Man patinka prieškalėdinis laikotarpis, nes tuomet ore tvyro laukimas ir žmonės būna geresni. Labai patinka Kūčios mano tėvų namuose, kai visi susėda prie stalo, tėtis maldoje Dievui padėkoja už praėjusius metus ir paprašo pagalbos nugyventi dar vienus metus. Po to visi dalinamės "plotkelėmis" linkėdami vienas kitam gerų dalykų. Atmosfera būna tokia šilta, intymi, saugi... O vat per Kalėdas dažniausiai man būna liūdna, kažkokia depresija užpuola, bet antrą Kalėdų dieną vėl viskas gerai :)
Šiemet man įstrigo, kad Liepa (6m) buvo labai susikoncentravusi į Kalėdų senį ir dovanas. Bet ir darželyje, kaip supratau, nė žodžio nebuvo užsiminta apie Kalėdų tikrąją prasmę. Man labai patiko pas draugų pirmokę mokykloje Kalėdinė šventė - ne vaikai gavo dovanas, bet patys vaikai ruošė dovanas ir jas vežė dovanoti ar tai į senelių namus ar tai neįgaliesiems (jau nepamenu). Kai ieškojau kokio nors teatriuko ar Kalėdų senio į Mamų klubą, tai susidūriau su nuostata, kad "linksmintojai" nelinkę per šventes minėti tikros Kalėdų prasmės. Na, netikinčiajam tai tik dar viena proga pasilinksminti, bet šiaip iš esmės, tai juk Kristaus gimtadienis... Na, kaip Jam jaustis, kai visi švenčia Jo gimtadienį, bet pamiršta patį jubiliatą...Na, o kalbant apie Naujuosius, tai pirmi metai po ilgo laiko, kai mes su visa šeima šventėm. Nes vis vaikai buvo maži ir mes juos palikdavom arba seneliams arba tiesiog namie ramiai prabūdavom. O šį kartą kelios apsivaikavusios šeimos susibėgom ir smagiai su pokalbiais, žaidimais, fejerverkais ir vaišėm sutikom Naujuosius. Tiesiog smagu buvo taip smagiai pasibūti su draugais :)
Jei pažvelgčiau į Naujuosius iš asmeninės perspektyvos, tai aš jų žiauriai nelaukiu. Net šaltas prakaitas išmuša pagalvojus, kad reikės Barborą (2,10 m) vesti į darželį, o man grįžti į darbą :( Visų pirma, gaila Barborą visai dienai atiduoti į "vaikų kombinatą". Ji man atrodo tokia maža, trapi, pažeidžiama. Matau kaip jai gera tarp savų ir graudu kai pagalvoju, kad ji visą dieną bus tarp svetimų, niekas jos nepaglostys, nepriglaus, neišklausys, nepaguos... Kita vertus nenoriu į darbą, nes dabar susikūriau man įdomų gyvenimo būdą, darau tai, kas man patinka. Be to, ir namiškiams patinka, kai juos pasitinka nuolat namuose besisukinėjanti gyva dušelė :) Na, žinoma turiu paminėti ir kitą dalyką - jaučiuosi visiškai atšokusi nuo darbo reikalų, atrodo, kad mano smegenys išdžiuvo ir aš nieko nesugebu. Bet, kaip ten be būtų, realybė yra realybė ir nieko nepadarysi - reiks išsitraukti socialinių paslaugų įstatymą (nes dirbu soc darbo srityje), "įkalti" valerijonų, vesti Barborą į daržą ir eiti į darbą... Šiuo metu tai didžiausi mano iššūkiai.
Paveikslėlis Danny Hahlbohm
Iš visos savo širdies linkiu tau Rūta su visais šiais iššūkiais susidoroti. Puikiai tave suprantu, kaip jauties, nes panašiai jaučiuos ir aš. Aš prasitęsiau savo vaiko auginimo atostogas, po pirmojo net negrįžusi į darbą ir spėjusi "išsikepti" antą mažiuką. Nors iki darbo dar visi du metai, bet aš irgi jau spėjau susikurti jaukią veiklą ir namuose vaikus prižiūrėti man patapo labai jauku. Kaip vis delto mūsų senolėms buvo gerai suktis apie namus ir auginti vaikus...
AtsakytiPanaikintiRūta, sėkmės! Ir, žinoma, sėkmės panelei Barborai!
AtsakytiPanaikintiMartyna, taigi visos moterys turi galimybę būti namuose, į darbą eiti nėra jokios prievartos, kiekviena gali pasirinkti! Ko, deja, mūsų senolės neturėjo...ir apskritai, manau, pagalvojus, kokiomis sąlygomis tos senolės gyveno (t.y. kiek ūkyje turėjo dirbti tuo pačiu augindamos vaikus IR neturėjo JOKIŲ kitų galimybių, o kur dar smurtas prieš moteris...), tai bent jau man šiurpas nugara laksto ir nėra jokio idealizavimo: tie, kurie buvo turtingi, galėjo leisti, kad moteris nedirbtų (bet tada dažniausiai ir vaikus augindavo ne ji)...o kurie gyveno sunkiau - o tokių, turime pripažinti, buvo dauguma...tai moters gyvenimas buvo vargo vakarienė...net skaityti nemokėjo...atiduodavo bet kokiam diedui...kuo daugiau rašau, tuo baisiau ir tuo baisesni šiurpuliukai nugara bėgioja...Jau man tai tikrai XXI amžius geriau:)
Ačiū, Martyna ir Austėja, už palinkėjimus :)
AtsakytiPanaikintiAustėja taip vaizdžiai nupiešė mūsų senolių motinystę, kad net man savoji motinystė pasidarė dar saldesnė :)
Ruta, Martyna as Jus del darbo ir mielos veiklos namuose suprantu 100%. Man tas pats... O Austejai noreciau papriestarauti del galimybes buti namuose. Kam i darba nesinori ir su pinigeliais nebeda, tos gali ir negrizti. Kitos, deja, grizti privalo. Namuose susikurta darbo vieta dazniausiai neiskart ima nesti pajamas.
AtsakytiPanaikintiAs apie tai ir norejau pasakyti, jei finansai man negrizus i darba leistu gyventi taip pat, kaip gyvenam dabar, gaunant siokia tokia ismoka is sodros, tikrai negrizciau, ir mieliau likciau namuose auginti vaikus. Turbut ne tiek daug moteru karjerisciu, kurios mieliau renkasi darba ir karjera, nei namus.
AtsakytiPanaikintiKad nemazai esu sutikus ir karjerisciu. Tiesiog butu smagu, kad kiekvienai moteriai finansai leistu pasirinkti, ar grizt i darba, ar ne.:) Uzsisvajojau...:DDD
AtsakytiPanaikintiRūta, labai man pažįstami tie jausmai, kai artėja grįžimas į darbą. Baisiausia, kad nors aš nedirbau tik du metus ir jau metus dirbu, manęs tas jausmas, kad smegenys išdžiūvo ir nieko nesugebu, neapleidžia. Oj, aš gi norėjau padrąsinti :) Bet gražiai apsirengt ir nueit į darbą kartais visai smagu. O dėl Barboros - žinau, kad sunku, bet mano bernužėlis (mėnesiu vyresnis už Barborą) nuo rugsėjo kėlęs graudžias teatrališkas scenas, dabar savaitgaliais prašosi į darželį ir nenori iš jo eiti namo. Nepaisant to, kad ne viskas man ten patinka, aš matau tikrai nuoširdų rūpestį savo vaiku. Tikrai nėra taip, kad niekas nepaguodžia, neapkabina ir nepabučiuoja. O vaikų bendravimas irgi ne paskutinėje vietoje. Taigi linkiu stiprybės sunkioje pradžioje ir tikiu, kad viskas Barborytei bus gerai.
AtsakytiPanaikinti