Šis blogas yra mano dienoraštis, todėl kur daugiau, jei ne į dienoraštį aš galėčiau išlieti savo emocinius išgyvenimus.Visgi kaip aš pavydžiu tiems, kurių vaikai lengvai adaptuojasi darželyje. Liepa (beveik 6m) jau labai noriai vaikšto į darželį, ten lanko įvairius būrelius, turi draugių ir yra patenkinta. Nors man nuo vaikystės vis dar yra išlikę neigiami prisiminimai apie darželį, bet po truputį požiūrį į darželį stengiuosi keisti. Ta prasme, bandau patikėti, kad tai nėra blogybė :-/ Paskaitau Austėjos mintis ir galvoju, Dieve, kaip norėčiau ir aš taip mąstyti. Vis save tikinu, kad Liepai patinka ten, daug veiklos, bendravimo... Nors, aišku, vaikų skaičius grupėje, tai visą reikalą gadina :( Tada nori nenori personalo santykiai į vaikus pasidaro tokie valdiški, "gamykliniai".
Na, bet su Liepa viskas tarkoj. O štai su Barbora... Mes ją planavome į darželį vesti prieš sueinant trims metukams, nes man reiks grįžti į darbą. Bet darželio direktorė pasakė, kad vaiką pradėti vesti nuo pavasario į darželį yra nepriimtina, kad reikia vesti nuo rugsėjo. Kadangi nuo šio rugsėjo vietos nebėra, o nuo kito rugsėjo man jau bus per vėlu. Tai turėdami omeny, kad atsilaisvinus vietai mes turime pirmenybę (nes jau vienas mūsų vaikas lanko tą darželį) ir, kad darželyje nuolat vyksta migracija, tai parašėme prašymą vesti Barborą (2,6m) į darželį nuo šio rugsėjo. Be to, kai su ja vesdavom Liepą į darželį, tai ji labai norėdavo pasilikti su vaikais ar žaisti darželio kieme, todėl galvojau, kad Barborai darželyje turėtų patikti. Taigi, rugsėjo vidury sulaukėme direktorės skambučio, kad atsirado vieta ir galime pradėti lankyti darželį.
Taigi, pirma Barboros diena darželyje. Planavau šiek tiek su ja kartu pabūti ir tada jei ji norės, tai dar kokiai valandžiukei palikti. Kai atėjome į grupę ten virė gyvenimas: vaikų daug, kažkas verkia, kažkas žaidžia, kažkas dar sėdi prie stalo ir valgo pusryčius. Barbora vos įėjusi pasileido tekina prie visų žaidimų, nuo vieno kampelio prie kito bėgte bėgo - taip jai viskas buvo įdomu :) Grupėje dvi auklėtojos ir šeimininkėlė. Viena auklėtoja iškart prisistatė prie mūsų, davė pildyti įvairius popierius, susakinėti įvairią informaciją, sąrašą ką reikia nupirkti ir t.t. Nors tai daryti jai buvo gana sunku, nes nuolat kas nors verkė ir ji eidavo raminti vaikų. Taigi, užpildžiau popierius ir manęs paprašė, kad išeičiau, kad mano buvimas tik dar labiau traumuos vaiką, kad greičiau adaptuosis jei tiesiog paliksiu kelioms valandoms. Taip ir padariau. Aišku, Barbora pamačiusi, kad nebėra mamos baisiai įsiverkė :( Verkiančią radau ir kai atėjau paimti po poros valandų :(
Auklėtoja liepė nedaryti pertraukos ir rytoj vėl atvesti keletui valandų. Ir aš vėl atvedžiau. Šį kartą vedėm kartu su Liepa. Bet viskas pasikartojo kaip ir pirmą dieną :( Trečią dieną jau norėjau nevesti, bet auklėtoja ir vyras primygtinai ragino manęs nesuskysti, nepasiduoti ir vėl vesti. Tik šį kartą Barborą vedė vyras, nes pagalvojom, kad gal jai lengviau bus jį paleisti nei mane. Ką gi, ji vėl verkė.
Kai atėjau jos paimti, auklėtojos vaikus rengė ėjimui į lauką. Atmosfera - chaosas, pasimetę vaikai, vieni apsirengę stovi, kiti verkia ir nesiduoda rengiami. Barboros dar niekas nerengė, ji pamačiusi mane puolė į glėbį ir verkė. Pačiupinėju ją, o ji apsisisisiojusi ir net jau apdžiuvusi :(
Šiaip, jei ji padaro į kelnes, tai dėl diskomforto net negali pajudėti, o čia ji net apdžiūti spėjo. Ji paprastai labai tyliai prašosi į tualetą, tai ko gero niekas tame triukšme ir negirdėjo. O kai padarė į kelnes, gal vėlgi niekas negirdėjo kaip ji skundėsi. O gal ji iš to streso net ir nejautė jokio diskomforto, kad kelnės šlapios. Ai, dabar jau nieko nebeišsiaiškinsim. Bet širdį tai labai suspaudė. Niekam nieko nesakiau (nes auklėtojos užsiėmusios buvo vaikų rengimu), tyliai perrengiau Barborą ir pasakiau sau, kad artimiausiu metu mes čia tikrai negrįšim.
Neturiu nieko prieš auklėtojas, jos tikrai stengiasi, ir vaikus priglaudžia, ir sudomina visokiais žaidimukais, ir šeimininkėlė labai meili su vaikais. Bet kai toks vaikų skaičius ir jie visi naujai atėję, visiems adaptacija, dauguma iš jų liūdi be mamų... tai ar tai normalu??? Kaip turi būti vaikui emociškai baisu patekti į būrį liūdinčių ir verkiančių vaikų su nepažįstamom tetom. Nors vyras ir nesutinka su mano sprendimu, bet kol nėra poreikio aš Barboros tikrai nevesiu į daržą. Tegul adaptuojasi tie vaikučiai, tegul Barbora normaliai išmoksta atlikti tualeto reikalus, tegul emociškai dar pabręsta su mama namie, o tada jau bus galima ateiti į darželį. Su darželiu sutartį sudarėm, kas mėnesį mokestį mokėsim, tai ir vietą mums laikys. Štai tokie mūsų išgyvenimai...
