Mums pavogė roges :(

Vis gi koks nemalonus jausmas kai ką nors iš mūsų pavogia, o ypač iš vaiko :( Ir nors supranti, kad pavogė, tai pavogė, bet vis tiek nesąmoningai tikiesi, o gal grąžins... Šiemet Liepa per gimtadienį gavo naujas roges, tokias superines - su vairu. Ir kaip tik žiema pasitaikė labai žiemiška, tad pats linksmumas su rogutėmis čiuožinėti: Liepa su savo naujom rogėm, o Barbora su mano vaikystės rogutėmis. Bet vakar, kai viešėjome pas senelius, Liepos roges pavogė :( Koks visiems liūdesys dėl to :( Ir kaip vaikui paaiškinti, kodėl svetimas žmogus paėmė jos rogutes. Ech...

Išsipildė bobučių pasakos!

Mums nutiko neįtikėtinas dalykas :) Dar kartą įsitikinau, kad kai kurių dalykų neįmanoma suplanuoti. Ar jums vaikystėje paklausus mamos kur dingo jūsų čiulptukas, ji nesakė, kad pelytė nusinešė?... Na, gerai - apie viską nuo pradžių.


Gėda sakyti, bet mūsų Barbora vis dar miega (tiksliau miegodavo) su čiulptuku. Na, taip, taip, aš irgi buvau nusistačius prieš čiulptukus, bet bemiegės naktys ir nukramtyti speneliai palaužė mano apsisprendimą ir turime tai, ką turime... Keletą kartų bandžiau ją atpratinti, bet graudaus verkimo neatlaikydavo mano nervai ir vėl jį grąžindavau. Artėjant darželio lankymo dienai kaupiausi savyje ryžtą atpratinimui, bet vis jo pritrūkdavo :(


Prieš savaitę mums draugė penkioms dienoms paliko žiurkę (tiksliau žiurkiną) vardu Fifis. Tai didžiulis įvykis mūsų namuose, nes Barbora (2,10m) yra nereali gyvūnų mylėtoja. Pirmą dieną ji nuo ryto iki vakaro prasėdėjo į narvelį įkišusi rankas. Antrą dieną įsigudrindavo Fifį išleisti iš narvelio, tai ačiū Dievui, kad jis pasivaikščiojęs grįždavo atgal. Barbora vos pabudusi patamsyje bėgdavo pas Fifį į kitą kambarį, o prieš eidama miegoti būtinai turėdavo su juo atsisveikinti. Kai mes su Liepa būdavome kitame kambaryje, tai Barbora uždarydavo mūsų duris, tada nueidavo į saloną pas Fifį, užsidarydavo salono duris, užstumdavo jas foteliu ir nežinau ką su juo darydavo :) Žodžiu reikėdavo nuolat ją stebėti, nes norėjosi po penkių dienų šeimininkams grąžinti gyvą žiurkę :)


Taigi, vieną dieną Barbora su Liepa buvo išleidusios žiurkę palakstyti po kambarį, o pačios klūpėjo vidury kambario ir viską stebėjo. Barbora tą kartą rankoje turėjo čiulptuką. Staiga, prie jos pribėgo Fifis, griebė iš jos čiulptuką ir greitai nusinešė po sofa :-O Barbora, aišku, į ašaras, o mes su Liepa negalėjom patikėti tuo, kas įvyko. Dar kokias 5 minutes girdėjom kaip jis su čiulptuku ten darbavosi (nešiojo, graužė...). O išlindo iš po sofos be čiulptuko. Tuo momentu pagalvojau, kad ko gero pats Dievas mums atsiuntė Fifį :))) ir jei aš nepasinaudosiu šia situacija, tai būsiu paskutinė nevykėlė :) Mergaitės bandė dar įžiūrėti kur nunešė čiulptuką... ir pamatė jį... ir net bandė ištraukti. Bet nepavyko :))) Todėl vėliau, kai jų nebuvo kambaryje paskubėjau pati jį ištraukti ir paslėpti nepasiekiamoje vietoje.



Atėjo pietų miegas.... Prasidėjo prašymai, reikalavimai, maldavimai, kad surasčiau čiulptuką. Liepa, negalėdama klausyti graudžių Barboros raudų bandė ieškoti jo, bet nerado ;) Turiu prisipažinti, kad man žiauriai skaudėjo širdį, bet supratau, kad tai tobula situacija ir pasiduoti negalima. Barbora ilgai ir labai graudžiai verkė, ji tiesiog gedėjo ir užmigo visiškoj nevilty, net gi, sakyčiau depresijoje :( Miegojo labai trumpai, o atsikėlusi iškart nubėgo pas Fifį. Bėgau iš paskos, nes bijojau, kad ji iš nevilties ir pykčio nepasmaugtų žiurkės. Mano nuostabai, ji meilei su ja šnekėjosi, glostė, bučiavo ir visai nepyko :) Vakare prieš miegą vėl prašė čiulptuko, bet jau nebebuvo tokių graudžių raudų. O kitą dieną jau ir visai nebeverkė. Taigi, šiandien jau 4 diena be čiulptuko :)) Gal bobučių pasakos visai ne pasakos? ;)


P.S. perspėjimas Barboros seneliams: neskaitykite šio įrašo prie jos, kad ji nepamatytų šių nuotraukų. Ačiū :)

Katinėlis ir apyrankė iš filco likučių

Tai vakar vakaro rezultatai. Liepa (6m) labai norėjo KĄ NORS VEIKTI (nuo šitos frazės man prasideda migrena, bet čia įrašas ne apie tai). Taigi, ištraukiau dirbtinio veltinio (filco) likučių, kuriuos kadaise pirkau (VCUP'o rankdarbių parduotuvėje) specialiai darbeliams su vaikais. Turiu namie ir tikros veltos vilnos likučių, bet pastebėjau, kad ją vaikams labai sunku karpyti. Liepa išsirinko tinkams spalvas ir sukarpė mažais gabaliukais. Tada viską suvėrė ant plonos gumytės ir gavosi apyrankė. Barbora (2,10m) paprašė adatos siūti, tai įvėriau jai į mažiausiai aštrią adatą siūlą, daviau filco ir ji kuo rimčiausiai siuvo katytę, rutuliuką, o po to jau ir pati pamiršo ką siuvo :) Na, o aš prisikarpiau apskritimų, katytės priekį ir užpakalį, šiek tiek pagražinau snukutį, suvėriau viską ant gumytės ir prašom katinėlis :) Tiesa, kadangi jis suvertas ant gumytės, tai jį galima tampyti (proto ribose) kaip "garmoškę" :)

Liepa labai didžiavosi savo apyranke, net užsidegė padaryti tokius karolius, tai šiandien nuo ryto juos ir daro ;) Mano ekspromtinė katytė irgi labai patiko mergaitėms, ją milavo, bučiavo, supo :) Žodžiu, pavyko KĄ NORS gerai nuveikti ;)

Šeimyniniai žagarėliai

Tiems, kas ieškodami žagarėlių recepto per google pateko į šį įrašą iškart noriu pasakyti, kad čia jo nerasite.

Žinote, kulinarijos sritis yra juoda dėmė mano biografijoje :) Ištekėjau mokėdama tik bulves iškepti. Bet aplinkybės verčia keistis ir tobulėti. Todėl tikiu, kad dar po kokių 5 metų galėsiu pasigirti kokiu nors originaliu savo patiekalu. O šiam kartui pasidalinsiu tik keliais įspūdžiais iš žagarėlių kepimo.

Prieškalėdiniu laikotarpiu mane apsėdo kepimo manija. Kadangi moku tik obuolių, morkų pyragus, bandeles-roželes bei kibinus, tai šiuos skanėstus paeiliui ir kepu. Bet kažkuriuo momentu pajaučiau, kad norisi naujo iššūkio, todėl iškepiau naują varškės pyragą, o prieš kelias dienas iš interneto išsitraukiau žagarėlių receptą. Išsiminkiau tešlą, čia save pertrauksiu pasakydama, kad kažkodėl man visada reikia daugiau miltų negu būna parašyta receptuose :) Pradėjau formuoti žagarėlius, užkaičiau aliejų ir jau pradėjau įsivaizduoti kaip skaniai pakvips namai ir kaip tuoj visi smaguriausime žagarėliais :)

Įkaito aliejus, todėl sudėjau pirmuosius žagarėlius. Jie greitai iškepė, tada sudėjau kitus ir daugiau nebeliko paruoštų žagarėlių. Kaip nepatyrusi kulinarė puoliau į paniką, kad nespėju vienu metu ir kepti, ir daryti žagarėlių, todėl ėmiau rėkti kviesdama vyrą. Subėgo visa šeimyna. Taigi rezultate aš su Barbora formavome žagarėlius, o vyras su Liepa kepė. Atrodė labai skaniai ir nors beveik viską suvalgėme per vieną vakarą, bet iš tiesų jie gavosi neskanūs. Dar turiu vieną receptuką su varškės žagarėliais, tai mėginsiu juos kepti, tikiuosi pavyks. Beje, šis procesas neša tokią smarvę! Dvi dienas namai smirdėjo nepaaiškinamu kvapu :) Bet kokiu atveju, buvo visai smagu darbuotis kartu su visa šeima :)

Taip ir gyvenu

Žiūriu, kad mano tinklaraštis gyvas vien darbeliais. Netyčia taip gavosi, nes iš esmės tai retokai mes tuos darbelius darom. Pralėkė šventės, o aš neįdėjau jokio įrašo apie metų suvestinę ar kitų metų planus ir pan. Tiesą sakant, šiemet labai norėjosi Kalėdų proga parašyti savo apmąstymus šia tema, bet tas išdykėlis laikas kažkur dingo ir atėmė iš manęs galimybę šventiškai "pabloginti".

Man patinka prieškalėdinis laikotarpis, nes tuomet ore tvyro laukimas ir žmonės būna geresni. Labai patinka Kūčios mano tėvų namuose, kai visi susėda prie stalo, tėtis maldoje Dievui padėkoja už praėjusius metus ir paprašo pagalbos nugyventi dar vienus metus. Po to visi dalinamės "plotkelėmis" linkėdami vienas kitam gerų dalykų. Atmosfera būna tokia šilta, intymi, saugi... O vat per Kalėdas dažniausiai man būna liūdna, kažkokia depresija užpuola, bet antrą Kalėdų dieną vėl viskas gerai :)

Šiemet man įstrigo, kad Liepa (6m) buvo labai susikoncentravusi į Kalėdų senį ir dovanas. Bet ir darželyje, kaip supratau, nė žodžio nebuvo užsiminta apie Kalėdų tikrąją prasmę. Man labai patiko pas draugų pirmokę mokykloje Kalėdinė šventė - ne vaikai gavo dovanas, bet patys vaikai ruošė dovanas ir jas vežė dovanoti ar tai į senelių namus ar tai neįgaliesiems (jau nepamenu). Kai ieškojau kokio nors teatriuko ar Kalėdų senio į Mamų klubą, tai susidūriau su nuostata, kad "linksmintojai" nelinkę per šventes minėti tikros Kalėdų prasmės. Na, netikinčiajam tai tik dar viena proga pasilinksminti, bet šiaip iš esmės, tai juk Kristaus gimtadienis... Na, kaip Jam jaustis, kai visi švenčia Jo gimtadienį, bet pamiršta patį jubiliatą...

Na, o kalbant apie Naujuosius, tai pirmi metai po ilgo laiko, kai mes su visa šeima šventėm. Nes vis vaikai buvo maži ir mes juos palikdavom arba seneliams arba tiesiog namie ramiai prabūdavom. O šį kartą kelios apsivaikavusios šeimos susibėgom ir smagiai su pokalbiais, žaidimais, fejerverkais ir vaišėm sutikom Naujuosius. Tiesiog smagu buvo taip smagiai pasibūti su draugais :)

Jei pažvelgčiau į Naujuosius iš asmeninės perspektyvos, tai aš jų žiauriai nelaukiu. Net šaltas prakaitas išmuša pagalvojus, kad reikės Barborą (2,10 m) vesti į darželį, o man grįžti į darbą :( Visų pirma, gaila Barborą visai dienai atiduoti į "vaikų kombinatą". Ji man atrodo tokia maža, trapi, pažeidžiama. Matau kaip jai gera tarp savų ir graudu kai pagalvoju, kad ji visą dieną bus tarp svetimų, niekas jos nepaglostys, nepriglaus, neišklausys, nepaguos... Kita vertus nenoriu į darbą, nes dabar susikūriau man įdomų gyvenimo būdą, darau tai, kas man patinka. Be to, ir namiškiams patinka, kai juos pasitinka nuolat namuose besisukinėjanti gyva dušelė :) Na, žinoma turiu paminėti ir kitą dalyką - jaučiuosi visiškai atšokusi nuo darbo reikalų, atrodo, kad mano smegenys išdžiuvo ir aš nieko nesugebu. Bet, kaip ten be būtų, realybė yra realybė ir nieko nepadarysi - reiks išsitraukti socialinių paslaugų įstatymą (nes dirbu soc darbo srityje), "įkalti" valerijonų, vesti Barborą į daržą ir eiti į darbą... Šiuo metu tai didžiausi mano iššūkiai.


Paveikslėlis Danny Hahlbohm

Ožkytės kaukė

Šiemet Liepa buvo ožkytė. Pirmiausia iš seno balto džemperiuko likučių pasiuvau ragiukus ir ausytes. Toliau po ilgų ieškojimų, radau Barboros kepurėlę, kuri tiko ir Liepai, tad prie jos prisiuvau ragiukus ir ausytes. Su kitais rūbais buvo sunkiausia, nes Liepa vienareikšmiškai teigė, kad ožiukai būna tik balti ir rengtis reikia tik baltai. O mes kaip tyčia neturime nei baltos maikutės, nei sijonėlio, nei kelnyčių :( Aplaksčiau tuziną skudurynų, bet radau tik vieną šiokią tokią baltą maikutę ir kažkokį karnavalinį baltą su kailiuku apsiaustą. Iš to apsiausto vargais negalais (nes neturiu siuvimo patirties) pasiuvau sijoną ir likusį kailiuką prisiuvau prie maikutės. Tada beliko apsimauti baltas pėdkelnes, juodus batukus ir baigta! Svarbiausia, kad Liepai viskas tiko ir patiko :)