Išsipildė bobučių pasakos!

Mums nutiko neįtikėtinas dalykas :) Dar kartą įsitikinau, kad kai kurių dalykų neįmanoma suplanuoti. Ar jums vaikystėje paklausus mamos kur dingo jūsų čiulptukas, ji nesakė, kad pelytė nusinešė?... Na, gerai - apie viską nuo pradžių.


Gėda sakyti, bet mūsų Barbora vis dar miega (tiksliau miegodavo) su čiulptuku. Na, taip, taip, aš irgi buvau nusistačius prieš čiulptukus, bet bemiegės naktys ir nukramtyti speneliai palaužė mano apsisprendimą ir turime tai, ką turime... Keletą kartų bandžiau ją atpratinti, bet graudaus verkimo neatlaikydavo mano nervai ir vėl jį grąžindavau. Artėjant darželio lankymo dienai kaupiausi savyje ryžtą atpratinimui, bet vis jo pritrūkdavo :(


Prieš savaitę mums draugė penkioms dienoms paliko žiurkę (tiksliau žiurkiną) vardu Fifis. Tai didžiulis įvykis mūsų namuose, nes Barbora (2,10m) yra nereali gyvūnų mylėtoja. Pirmą dieną ji nuo ryto iki vakaro prasėdėjo į narvelį įkišusi rankas. Antrą dieną įsigudrindavo Fifį išleisti iš narvelio, tai ačiū Dievui, kad jis pasivaikščiojęs grįždavo atgal. Barbora vos pabudusi patamsyje bėgdavo pas Fifį į kitą kambarį, o prieš eidama miegoti būtinai turėdavo su juo atsisveikinti. Kai mes su Liepa būdavome kitame kambaryje, tai Barbora uždarydavo mūsų duris, tada nueidavo į saloną pas Fifį, užsidarydavo salono duris, užstumdavo jas foteliu ir nežinau ką su juo darydavo :) Žodžiu reikėdavo nuolat ją stebėti, nes norėjosi po penkių dienų šeimininkams grąžinti gyvą žiurkę :)


Taigi, vieną dieną Barbora su Liepa buvo išleidusios žiurkę palakstyti po kambarį, o pačios klūpėjo vidury kambario ir viską stebėjo. Barbora tą kartą rankoje turėjo čiulptuką. Staiga, prie jos pribėgo Fifis, griebė iš jos čiulptuką ir greitai nusinešė po sofa :-O Barbora, aišku, į ašaras, o mes su Liepa negalėjom patikėti tuo, kas įvyko. Dar kokias 5 minutes girdėjom kaip jis su čiulptuku ten darbavosi (nešiojo, graužė...). O išlindo iš po sofos be čiulptuko. Tuo momentu pagalvojau, kad ko gero pats Dievas mums atsiuntė Fifį :))) ir jei aš nepasinaudosiu šia situacija, tai būsiu paskutinė nevykėlė :) Mergaitės bandė dar įžiūrėti kur nunešė čiulptuką... ir pamatė jį... ir net bandė ištraukti. Bet nepavyko :))) Todėl vėliau, kai jų nebuvo kambaryje paskubėjau pati jį ištraukti ir paslėpti nepasiekiamoje vietoje.



Atėjo pietų miegas.... Prasidėjo prašymai, reikalavimai, maldavimai, kad surasčiau čiulptuką. Liepa, negalėdama klausyti graudžių Barboros raudų bandė ieškoti jo, bet nerado ;) Turiu prisipažinti, kad man žiauriai skaudėjo širdį, bet supratau, kad tai tobula situacija ir pasiduoti negalima. Barbora ilgai ir labai graudžiai verkė, ji tiesiog gedėjo ir užmigo visiškoj nevilty, net gi, sakyčiau depresijoje :( Miegojo labai trumpai, o atsikėlusi iškart nubėgo pas Fifį. Bėgau iš paskos, nes bijojau, kad ji iš nevilties ir pykčio nepasmaugtų žiurkės. Mano nuostabai, ji meilei su ja šnekėjosi, glostė, bučiavo ir visai nepyko :) Vakare prieš miegą vėl prašė čiulptuko, bet jau nebebuvo tokių graudžių raudų. O kitą dieną jau ir visai nebeverkė. Taigi, šiandien jau 4 diena be čiulptuko :)) Gal bobučių pasakos visai ne pasakos? ;)


P.S. perspėjimas Barboros seneliams: neskaitykite šio įrašo prie jos, kad ji nepamatytų šių nuotraukų. Ačiū :)