Šiemet jūra vėl kaip magnetas mus pritraukė prie savęs :) Paprastai visus metus laukiam kada ten nuvažiuosim... laukiam su džiaugsmu ir su nerimu. Kiekvienais metais prieš važiuojant vyksta nerealios paieškos kur apsigyventi. Norisi ir kad sąlygos būtų pakenčiamos, ir kad kaina nesikandžiotų. Šiemet (kaip ir kiekvienais metais) iš interneto prisirinkau apie 50 telefono numerių ir juos apskambinau. Kompiuteryje atsiverčiau žemėlapį ir skambindama žiūrėjau kur konkrečiai yra kiekvienas adresas, kaip toli nutolęs nuo jūros ir miesto.
Kartais kambario savininkas užtikrintai teigia, kad namas 50m nuo jūros, o realiai nuo jo iki jūros būna gerokai virš kilometro. Arba, pvz, pernai nusižiūrėjom sodybą tarp Klaipėdos ir Palangos. Jų tinklapyje ir patys šeimininkai sakė, kad iki jūros apie 600m. Kai atvažiavom apsidairyti, tai pasirodo, kad iki jūros buvo apie 4 km kelio!!! Tie metrai ir kilometrai pasidarė svarbūs kai atsirado maži vaikai.
Taigi, VARGAIS negalais išsirinkom gyvenamą vietą. Vieta gera, dar niekada taip arti jūros negyvenom - tai pirmas namas nuo jūros toje gatvėje. Mes gavom visą antrą aukštą (du modernūs dviviečiai kambariukai, vonia, WC), kieme bendra virtuvėlė su kitais nuomininkais. Kai atvažiavom sužinojom, kad pirmame aukšte gyvena šeimininkai (vyras, žmona, ir du berniukai) su šunimi. O kai įsikūrėm sužinojom, kad tas šuo mėgsta garsiai ir daug paloti, o berniukai garsiai parėkauti ir patrankyti durimis. Na, bet tiek to - svarbu jūra arti ir nebereikės kiekvieną kartą su didžiausiom tašėm (nes visko prisikrauni nenumatytiems atvejams) tarabanintis į paplūdimį.
Pirma diena ir pirma naktis. Apie 1 val nakties vis dar girdisi šurmulys kieme, kažkas sėdi prie stalo, kalba, užkandžiauja. Šurmulys netrukdo, netgi ramina. Bet staiga pasigirsta nežinia kiek decibelų siekianti mūsų šeimininkės "kolionė". Ji cenzūriniais ir necenzūriniais žodžiais iškoneveikia šurmuliuotojus, kad jie eitų miegoti. Iš balso girdisi, kad moteris įkaušusi. Ji koliojosi baisulingai garsiai. Mintyse meldžiausi, kad tik nepabustų vaikai. Po kurio laiko šurmuliuotojai išsiskirstė, šeimininkė nutilo. Ačiū Dievui, vaikai nepabudo.
Sujaudinta girdėto konflikto bandžiau nusiraminti ir užmigti. Kai pagaliau pradėjau grimsti į miegą mane vėl pažadino naujas konfliktas. Šį kartą jis vyko pas mus namelyje, pirmame aukšte. Riejosi šeimininkai, rėkė vienas ant kito beprotišku balsu, jų vaikai verkė. Mane apėmė baimė ir siaubas, labai gaila buvo jų verkiančių vaikų. Nenorėjau, kad tuos barnius girdėtų Liepa. Šeimininkė buvo įkaušusi ir rėkė kaip beprotė, atrodė, kad tai kita moteris nei ta, su kuria kalbėjau dieną. Meldžiausi, kad neišsigąstų Liepa su Barbora ir, kad šeimininkai nieko vienas kitam nepadarytų. Mano nuostabai mergaitės nepabudo. Konfliktas po kurio laiko nurimo, nors nedideli sujudimai buvo girdėti iki ryto. Šį kartą aš nebegalėjau užmigti... praverkiau... galvojau, kad mūsų atostogos jau prarastos. Norėjosi ryte iš čia bėgti, bet mes jau viską buvom sumokėję į priekį, tad nebeturėtume už ką išsinuomoti kitur kambario. Negalėjau sulaukti ryto, mintyse kalbėjau su šeimininke ir prašiau gražinti mums pinigus...
Ryte su vyru svarstėm kaip mums elgtis. Nusprendėm dar pabūti vieną naktį, o tada žiūrėsim... Kai susitikau šeimininkę, ji atsiprašė už naktinį nesusipratimą. Aš buvau pilna emocijų, negalėjau suprasti ar labiau pykstu, ar man labiau jos gaila. Todėl tiesiog nutylėjau. Ačiū Dievui, kitos naktys buvo sąlyginai ramios. Jei nekreiptume dėmesio į tą naktinį konfliktą, sulūžusią lovą, dėl ko mes visą laiką riedėdavom į vieną pusę, į nuolat trankomas duris, šeimininkų garsų kalbėjimą ir šuns lojimą, tai mes gyvenome puikiai :) Tikrai, gal sunku patikėti, bet atostogomis mes likome patenkinti :)
nemalonu...
AtsakytiPanaikinti