 litras kefyro (aš pilu apie 800 ml)
300 g. margarino kepimui
miltai (dedu kol nelimpa prie rankų)

Sutrinu margariną su kefyru (nebūtinai iki vienalytės masės), sumaišau su miltais, kad neliptų prie rankų ir įdedu į šaldytuvą (ne į šaldiklį) 5 valandom arba nakčiai (esu kepus be laikymo šaldytuve, tai irgi gavosi).

ĮDARAS:
apie 800 g. faršo, kurį mėgsta jūsų šeima (aš dedu kiaulienos ir jautienos arba tik kiaulienos)
2 dideli svogūnai
druska, pipirai, prieskoniai
3 šaukštai grietinės (kad mėsa būtų sultingesnė)

Įdarui apkepu supjaustytus svogūnus iki skanios auksinės spalvos. Tada keptus svogūnus, druską, prieskonius, pipirus ir grietinę sudedu į faršą. Viską sumaišau.

Iškočioju tešlą, su lėkštute "išpjaunu" maždaug 8 cm skersmens apskritimus. Likusią tešlą dedu atgal į šaldytuvą. Į apskritimus sudedu po šaukštą faršo ir formuoju kibinus. Sudedu į skardą, aptepu kiaušiniu ir pašaunu į iki 200 laipsnių įkaitusią orkaitę. Kepu apie 45 min. (kol apskrunda). Taigi, nieko sudėtingo ;) Skanaus!





2010 m. vasario 21 d., sekmadienis

Žagarėliai - antras dublis

Po pirmos nesėkmės kepant žagarėlius buvo prigesęs noras antram mėginimui. Net mintyse ieškojau sau priežasčių, kodėl jų nekepti :) Ir net save įtikinau, kad tikrai daugiau nebekepsiu. Bet netikėtai sutiktos vienos mamytės, mano tinklaraščio skaitytojos komentaras apie žagarėlių įrašą kažką manyje sujudino (ačiū, Silvija). Ir nors aš jai atsakiau, kad tikrai antro dublio nebus, bet jau sekančią dieną žagarėliai garavo ant stalo :) Kaip tyčia šaldytuve buvo užsilikusios su pasibaigusia galiojimo data varškės, o negali gi išmesti maisto kai krizė plačiai šypsosi į veidą! Taigi, vėl išmaišiau tešlą. Pasimokiusi iš "pirmojo karto" pirmiausia iš visos tešlos suformavau žagarėlius ir tik tada užkaičiau aliejų. Turiu pasakyti, šis kartas žymiai sėkmingesnis ir skanesnis ;) Beje, šių žagarėlių skonis ir "sudėjimas" labai priminė spurgas.

Kadangi nenorėjau vargti dėl kelių žagarėlių, tai visko dėjau dvigubai (kad gautusi daugiau žagarėlių :) Nors žagarėliai nesigavo tobuli, bet vis tiek dalinuosi receptu su jumis.


Varškės žagarėliai:

500g. varškės
2 kiaušiniai
2 stiklinės grietinės (apytiksliai)
2 šaukštai cukraus
1-2 šaukštelis kepimo miltelių (įtariu galima apseiti ir be jų)
miltų (kol nelips prie rankų)
1 šaukštas degtinės (ko gero tam, kad neprisigertų daug riebalų)
aliejaus (daugiau nei puse butelio)
cukraus pudros (papuošimui)

Varškę sumalti mėsmale (kadangi tokios neturėjau, tai tiesiog sutryniau su šakute), ištrinti su kiaušiniais ir cukrumi. Sudėti grietinę, kepimo miltelius, supilti degtinę. Sumaišyti. Dėti miltų, maišyti ir išminkyti. Pagal receptą tešlą reikia 1 val palaikyti šaldiklyje. Aš palaikiau, bet tada jos paviršius pasidengė sukietėjusiais gabaliukais, kurie trukdė gerai iškočioti tešlą, tad gal galima ir nešaldyti tešlos (?). Taigi, tešlą iškočiojame ir padarome žagarėlius - iškočiotą blyną supjaustyti juostelėmis, juosteles - trumpesnėmis juostelėmis, tada juostelės viduryje įpjauti ir per tą skylutę ištraukti/išversti vieną ar abu juostelės galą (tikiuosi ką nors supratote :). Tada įkaitinti aliejų ir į karštą aliejų "porcijomis" dedame žagarėlius. Kai jie pagelsta su kiaurasamčiu ištraukti ir dėti ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų riebalai. Kiek atvėsusius žagarėlius apibarstyti cukraus pudra. Skanaus!

2010 m. vasario 17 d., trečiadienis

Vietoj pavogtų rogučių mano vaikystės slidės

Nors dėl pavogtų rogučių vis dar paskauda širdį, bet ši situacija irgi išėjo į gerą. Su Liepa nuėjome į rūsį ir gerai pasiknisusios radome mano vaikystės slides. Tad slides į automobilį ir pirmyn į kaimą, kurį mums puikiausiai atstoja mano tėvų sodas. Ten smagu visais metų laikais. Tėvai labai darbštūs, kūrybingi ir nagingi, prigalvoja visokių įdomybių, kad būtų smagu ir vaikams, ir anūkams. Šalia miškas, prūdas, ežeras. Tėvai nelaiko jokio gyvnūno, bet pas juos nuolat užklysta visokio plauko gyvūnai (zuikiai, ežiai, stirnos, gandrai, šunys, katės ir t.t.). Juos mama vadina socialiai remtinais, nes jie ateina prašyti maisto. Ir dabar, jau artėjome link sodo, tėvai išėjo į kelią mūsų pasitikti, o aplink juos 6 katinai - socialiai remtini :)) Kur mama eina ir tie iš paskos.




Liepa (6m) pirmą kartą čiuožė slidėmis. Šis faktas mane sugėdino, nes aš būdam jos metų kuo puikiausiai čiuožinėjau ir ligumose, ir nuo kalnų. Dar netgi pykdavau, kad man maišydavosi visokie nemokantys slidinėti "diedai" :) Gaila neturiu skenerio, parodyčiau nuotrauką, kurioje aš užfiksuota kalnuose su slidėmis pikta, kad man kažkas pasimaišė kai čiuožiau nuo "juodo" kalno. Turėjau ir pačiūžas, ir slides, ir roges..., o mano vaikai tik rogutes. Reik taisyti padėtį, įveikti tinginį ir aktyviau su vaikais leist laiką.

Taigi, senelis savo nerealioje dirbtuvėlėje greitai pritaikė apkaustus Liepos batams ir pirmyn...



Pirmas kartas, todėl griuvimų neišvengta :)



O čia "socialiai remtiniems" :)


Laiką praleidome fantastiškai.

2010 m. sausio 30 d., šeštadienis

Mums pavogė roges :(

Vis gi koks nemalonus jausmas kai ką nors iš mūsų pavogia, o ypač iš vaiko :( Ir nors supranti, kad pavogė, tai pavogė, bet vis tiek nesąmoningai tikiesi, o gal grąžins... Šiemet Liepa per gimtadienį gavo naujas roges, tokias superines - su vairu. Ir kaip tik žiema pasitaikė labai žiemiška, tad pats linksmumas su rogutėmis čiuožinėti: Liepa su savo naujom rogėm, o Barbora su mano vaikystės rogutėmis. Bet vakar, kai viešėjome pas senelius, Liepos roges pavogė :( Koks visiems liūdesys dėl to :( Ir kaip vaikui paaiškinti, kodėl svetimas žmogus paėmė jos rogutes. Ech...

2010 m. sausio 24 d., sekmadienis

Išsipildė bobučių pasakos!

Mums nutiko neįtikėtinas dalykas :) Dar kartą įsitikinau, kad kai kurių dalykų neįmanoma suplanuoti. Ar jums vaikystėje paklausus mamos kur dingo jūsų čiulptukas, ji nesakė, kad pelytė nusinešė?... Na, gerai - apie viską nuo pradžių.


Gėda sakyti, bet mūsų Barbora vis dar miega (tiksliau miegodavo) su čiulptuku. Na, taip, taip, aš irgi buvau nusistačius prieš čiulptukus, bet bemiegės naktys ir nukramtyti speneliai palaužė mano apsisprendimą ir turime tai, ką turime... Keletą kartų bandžiau ją atpratinti, bet graudaus verkimo neatlaikydavo mano nervai ir vėl jį grąžindavau. Artėjant darželio lankymo dienai kaupiausi savyje ryžtą atpratinimui, bet vis jo pritrūkdavo :(


Prieš savaitę mums draugė penkioms dienoms paliko žiurkę (tiksliau žiurkiną) vardu Fifis. Tai didžiulis įvykis mūsų namuose, nes Barbora (2,10m) yra nereali gyvūnų mylėtoja. Pirmą dieną ji nuo ryto iki vakaro prasėdėjo į narvelį įkišusi rankas. Antrą dieną įsigudrindavo Fifį išleisti iš narvelio, tai ačiū Dievui, kad jis pasivaikščiojęs grįždavo atgal. Barbora vos pabudusi patamsyje bėgdavo pas Fifį į kitą kambarį, o prieš eidama miegoti būtinai turėdavo su juo atsisveikinti. Kai mes su Liepa būdavome kitame kambaryje, tai Barbora uždarydavo mūsų duris, tada nueidavo į saloną pas Fifį, užsidarydavo salono duris, užstumdavo jas foteliu ir nežinau ką su juo darydavo :) Žodžiu reikėdavo nuolat ją stebėti, nes norėjosi po penkių dienų šeimininkams grąžinti gyvą žiurkę :)


Taigi, vieną dieną Barbora su Liepa buvo išleidusios žiurkę palakstyti po kambarį, o pačios klūpėjo vidury kambario ir viską stebėjo. Barbora tą kartą rankoje turėjo čiulptuką. Staiga, prie jos pribėgo Fifis, griebė iš jos čiulptuką ir greitai nusinešė po sofa :-O Barbora, aišku, į ašaras, o mes su Liepa negalėjom patikėti tuo, kas įvyko. Dar kokias 5 minutes girdėjom kaip jis su čiulptuku ten darbavosi (nešiojo, graužė...). O išlindo iš po sofos be čiulptuko. Tuo momentu pagalvojau, kad ko gero pats Dievas mums atsiuntė Fifį :))) ir jei aš nepasinaudosiu šia situacija, tai būsiu paskutinė nevykėlė :) Mergaitės bandė dar įžiūrėti kur nunešė čiulptuką... ir pamatė jį... ir net bandė ištraukti. Bet nepavyko :))) Todėl vėliau, kai jų nebuvo kambaryje paskubėjau pati jį ištraukti ir paslėpti nepasiekiamoje vietoje.



Atėjo pietų miegas.... Prasidėjo prašymai, reikalavimai, maldavimai, kad surasčiau čiulptuką. Liepa, negalėdama klausyti graudžių Barboros raudų bandė ieškoti jo, bet nerado ;) Turiu prisipažinti, kad man žiauriai skaudėjo širdį, bet supratau, kad tai tobula situacija ir pasiduoti negalima. Barbora ilgai ir labai graudžiai verkė, ji tiesiog gedėjo ir užmigo visiškoj nevilty, net gi, sakyčiau depresijoje :( Miegojo labai trumpai, o atsikėlusi iškart nubėgo pas Fifį. Bėgau iš paskos, nes bijojau, kad ji iš nevilties ir pykčio nepasmaugtų žiurkės. Mano nuostabai, ji meilei su ja šnekėjosi, glostė, bučiavo ir visai nepyko :) Vakare prieš miegą vėl prašė čiulptuko, bet jau nebebuvo tokių graudžių raudų. O kitą dieną jau ir visai nebeverkė. Taigi, šiandien jau 4 diena be čiulptuko :)) Gal bobučių pasakos visai ne pasakos? ;)


P.S. perspėjimas Barboros seneliams: neskaitykite šio įrašo prie jos, kad ji nepamatytų šių nuotraukų. Ačiū :)

2010 m. sausio 15 d., penktadienis

Katinėlis ir apyrankė iš filco likučių

Tai vakar vakaro rezultatai. Liepa (6m) labai norėjo KĄ NORS VEIKTI (nuo šitos frazės man prasideda migrena, bet čia įrašas ne apie tai). Taigi, ištraukiau dirbtinio veltinio (filco) likučių, kuriuos kadaise pirkau (VCUP'o rankdarbių parduotuvėje) specialiai darbeliams su vaikais. Turiu namie ir tikros veltos vilnos likučių, bet pastebėjau, kad ją vaikams labai sunku karpyti. Liepa išsirinko tinkams spalvas ir sukarpė mažais gabaliukais. Tada viską suvėrė ant plonos gumytės ir gavosi apyrankė. Barbora (2,10m) paprašė adatos siūti, tai įvėriau jai į mažiausiai aštrią adatą siūlą, daviau filco ir ji kuo rimčiausiai siuvo katytę, rutuliuką, o po to jau ir pati pamiršo ką siuvo :) Na, o aš prisikarpiau apskritimų, katytės priekį ir užpakalį, šiek tiek pagražinau snukutį, suvėriau viską ant gumytės ir prašom katinėlis :) Tiesa, kadangi jis suvertas ant gumytės, tai jį galima tampyti (proto ribose) kaip "garmoškę" :)
Liepa labai didžiavosi savo apyranke, net užsidegė padaryti tokius karolius, tai šiandien nuo ryto juos ir daro ;) Mano ekspromtinė katytė irgi labai patiko mergaitėms, ją milavo, bučiavo, supo :) Žodžiu, pavyko KĄ NORS gerai nuveikti ;)

Blog Widget by LinkWithin