Susitikimas su Austėja Landsbergiene

Kai kurios mamytės mano tinklaraštį rado skaitydamos Austėjos blogą. Žinau, kad daugeliui mamyčių (taip pat ir man) ši moteris yra įkvepiantis pavyzdys. Tad būtų egoistiška nepakviesti Jūsų į susitikimą su populiaraus tinklaraščio www.austejosblogas.lt autore Austėja Landsbergiene. Susitikimo data - šis trečiadienis (kovo 3d.), tema - "Lytinis vaikų auklėjimas". Daugiau informacijos apie susitikimą rasite čia.

Labai paprastas kibinų receptas

Nors maisto gaminime esu visiška diletantė ir neįsivaizduoju kaip galima jausti malonumą gaminant maistą, bet vistik nusprendžiau, kad ir man reikalingas receptų skyrelis. Dažniausiai išbandau visokius receptus ir kai kurie man nepavyksta :( Nesėkmės niekur neužfiksuoju, todėl praėjus kuriam laikui vėl tuos pačius receptus bandau ir jie vėl man neapvyksta, tad čia galėsiu dėti išbandytus receptukus su savo komentarais.

Šis kibinų (o gal teisingiau - bandelių su mėsa) receptas yra vienas iš netikėčiausių praeitų metų atradimų. Nes jis begalo lengvas ir atitinka mano kulinarinį neišprusimą ;) Na, žinoma, kibinų formavimas ir kepimas užtrunka apie 2-3 val., bet reikalui esant tikrai geras patiekaliukas. Tai tarpinis variantas tarp rimto ir nerimto patiekalo :) Jį galima patiekti su sultiniu. Labai praverčia, kai žinau, kad užgrius daug svečių arba važiuojant į išvyką, juos mėgsta vaikai. Be to ir gaminti su vaikais kuo puikiausiai galima :)

Kibinų receptas:
(gaunasi labai daug kibinų, tad galite visko mažinti per puse, bet mes nemažiname, nes visada randame ką pavaišinti)

TEŠLA:
1 litras kefyro (aš pilu apie 800 ml)
300 g. margarino kepimui
miltai (dedu kol nelimpa prie rankų)

Sutrinu margariną su kefyru (nebūtinai iki vienalytės masės), sumaišau su miltais, kad neliptų prie rankų ir įdedu į šaldytuvą (ne į šaldiklį) 5 valandom arba nakčiai (esu kepus be laikymo šaldytuve, tai irgi gavosi).

ĮDARAS:
apie 800 g. faršo, kurį mėgsta jūsų šeima (aš dedu kiaulienos ir jautienos arba tik kiaulienos)
2 dideli svogūnai
druska, pipirai, prieskoniai
3 šaukštai grietinės (kad mėsa būtų sultingesnė)

Įdarui apkepu supjaustytus svogūnus iki skanios auksinės spalvos. Tada keptus svogūnus, druską, prieskonius, pipirus ir grietinę sudedu į faršą. Viską sumaišau.

Iškočioju tešlą, su lėkštute "išpjaunu" maždaug 8 cm skersmens apskritimus. Likusią tešlą dedu atgal į šaldytuvą. Į apskritimus sudedu po šaukštą faršo ir formuoju kibinus. Sudedu į skardą, aptepu kiaušiniu ir pašaunu į iki 200 laipsnių įkaitusią orkaitę. Kepu apie 45 min. (kol apskrunda). Taigi, nieko sudėtingo ;) Skanaus!

Žagarėliai - antras dublis

Po pirmos nesėkmės kepant žagarėlius buvo prigesęs noras antram mėginimui. Net mintyse ieškojau sau priežasčių, kodėl jų nekepti :) Ir net save įtikinau, kad tikrai daugiau nebekepsiu. Bet netikėtai sutiktos vienos mamytės, mano tinklaraščio skaitytojos komentaras apie žagarėlių įrašą kažką manyje sujudino (ačiū, Silvija). Ir nors aš jai atsakiau, kad tikrai antro dublio nebus, bet jau sekančią dieną žagarėliai garavo ant stalo :) Kaip tyčia šaldytuve buvo užsilikusios su pasibaigusia galiojimo data varškės, o negali gi išmesti maisto kai krizė plačiai šypsosi į veidą! Taigi, vėl išmaišiau tešlą. Pasimokiusi iš "pirmojo karto" pirmiausia iš visos tešlos suformavau žagarėlius ir tik tada užkaičiau aliejų. Turiu pasakyti, šis kartas žymiai sėkmingesnis ir skanesnis ;) Beje, šių žagarėlių skonis ir "sudėjimas" labai priminė spurgas.

Kadangi nenorėjau vargti dėl kelių žagarėlių, tai visko dėjau dvigubai (kad gautusi daugiau žagarėlių :) Nors žagarėliai nesigavo tobuli, bet vis tiek dalinuosi receptu su jumis.

Varškės žagarėliai:

500g. varškės

2 kiaušiniai

2 stiklinės grietinės (apytiksliai)

2 šaukštai cukraus

1-2 šaukštelis kepimo miltelių (įtariu galima apseiti ir be jų)

miltų (kol nelips prie rankų)

1 šaukštas degtinės (ko gero tam, kad neprisigertų daug riebalų)

aliejaus (daugiau nei puse butelio)

cukraus pudros (papuošimui)

Varškę sumalti mėsmale (kadangi tokios neturėjau, tai tiesiog sutryniau su šakute), ištrinti su kiaušiniais ir cukrumi. Sudėti grietinę, kepimo miltelius, supilti degtinę. Sumaišyti. Dėti miltų, maišyti ir išminkyti. Pagal receptą tešlą reikia 1 val palaikyti šaldiklyje. Aš palaikiau, bet tada jos paviršius pasidengė sukietėjusiais gabaliukais, kurie trukdė gerai iškočioti tešlą, tad gal galima ir nešaldyti tešlos (?). Taigi, tešlą iškočiojame ir padarome žagarėlius - iškočiotą blyną supjaustyti juostelėmis, juosteles - trumpesnėmis juostelėmis, tada juostelės viduryje įpjauti ir per tą skylutę ištraukti/išversti vieną ar abu juostelės galą (tikiuosi ką nors supratote :). Tada įkaitinti aliejų ir į karštą aliejų "porcijomis" dedame žagarėlius. Kai jie pagelsta su kiaurasamčiu ištraukti ir dėti ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų riebalai. Kiek atvėsusius žagarėlius apibarstyti cukraus pudra. Skanaus!

Vietoj pavogtų rogučių mano vaikystės slidės

Nors dėl pavogtų rogučių vis dar paskauda širdį, bet ši situacija irgi išėjo į gerą. Su Liepa nuėjome į rūsį ir gerai pasiknisusios radome mano vaikystės slides. Tad slides į automobilį ir pirmyn į kaimą, kurį mums puikiausiai atstoja mano tėvų sodas. Ten smagu visais metų laikais. Tėvai labai darbštūs, kūrybingi ir nagingi, prigalvoja visokių įdomybių, kad būtų smagu ir vaikams, ir anūkams. Šalia miškas, prūdas, ežeras. Tėvai nelaiko jokio gyvnūno, bet pas juos nuolat užklysta visokio plauko gyvūnai (zuikiai, ežiai, stirnos, gandrai, šunys, katės ir t.t.). Juos mama vadina socialiai remtinais, nes jie ateina prašyti maisto. Ir dabar, jau artėjome link sodo, tėvai išėjo į kelią mūsų pasitikti, o aplink juos 6 katinai - socialiai remtini :)) Kur mama eina ir tie iš paskos.

Liepa (6m) pirmą kartą čiuožė slidėmis. Šis faktas mane sugėdino, nes aš būdam jos metų kuo puikiausiai čiuožinėjau ir ligumose, ir nuo kalnų. Dar netgi pykdavau, kad man maišydavosi visokie nemokantys slidinėti "diedai" :) Gaila neturiu skenerio, parodyčiau nuotrauką, kurioje aš užfiksuota kalnuose su slidėmis pikta, kad man kažkas pasimaišė kai čiuožiau nuo "juodo" kalno. Turėjau ir pačiūžas, ir slides, ir roges..., o mano vaikai tik rogutes. Reik taisyti padėtį, įveikti tinginį ir aktyviau su vaikais leist laiką.

Taigi, senelis savo nerealioje dirbtuvėlėje greitai pritaikė apkaustus Liepos batams ir pirmyn...

Pirmas kartas, todėl griuvimų neišvengta :)



O čia "socialiai remtiniems" :)

Laiką praleidome fantastiškai.

Mums pavogė roges :(

Vis gi koks nemalonus jausmas kai ką nors iš mūsų pavogia, o ypač iš vaiko :( Ir nors supranti, kad pavogė, tai pavogė, bet vis tiek nesąmoningai tikiesi, o gal grąžins... Šiemet Liepa per gimtadienį gavo naujas roges, tokias superines - su vairu. Ir kaip tik žiema pasitaikė labai žiemiška, tad pats linksmumas su rogutėmis čiuožinėti: Liepa su savo naujom rogėm, o Barbora su mano vaikystės rogutėmis. Bet vakar, kai viešėjome pas senelius, Liepos roges pavogė :( Koks visiems liūdesys dėl to :( Ir kaip vaikui paaiškinti, kodėl svetimas žmogus paėmė jos rogutes. Ech...

Išsipildė bobučių pasakos!

Mums nutiko neįtikėtinas dalykas :) Dar kartą įsitikinau, kad kai kurių dalykų neįmanoma suplanuoti. Ar jums vaikystėje paklausus mamos kur dingo jūsų čiulptukas, ji nesakė, kad pelytė nusinešė?... Na, gerai - apie viską nuo pradžių.


Gėda sakyti, bet mūsų Barbora vis dar miega (tiksliau miegodavo) su čiulptuku. Na, taip, taip, aš irgi buvau nusistačius prieš čiulptukus, bet bemiegės naktys ir nukramtyti speneliai palaužė mano apsisprendimą ir turime tai, ką turime... Keletą kartų bandžiau ją atpratinti, bet graudaus verkimo neatlaikydavo mano nervai ir vėl jį grąžindavau. Artėjant darželio lankymo dienai kaupiausi savyje ryžtą atpratinimui, bet vis jo pritrūkdavo :(


Prieš savaitę mums draugė penkioms dienoms paliko žiurkę (tiksliau žiurkiną) vardu Fifis. Tai didžiulis įvykis mūsų namuose, nes Barbora (2,10m) yra nereali gyvūnų mylėtoja. Pirmą dieną ji nuo ryto iki vakaro prasėdėjo į narvelį įkišusi rankas. Antrą dieną įsigudrindavo Fifį išleisti iš narvelio, tai ačiū Dievui, kad jis pasivaikščiojęs grįždavo atgal. Barbora vos pabudusi patamsyje bėgdavo pas Fifį į kitą kambarį, o prieš eidama miegoti būtinai turėdavo su juo atsisveikinti. Kai mes su Liepa būdavome kitame kambaryje, tai Barbora uždarydavo mūsų duris, tada nueidavo į saloną pas Fifį, užsidarydavo salono duris, užstumdavo jas foteliu ir nežinau ką su juo darydavo :) Žodžiu reikėdavo nuolat ją stebėti, nes norėjosi po penkių dienų šeimininkams grąžinti gyvą žiurkę :)


Taigi, vieną dieną Barbora su Liepa buvo išleidusios žiurkę palakstyti po kambarį, o pačios klūpėjo vidury kambario ir viską stebėjo. Barbora tą kartą rankoje turėjo čiulptuką. Staiga, prie jos pribėgo Fifis, griebė iš jos čiulptuką ir greitai nusinešė po sofa :-O Barbora, aišku, į ašaras, o mes su Liepa negalėjom patikėti tuo, kas įvyko. Dar kokias 5 minutes girdėjom kaip jis su čiulptuku ten darbavosi (nešiojo, graužė...). O išlindo iš po sofos be čiulptuko. Tuo momentu pagalvojau, kad ko gero pats Dievas mums atsiuntė Fifį :))) ir jei aš nepasinaudosiu šia situacija, tai būsiu paskutinė nevykėlė :) Mergaitės bandė dar įžiūrėti kur nunešė čiulptuką... ir pamatė jį... ir net bandė ištraukti. Bet nepavyko :))) Todėl vėliau, kai jų nebuvo kambaryje paskubėjau pati jį ištraukti ir paslėpti nepasiekiamoje vietoje.



Atėjo pietų miegas.... Prasidėjo prašymai, reikalavimai, maldavimai, kad surasčiau čiulptuką. Liepa, negalėdama klausyti graudžių Barboros raudų bandė ieškoti jo, bet nerado ;) Turiu prisipažinti, kad man žiauriai skaudėjo širdį, bet supratau, kad tai tobula situacija ir pasiduoti negalima. Barbora ilgai ir labai graudžiai verkė, ji tiesiog gedėjo ir užmigo visiškoj nevilty, net gi, sakyčiau depresijoje :( Miegojo labai trumpai, o atsikėlusi iškart nubėgo pas Fifį. Bėgau iš paskos, nes bijojau, kad ji iš nevilties ir pykčio nepasmaugtų žiurkės. Mano nuostabai, ji meilei su ja šnekėjosi, glostė, bučiavo ir visai nepyko :) Vakare prieš miegą vėl prašė čiulptuko, bet jau nebebuvo tokių graudžių raudų. O kitą dieną jau ir visai nebeverkė. Taigi, šiandien jau 4 diena be čiulptuko :)) Gal bobučių pasakos visai ne pasakos? ;)


P.S. perspėjimas Barboros seneliams: neskaitykite šio įrašo prie jos, kad ji nepamatytų šių nuotraukų. Ačiū :)

Katinėlis ir apyrankė iš filco likučių

Tai vakar vakaro rezultatai. Liepa (6m) labai norėjo KĄ NORS VEIKTI (nuo šitos frazės man prasideda migrena, bet čia įrašas ne apie tai). Taigi, ištraukiau dirbtinio veltinio (filco) likučių, kuriuos kadaise pirkau (VCUP'o rankdarbių parduotuvėje) specialiai darbeliams su vaikais. Turiu namie ir tikros veltos vilnos likučių, bet pastebėjau, kad ją vaikams labai sunku karpyti. Liepa išsirinko tinkams spalvas ir sukarpė mažais gabaliukais. Tada viską suvėrė ant plonos gumytės ir gavosi apyrankė. Barbora (2,10m) paprašė adatos siūti, tai įvėriau jai į mažiausiai aštrią adatą siūlą, daviau filco ir ji kuo rimčiausiai siuvo katytę, rutuliuką, o po to jau ir pati pamiršo ką siuvo :) Na, o aš prisikarpiau apskritimų, katytės priekį ir užpakalį, šiek tiek pagražinau snukutį, suvėriau viską ant gumytės ir prašom katinėlis :) Tiesa, kadangi jis suvertas ant gumytės, tai jį galima tampyti (proto ribose) kaip "garmoškę" :)

Liepa labai didžiavosi savo apyranke, net užsidegė padaryti tokius karolius, tai šiandien nuo ryto juos ir daro ;) Mano ekspromtinė katytė irgi labai patiko mergaitėms, ją milavo, bučiavo, supo :) Žodžiu, pavyko KĄ NORS gerai nuveikti ;)