Vaikų "Eurovizijos" bitutės

Vakar visi žiūrėjome vaikų "Euroviziją". Pradžioje viskas atrodė liūdnokai - kažkokios nevaikiškos dainos :( Bet kai trys gruziniukai padūzgė savo dainelę, tai iškart juos įsimylėjau ir konkursas pasidarė šviesesnis :) Beje ir mūsų lietuvaičiai neblogai pasirodė gal ir neveltui jiems trečia vieta atiteko ;)

KOŠIŲ VALGYMO YPATUMAI (Raminta)

Mano mažajam tuoj bus šeši mėnesiai. Jau du mėnesius bandome ragauti košytės... Pradžioje valgėme bulvytę, lyg ir neblogai sekėsi, įmaišiau morkos ir Ugnius pradėjo sukt nosį į šalį... Va čia prasidėjo mūsų košių skanavimai.

Nuo to laiko jis sukramsnoja vos du arbatinius šaukštelius košės. Pradžioje nesijaudinau, bet kai gydytoja pasakė, kad mažokai priaugome svorio, sunerimau. Pagalvojau, gal prastokos tos mano verdamos košės ir dėl to Ugnius jų nevalgo, nubėgau parduotuvėn ir nupirkau įvairių daržovių košyčių. Iš visų pirktinių košyčių Ugnius paragavo tik vienos (bulvių su špinatais), nuo visų kitų suko nosį tolyn ir mostagavo rankomis. Na pagalvojau, gal nors šią vieną valgis, bet kitą dieną ir jos atsisakė.

Pabandžiau vėl vien bulvytės duoti... po to bulvytės su mano pienuku... su mišinuku .... jokių rezultatų. Visa diena pasidarė vien košių virimas. Perėjom prie kruopų, pradėjome nuo ryžių ir čia Ugnius suvalgė arbatinį šaukštelį košės, apsidžiaugiau. Džiaugsmas truko neilgai, kitą dieną atsisakė ir šios košės. Pabandžiau duoti grikių košės - suka nosį į šalį, slepiasi, niekaip negaliu įsiūlyti. Na galvoju, jei košių nenori, gal norėsi vaisių tirelės ar obuoliuko. paragavęs vaisių tirelės mano Ugnius nusipurtė tartum duočiau citriną ir užčiaupė burnytę.

Neketinau taip greitai pasiduoti, todėl vėl apsilankiau parduotuvėje ir nupirkau kruopinių vaikiškų košių (kur tik vandens reikia). Ugniui jos buvo priimtiniausios, suvalgydavo po 3 arbatinius šaukštelius šios košės. Na nors tiek, pagalvojau, bet ir vėl džiaugsmas truko neilgai, nes Ugnių išbėrė, teko šių košyčių atsisakyti ir grįžti prie verdamų.

Išmėginau ne tik įvairias košes, bet ir keičiau šaukštelius, įvairiai kalbinau, bandžiau valgydinti, kai visa šeimyna sėdi prie stalo, kabindavau, girdavau, dainavau ir panašiai. Didžiausias mūsų pasiektas rezultatas -3 arbatiniai šaukšteliai košės (per dieną!).

Artėja diena, kai vėl eisim pas gydytoją ir jau visai neabejoju, jog gausiu bart, nes vėl bus mažai svorio priaugęs. O kaip man tos košės jam įkišti, jei jis net burnos nepraveria?!

Išdykusi anyta (Rūta)

Anyta ir vyro sesuo mane nusivedė į spektaklį "Striptizo ereliai". Ir ką aš galiu pasakyti... Buvo smagu :) Netgi labai linksma :) Ir netgi nueičiau dar kartą :) Tik šį kartą pasiimčiau akinukus (esu trumparegė), na, kad veidus geriau matyčiau :)

Ot, išdykusią anytą turiu... ;)

Foto iš atn.lt

mama Savanaudė (Martyna)

Mūsų mažylis 'pablūdo'...nebemiega visai...jei taip galima pasakyti. Kai pradėjau skaičiuot valandas, kiek per parą jis išmiega, nu tai nesigauna turbūt nei dešimties, kur jau ten...gal aštuonios vos išeina. Turbūt kalasi dantukai...tai džiaugiuosi, kad bent dienom jis pakankamai savarankiškai žaidžia. Vos ne ant jo išverčiu žaislų dėžę ir ramu valandą. O aš kaip zombis (Rūtos palyginimas...cha)...per tą laiką bent pailsiu. Nes pati dar mažiau miegu nei mažas...gal kokios keturios valandos gaunasi...viso...siaubas! Tai va, apie ką aš čia...ai, na va kadangi esu tiek išvargusi, kad jau net kai yra galimybė neužmiegu, tai kankina visokiausios mintys. Vieną naktį taip gulėdama ir klausydama ramaus miegančio išsiklykusio vaiko alsavimo, pradėjau galvoti apie SAVE. Juokinga, nes juk senai to nedariau. Nebuvo kada, o gal tiesiog neturiu teisės. Pagalvojau, kažin kaip aš atrodau iš šono na kad ir savo vyrui...o ką jau ten kalbėt apie tai, kaip aš atrodau aplinkiniams...tas pats per nėštumą nešiotas megztukas (pirktas gal prieš 8 mėnesius) ir tas pats vaiko atpiltas nupiltas:), seni džinsai, kuriuos atradau ir į kuriuos įlindau. Ir taip diena iš dienos. Kosmetikos nebenaudoju, nes nėra prasmės, juk taip ir gaudau momentą nukritusi kur į kampą nusnūsti, kol vaikas miega dieną, tai kam dar dažytis. Na kvepaliukais pasipurškiu 'biški', kad praėjus gatvėj pro mane praeiviui nuo manęs neneštų užsisėdėjusia MAMA:))). Štai ir viskas. Visad galvodavau, nu kad jau aš tokia užmamėjusi netapsiu...bet nepastebėjau kaip tapau. Tai va, gulėdama taip vieną naktį, sugalvojau, kad reikia apie save pagalvoti, nes niekas kitas apie mane nepagalvos. Taip ir jaučiu kaip man iš paskos velkasi nepasitenkinimo savimi šleifas. Nusprendžiau... nors kad Jūs žinotumėt kaip graužia sąžinė...anksčiau to niekad nejausdavau. Nusprendžiau skirti SAU kažką...na bet šakės...su kiekviena mintim taip ir spengia ausyse 'savanaudė'. Šiom dienom turiu gauti kaip aš vadinu 'mamos algą'. Tai atskaičiavau kiek kam kur ko reikia, ir jau likutį skirti sau. Nustebau kaip pradėjo mintys skristi į svajonių pievas...na žinote, pirksiu tą ir aną...pasijaučiau kaip maža mergaitė, gavusi pinigą ir įsivaizduodama, kad dabar tai jau viską viską gali. Na va...niekad nemaniau, kad tiek daug man visko reikia...ne šiaip '''na gal būtų ne pro šalį'', bet išties reikia. Batai, nes jau kojos šąla, džinsai, šiltesnis megztukas bent vienas, kvepaliukai...nes esami jau baigės. O svarbiausia, NORIU NORIU...į baseiną. Taip, nes jaučiu kaip kaulai senėja ir riečia į ragą nuo sukimosi namie su vaiku ant rankų.
Prisisvajojau belenkiek...naktį...kai ramu ir kažkaip protas truputį neblaivus. O ryte atsikėlusi ir vėl sau priekaištauju. Pasigyriau vyrui, kad šiandien turbūt gausiu algą...aišku jis net nežinojo apie mano 'shopingo plano' svajones...tai kadangi nesulaukiau jokio jo paraginimo ar padrąsinimo 'teisingai, tau reikia...apsipirk', tai pasijaučiau dar didesnė savanaudė.
Na bet kaip sakant, bandysiu laimę...ir tada papasakosiu jum kaip man sekėsi;)))

Apie žindymą (Rūta)

Norėčiau pasidalinti kai kuriais savo žindymo ypatumais, teigiamais ir neigiamais pastebėjimais. Auginu dvi dukras ir abiejų žindymai yra gana skirtingi.

Vyresnėlė nuo pat gimimo buvo labai nerami, mažai miegodavo, verkdavo (greičiau klykdavo) be perstojo po keleta valandų. Jau buvau nusprendus, kad ji ko gero "nedavalgo" ir reikia ją primaitinti mišinuku. Konsultavausi su gydytoja, bet ji kategoriškai pasakė, kad duočiau tik savo krūtį ir jokių mišinukų ar arbatėlių. Tad taip ir dariau.

Nepaisant mano įsitikinimų ir žinojimo kaip svarbus vaikui yra mamos pienas, vis tiek žindyti man buvo sunku. Tai nepaprastai mane vargino. Man atrodė, kad aš žindau 24 valandas per parą, non stopu ir dieną, ir naktį :( Atrodydavo, kad Liepa net negali pilnavertiškai įsijungti į kitą veiklą, nes kas pusvalandį bėgdavo pas mane prie krūties :( Bet kai aš būdavau kažkur išėjusi, tai ji puikiausiai išbūdavo be pienelio net visą dieną.

Taigi, kai jai buvo 1m ir 10 mėn sudėjau visus pliusus ir minusus (ir vėl tie pliusai/minusai :) ir nusprendžiau atjunkyti. O tai padaryti nebuvo paprasta, nes nesinorėjo klykdyti vaiko. Susitarti niekaip nepavyko. Tada pradėjau tepti krūtį visokiais neskaniais dalykais, bet Liepai tai buvo visai skanu :) Jau buvau bepasiduodanti ir susitaikanti su mintimi, kad maitinsiu iki kol ji ištekės :) kai toptelėjo mintis, kad Liepa baisiai nemėgsta medaus. Tad nieko nelaukusi krūtį ištepiau medumi. Ir nenusivyliau :) Liepa taip baisiai raukėsi, kad vėliau vien tik pažiūrėjusi į krūtį tuoj pat susiraukdavo lyg burnoj turėtų pačią rūgščiausią citriną. Nebuvo nei ašarų, nei pykčio, tiesiog vaikas padarė išvadą, kad pienelis pasidarė neskanus.

O štai su Barbora visai kitokie išgyvenimai. Ji daug ramesnė. Nors buvo ir klykimų ir svorio nepriaugimų, bet užgrūdinta patirtimi su pirmu vaiku man net nebuvo minčių apie primaitinimą mišinėliais. Neskaitant kai kurių momentų, žindymas visiškai manęs nevargina. Net atvirkščiai - teikia emocinį pasitenkinimą.

Sąžiningumo dėliai turėčiau paminėti keletą nemalonių momentų. Vienas iš jų, tai naktinis maitinimas - jis mane tikrai vargino. Iki 6 mėn Barbora miegodavo mūsų lovoje, o tada ją perkėlėm i lovelę, kuri stovi šalia mūsų lovos. Naktį Barbora keldavosi kas valandą, o kartais ir dažniau. Tai tęsėsi beveik metus. Tada neapsikentusi persikrausčiau miegoti į Liepos kambarį. Netrukus Barbora pradėjo išmiegoti visą naktį, kartais nubunda 1-2 kartus, bet vyras ją greitai nuramina ir ji vėl miega :) Tad naktinio "zombinėjimo" problema išsisprendė.

Kitas nemalonus laikotarpis buvo, kai Barbora (jai jau buvo virš metukų) dieną pradėjo prašyti krūties kas pusvalandį ar net dažniau. Kartojosi situacija, kaip ir su Liepa, kai vaikas nebegalėjo pilnavertiškai įsijungti į kokią nors veiklą, nes nuolat "kabėjo ant papo" :( Tai vargino ir mane, ir Barborą. Nusprendžiau kažkaip retinti žindymą. Vėl mėginau krūtį tepti neskaniais dalykai, kurie Barborai, pasirodo, buvo skanūs. Ir tada padariau tai, ko NIEKAM NEREKOMENDUOJU daryti, nes tai gali pakenkti jūsų vaiko sveikatai. Aš ir pati labai pergyvenau ir stebėjau, kad jei tik pamatysiu kokių nors neigiamų pokyčių iškart nutrauksiu "tos priemonės" vartojimą.

Taigi, vaistinėje nupirkom skystį, naudojamą prieš nagų kramtymą (juo patepa nagus, kad vaikas jų nekramtytų). Tas skystis nepaprastai bjauraus skonio. Pakakdavo kartą per dieną juo šiek tiek patepti krūtį ir Barbora jau nenorėdavo net liestis prie jos. Tačiau prieš naktinį miegą ir ryte pabudus, o taip pat išimtinais nerimo atvejais duodavau nepateptą krūtį. Taip Barbora įprato, kad "papą" gauna ryte ir vakare. Tiesa, kartais būna, kad paprašo ir dieną (ypač jei aš guliu), bet pakanka mano neigiamo atsakymo ir daugiau neprašo. Nežinau kiek dar ją žindysiu. Tiek jai, tiek man tai visai patinka :) Tad gal žindysiu iki kol ji ištekės ;) (Tfu tfu tfu, tuk tuk tuk :)

Foto Jono Papučkos

Įstatimiškas mamadienis

Norėjau priminti Darbo Kodekse numatytą lengvatą tėvams, auginantiems du ir daugiau vaikų iki 12m. Pagal 214 straipsnį jums priklauso 1 (2) apmokamos poilsio dienos per mėnesį arba sutrumpinamas darbo laikas dviem (keturiom) valandomis per savaitę. Norint pasinaudoti šia lengvata tereikia parašyti darbovietėje prašymą.

214 straipsnis. Papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus
Darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų – dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.

Supermamytė

Kiekvienam vaikui jo mama yra MAMA :) O kartais ji tampa SUPERMAMA. Ar ji pavargusi, neišsimiegojusi, pikta, užsiėmusi vaikas vis tiek prašo, kad ji žaistų. Juokinga buvo, kai draugė pasakojo apie savo sūnų, kuris nuolat prašė, kad ji būtų tai supermenė, tai batmanė, tai vėl kokiu nors superherojumi. Ir jei ji pasiduodavo sūnaus scenarijui, tai vaikas iš džiaugsmo neturėdavo kur dėtis :) Vaikams mūsų tvarkymaisi ir valgio darymai yra tiesiog tuščias laiko švaistymas. Kaip jiems būtų smagu, jei mes visą dieną su jais karstytumės sienomis, statytume barikadas, kovotume kovas ar lakstytume lauke :)

Štai maniškė Liepa turi "priklausomybę" nuo visokių papuošalų, gražių suknelių ir batelių. Parduotuvėje pribėga prie aukštakulnių blizgančių batelių ir aikčiodama iš susižavėjimo juos visus apžiūrinėja. O paskutiniu metu jei būname moteriškų rūbų parduotuvėje, tai išrenka kokią nors blizgančią palaidinę ar ryškią proginę suknelę ir klausia ar man gražu. Jei atsakau, kad gražu, tai tada su dideliu priekaištu klausia "tai kodėl nenešioji suknelių ir batelių???" :) Manau, reikia man skuduryne nusipirkti kokią nors princesišką suknelę ir ja apsivilkus su Liepa žaisti visą dieną :) Tada būčiau MAMA BARBĖ :))

Kai pagalvoji, namų ruoša niekada nesibaigia, o štai vaikai kažkada išaugs ir išeis. Mūsų žaidimai su vaikais, knygų skaitymas, darbelių darymas, pagalvių mūšis yra pati tikriausia investicija į vaikus. Pavyzdžiui, kai mano tėvai pasakoja apie nepriteklių ir sunkias dienas vaikystėje, aš nieko neprisimenu, nes to nejaučiau. Bet su malonumu prisimenu keliones su palapinėmis, čiuožinėjimą rogutėmis nuo kalnų, kaip su tėvais žaisdavom koridoriuje futbolą ir daug suaugusiųjų akimis nereikšmingų akimirkų. Per šias akimirkas aš patyriau meilę. Tad leiskim ir savo vaikams patirti mūsų meilę, pasijusti svarbesniais už valgio darymą, už tvarkymąsi, už kompiuterį, už nuovargį... Būkime Supermenėmis ir Barbėmis ;)

Foto iš more4kids.info