2009 m. birželio 30 d., antradienis

Martyna. Mano darbai.

Sveikutes...nors pastoviai tikrinu mamadienį ir su malonumu skaitau naujus pasisakymus, pati pasisakyti nerandu laiko. Nes visą laisvą laiką atima mano naujoji veikla, kuria noriu pasidalinti su jumis. Pradėjau kurti papuošaliukus. Tai man suteikia be galo daug džiaugsmo ir vadinamo "relaxo". O dar maloniau, kai kas nors jais susidomi. Tad visas labai labai kviečiu apsilankyti mano tinklapiuke www.esumylima.blogspot.com

2009 m. birželio 19 d., penktadienis

Namų ekstremalai


Dažnai girdžiu iš kitų mamų kaip jos man pavydi, kad Barbora (2,2m) yra savarankiška - pati visur eina, lipa, čiuožia, pasiima... Nepavydėkit, mielosios, nes šis savarankiškumas virsta tikru ekstremalumu. Tik spėk nusisukti ar išeiti į kitą kambarį, o Barbora jau kur nors užsilipusi. Tiesą pasakius, jau nebežinau kur kelti nežaidžiamus daiktus (vaistus, peilius, kruopas, saldainius ir pan.). Bet labiausiai pergyvenu, kad tik nesusižeistų. Pamenu kai pas mus svečiuose buvo draugas su savo vaikais. Užeina jis į vaikų kambarį, kalbasi su vaikais, netyčia pakelia žvilgsnį, o ant spintos sėdi Barbora. Kad puolė jis į paniką "... o, Jėzau, Rūta, ateik greičiau... ką daryti, oij oij, o siaube..." ir t.t. Aš atbėgu visa apimta siaubo, o ten viso labo tik Barbora ant spintos žaidžia - mums tai įprastas vaizdelis :) Ji nuo dviaukštės lovos ten užlipa, tik nulipti negali, tai tada mus šaukia. Pabandžiau kelis (ne pačius pavojingiausius, nes kitais atvejais tai čiupdavau vaiką, o ne fotoaparatą) vaizdelius užfiksuoti fotoaparatu. Kalbant apie nuotrauką su šaldytuvu, tai turiu pasakyti, kad Barbora seniai pati iš šaldytuvo pasiimdavo sau maistą, bet nepagalvodavom, kad ji pasiima būtent tokiu būdu.

Čia ta spinta, ant kurios Barbora mėgsta užsilipusi žaisti. Jei ką, tai nuotraukoje ne Barbora, o Liepa.


Kūlversčiai, stovėjimai ant galvos, šokinėjimai nuo nerealių aukščių įprastas vaizdelis.


Ši sienos spinta visada Barborai būdavo didelis pagundymas, nes čia laikomi mūsų kvepalai, lūpdažiai, žibintuvėliai, tėčio varžteliai ir kiti įdomūs daikčiukai. Įdomu, kad Barbora šiaip ne taip užlipa ir taip kaba iki kol nebegali išsilaikyti, o tada pradeda rėkti "mama, akyk (laikyk)".


Toks vaizdelis gal nebūtų ekstremalus jei lovytė nebūtų ant lingių (supasi). Barbora atsistoja ant lovelės krašto, pasistiebia ant pirščiukų ir taip stovėdama ant linguojančios lovelės pasiekia tepaliuką dantims (jai labai patinka tas tepaliukas). Kartais ji taip stovi visiškai nesilaikydama!


2009 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Man patinka lapas


Nors automobilį vairuoju trylika metų, bet paskutinius pusantrų metų jį vairuoju su "lapo" ženklu. Kas nežinote, tai šis ženklas yra būtinas dviejų metų vairavimo "stažo" neturintiems vairuotojams (jis dabar yra vietoj ženklo "70"). Na, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad vienas mūsų šeimos narys (jo vardas redakcijai žinomas :) ir yra tas vairuotojas "be stažo".

Pastebėjau, kad važiuodama su tuo ženklu leidžiu sau važiuoti "nemokšiškai" - lėčiau pajudėti iš sankryžos, per vėlai persirikiuoti iš vienos juostos į kitą ir pan. Bet netikėčiausia šioje situacijoje yra tai, kad "parkuojantis" ar "išsiparkuojant" labai dažnai atsiranda vyriškis, kuris būtinai padės tai padaryti. Pradžioje niekaip negalėjau suprasti, kodėl 10 metų niekas nekreipdavo dėmesio kaip statydavau automobilį, o dabar būtinai staiga iš niekur atsiranda geradaris, kuris šūkčiodamas ir mojuodamas rankomis man padeda :) Galvojau, kad tai dėl vaikų automobilyje ar dėl to, kad "moteris už vairo", bet vėliau supratau, kad tai būtent dėl to "lapo". Matyt vyrams neatlaiko nervai, kai pamato nepatyrusią vairuotoją moterį už nesmulkios mašinėlės (Renault Espace), o jei dar būnu su vaikais, tai kaip gi nepadėsi... :) Liepa iš kur nors grįžus tėčiui vis pasakoja, kad "geras dėdė mamai padėjo" :D Kaip ten be būtų, bet šis netikėtas reiškinys man visai patinka ;)

Foto iš acartwrightstudio.blogspot.com

2009 m. birželio 5 d., penktadienis

Ko neparašiau. Kad Tu, Dieve, gerai jaustumeisi :)

Ši sritis niekad nepraranda savo žavesio, nes kiekviena Liepos malda būna kuo nors netikėta. Štai aną savaitę mes (aš, Liepa ir Barbora) sėdom pietauti ir staiga Liepa užsimanė padėkoti Dievui (šiaip padėką už maistą retai praktikuojam). Taigi, susikabinom visos rankomis, o Liepa lyg niekur nieko vienu kvėptelėjimu susakė rimuotą padėka:
Ačiū Tau už maistą,
Ką Tu mums davei,
Jis labai skanus,
Ačiū Tau už tai.

Kadangi Barbora yra 100 procentinė Liepos mėgdžiotoja, tai ji irgi užsimerkus kažką sava kalba susakė ir pasakė amen :)

Vis pasikartojantis motyvas Liepos maldose yra toks: "... meldžiu, Dieve, už tavo žmoną, vaikus, draugus, kad jiems gerai sektųsi, kad jie būtų laimingi, kad tu, Dieve, nesirgtum ir gerai jaustumeisi..."

Užvakar Liepos malda prieš miegą skambėjo taip: "Prašau, Dieve, kad duotum man gerą ir linksmą sapną... ir noriu, kad Tu aplankytum mano draugus: Ugnę, Kamilę, Artiomą... Noriu, kad Tu naktį nueitum pas Kamilę ir jai į ausį pasakytum "kelkis, kelkis", o tada paklaustum "kodėl tu neini į darželį?"..." :) Pamėginau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jei Dievas atsakytų į šitą maldą... :D


Слабо? :D

Ko neparašiau. Ne ekspromtu irgi netvarkinga.


Anksčiau galvojau, kad esu tvarkinga, kartais net pedantiška. O dėl netvarkos namuose būdavo kalta "aplinka". Bet štai visai neseniai lankiausi svečiuose pas buvusią klasiokę ir supratau, kad turiu sau pripažinti, jog vis gi esu netvarkinga šeimininkė. Apsilankymas pas minėtą klasiokę nebuvo iš anksto suplanuotas, ji mane pakvietė tiesiog ekspromtu, tad ir susitvarkyti iš anksto neturėjo galimybės. Kai atvažiavau buvau priblokšta tvarka ir švara. Jie gyvena didžiuliame name, augina 5 m berniuką... ir sugeba taip tvarkingai gyventi. Kai aš pasikviečiu ką nors ekspromtu į svečius, tai vaizdelis namuose būna ojojoij... Ką jau čia ekspromtu, net kai iš anksto pasitvarkau, vis tiek namai niekaip nesusitvarko.

Niekad nepamiršiu vienos draugės (ji neturi šeimos) komentaro įėjus pas mus į namus: "matosi, kad turite vaikų, nes visur tokia šeimyninė netvarka"... Nesakiau jai, kad prieš ateinant tvarkiausi 5 valandas :) Ai, tiesiog pagalvojau, kad gal geriau nešeimyninių žmonių į svečius nebekviesiu, o pati pas juos vaikščiosiu ;)

2009 m. birželio 4 d., ketvirtadienis

Ko neparašiau. Sagės.

Paskutiniu metu mano rankdarbių pasaulėlį yra užvaldžiusios dekupuotos sagės. Nors sagių nenešioju (nebent prie treningo :) ), bet labai patinka jas daryti. Jų darymo procesas puikiai atitiko mano sugebėjimus ir aplinkybes - sagės nedidelės, todėl greitai pasidaro, be to be dekupažo dar patiko dekoravimas (karoliukų vėrimas, puošimas nėrinėliais ir pan.). Jei sugadinu sagę, tai negaila išmest, o ir šiaip ji visiškai manęs neįpareigoja :)

Viršuje nuotraukoje yra mano pirmoji sagė. Ją dariau naudodama nuotrauką iš "Žmonių" žurnalo. Tiesą sakant, ji nepavyko todėl numečiau ją ir dariau kitas. O vieną dieną vėl ją išknisau ir eksperimentiniu būdu pabaigiau. Ir, sakyčiau, rezultatas visai nieko :)

Šią sagę dariau mamai motinos dienos proga, bet vėliau nusprendžiau, kad ji (sagė) yra kaprizinga aprangai.


Todėl padariau kitą sagę, kurią mamai ir padovanojau.



Čia dar kelios sagės.


Mėginau daryti sagę vien tik iš karoliukų, nors ji nelabai graži, bet pats darymo procesas man labai patiko ;)


Beje, Liepai irgi labai patinka daryti sages. Tik ji jų yra labai daug pradėjusi daryti, bet neužbaigusi. Tiksliau tariant, iki galo pabaigė tik vieną sagę, kurią padovanojo draugei. Mano pagalba daugiausiai reikalinga klijuojant nėrinius ir darant blogąją pusę.


Su Liepa darėm sages iš šilkinių juostelių. Bet iki galo taip ir nepabaigėm. Todėl lenkiu galvą prieš Austėją, kad jai pavyko su sūnumi padaryti tokią gražią šilko rožę.

Ko neparašiau. Dantukas.

Kadangi tarp mano įrašų gaunasi ilgos pauzės, tai daug dalykų taip ir liko neparašytų. Nors, tiesą sakant, aš juos mintyse parašiau, tik bėda, kad jūs to negalite perskaityti :D Taigi, trumpai parašysiu, ko neparašiau :)

Lapkričio mėnesį Liepai suėjo penki metai. Nuo gimtadienio nepraėjo nė dviejų mėnesių, o jai pradėjo klibėti dantukas. Nesitikėjau, kad tai manyje sukels tiek emocijų. Man dantų kritimas asocijuojasi su šešemečiais, o šešemečiai su mokykla. Tad pradėjus klibėti dantukui staiga labai greit priartėjo mokyklos lankymo etapas, kuris atrodė yra už kokių šimto metų. Pasąmonėj kažkaip vis norisi atitolinti dieną, kai vaikai pradės lankyti mokyklą. Liepa džiaugsmingai atbėgo rodydama dantuką ir rėkdama, kad jau greit eis į mokyklą, o aš vos neapsiverkiau. Šiuo metu Liepai jau išdygo du nauji dantukai ir dar du kliba. Vaje,... ką reiks daryti su ta mokykla, kad ją kur... :)
Blog Widget by LinkWithin