Nors realiai savo tinklaraštyje rašiau daugiau nei prieš du mėnesius, bet jaučiuosi, tarsi būtų praėję metai. Per šį laiką išėjau į darbą, o Barbora - į darželį. Šie du pokyčiai, atrodo, sujaukė visą mūsų gyvenimą.....
Atšventėm Barboros trečią gimtadienį ir ant rytojaus pirmyn į darbą. Iš tiesų, turiu kaip reta supratingą viršininkę. Į darbą grįžau po 6 metų pertraukos (tiesa, tarp vaikų gimimų buvau grįžusi keliems mėnesiams), tad per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Likus mėnesiui iki išėjimo į darbą paskambinau savo viršininkei, kad ketinu anksčiau ateiti susipažinti su pokyčiais, kad galėčiau pilnu pajėgumu kibti į darbą. Viršininkė patvirtino, kad kol manęs nebuvo viskas totaliai pasikeitė, be to perkėlė mane dirbti į kitą rajoną (prie pat namų!),... bet vis tiek liepė sėdėti namie ir būti MAMA iki paskutinės motinystės atostogų dienos :)
Barborą pradėjome pratinti prie darželio likus mėnesiui iki grįžimo į darbą. ....Labai labai sunkus periodas... :( To mėnesio nepakako. Tad rytais mano išėjimas į darbą buvo ir vis dar yra lydimas Barboros verkimo ir protestavimo :( Pirmą darbo dieną įėjau į šoką, iš kurio pradėjau išeidinėti tik po mėnesio. Didžiausi išėjimo į darbą pliusai: alga ir, kad šalia namų. O minusų... - pats faktas, kad reikia grįžti į darbą yra vienas didelis minusas :) Na, aš nenusiteikusi prieš darbą, tuo labiau, kad jis man visai patinka, bet sudėjus visas aplinkybes, ką aš gaunu ir ką prarandu dirbdama, vis tik tai yra didžiulis minusas.
Ir nuo ko gi man tas šokas? Tiesiog viskas totaliai pasikeitė. Didžiausias yra emocinis smūgis dėl Barboros nesiadaptavimo darželyje. Visą dieną mane persekioja mintis, kad mudvi esame nubaustos, kad man reikia ją atiduoti svetimiems. Labai suspaudžia širdį kai darbo metu matau mamas su mažais vaikais. Barbora labai pasikeitė. Dabar ji yra nuolatinėje susirūpinusio vaiko būsenoje, mažai šypsosi, tapo labai infantiliška, atrodo, kad jos branda grįžo kokiais dviem metais atgal (kaip 1m vaiko). Kai grįžta namo po darželio, ji kokias 2-3 val. nenulipa man nuo rankų, nepaleidžia manęs nei per žingsnį, dėl ko visiškai negaliu atlikti jokių namų ruošos darbų. Net ir kieme ji nebe tokia judri, mažiau bendraujanti su kitais, tai, ką mokėjo pernai, dabar jau nebegali padaryti. Net kiemo mamos pastebėjo, kad Barbora visą laiką liūdna, nejudri ir nebendraujanti :( Anksčiau jos buvo pilna visame kieme, visur lipdavo, su visais bendraudavo, žaisdavo, buvo linksma. Be to, pradėjo šlapintis į kelnes. Sunku ramiai priimti tokius pokyčius :( Dėl nuolatinio Barboros buvimo ant rankų negaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų. To pasekmė - negaliu pagaminti šeimai valgyti. Pirmą savaitę valgėme parduotuvinius pusfabrikačius. Tai man kirto per mamos/žmonos vertę, kad negaliu pasirūpinti savo namiškiais.
Be "šeimyninių" iššūkių pilna "darbinių" iššūkių. Esu socialinio darbo organizatorė. Mano darbo laukas - klientai (seni arba su negalia) ir darbuotojai. Visi darbiniai veiksmai iki smulkmeniškumo paremti "dokumentais" (įstatymas, reglamentas, aprašas ir t.t.). Kadangi grįžau į naują vietą , tai reikėjo susipažinti su klientais, darbuotojais ir su stipriai pasikeitusiais "dokumentais". Pirmiausia puoliau studijuoti visus dokumentus. Bet kol manęs nebuvo gyvenimas ėjo į priekį, visa sistema įgavusi pagreitį nelaukia kol aš "įšoksiu į vėžias". Maža to, kad per dieną turiu daryti daugybę "vietinių" darbinių sprendimų, bet taip pat ir susijusių su kitomis institucijomis, kur tikrai niekam nerūpi, kad aš ką tik grįžau iš ilgų atostogų ir "nieko neraukiu". Visa laimė, kad mano kolegės (kitų rajonų organizatorės) labai noriai mane konsultuoja.
Ankstesniuose įrašuose rašiau, kad būdama motinystės atostogose susikūriau labai mielą gyvenimo būdą. Tai va, išėjus į darbą jis subyrėjo per vieną dieną. Jei nebegaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų, tai ką bekalbėti apie "bloginimą" mamadienyje, svetainių administravimą, rankdarbius, mamų klubą ir t.t. Maža to, darbe kompiuteryje užprogramuota daugybė draudimų, dėl kurių negaliu net pasitikrinti savo pašto. Tad akimirksniu praradau virtualų ryšį su daugeliu žmonių. Buvau pradėjusi lankyti šokio terapiją, bet teko mesti ir ją, ir mamų klubą, ir visus išėjimus iš namų... Tikiu, kad netrukus pavyks viską subalansuoti - naujus pokyčius ir senus pomėgius. Gal jūs skaitote šį įrašą su šypsena, gal ir aš po kurio laiko taip jį skaitysiu. Bet šiandien mano išgyvenimai būtent tokie ir man tai yra realūs iššūkiai, kuriuos bandau įveikti. Nuo grįžimo dirbu "jau" antrą mėnesį, tad šokas mažėja ir šviesa tunelio gale šviečia. Taigi, manau viskas bus gerai ;)
Ne,Rutele,i tavo irasus visadaa ziuriu kaip savo nors ir toloka,bet ateiti.Tikiu,kad ir man teks su siaia issukiais susidurti.Aciu,kad daliniesi.
AtsakytiPanaikintiManau, kad ne vienai mamai tenka susidruti su tokiu gyvenimo virsmu aukštyn kojom. Kai pirmąjį vaiką leidau į darželį, tekdavo atplėšti nuo savęs ir perduoti į auklėtojos rankas (vakare pasiimdavau vėl apsiašarojusį, nes norėdavo dar pabūti), o darbe taip pat pasikeitę įstatymai. Tik mano atveju buvo gerai tai, kad vakare, po darželio sūnelis leisdavo atlikti namų ruošos darbus, nes norėdavo pabendrauti su tėveliu. Na, bet tikiuosi viskas susitvarkys, o ir valgyti kol kas galėtų daryti tėvelis. Kai mūsų mažiausiam buvo vos porą savaičių ir jis nemiegodavo ilgai, jei nebūdavo šalia manęs, o vienas juolab nepabūdavo, tai valgyti darydavo tėtis: aš duodavau nurodymus kaip ką su kuo, o jis darydavo. Manau jūsų situacijoje tai irgi būtų išeitis. Linkiu ko geriausios kloties.
AtsakytiPanaikintiAčiū už patarimus ir palaikymą :) Dabar kaip tik ir bandom tėvelį labiau įtraukti į virtuvinius reikalus ;)
AtsakytiPanaikintiKaip Tave suprantu... Aš taip pat jau dirbu nuo vasario pabaigos. Noriu namo, tiesą sakant. Mano mažoji jau pripratusi prie darželio, bet turėjom kitas bėdas - nuolat sirgo šį pavasarį.
AtsakytiPanaikintiBet tikiu, kad viskas susitvarkys, įsivažiuosim, tik reikia išmokti nereikalauti iš savęs neįmanomų dalykų šioj situacijoj.
Aisku kad viskas susitvarkys ir jus abi priprasit prie"naujo gyvenimo",bet vistiek labai jau jusu abeju gaila...jauciasi Rutele tavo sirdies skausmas del siu permainu...
AtsakytiPanaikintiDėl pusfabrikačių tai Jūs mažiausiai pergyvenkit. Dar niekas nenumirė, jei kokį mėnesį jais pasimaitino. Arba du :) Dėl mažosios...užjaučiu. Man graudu vien skaitant. Aš pati labai noriu į darbą, bet darželis man baisi vieta. O tuo labiau jei vaikas eiti nenori:( Neabejoju, kad abi priprasit prie naujos sitaucijos, bet jei taip širdį skauda, gal verta paieškoti kokių išeičių? Dirbti puse etato, dalį darbo daryti namuose ar pan.?
AtsakytiPanaikintiNa va, tau išėjus į darbą taip nutiko, o man gimus trečiam vaikui... Nieko nebespėju, niekur negaliu išeiti, nėr kada bendrauti ir namuose nespėju suktis, nes tik susitvarkai ir vėl po 5 min. betvarkė...rankas ir nugarą skauda nuo vaikų nešiojimo, miego juodai trūksta... toks jausmas, kad matau tik pampersus ir puodus bei šluotą... vis laukiu, kada viduriniajam praeis pavydo priepuoliai, o mažasis pradės miegoti daugiau :))
AtsakytiPanaikintiStiprybes! Ramybes! Tikiu, kad viskas susitvarkys. Kol kukciaus komentaro neperskaiciau, ketinau siulyt kuo greiciau susilaukt trecio.:D
AtsakytiPanaikintiO siaip tai keistas dalykas su tuo darzeliu. As vaikystej jo nekenciau "juodai". Apie savo dukrytes vedima i darzeli visgi masciau optimistiskai. Ir ka Jus galvojat? Taip susikloste, kad as dar i darba neinu, bet mano mazoji budama dveju metu ir nepilnai vieno menesio pries pora savaiciu iskeliavo i darzeli. Ir ivyko tai, ko as visai nesitikejau. Jau pirma diena uzprotestavo, kad nepalieku miegot su vaikuciais. Nuo antros dienos teko palikt. Aukletojos dievagojasi, kad ji isvis neverkia. Kai ateinu parsivest, paziuri i mane, neva: "A, atejai jau? Nu tai gerai, pabuk, as dar pazaisiu." Ir tada as visaip ikalbineju jau eit namo. Man smagu, aisku, kad sitaip, bet momentais pradedu galvot, kokia as is salies galiu pasirodyt siaubinga mama (ka ji ten tam savo vaikui daro?!), kad vaikas net is darzelio su ja iseit nenori.:D
Del kelnyciu... Mano pazistamu mergyte irgi buvo pradejus slapintis, kai eme eit i darzeli. Ir nenorejo ji ten labai. Bet viskas susitvarke gana greitai. Tai belieka tiketis, kad ir Barboryte apsipras. O jei visgi ne, tai labai siulyciau pavargt, bet pakeist darzeli. Maza kas ten vaikui nepatinka? Esu girdejus istoriju, kaip pakeitus darzeli viskas susitvarko.
Laikykites! Maziausiai nerimauk del maisto. Juk nesi valgyklos darbuotoja! Viskas gris i savo vezes. Sunku todel, kad nesitikejai, jog tai uztruks taip ilgai. Cia kaip su vaiko miegeliu. Galvoji, kol pamiegos, daug ka nuveiksi. O ima ir prabunda po pusvalandzio. Tada suima susierzinimas, kad nieko nespejai. Bet ka padarysi? Jei jaudinsies, lengviau tikrai nebus.
Geriausi linkejimai!
šakės, kaip liūdna pasidarė viską perskaičius.. o aš kai nieko nežinojau, tai kaip tik maniau, kad viskas tik geryn. už poros savaičių atlaisvės mano dienos, mielai su mažąja pabūčiau, kad tik jai nereikėtų į tą darželį vaikščiot :(
AtsakytiPanaikintiSima
Pilnai suprantu tave,nes jau praeitas toks gyvenimo periodas.
AtsakytiPanaikintiMergyte adaptuosis darzelyje naujoje aplinkoje,susiras draugu ir pamatysi kaip jai bus gerai ten.Pati stebieses,patikek manim.Cia tik laikinas periodas,bet jis ,,i gera,,.Tai nauja patirtis,naujas luzis gyvenime,naujas zingsnis i prieki.
Mes turim iveikt ,o ne atsitraukt.Vaikai irgi to turi ismokt gyvenime!Patikek,viskas sustos i vietas,cia tik laikina.Plius ugtelsi ir tu ,ir vaikai.
Labai graudu del mazyles. Sekmes ir stiprybes jusu seimai. Labai suprantu mamos susirupinima del darbo ir vis astresa kuri reikiap atirti. Man teko grizti i darbeli jau po 3 men po gimdymo, gerai, kad tetukas namie su vaikuciu liko ir liks dar daug metu, nes kitaip net neisivaizduoju, manau purtytu nuo darzeliu. . . Manau pirmieji keli menesiai bus sunkus, bet po to pamazu viskas susidelios i vietas. Sekmes jums!!!
AtsakytiPanaikintiSuprantu tave puikiai, nes pati dirbu darbo kurio nenoriu, atimu save nuo seimos ir savo vaiko 2metu.
AtsakytiPanaikintiDirbu pardavinedama save, va ka tik vel grizau is kliento. Taip jau susikloste gyvenimas. Kaip ir tu taip ir as galiu prirasyti daug daug minusu, ir tik viena pliusa- kad galiu ideti i seimos biudzeta pinigu ir galime sau ir savo vaikams leisti daugiau nei man galejo leisti mano tevai. Tad tikiuosi kad mano dukra gyvens geresni gyvenima, kaip ir tu tikriausiai tikiesi to pacio.
Tik vakarais kai gristu negaliu atlikti namu ruosos nes mane apkabina mano mylimasis ir neisleidzia is ranku. Visos emocijos kurias aprasei apie vaika tinka mano vyrui. Ispradziu nesakiau jam, veliau suprato, o veliau susitaike.
Stiprybės tau, mano mažiui metai ir trys mėnesiai, kai pagalvoju, kad reiks į darželį kovo mėnesį eiti, tai plaukai šiaušiasi. Reiks pratinti anksčiau, gal geriau adaptuosis, o taip jam reikia manęs, to šilto saugumo uosto. Tikėkime, kad viskas bus gerai. Viskas tik į gera. Vaikučiai persilauš, galvokime pozityviai. Linkiu nenusiminti, kartais permainos į gera. Gražios dienos:)
AtsakytiPanaikintiOho kiek komentarų parašėte kol manęs nebuvo :) Ačiū visoms už palaikymą ir stiprybės toms, kurios eina per sunkumus. Žinau, kad tai laikinas etapas, kuris praeis ir jį vos beprisiminsiu. Būtent dėl to ir leidau sau į virtualų dienoraštį "išrašyti" karštus išgyvenimus. Šiaip gyvenime (kaip ir daugelis mamų) esu linkusi nesiskųsti sunkumais ir emocine įtampa. Įrašas dienoraštyje liks kaip įrodymas, kad būna ir "juodesnių" etapų, o be to bus smagu skaityti, kai šis etapas bus praeity :) Na, o šiandien galiu pasakyti, kad Barborytei jau žymiai lengviau: ryte namie verkia, bet darželyje jau nebe, grįžusi iš darželio irgi jau būna linksmesnė. Tiesa, šiomis savaitėmis neiname į darželį, nes sugipsuota Barboros kojytė, bet apie tai (tikiuosi) parašysiu atskirai ;)
AtsakytiPanaikinti