Mažųjų filosofija

Liepa klausia: "ar kai numiršti ir kai įdeda tave į dėžę, tai po to kai užkasa, tai užkasa smėlio dėžėj ar miške, ar dar kur nors?"

Liepa prisiminė vaikišką giesmelę, kurioje yra tokie žodžiai: "... o mes esam Jo vaikai...". O tada labai rimtai pradėjo filosofuoti: "Žinok mes esam Dievo vaikai, aš, tu ir visi pasaulio žmonės. (pauzė) Nes Marija mus visus pagimdė. (pauzė) Bet aš galvojau, kad tu mane pagimdei... Bet jei Dievas yra mano tėvas, tai ką aš turiu du tėčius? O kodėl aš turiu du tėčius?..." Taip sakant "vopros na zasypku" :)

Šis pokalbis buvo prieš metus, bet jis man ir dabar sukelia šypseną.
Liepa: - o kodėl tu Barborą laikai be pamperso?
Aš: - kad užpakalis kvėpuotų.
Liepa: - kad užpakalis kvėpuotų???? (suprato pažodžiui :)))

Iš pokalbio su Barbora (2m.):
Aš: - kaip sako šuniukas?
Barbora: - au au au.
Aš: - kaip sako katytė?
Barbora: - miau miau.
Kaip sako bitė?
Barbora: - musė musė musė. :D :D :D

Foto iš sierracfs.org

Rakštis

Kažkurią dieną Liepa grįžo iš darželio su rakštimis rankoje. Su vaikais lauke žaidė vaikams įrengtoje medinėje žaidimų aikštelėje. Čiuoždama nuo čiuožyklos bandė pasilaikyti už krašto ir susivarė rakštis į ranką. Kentėjo, nieko nesakė auklėtojai, matyt bijojo, kad pradės jai krapštyti :( Ir net kai vyras atėjo jos paimti ji nieko nesakė, tik išėjus už darželio vartų pradėjo verkti ir pasakė, kad jai labai skauda. Namo grįžo jau įsiverkus.

Vieną rakštį ištraukiau su pirštais, o kitas teko krapštyti su adata. Liepa baisiai verkė, drebėjo. Visaip ją raminom ir įkalbinėjom, kad duotųsi ištraukiama. Streso buvo pakankamai. Bet šioje situacijoje ko gero labiausiai išsigandusi buvo Barbora. Ji niekaip nesuprato kas čia vyksta. Tik matė, kad Liepa labai verkia, o ypač kai liečiame jos ranką. Todėl pradžioj pati labai verkdama bandė mane stumti nuo sesės, kad aš jos neskriausčiau. Tada vyras norėjo raminti Barbora, bet Liepa šaukė, kad nori, kad tėtis ją laikytų ant kelių kol mama trauks rakštį. Vargšė Barbora iš to streso nuėjo į tolimiausia kambarį, pasislėpė už užuolaidos ir verkė, o galiausiai apsisisiojo :(

Pagaliau ištraukėm visas rakštis. Liepa nustojo verkti ir pradėjo raminti Barborą. O Barbora paprašė papo ir prie jo taip kurį laiką prabuvo. Galiausiai visi nusiramino. Liepa jau po valandos negalėjo iškart parodyti kur jai buvo rakštis :)

Foto iš kevep.com

Tornado arba spintų tuštėjimo metas

Mamų klube bent kartą per metus būna vaikų išaugtų rūbų, nebežaidžiamų žaislų ir kitų vaikams skirtų rakandų mugė. Kiekvieną kartą ketindavau joje dalyvauti, bet niekad taip ir nesudalyvaudavau, nes pritrūkdavo jėgų perkratyt vaikų garderobą ir žaislus.

Bet šį kartą iš anksto ruošiausi morališkai, o laikui atėjus per namus praūžiau kaip tornadas :) Taip namuose siautėjau beveik savaitę. Turiu pasakyti, kad tornadą gerokai padidino ir Barbora, nes kai pradėjau rūšiuoti rūbus ir žaislus (išmetimui, labdarai, draugei ir t.t.), kai pradėjau viską dėti į maišus, tai Barbora viską traukė lauk, arba dėliojo iš vieno maišo į kitą, viską tampė po visą butą - oijjjjjjjj man nervų kainavo... :)

Beje, Barbora kaip tikra moterytė norėjo matuotis beveik visus rūbus. Kai dėliojau jos išaugtus rūbelius ji užsimanė apsirengti išaugtą kombinezoną. Pradžioj bandžiau paaiškinti, kad tai tinka lėliukui, kad ji jau didelė ir nebe įlįs. Tada ji pasiėmusi tą kombinezoną nešiojo kaip lėliuką - sūpavo, dainavo, bučiavo, sakė "šššššš, miega" :) O po to vis tiek nusprendė jį apsirengti, o apsirengusi tiesiog įsikūnijo į lėliuką - pasiprašė ant rankų, kad paimčiau kaip kūdikį, priglausčiau prie krutinės ir sūpuočiau. O ji užsimerkė ir gulėjo, kartais truputį suinkšdama kaip leliukai (ir iš kur ji tai moka?). Po to nuėjo pasiėmė Annos Gedes knygelę su kūdikių nuotraukomis ir labai rimtai ją žiūrinėjo. Buvo tiesiog neįtikėtina kaip vaikas "įėjo į vaidmenį".

Ryte, išėjus vyrui į darbą, aš viską išversdavau ant grindų. Visą dieną dėliodavau, rūšiuodavau, ką atrinkdavau labdarai, tai skalbdavau. Pavakary, kai vyras turėdavo grįžti, karštligiškai bandydavau viską kažkaip aptvarkyti, nes vaizdelis būdavo tikrai ne koks.

Mugės dieną iš namų išėjau su trim 120 l talpos maišais, pilnais rūbų ir žaislų. Vyras nepaprastai džiaugėsi, kad tiek skudurų išnešu... ir maldavo, kad tik nieko neparneščiau namo :)) Beveik jo paklausiau - namo atsinešiau tik dvi poras batų, kurias mugėje išrinkau Liepai ir Barborai pavasariui. Kita tornado auka bus mano ir vyro garderobas ;)

Vėl šunys ir jų likučiai

Praeitą pavasarį jau išsakiau šią problemą, bet negaliu susilaikyti ir šiemet nuo pasipiktinimo :( Kiekvienas išėjimas su vaikais į lauką kainuoja nerealiai daug nervų. Na, Liepa tai dar prisižiūri kur eina, bet su Barbora tai vienas vargas :( Sniegas nutirpo ant žolės ir šaligatvio kraštų palikęs krūvas šūnų išmatų. Kaip kokia gestapė neleidžiu vaikui nei centimetro išsukti iš kelio. Tik kur į šoną nubėga ir jau grįžta su š-dinais batais :( O ir aš pati iš paskos saugodama ją vis įlipu...

Dabar pamatau šeimininką su šuniu ir tokia neapykanta apima. Nu, galvoju "kaip tau sąžinė leidžia viską dergti?". Kiekvieną kartą eidama į lauką nusiteikiu drausminti negerus šeimininkus, bet kai pamatau, kad tai iš pažiūros padorūs žmonės... tai galvoju "ai, kam aš jam dieną gadinsiu..." Negaliu aš koliotis :( Nežinau kaip su jais kovoti? :( Galvoju gal kokias lenteles su užbraukto š-kančio šuns ženklu pristatyti bent tose vietose, kur su vaikais lankausi...

Taip ilgai laikėsi sniegas ir pagaliau nutirpus Barborai taip norisi pavaikščioti po žolę, parankioti pagaliukus, akmenukus... Oijjjj, nežinau... :( Amžinai atviras klausimas su tais šūnų likučiais :(

Foto iš dogs.thefuntimesguide.com ir dutchmegently.blogspot.com

Barborai jau du!

Padėjau šauktuką, nes du metai pralėkė labai greitai. O Barbora vis dar atrodo yra kūdikis :) Nors šioj motinystėj buvo ir saldžių, ir karčių prieskonių, bet šis etapas tiesiog palaimingas. Net keista, kad du vaikai, bet taip skirtingai auga. Mes dažnai sakom, kad Barboros kai kurie bruožai yra mums kaip kompensacija už Liepos kai kuriuos netobulumus. Pvz., Liepa pirmus metus labai blogai miegodavo - naktį keldavosi kas valandą, o dieną jos pietų miegas trukdavo vidutiniškai 30 min. Nors Barbora naktį keldavosi irgi kas valandą, bet užtat dieną miegodavo ir dabar dar miega po 4 val. Ir netgi kai atsibunda nerėkia ir nekviečia mūsų, bet jai užeina kažkoks šnekėjimo ūpas. Ji atsisėda prieš veidrodį arba susiranda kokį žaislą ir kad šnekasi sava kalba, juokiasi, visokias intonacijas vinguriuoja. Kartais taip viena pražaidžia virš valandos. Būna per greit pas ją ateini, tai net atrodo, kad sutrukdei :) Jokiu būdu nenuvertinu Liepos, nes ji yra tiesiog unikumas, turi komunikacijos dovaną nuo gimimo (tikriausiai iš tėčio pavedėjo) ir apskritai ji labai sumani ir talentinga, bet dabar ne jos gimtadienis, tad pagyros skirtos ne jai :)

Kitokia ir mano motinystė. Nuo pat pradžių viskas kitaip. Pirmas ir nėštumas, ir gimdymas buvo tikras košmaras. O su antra stengiausi daugiau judėti, labiau reguliuoti maistą, taupyti nervus ir pan. Pirmas buvo Cezaris, o antras - pati pagimdžiau. Tuomet niekaip negalėjau ligoninėj išsireikalauti, kad duotų man vaiką, o šį kartą mažoji nuo pat gimimo buvo visą laiką su manimi. O ir auginant labiau pasitikiu savimi, nors, aišku, būna juodų dienų, kai laikau save visiškai nevykusia mama. Su antra dukra patyriau ką reiškia mėgautis motinyste.Turiu dvi fantastiškas dukrytes, kiekviena savaip žavi ir talentinga.

Šį gimtadienį mums suruošė močiutė (ačiū tau labai labai :). Nors oras buvo šlykštus, bet mes su seneliais susirinkome sode ir smagiai atšventėm. Tiesiog džiaugiausi ta diena, gėrėjausi Barbora, didžiavausi savimi, kad ją pagimdžiau :) džiaugiausi močiutėmis, seneliais ir teta, kad jie mus myli, žavėjausi vaikų tėčiu-savo vyru, kad jis toks mums rūpestingas.

Štai toks sentimentalus Barboros antras gimtadienis :)

Elektra, puodai, dėlionė ir WC

Aš, kaip ir daugelis mamų, stengiuosi būti "gera mama" - ruošiu vaikams valgyti, tvarkau jų žaislus, skalbiu jų rūbus ir t.t. Taigi, eilinę dieną aš darau visus šiuos "geros mamos" darbus, o aplink mane zuja vaikai: "pažaiskim tą...", "paskaityk aną...", "pagaudyk", "pakutenk" ir t.t. O aš kaip užstrigusi plokštelė vis kartoju "tuoj - kai susitvarkysiu", "tuoj - kai baigsiu daryti valgyti" ....

Bet staiga dingo elektra. Stoviu vidury virtuvės sutrikusi ir vildamasi, kad ji tuoj atsiras, nes ant viryklės verda trys puodai. Praėjo 10 min., bet elektra neatsirado. Kadangi valgio darymas sustojo, tad bėgu į vonią rūšiuoti skalbinių skalbimui. Bet netrukus suprantu, kad be elektros skalbyklė irgi neveiks :) Tada einu prie kompo nudirbti kai kurių kibernetinių įsipareigojimų. Bet netrukus suprantu, kad to padaryti irgi negalėsiu :)

Esu šoke, nes nebežinau kokių darbų griebtis. Tada išgirstu Liepos tylų balselį: "tai gal kol elektra atsiras einam kokią dėlionę sudėliosim..." Kadangi elektros nebuvo gerą valandą, tai mes ir dėlionę padėliojome, ir palakstėm, ir namus pažaidėm :) Pagalvojau, kad ko gero aš ir nebūčiau radus vaikams laiko, jei ne tas elektros dingimas :)

Beje, šiaip Liepos į tualetą tai nenuvarysi, eina tik tada, kai jau nebegali kentėti. Dingus elektrai tualete padėjau žibintuvėlį. Spėkit kiek kartų Liepa nuėjo į WC? Ats.: 5 kartus per 1 val.! :D

Foto iš allposters.co.uk

Laimės jausmas

Ar jūs jaučiatės laimingos? Teoriškai aš laiminga - geras vyras, nuostabūs vaikai, mylintys tėvai, turim ką valgyti ir apsirengti... Bet realiai laimės pojūtį jaučiu retai. Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau jaučiuosi laiminga. Pvz., važiuoju automobiliu ir staiga pripildo toks laimės pojūtis... :)))

Tik nesuprantu vieno dalyko: šiandien nuo vakar niekas nepasikeitė (tas pats vyras, vaikai ir pan.), bet vakar aš nesijaučiau laiminga, o šiandien jaučiuosi. Kodėl taip yra? Vyras, kaip biologas man pradėjo aiškinti apie cheminius procesus mūsų organizme ir dar pridūrė, kad tokius laimės protrūkius jaučia apsvaigę narokomanai :) (nesitikėjau, kad taip greit mane išryškins :D )

Kaip būtų šaunu visą laiką jaustis laimingai, tada nesinori nei ant vyro murmėti, nei ant vaikų pykti ar ant valdžios burnoti :) Bet sako ilgalaikė laimė veda į dvasinę mirtį, o sunkumai skatina augimą. Kita vertus juk jei nesijaučiu laiminga, dar nereiškia, kad neesu laiminga ;)

Foto Marc Hauser iš timeout.com