2008 m. liepos 29 d., antradienis

Ar pailsėjai?


Šiek tiek anksčiau, kai grįžome iš šeimų stovyklos, manęs vienas žmogus paklausė "Na, ar pailsėjai?" Šį klausimą priėmiau kaip įžeidimą :) nes klausė moteris, pati užauginusi tris vaikus. Man atrodo savaime aišku, kad su mažais vaikais apskritai pailsėti neįmanoma, o tuo labiau gyvenant neįprastoje aplinkoje, palapinėje, be jokių patogumų... Be to juk neilsėtis ten važiavau. Užtat vos grįžus mano mamos pirmas klausimas buvo "Ar labai pavargai?" :)) Va čia tai empatija! :)

Per šią situaciją eilinį kartą įsitikinau, kad mano nervai tikrai yra pakrikę, kad negaliu normaliai atsakyti į paprasčiausią mandagaus etiketo klausimą :) Ta pačia proga vis masčiau ko aš tikiuosi važiuodama atostogų prie jūros. Štai keleta akimirkų iš "atostogų".

Važiuodama atostogauti prie jūros kategoriškai buvau ir esu nusistačius prieš maisto ruošą. Na, pusryčius ir vakarienę galima lengvai paruošti, bet pietų tikrai neruošiu - norisi nors nuo šio darbo pailsėti. Todėl pietaujame kavinėse. Bet čia vėl iškyla nauja problema. Labai daug laiko sugaištu kol išrenku ką valgyti Liepai ir ką valgyti man, nes, sau turiu išrinkti tai, ką galėtų valgyti ir Barbora. Skamba gal ir paprastai, bet realybėje tai tikrai sunki dilema.

Specialiai ieškojome prie jūros vietos nakvynei, kad jūra būtų netoli ir nebūtų daug žmonių. Nes Barbora linkusi pabėgti kur akys mato, o žmonių tirštybėje padidėja pasimetimo rizika. Ir, atrodo, daugmaž šią problemą išsprendėme - žmonių buvo ne tiek daug ir Barbora nenutoldavo toliau nei galėdavo mus matyti. Bet... susidūrėm su kita problema - Barbora "stačiai" valgė smėlį ir gėrė jūros vandenį :( Tik nusisuk ir jau prisigrūda pilną burną smėlio arba užsivertusi kibirėlį su vandeniu geria :( Žodžiu negalėjom atsipalaiduoti nei minutei - teko budėti pilnu pajėgumu. Nepaisant mūsų budrumo vis tiek Barbora grįžo sočiai prisivalgiusi smėlio ir išgėrusi kokį litrą jūros vandens.

Išsiruošimas prie jūros. Čia reikėjo pasitelkti visus "ekstrosensinius" sugebėjimus ir numatyti "kas bus, jeigu bus...". Kadangi ryte prie jūros išvažiuodavom tolėliau automobiliu ir namo grįždavom tik vakare, tai reikėjo numatyti visus nenumatytus atvejus ir jiems pasiruošti (pasiimti atsarginius rūbus, daiktus ir pan.). Visa laimė, kad nusistovėjo šiltas nelietingas oras, tad nereikėjo baimintis lietaus.

Beje, su kavinėmis prie jūros tai tikra katastrofa. Turiu omeny katastrofą tiems, kurie turi mažus lakstančius "nepakaltinamo" amžiaus vaikus. Apėjom visą Šventąją (nes ten gyvenom) ir radom dvi kavines, kuriose yra aptvertos vaikų aikštelės. Bet netrukus ir jos atkrito, nes vienoje yra pavojingų laipynių, o kitoje duoda išskirtinai neskaniai valgyti :) Tad teko važiuoti į Palangą pietauti. Ten gan saugiai pavalgydavome kavinėje "1925" (Basanavičiaus pradžioje). Kavinėje yra įvairios nedidelės plastmasinės laipynės ir čiuožiklėlės, taip pat yra ir ramios vietos vežimui su miegančiu vaiku pastatyti. Be to visada skanu ir maloniai aptarnauja. Na gal šiek tiek brangoka, bet dėl ramybės negaila ir pinigų (jei jų turi ;) Be abejo yra nemažai gražių kavinių su vyresniems vaikams įrengtomis aikštelėmis, bet tik ne mažiukams. Atrodo, jei turi vaikų iki 3 metų amžiaus, tai sėdėk namie :( Musuose nedraugiška aplinka jaunoms šeimoms, tikiuosi ateity padėtis pasikeis.

Dar prie visų "džiaugsmų" prisidėjo ir vapsvos. Atrodo prie jūros jų nėra tiek daug, bet Liepą sukandžiojo į pilvą ir nugarą, ir mane dvi dienas į tą pačią ranką įgėlė. Liepai įkandimai praėjo beveik be pėdsako, tik baimindamasi naujų įkandimų ji dvi dienas vaikščiojo su ilgom kelnėm ir ilgom rankovėm :) O man tai baisiausiai ištino ranka ir nemaloniai skauda (dar iki dabar su šaltu kompresu sėdžiu :(

Užtat tikrai teigiamas dalykas, kuriuo niekaip negaliu atsistebėti - tai ramus Barboros naktinis miegas. Kaip žinia ji naktimis keldavosi beveik kas valandą, o Šventojoje su nežymiais paniurzgėjimais išmiegodavo iki 5.30 val, tada duodavau krūtį ir ji vėl miegodavo iki kokių 8-9 val. Tai per šią savaitę aš sočiai atsimiegojau ir visiškai nejaučiau miego stygiaus, kuris anksčiau lydėdavo būnant prie jūros.

Ar pailsėjau? Nežinau :) Nors, tiesą sakant, labai pavargau...

7 komentarai:

  1. Sveiki sugrize. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skaitau Jūsų dienoraščius ir atrodo, lyg pati rašyčiau:) Iki skausmo viskas pažįstama ir pereinama kasdien:) Ačiū, kad rašot ir dalinatės. Atrodo, tokios skirtingos moterys, bet motinystė atneša į kiekvienos gyvenimą tokius vienodus išgyvenimus:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Oi kaip džiaugiuos, kad ne aš viena išgyvenu tai, apie ką rašau :) Ačiū, agnuže, už komentarą :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Kalbant apie įkandimus, geriausia kuo teko gyditis- pienės. Sutrint lapus ir uždėt ant įkastos vietos. Geriau nei svogūnas.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Esant gamtoje tai pienę ir lengviau rasti nei svogūną - kitą kartą iškart ieškosiu pienės ;) O šiaip labiausiai padėjo šaltas kompresas - net akyse prašviesėjo :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. negi taip jau viskas blogai ir baisu? paskaičiau keletą įrašų, ir visi tokie liūdni, su išankstiniu nusiteikimu "kai aplink vaikai, tai jokio džiaugsmo nelieka".. keista. man atrodo, taip būti neturėtų.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Na, shiny, lygtai išankstinio nusiteikimo nėra, bet realybė gaunasi tokia, kokia yra. Kai neturėjau vaikų visai kitaip viską įsivaizdavau, bet kai yra nuolatinis fizinis ir emocinis nuovargis, tai ne tik vaikus, bet ir gėlytes būtų sunku auginti :) Su didžiausia pagarba ir nuostaba žiūriu į moteris, kurioms motinystė lengvai sekasi.

    AtsakytiPanaikinti

Blog Widget by LinkWithin