Londonas #1 (Rūta)

Štai ir grįžome iš viešnagės Londone. Nerimas, kad vėl nepavyks ten nuvykti nepasitvirtino :) Londone viešėjome beveik devynias dienas. Tai reiškia, kad visas tas dienas mūsų mažoji Barborytė buvo su močiute, be mūsų... Bet apie viską iš eilės ;)

Trys baimės. Ruošiantis kelionei bijojau trijų dalykų: skrydžio lėktuvu, būti našta draugams, pas kuriuos gyvensime ir tokiam ilgam laikui palikti Barborą.

Prisipažinsiu, kad kol buvau lėktuve visą laiką jaučiau nerimą ir baimę, na, žinote, kad lėktuvas nesudužtų ir pan. :) Nepaisant tų nemalonių jausmų vaizdai per langą buvo įspūdingi ir šiaip, pats pakilimas bei nusileidimas yra adrenaliniškai malonus :) Tiesa, skrendant atgal mano nervams buvo tikras išbandymas (dažnai skraidantiems tai ko gero būtų smulkmena, bet tik ne man). Priartėjus prie Vilniaus ir pranešus, kad po kelių minučių leisimės ir jau pradėjus leistis, kai lauki momento, kuomet lėktuvo ratai susilies su žeme, staiga lėktuvas "paspaudė gazą" ir visu greičiu pradėjo vėl kilti :-0 Netrukus kapitonas pranešė, kad dėl netikėtai prasidėjusio rūko nusileidimas pasidarė nesaugus, todėl pakilsime į laukimo zoną ir lauksime "geresnio oro" :-/ Taip mes gerą pusvalandį skraidėme aplink Vilnių, kol kapitonas pranešė, kad po 3 minučių vėl BANDYSIME leistis :-0 Nusileidimo laukiau Dievui išsakiusi visas savo nuodėmes :) atleidusi visiems savo priešams :) tik baisiai gaila buvo Barborytės, kad ji liks be savo šeimos :-/ Na, bet rezultate nors ir neminkštai, bet sėkmingai nusileidome :)) Žinoma, keleiviai (ir aš :) plojo ir dėkojo kapitonui :D

Antroji baimė - būti našta draugams. Gyvenome pas draugus, kurie turi du vaikus, tad labai nesinorėjo būti jiems našta. O tokia tikimybė yra, nes Londonas yra didelis nepažįstamas miestas - vienas neišbėgsi į parduotuvę ar papietauti. Taigi, pirmas dienas draugai mus visur vežiojo, o vėliau stengėmės daugiau patys naudotis traukiniais ir kitu viešuoju transportu. Bet kokiu atveju, mes buvome labai šiltai priimti, apšokinėti ir iš šeimininkų nejutome jokio nepasitenkinimo. Esame jiems labai dėkingi :)

Trečioji baimė susijusi su Barbora. Labai bijojau palikti ją tokiam ilgam laikui, nes iki šiol ji be mūsų nebuvo buvusi nei vienos paros, be to ji dar rytais ir vakarais valgydavo mano pienuko. Bijojau, kad palikdami taip ilgai Barborą be mūsų nepadarytume neatitaisomos žalos jos psichikai :-/ Būdama Londone dėl Barboros su močiute (mano mama) susiskambindavau kiekvieną dieną. Sakė, kad ji laikosi ir elgiasi puikiai, tarsi nejausdama, kad mūsų nėra šalia. Kadangi namo grįžome vėlai naktį, tai Barbora mus pamatė tik ryte. Susidarė įspūdis, kad ji akimirką galvojo "kur aš juos mačiau?" :), nes kuklinosi prie mūsų prieiti ir net kai paėmiau ant rankų ji vis tiek laikėsi tam tikro atstumo. Vėliau įsidrąsino ir viskas įėjo į senas vėžias. Tiesa, pirmą dieną ji net neužsiminė apie "papą", galvojau, kad kelionė atjunkė vaiką. Tačiau jau sekantį rytą Barbora 6.30 val atbėgo pas mane į lovą, tiesiu taikymu prie krūties ir plėšdama marškinėlius primigtinai prašė "niam niam". Akimirką abejojau ar duoti, bet po to vis dėlto daviau. Taigi, vėl viskas įėjo į senas vėžias :)

Laukite tęsinio ;)