Fotografavo Lina Žigelytė
...su savigrauža prisimenu vieną gegužės sekmadienį, kai dar turėjome sodą prie Žaliųjų, kai man buvo keliolika metų...
Jau savaitę masčiau ką Tau padovanoti. Jei ką nors sugalvodavau, vis atrodė, kad per prasta bus dovana. Ir štai atėjo Tavo sekmadienis. O aš vis dar negalėjau rasti Tavęs vertos dovanos :( Supratusi, kad tokios dovanos ir neberasiu nusprendžiau važiuodama pas Tave į sodą priskinti daug lauko gėlių.
Taip ir padariau. Bet jau kai buvau nebetoli sodo supratau, kad tos gėlės nėra tokios gražios, kokias norėčiau Tau iš tiesų padovanoti. Išmečiau jas. Ir į sodą įžengiau tuščiomis rankomis... Su liūdesiu supratau, kad neturiu nieko savo brangiausiam žmogui... Nedrįsau net akių pakelti į Tave. Jaučiausi apgailėtinai. Naiviai tikėjausi, kad Tu pamiršai, jog šiandien Motinos diena, o aš rytoj tikrai sugalvosiu ką Tau padovanoti.
... Vakare labai taktiškai tėvelis man pasakė, kad esi nuliūdusi, nes aš pamiršau tave pasveikint. Į mano pasiteisinimą, kad neturiu dovanos jis atsakė, kad ir nereikia... reikia tik mano apkabinimo...
Atėjau pas Tave... apkabinau ir pasakiau, kad myliu... Tu padarei tą patį... ir dar įteikei dovanėlę man... už tai, kad esu...
Atleisk už nesupratimą.
MAMYTE, AŠ TAVE MYLIU.
Kaip dažnai ir aš taip jausdavausi...nes norėdavosi patį brangiausią pasaulyje žmogų, mamą, pasveikinti kaip nors ypatingai...
AtsakytiPanaikintibutent, kad taip norisi ypatingai pasveikint, o iš to didelio noro nieko nesigauna :)
AtsakytiPanaikinti