Bandžiau draugei guostis sunkia motinyste, pykčio protrūkiais ir važiuojančiu stogu. Galvojau, kad jai irgi panašiai gyvenasi. Tačiau ji pasakojo, kad paskutiniais metais jai sekasi labai gerai. Labai norėjau sužinoti kaip pavyko išsikapstyti iš sunkios motinystės, nes dar prieš porą metų ji irgi guodėsi sunkumais.
Taigi, dabar ji su vyru "daro" nuosavą verslą, kuris juos labai nualina ir išsekina, BET... Bet jie tai daro kartu, gyvena vienodą gyvenimą - kartu keliasi, kartu išeina į darbą, kartu vėlai grįžta pavargę, kartu pergyvena dėl tų pačių dalykų. Ji namuose visiškai neužsiima buitimi, neperka jokių produktų ir negamina maisto, nes jų paprasčiausiai nebūna namuose. Jų vienodi poreikiai!
Standartinė situacija - kai žmona visą dieną "kovoja" su vaikais, puodais ir išmėtytais daiktais, o vyras dirba. Vakare ji pavargusi su viltimi laukia vyro, kad jis leis jai nors šiek tiek atsipūsti, prasiblaškyti, gal net visi kur nors išvažiuos į miestą ar svečius. Vyras gi grįžta pavargęs ir "negyvas" griūna į lovą. Daugiausia, ką jis gali, tai vykdyti nesudėtingus žmonos nurodymus :) O apie buities darbų pavadavimą, prasiblaškymo išvyką, romantišką vakarą ar atvirą pokalbį nėra net kalbos. Skirtingi poreikiai!
Tokia realybė - abu pavargę, abu nori poilsio - skirtingo poilsio. Telieka suprasti vienas kitą ir pagal galimybes atliepti į vienas kito poreikius. Ale gi kaip tai sudėtinga ... :)
Foto iš www.injuryboard.com
labas, Rūta, vis paskaitau mamadienio naujienas, ir štai kaip tik postas, prie kurio galiu parašyti bendrą įspūdį. o bendras įspūdis, kad Tau tikrai labai sunku :(, bet vis neatrandu kodėl. man susidarė vaizdas, kad tame sunkume Tu viena, o šeimos džiaugsmuose jūs dviese. arba kitaip pasakysiu: kai rašai apie sunkumus, nemini vyro dalyvavimo juose. galbūt šito blogo ne tokia paskirtis, bet aš jo tiesiog skaitydama pasigendu. o antra mintis, kad man užtenka ir vieno vaiko, nes ir man bus taip sunku :))))
AtsakytiPanaikintivisgi aš manau, kad galima palengvinti mamos dalią ir be šeimos verslo :) aš netgi daryčiau kitokią išvadą iš duoto pavyzdžio (nors galiu klysti, nes nepažįstu tų žmonių) - ne kad poreikiai vienodi, o kad moteris save realizuoja kaip asmenybę ir tai keičia jos vertę pirmiausia savo akyse. vyras jeigu galėjo "atlaikyti" po dienos darbų romantišką vakarą ar atvirą pokalbį, kai neturėjo vaikų, turėtų puikiausiai galėti tai padaryti ir esant vaikams, nes jis darbe nuo jų tikrai nepavargsta. nebent jį šeima paveikė taip, kad tapo beviltišku darboholiku. ironizuoju, bet iš tikrųjų tą ir noriu pasakyti. (beje, kur dingo tos minimos draugės vaikai, kad ji gali neužsiimti buitimi ir nebūti namie? :)).
galų gale, Tu visiškai teisi - gi kaip sudėtinga suprasti vienas kitą tame praktiniame lygmenyje, vadinamame kasdienybe.
linkejimai ir sėkmės :)
Ačiū, Egle rudoji, už komentarą :) Su baime laukiau, kol gausiu iš ko nors barti už depresišką dienoraštį :) Negaliu pasakyti, kad man sunkiau nei kitoms mamoms, tiesiog į dienoraštį daugiau rašoma kai sunku, o ne kai lengva. Be to kartais "prisiimu" kitų draugių problemas, jas iliustruodama mūsų šeimos situacijomis. O dėl vyro... tai stengiuosi kuo mažiau jį minėti, nes ir taip jau pakankamai viešai "apsinuoginam". Dėl minimos draugės irgi nesinori komentuoti, kad ko per daug nepasakyčiau :)
AtsakytiPanaikintiDėl poreikių... aš vis tiek laikausi savo nuomonės, kad kai poreikiai sutampa, tai būna kur kas lengviau. Kai vienas sutuoktinis nusidirba namie, o kitas darbe, tai vienas nori sprukti iš namų, o kitas pasislėpti juose... :) Kurio norų reiktų paisyti? (Klausimas retorinis :)
O dėl savęs realizavimo, tai drąsiai parašei :) Man sąžinė neleido parašyti, kad moteris savęs gali nerealizuoti augindama vaikus, nors iš dalies sutinku su šia nuomone. Bet apie tai atskira kalba.
Bet kokiu atveju, ačiū už komentarą - stengsiuosi į dienoraštį įnešti daugiau optimizmo ir džiaugsmo ;)
Tikrai nenorėjau pasakyti, kad dienoraštis depresyvus :( Tu ir į sunkumus moki pažvelgti šviesiai ir su jumoru. dalintis sunkumais yra daug sunkiau ir būdama tokia atvira daug kam padedi, parodydama, kad ne viskas rožėmis nuklota. Ačiū, kad daliniesi.
AtsakytiPanaikinti