Asmeniniai 2008-ųjų atradimai

Baigiantis metams nori nenori apgalvoji kas gero per juos įvyko ir ko tikiesi iš ateinančiųjų. Štai ir aš "minčių lietaus" būdu pabandžiau trumpai išdėstyti savo 2008 - ųjų metų atradimus. Kai kurie iš jų tikrai jums yra seniai atrasti, bet man tai nauja ir savaip praturtino ar palengvino mano gyvenimą. Be abejo tai tik dalis atradimų ;)

Kai gimė Liepa (prieš 5 metus) prisijungiau prie Mamų klubo ir kelis metus aktyviai ten dalyvavau. Po to dėl mokslų ir darbo buvau padariusi pertrauką, o šiemet iš naujo jį atradau. Bendravimas su mamomis, aktualios paskaitos ir rankdarbiai fantastiškai mane atpalaiduoja, padrąsina ir paguodžia.

Kitas atradimas toks truputį neestetiškas, bet labai praktiškas -visai netyčia atradau puikų šepetėlį Avent puodelio minkštam snapeliui valyti. Snapelis turi tris adatos siaurumo skylutes, kurias praplaudavau po vandens srove. Kartą tvarkydama stalčių radau atsarginį NENAUDOTĄ šepetėlį, skirtą snargliukų siurbtukui valyti. Pagalvojau ko jam be darbo ten gulėti, einu ir pamėginsiu puodelio snapelį juo pavalyti. Šepetėlis puikiai atitiko tas skylutes, tiesiog kaip "kirvis kotą" :)

Vienas iš mano atradimų - tai dekupažas. Jį atradau netyčia - internete ieškodama priemonių scrapbookingui :) Pradžioj mokiausi iš interneto, o po to nuėjau į kursus. Šis dekoravimo būdas man labai parankus, kadangi nemoku piešti, o "išdekupažinus" gaunasi toks efektas, lyg būtų nupiešta ;)

Visai šviežias atradimas - meno terapija. Gal kada plačiau parašysiu apie šį patyrimą, o dabar tik paminėsiu, kad man labai patinka. LABAI :)

Kitas atradimas labai susijęs su žemiau esančiu - tai džiuvėsėliai salotoms ir sriuboms "Crostini". Jie skanūs ir labai paįvairina patiekalus.

Net nepamenu kaip atradome salotas su fetos sūriu, bet šiais metais tai firminės mūsų šeimos salotos. Štai receptukas: salotos, pomidorai, agurkai, alyvuogės, Fetos tipo sūris, džiuvėsėliai, aliejus, prieskoninės žolelės. Proporcijų nerašau, nes mes ir patys dažnai improvizuojam :) Taigi, viską supjaustykite, salotas suplėšykite, paskaninkite prieskoninėmis žolelėmis ir užpilkite šiek tiek aliejaus, druskos nedėkite, nes labai sūrus sūris. Fetos sūrį patariu supjaustyti ir padėti atskirai į lėkštutę arba uždėti jo ant kiekvienos porcijos atskirai. Nors nieko tokio jei jį sumaišysite ir bendrame salotų dubenyje, tiesiog jis susitrins, bet skonis tikrai nenukentės. Beje, patariu naudoti būtent tokį Fetos sūrį, kurį matote nuotraukoje (jų tikrai būna maximose), be jo arba su kitu sūriu salotos neturės beprotiškai nuostabaus skonio.

Pagaliau pavyko nuskristi į Londoną. Seniai planavau ir norėjau, bet niekaip nepavykdavo, o šiemet pavyko :) Džiaugiuosi pamačiusi miestą, anglus ir aplankiusi ten išmigravusius draugus.

Be abejo vienas didžiausių atradimų tai - Mamadienis :) Pradėjau rašyti kukliai ir nedrąsiai, ir tikrai nesitikėjau, kad šis dienoraštis taip išsiplės ir net kad atsiras tiek skaitytojų. Tiesiog neįtikėtinas atradimas, jei nebūčiau pradėjus rašyti taip ir nebūčiau pajutusi rašymo malonumo, taip ir nežinočiau kad aš ir mūsų gyvenimas gali būti kažkam įdomus :)

Kitas atradimas gana keistas - tai kiemo draugė :) Į dabartinę vietą mes atsikraustėme šiek tiek mažiau nei prieš du metus. Iki tol gyvenome kitame rajone, ten pripratau, turėjau kiemo draugių - mamų su panašaus amžiaus vaikais kaip ir mano. Keletą metų dėjau pastangas, puoselėjau santykius su jomis :) O štai persikėlus gyventi į naują vietą pasijaučiau visiškai vieniša, lauke daug mamų, bet jos kažkokios svetimos, nekalbios :( Vieną dieną tiesiog iš liūdesio prašiau Dievo, kad duotų man "kiemo draugę" :) Netrukus bevaikštant su vežimuku lauke mane atsivijo ir užkalbino viena mama (irgi su vežimuku). Kaip paaiškėjo, mes gyvename gretimame name ir turime beveik vienodo amžiaus mažylius :)

Dar vienas skanus atradimas yra - bulvės troškintos grietinėlėje. Bulves supjaustau grežinėliais ir sudedu eilėmis į blėką, tada užpilu grietinėle (grietinėlė, bulvių prieskoniai, šiek tiek druskos, kartais įpilu vandens) ir kepu orkaitėje apie 20min. arba kol apskrusta viršūnėlės. Labai tinka prie mėsos patiekalų. Svečiams tokios bulvytės labai patinka, kiek jų beparuoščiau visada viskas būna suvalgyta ;)

Apie kitą atradimą šiek tiek gėda rašyti, bet vis tiek paminėsiu - tai pomidorų pjaustymo būdas. Visą laiką pjaustydavau pomidorus dviem būdais, kurie nebuvo tokie greiti ir patogūs kaip šis. Perpjaunu pomidorą pusiau, tada kiekvieną puselę išilgai vėl pusiau ir susmulkinu.

Kitas atradimas yra tiesiog patogus ir praktiškas - tai popieriniai rankšluosčiai "Lambi. Select - a - size". Jie ypatingi tuo, kad plėšomi gabaliukai yra mažesni nei įprastai, todėl galima atsiplėšti ne tik standartinio dydžio gabalėlį, bet ir mažesnį, o mums tai aktualu - tada labiau tauposi :)

Na, dar vienas keistas atradimas - tai poilsis Druskininkų SPA. Daugelį metų ten važiuodavo visi, tik ne mes :) Mums toks poilsis ne pagal piniginę. Tačiau susiklosčius kai kurioms finansinėms aplinkybėms ir mes turėjome galimybę pasilepinti pasiturinčiųjų procedūromis. Lepinomės kaip pirmą ir paskutinį kartą :) Ir galiu pasakyti, kad tai tikra "lepota", palinkėčiau tai patirti kiekvienam, ypač juodadarbiams ir prislėgtiems žmonėms ;) (Nuotraukoje Liepa druskų kambaryje).

Foto mano ir iš lambi.com

Švenčių ūžesiai

Prieš šventes norėjau parašyti kaip pasiruošti švenčių maratonui kai "nėra ką rengtis" :), kai laukia didysis persivalgymo pagundymas, kai paskutinę minutę pastebi, kad trūksta vienos dovanos ir pan. Nepavyko prisėsti prie kompo, tad galvojau nors Kalėdų išvakarėse parašysiu jums palinkėjimų. Bet deja... Tad beliko tik pavėluotai pasveikinti su Šv Kalėdomis ir trumpai viską referuoti.

Šiemet iš visų jėgų bandžiau nepasiduoti Kalėdų karštligei, stengiausi viską daryti minimaliai, nieko neorganizuoti ir neplanuoti, bet vis tiek teko kartu su kitais keliais milijonais lietuvaičių desperatiškai lakstyti po parduotuves, tvarkyti užkerpėjusius namus, gaminti šventinius valgius ir visaip kitaip "šventintis" (nuo žod. šventė).

Po šventės darželyje laukė šventė Sekmadieninėje mokyklėlėje (prie bažnyčios). Paprastai tas šventes organizuoja mokytojai, jie rodo kokį nors spektaklį, dainuoja daineles, organizuoja žaidimus ir pan. O manoji Liepa išvakarėse susirūpino, kad ji norės prieš visus vaidinti, dainuoti ir šokti. Sakiau, kad jei ją pakvies, tai galės tai padaryti. Bet Liepa kategoriškai nesutiko būti kviečiama - ji norėjo pasirodyti prieš visus be jokių kvietimų :( Su nerimu laukiau šventės. Bet, ačiū Dievui, viskas praėjo sklandžiai, niekur ji nesiveržė ir "neisterikavo". Atsitiktinai ji buvo pakviesta padainuoti kokią nors dainelę į mikrofoną, tai padainavo "du gaidelius" ir buvo tuo baisiai patenkinta :)

Kitą dieną gavau sms, kuriame bažnyčios choro vadovė kvietė savanorius vaikus sudalyvauti vienoje giesmelėje. Šis pasiūlymas LAAAABAI patiko Liepai ir ji su dideliu nekantrumu laukė repeticijos, net pasiėmė suknelę ir batelius persirengti. O prieš pasirodymą bažnyčioje tai nieko net į burną neėmė, visa tokia "svarbi" visa buvo :) Ir kas iš jos išaugs...? :)

Man pačiai, tai labiausiai patinka Kūčios. Per jas susirenkam visa šeima (mes, tėvai, brolis su šeima). Labai patinka kai tėtis garsiai pasimeldžia ir kai visi po to vienas kitam linkėdami dalinamės "plotkelėmis", tai sukuria labai jaukią atmosferą. Dar labai patinka "degančiais mandarinais" papuoštas stalas, per Kūčias jie lydi mus nuo pat vaikystės.

Apie maistą. Kūčios būna tikriausias pasninkas vaikams. Nors ir pas vieną močiutę, ir pas kitą ant stalo būna po dvylika patiekalų, bet vis tiek iš vaikų lūpų skamba "NĖRA KĄ VALGYTI" :D Nei silkėm, nei grybais, nei žuvimi jų nesugundysi. Užtat kitą dieną, per Kalėdas, viskas jiems būna skanu :) O kalbant apie suaugusiuosius, tai nepersivalgyti per šias šventes yra menas. Vyras vakare grįžęs iš Kūčių (mes kūčiavojom dvejose vietose, o t.r., kad valgėm 24 patiekalus) pasakė "taip norėčiau dabar ištriesti visas silkes ir grybus" :)



Kalėdas visada atšvenčiam bažnyčioje, o po pietų visi susirenkam pas mano tėvus. Ten būna valgiai ir pramoginė programa. Mano mama labai kūrybinga, visada prigalvoja visokių žaidimų, užduočių, smagių pasveikinimų ir kitokių pralinksminimų :) Visada susirinkę sunešam vieni kitiems dovanas ir visada būna toks momentas, kai jos būna dovanojamos :) Dovanojimas trunka maždaug pusvalandį, o tada dar kokį pusvalandį visi atidarinėja dovanas. Tas visuotinis dovanų atidarinėjimas tiesiog fantastiškas - nesvarbu ar tau 3 ar 63 metai, visi dovanas atidarinėja su tokiu nekantrumu ir džiaugsmu, kad nuostabu žiūrėti :) Šiemet norėjau nufilmuoti atidarinėjimo momentą ir nors aparatą turėjau rankose, buvau taip susidomėjusi atidarinėjimo procesu, kad pamiršau filmuoti. Bet vaizdelis tikrai vertas kameros :)

Sunkiausia per šventes buvo Barborai. Ji absoliučiai nesuprato kas vyksta :) - ištisus metus sėdėjo namie ir tik retkarčiais kur nors išeidavo. O dabar per dieną būna aplankom tris "vietas". Nuo įspūdžiu vargšelė vaikščiodavo apsvaigusi. Jos išraiška būdavo maždaug tokia, kaip nuotraukoje apačioje.

Improvizacija - kaukė iš kiaušinių dėžutės

Namuose eilinį vakarą skambėjo tradicinė Liepos frazė "NETURIU KĄ VEIKTI". Tad ėmėm ir pasidarėm kaukes iš kiaušinių dėžutės. Be dėžutės nauodojom flomasterius, krepinį popierių, pieštukinius klijus, kinietiškas lazdeles (vietoj lazdelių galima naudoti gumytę, tada kaukę galima bus užsidėti ant galvos), lipnią juostelę ir akytes. Jei kaukę norėsite naudoti pagal paskirtį, tai akyčių geriau neklijuoti, o tiesiog iškirpti skylutes, per kurias žiūrėsite.

Už kadro. Barbora ne tik kaukę darė, bet ir kulšį graužė. Nuotraukoje matosi kaip ji vienoje rankoje laiko kaukę ir kulšį :D

Rimtesnių kaukių iš kiaušinių dėžučių galite pasižiūrėti čia arba paieškoti internete.

Paskutinė foto iš lhj.com

Apie šventę darželyje

Šventės išvakarės. Anksčiau rašiau, kad padariau dvi lapės kaukes (akinukus ir karūną). Liepa vienareikšmiškai pasirinko akinukus. Šventės išvakarėse dar kartą paderinom aprangą, kad vėliau nebūtų priekaištų. Liepa visiškai nenorėjo, kad kaip nors puoščiau rūbus, bet žinodama, kad per šventę ji staiga to užsimanys įkalbėjau, kad nors šiek tiek papuoštume. Aprangai pasirinkom rudus marškinėlius, ant kurių prisiuvau kailinę apykaklę (nuimtą nuo striukės) ir sijonėlį, prie kurio pritvirtinau uodegą. Turėdama omeny, kad Liepa paprastai per šventes labai nori būti su suknele, dar kartą paklausiau ar ji tikrai nenorės būti su suknele. Ji pasakė, kad suknelė nepanaši į lapę ir ji tikrai rengsis sijonėlį.

Šventės diena. Prieššventinis šurmulys, mamos rengia vaikus, renkasi tėveliai, ruošiamas stalas, tvyro visuotinis jaudulys... Vos pradėjus Liepai rengtis šventinius rūbus pasipylė nepasitenkinimas rūbais: nenoriu šitos kaukės, noriu karūnos, noriu suknelės, sijono nesidėsiu ir t.t. :( :( Paskambinau vyrui, kad jis eidamas prigriebtų namuose likusią lapės karūną, o dėl suknelės nebuvo jokių kalbų. Tiesiog bandžiau įtikinti, kad suknelėmis rengiasi mergaitės, kurios bus snaigės, pūgos, žiemos... o laputei labiausiai tinka sijonėlis. Na, šeip ne taip apsirengėm. Neleido gražiai sušukuoti plaukų. Liepos būsena buvo priešisterinė, vis ją raminau sakydama, kad ji atrodo kaip tikra lapė, kad visi iškart atpažįsta, kad ji yra lapė, kad tuoj prasidės linksma šventė, kad ateis Kalėdų senis ir norės matyti jos šypseną ir t.t. Palaipsniui Liepos nuotaika pasitaisė, atsirado šypsena ir laukimo jauduliukas. Į salę Liepa atėjo linksma ir energingai nusiteikusi :) Šoko ir dainavo su nuotaika, buvo aktyvi, karūna nuo galvos nekrito, papuošimai netrukdė :)

Šventės programa. Pernai Liepa per Kalėdų šventę sirgo, tad negaliu lyginti "pernai" su "šiemet", tačiau nors kelis sakinukus parašysiu apie "šiemet". Pradžioje vaikai rodė savo programėlę. Tolesnę programą buvo paruošęs Kalėdų senis su snieguole. Taigi, pirmas netikėtumas buvo - snieguolė. Tiksliau ne pati snieguolė, bet tai, kaip ji apsirengusi, arba tiksliau neapsirengusi. Vos tik ji įėjo į salę iškart nuvilnijo didžiulis tėvelių šurmulys. Suknelė vos dengė užpakalį, dekoltė - krutinę. Pradžioje ji vedė programą be Kalėdų senio. Dainavo, žaidino, kalbino vaikus. Ji elgėsi kaip vestuvių dainininkė, neužmezgė kontakto su vaikais, tiesiog "veikė pagal scenarijų". Buvo dar du epizodiniai veikėjai: meškinas ir zuikis. Na, aš čia labai priekabiai aprašiau, bet iš esmės buvo smagu, o meškinas su zuikiu viską labai pagyvino. Tačiau Kalėdų senis pranoko visus lūkesčius. Labai šmaikštus, žaidė, dainavo, šoko, su vaikais užmezgė labai gerą kontaktą, juos kalbino, o vaikai taip įsijautę tiek visko pripasakojo, kad tėveliai "lūžo" iš juoko. Jis linksmino vaikus ir kartu tėvelius, tad visiems buvo smagu. Na, tiesą sakant, man gal kai kurie juokeliai nelabai priimtini, bet šiaip visi buvo patenkinti.

Dovanos. Kadangi dovanos visiems buvo vienodos - knygutės ir dėžutė su saldainiais (beje, ta dėžutė, tai nuo Kalėdų senio, o ne tėvelių pirkta), tai nebuvo jokių nesusipratimų ar pavydo scenų. Todėl grupėje vaikai tiesiog vartė knygutes, vaišinosi, valgė saldainius.

Ėjimas namo. Šita dalis pas mus būna viena iš stresiškiausių :( Tiesiog Liepa nenori eiti namo, vėl prasideda visokie nepasitenkinimai ir isterijos. Tad šį kartą iš anksto namuose pastačiau eglutę ir Liepai pasakiau, kad grįžę namo galėsim ją puošti. Planas suveikė - Liepa pasigyrusi auklėtojai, kad eina puošti eglutės visai geranoriškai/savanoriškai apsirengė ir grįžo namo :) Taigi, išgyvenome dar vieną šventę :)

P.S. apėmė nostalgija, nes kadaise, jaunystėje, mes irgi darželiuose rodydavom Kalėdinę programą. Vyras būdavo Kalėdų senis, o aš su kitais draugais vaidinom "Asilėlį gelbėtoją". Labai fainą spektakliuką, kuriame asilėlis nuo pikto prižiūrėtojo išgelbėjo savo draugus. Ši istorija perteikė tikrą Kalėdų esmę - Kristaus atėjimą į žemę. Beje, tuo metu mes su vyru dar buvom nesusituokę, tik mezgėsi draugystė... ech geri buvo laikai...

Mama, papą

Namuose turime seniai Liepai dovanotą Baby Born'ą. Paspaudus jos rankutę ji sako "MAMA", paspaudus antrą kartą sako "PAPA" (vert. "tėti"). Juokingiausia, kad tai mėgstamiausias žodžių junginys, kurį sako Barbora: "mama, papą" (vert. "mama, duok papą" :) Kai Barbora ilgiau spaudinėja tą rankutę, tai netrukus atbėga pas mane ir keldama mano palaidinę reikalauja : MAMA, PAPĄ :)

Nuotraukoje Liepa (kai jai buvo 2m)

Lapės kaukė

Ką gi, prasideda švenčių maratonas. Jau šį pirmadienį bus Kalėdinė šventė, tad turiu užduotį padaryti lapės kaukę. Iš ankstesnės patirties pastebėjau, kad kaukė turi būti kuo patogesnė. Nes nors šventė yra labai laukiama, bet kartu ji Liepai atneša stresą, o tada bet kokia nemaloni smulkmena visiškai išmuša ją iš pusiausvyros :( Taip pat pastebėjau, kad Liepai yra svarbu ant galvos turėti nors kokį nors kaukės atributą.

Pradžioje norėjau tiesiog nupirkti lapės kaukę, bet apėjusi parduotuves neradau. Tad teko gaminti pačiai. Kadangi iš anksčiau turėjau prisivėlusi vilnos, tai nusprendžiau iš jos padaryti lapės akinukus. Pirmiausia iš popieriaus iškirpau būsimą kaukę ir pridygsniavau ją prie vilnos. Nenusiminkite jei neturite vilnos, nes tokią pačią kaukę galima pasidaryti iš popieriaus ar medžiagos. Tiesiog pasisemkite idėjų ;) Tiesa, jau veltos vilnos yra pirkti Vilniuje Panoramoje berods Edvard Art parduotuveje (prie eskalatoriaus), VCUP penktame aukšte parduotuvėje "Geros akys " ir gal dar kur nors.

Taip pridygsniavus buvo lengviau kirpti. Tad iškirpusi kaukę, iš baltos vilnos iškirpau trikampėlius, kuriuos prisiuvau prie ausyčių. Šiaip juos galima paprasčiausiai su vėlimo adata pribadyti prie pagrindo (gal taip net būtų buvę geriau).

Kad vilna nekutentų veido ir dėl stabilumo iš blogosios pusės nusprendžiau prisiūti medžiagėlę. Tad vilnos kaukę pridygsniavau prie medžiagos ir apkirpau. Apkirpdama palikau iš kraštų daugiau medžiagos, kad galima būtų ją užlenkti (kad neirtų).

Tada medžiagėlę prisiuvau prie vilnos. Tuo pačiu prisiūdama ir gumytę, kuri laikys kaukę. Čia siūlyčiau naudoti siūlus tokios pačios spalvos, kaip vilna. Kadangi aš nei tokios, nei panašios spalvos neturėjau, o naudojausi tik namie esančiais resursais, nusprendžiau prisiūti auksiniu siūlu.

O štai taip atrodo baigta kaukė iš gerosios pusės :)

Tiesa, padariau ir tradicinę kaukę-karūną. Na, tam atvejui, jai Liepai nepatiks "akinukai". Bet, atrodo, patiko. Dar nesugalvojau kaip reiks papuošti rūbus, neturim nieko oranžiško. Tad jei bus laiko nulėksiu iki kokio nors skuduryno pasidairyti :) O jei ne, tai vėl suksious iš naminių resursų :)

Beje, čia galite pasisemti daugiau idėjų kaukėms, tik pasirinkite reikiamą temaptiką bei personažą. Sėkmės kaukių daryme. Atsiųskite į klumpe@gmail.com foto su komentaru kaip jūs darėte kaukes. Įdėsiu į mamadienį ;)

Dieve, prašau...

Mūsų Liepa vakarais būna labai religinga ir būtinai prieš miegą pasimeldžia :) O jei pamiršta pasimelsti, tai būna vidury nakties ar paryčiui mane pažadina, kad pasimelstume :-/ Viskas prasidėjo nuo gimtadienio kukurūzų labirinte, kur ji išsigando pabaisos. Nuo tos dienos prieš miegą Dievo prašo, kad Jis duotų gerą sapną ir ji negalvotų apie tą pabaisą.


Jau keletą mėnesių Liepos malda yra tokia pati: "Dieve, prašau, duok man gerą sapną, kad gerai galvočiau ir gerai sapnuočiau. Ačiū. Amen." Tačiau vakar jos malda prasidėjo kaip įprastai, o toliau skambėjo maždaug taip: "...prašau, kad aš pasveikčiau ir nesirgčiau, kad Barbora daugiau nesikandžiotų, kad mama nepyktų, kad tėtis mane išgelbėtų... Nu Tu juk matei kaip vakar jis mane išgelbėjo, kai baltai užpaišė mano negražias žvaigždutes, tai va, kad tėtis visą laiką mane išgelbėtų... Ačiū. Amen."


Kai ji maldoje pasakė "kad mama nepyktų, kad tėtis mane išgelbėtų...", tai galvojau o, varge, negi aš būnu tokia pikta, kad net tėtis ją turi nuo manęs gelbėti??? Bet po to, kai ji paminėjo tas žvaigždutes, kurias tėtis su korektoriumi užpaišė, tai šiek tiek nusiraminau. Tai po to, kai buvo mano eilė melstis, tai ir aš meldžiausi "...Dieve, padėk man nebūti piktai..." Tikiuosi padės :)


Apskritai vaikai yra tikras mūsų veidrodis. Juose pamatau savo intonacijas, gestus, elgesį, už kuriuos norisi sudrausminti vaiką, bet po to galvoju "pala, tai juk mano kopija". Tada suprantu, kad reikia keistis man pačiai, nes mano (mūsų) pavyzdys oi kaip auklėja vaikus... Ir norisi, kad gerai auklėtų :)


Foto iš faithfoodflowers.wordpress.com

Didelis darbelis

Vos spėjau atsigauti po Liepos gimtadienio rūpesčių, kai ant pečių užgulė kitas rūpestis. Ar pamenate darbelį "Kelias į darželį"? Tai va, Liepos auklėtoja įkvėpta to darbelio paprašė, kad nupieščiau ką nors žiemos tema. Bet esmė tame, kad aš absoliučiai nemoku piešti, išskyrus gėlytę, namelį, saulutę... Tai sakiau ir auklėtojai, bet ji priėmė tai kaip kuklinimąsi, įgrūdo į rankas nerealaus dydžio kartoną (ant kurio turėjau nupiešti) ir maloniai šypsodamasi"išgrūdo" pro duris :-/ Taigi, kelias dienas praleidau didelėse kūrybinėse kančiose galvodama, ką ir kaip tame kartone pavaizduoti. Na, o kitas dienas ir naktis praleidau realizuodama sumanymą.

Visą laisvą laiką nuo Barboros praleidau prie to nelemto darbelio :( Vos ji užmigdavo pietų, aš tuoj pat išsidėliodavau dėžes, dėžutes, popierius, vilną, klijus ir tūkstančius kitų smulkmenų, iš kurių bandžiau kažką sukurti. Kai Barbora prabusdavo tekdavo viską sutvarkyti, nepaliekant jokių "įkalčių". O iš esmės per tas kelias pietų miego valandas beveik nieko nespėdavau padaryti. Tad vakare, užmigdžius Barborą, mes kartu su Liepa eidavom velti vilną, siuvinėti namukus. Čia gimė posakis "Tiek daug putų, kad net vilnos nesimato" :)

Kitas etapas - kai užmigdavo Liepa aš dar dirbdavau iki puses keturių ryto. Tokios buvo dvi dienos (tiksliau naktys). Trečią dieną vyras pasiėmė vaikus ir išvažiavo pas senelius, kur liko nakvoti. Už tai aš jam labai dėkinga. Tad šį kartą prasidarbavau iki 10.30 val ryto. Bet darbą užbaigiau :) Na, tiesą sakant, realizavau ne visus užmanymus, bet bent jau darbelis įgavo "prekinę išvaizdą" :)

Kai pažiūrėjau į baigtą darbą, jis atrodė paprastas ir nesudėtingas, tad pagalvojau, kodėl išeikvojau tiek daug laiko ir jėgų? Matyt todėl, kad reikėjo daugybę kartų viską išsidėlioti ir susikrauti, dar todėl, kad neturiu pakankamai įgūdžių tokiems darbams, kad tiksliai nežinojau kaip viską realizuoti ir t.t.

Būtinai turiu paminėti, kad vyras tuo metu buvo tiesiog tobulas :) Jis ne tik nepriekaištavo, kad aš kažkur "išėjusi", bet pats ir valgyti darė, ir vaikus migdė, ir patarimų davė, o galiausiai su vaikais išvažiavo palikdamas man erdvės kūrybai :) Čia gimė posakis "Vyrą pažinsi darydama darbelį" :)

Gimtadienis ir tiek

Pagaliau praūžė Liepos penktasis gimtadienis :) Atrodo nieko ypatingo neorganizavau, bet visą savaitę darbavausi kaip bitutė. Pernai pati prigalvojau visokių užduočių ir smagumų šventimui namuose. Šiemet nusprendėm, kad namuose švęsim su seneliais, o su draugais švęs "Malvinoje".

Pirmiausia laukė gimtadienis darželyje. Į darželį negalima neštis jokių pirktinių tortų ar pyragų - tik savo gamybos. Ši sąlyga man didžiausias galvos skausmas :( Tortus moku sutepti tik du ir tai jie man pavyksta iš 20-to karto, pyragą kepu tik obuolių, tad pagalvojau, kad vaikams nelabai patiks. Keletą dienų ieškojau internete kokio nors nesunkaus, bet skanaus pyrago recepto, bet galiausiai iškepiau savo "senąjį" obuolių pyragą, tik pridėjau daugiau cukraus :) Liepa jį papuošė veidukais ir nunešė į darželį. Sakė vaikams patiko :)

Toliau laukė balius su seneliais namuose. Stengiausi neapsikrauti darbais ir apsiriboti tik lengva užkandėle ir desertu. Bet kadangi gimtadienis išpuola vidury savaitės ir seneliai susirinks tiesiai po darbo alkani, tai pakeičiau meniu. Taigi, folijoje kepta mėsytė, grietinėlėje troškintos bulvytės ir kiti rūpestėliai užgulė pečius. Sklandžiai su jais susidorojau ir smagiai namuose atšventėm gimtadienį.

Būtinai gimtadienį reikėjo atšvęsti su draugais. Tad kita stotelė - "Malvina". Tai mergaičių žaidimų kambarys. Vaikams paruošiama 2-3 val programėlė su žaidimukais, spektakliuku, persirenginėjimais. Man reikėjo tik pasirūpinti vaišėmis. Nors tai smulkmena, bet vis tiek kainuoja nervų. Ypač kai į parduotuvę nueini su vyru, kuris vos prisilietus prie kokio nors produkto iškart sako, kad apseis vaikai ir be šito :) Norėčiau pažiūrėti kaip atrodytų vaikų gimtadieniai, jei juos organizuotų vyras. Manau jis apsiribotų tik bučkiu į žandą, nereiktų nei dovanos, nei torto, nei draugų - tai tik bereikalingas eikvojimasis :) Taigi, grįžtame į Malviną. Bendroj sumoj viskas pavyko gerai, na neskaitant to, kad dėl įvairių aplinkybių be išankstinio perspėjimo į gimtadienį neatvyko keletas svečių. O tiksliau tariant atvyko tik du svečiai :( Bet kadangi tas žaidimų kambarys yra atviras, tai prie gimtadienio prisijungė dar viena nepažįstama mergaitė :) Bet kokiu atveju Liepa nenusiminė ir puikiai praleido laiką.

Pernai iš filmuotos medžiagos apie Liepą norėjau sumontuoti filmuką ir jį parodyti per gimtadienį. Bet nespėjau. Šiemet filmuką pradėjau montuoti beveik prieš mėnesį, o baigiau jį montuot likus dviem dienom iki šventės. Tačiau per tas dvi dienas niekaip nepavyko jo įrašyti į CD ar DVD tokiu formatu, kad būtų galima žiūrėti per vaizdo grotuvą :( Dabar turiu metus laiko, kad pavyktų įrašyti ir kitais metais tikrai tą filmuką parodyti :)

Tiesa, dar nepaminėjau, kad prieš svečių priėmimą reikėjo normaliai namus išsikuopti, o tai užtruko tikrai ne vieną dieną :)

Gal ir padrikai viską aprašiau, gal ir neįdomu. Matyt, norėjau pasiteisinti, kodėl taip ilgai nerašiau į Mamadienį :)

Vaikų "Eurovizijos" bitutės

Vakar visi žiūrėjome vaikų "Euroviziją". Pradžioje viskas atrodė liūdnokai - kažkokios nevaikiškos dainos :( Bet kai trys gruziniukai padūzgė savo dainelę, tai iškart juos įsimylėjau ir konkursas pasidarė šviesesnis :) Beje ir mūsų lietuvaičiai neblogai pasirodė gal ir neveltui jiems trečia vieta atiteko ;)

KOŠIŲ VALGYMO YPATUMAI (Raminta)

Mano mažajam tuoj bus šeši mėnesiai. Jau du mėnesius bandome ragauti košytės... Pradžioje valgėme bulvytę, lyg ir neblogai sekėsi, įmaišiau morkos ir Ugnius pradėjo sukt nosį į šalį... Va čia prasidėjo mūsų košių skanavimai.

Nuo to laiko jis sukramsnoja vos du arbatinius šaukštelius košės. Pradžioje nesijaudinau, bet kai gydytoja pasakė, kad mažokai priaugome svorio, sunerimau. Pagalvojau, gal prastokos tos mano verdamos košės ir dėl to Ugnius jų nevalgo, nubėgau parduotuvėn ir nupirkau įvairių daržovių košyčių. Iš visų pirktinių košyčių Ugnius paragavo tik vienos (bulvių su špinatais), nuo visų kitų suko nosį tolyn ir mostagavo rankomis. Na pagalvojau, gal nors šią vieną valgis, bet kitą dieną ir jos atsisakė.

Pabandžiau vėl vien bulvytės duoti... po to bulvytės su mano pienuku... su mišinuku .... jokių rezultatų. Visa diena pasidarė vien košių virimas. Perėjom prie kruopų, pradėjome nuo ryžių ir čia Ugnius suvalgė arbatinį šaukštelį košės, apsidžiaugiau. Džiaugsmas truko neilgai, kitą dieną atsisakė ir šios košės. Pabandžiau duoti grikių košės - suka nosį į šalį, slepiasi, niekaip negaliu įsiūlyti. Na galvoju, jei košių nenori, gal norėsi vaisių tirelės ar obuoliuko. paragavęs vaisių tirelės mano Ugnius nusipurtė tartum duočiau citriną ir užčiaupė burnytę.

Neketinau taip greitai pasiduoti, todėl vėl apsilankiau parduotuvėje ir nupirkau kruopinių vaikiškų košių (kur tik vandens reikia). Ugniui jos buvo priimtiniausios, suvalgydavo po 3 arbatinius šaukštelius šios košės. Na nors tiek, pagalvojau, bet ir vėl džiaugsmas truko neilgai, nes Ugnių išbėrė, teko šių košyčių atsisakyti ir grįžti prie verdamų.

Išmėginau ne tik įvairias košes, bet ir keičiau šaukštelius, įvairiai kalbinau, bandžiau valgydinti, kai visa šeimyna sėdi prie stalo, kabindavau, girdavau, dainavau ir panašiai. Didžiausias mūsų pasiektas rezultatas -3 arbatiniai šaukšteliai košės (per dieną!).

Artėja diena, kai vėl eisim pas gydytoją ir jau visai neabejoju, jog gausiu bart, nes vėl bus mažai svorio priaugęs. O kaip man tos košės jam įkišti, jei jis net burnos nepraveria?!

Išdykusi anyta (Rūta)

Anyta ir vyro sesuo mane nusivedė į spektaklį "Striptizo ereliai". Ir ką aš galiu pasakyti... Buvo smagu :) Netgi labai linksma :) Ir netgi nueičiau dar kartą :) Tik šį kartą pasiimčiau akinukus (esu trumparegė), na, kad veidus geriau matyčiau :)

Ot, išdykusią anytą turiu... ;)

Foto iš atn.lt

mama Savanaudė (Martyna)

Mūsų mažylis 'pablūdo'...nebemiega visai...jei taip galima pasakyti. Kai pradėjau skaičiuot valandas, kiek per parą jis išmiega, nu tai nesigauna turbūt nei dešimties, kur jau ten...gal aštuonios vos išeina. Turbūt kalasi dantukai...tai džiaugiuosi, kad bent dienom jis pakankamai savarankiškai žaidžia. Vos ne ant jo išverčiu žaislų dėžę ir ramu valandą. O aš kaip zombis (Rūtos palyginimas...cha)...per tą laiką bent pailsiu. Nes pati dar mažiau miegu nei mažas...gal kokios keturios valandos gaunasi...viso...siaubas! Tai va, apie ką aš čia...ai, na va kadangi esu tiek išvargusi, kad jau net kai yra galimybė neužmiegu, tai kankina visokiausios mintys. Vieną naktį taip gulėdama ir klausydama ramaus miegančio išsiklykusio vaiko alsavimo, pradėjau galvoti apie SAVE. Juokinga, nes juk senai to nedariau. Nebuvo kada, o gal tiesiog neturiu teisės. Pagalvojau, kažin kaip aš atrodau iš šono na kad ir savo vyrui...o ką jau ten kalbėt apie tai, kaip aš atrodau aplinkiniams...tas pats per nėštumą nešiotas megztukas (pirktas gal prieš 8 mėnesius) ir tas pats vaiko atpiltas nupiltas:), seni džinsai, kuriuos atradau ir į kuriuos įlindau. Ir taip diena iš dienos. Kosmetikos nebenaudoju, nes nėra prasmės, juk taip ir gaudau momentą nukritusi kur į kampą nusnūsti, kol vaikas miega dieną, tai kam dar dažytis. Na kvepaliukais pasipurškiu 'biški', kad praėjus gatvėj pro mane praeiviui nuo manęs neneštų užsisėdėjusia MAMA:))). Štai ir viskas. Visad galvodavau, nu kad jau aš tokia užmamėjusi netapsiu...bet nepastebėjau kaip tapau. Tai va, gulėdama taip vieną naktį, sugalvojau, kad reikia apie save pagalvoti, nes niekas kitas apie mane nepagalvos. Taip ir jaučiu kaip man iš paskos velkasi nepasitenkinimo savimi šleifas. Nusprendžiau... nors kad Jūs žinotumėt kaip graužia sąžinė...anksčiau to niekad nejausdavau. Nusprendžiau skirti SAU kažką...na bet šakės...su kiekviena mintim taip ir spengia ausyse 'savanaudė'. Šiom dienom turiu gauti kaip aš vadinu 'mamos algą'. Tai atskaičiavau kiek kam kur ko reikia, ir jau likutį skirti sau. Nustebau kaip pradėjo mintys skristi į svajonių pievas...na žinote, pirksiu tą ir aną...pasijaučiau kaip maža mergaitė, gavusi pinigą ir įsivaizduodama, kad dabar tai jau viską viską gali. Na va...niekad nemaniau, kad tiek daug man visko reikia...ne šiaip '''na gal būtų ne pro šalį'', bet išties reikia. Batai, nes jau kojos šąla, džinsai, šiltesnis megztukas bent vienas, kvepaliukai...nes esami jau baigės. O svarbiausia, NORIU NORIU...į baseiną. Taip, nes jaučiu kaip kaulai senėja ir riečia į ragą nuo sukimosi namie su vaiku ant rankų.
Prisisvajojau belenkiek...naktį...kai ramu ir kažkaip protas truputį neblaivus. O ryte atsikėlusi ir vėl sau priekaištauju. Pasigyriau vyrui, kad šiandien turbūt gausiu algą...aišku jis net nežinojo apie mano 'shopingo plano' svajones...tai kadangi nesulaukiau jokio jo paraginimo ar padrąsinimo 'teisingai, tau reikia...apsipirk', tai pasijaučiau dar didesnė savanaudė.
Na bet kaip sakant, bandysiu laimę...ir tada papasakosiu jum kaip man sekėsi;)))

Apie žindymą (Rūta)

Norėčiau pasidalinti kai kuriais savo žindymo ypatumais, teigiamais ir neigiamais pastebėjimais. Auginu dvi dukras ir abiejų žindymai yra gana skirtingi.

Vyresnėlė nuo pat gimimo buvo labai nerami, mažai miegodavo, verkdavo (greičiau klykdavo) be perstojo po keleta valandų. Jau buvau nusprendus, kad ji ko gero "nedavalgo" ir reikia ją primaitinti mišinuku. Konsultavausi su gydytoja, bet ji kategoriškai pasakė, kad duočiau tik savo krūtį ir jokių mišinukų ar arbatėlių. Tad taip ir dariau.

Nepaisant mano įsitikinimų ir žinojimo kaip svarbus vaikui yra mamos pienas, vis tiek žindyti man buvo sunku. Tai nepaprastai mane vargino. Man atrodė, kad aš žindau 24 valandas per parą, non stopu ir dieną, ir naktį :( Atrodydavo, kad Liepa net negali pilnavertiškai įsijungti į kitą veiklą, nes kas pusvalandį bėgdavo pas mane prie krūties :( Bet kai aš būdavau kažkur išėjusi, tai ji puikiausiai išbūdavo be pienelio net visą dieną.

Taigi, kai jai buvo 1m ir 10 mėn sudėjau visus pliusus ir minusus (ir vėl tie pliusai/minusai :) ir nusprendžiau atjunkyti. O tai padaryti nebuvo paprasta, nes nesinorėjo klykdyti vaiko. Susitarti niekaip nepavyko. Tada pradėjau tepti krūtį visokiais neskaniais dalykais, bet Liepai tai buvo visai skanu :) Jau buvau bepasiduodanti ir susitaikanti su mintimi, kad maitinsiu iki kol ji ištekės :) kai toptelėjo mintis, kad Liepa baisiai nemėgsta medaus. Tad nieko nelaukusi krūtį ištepiau medumi. Ir nenusivyliau :) Liepa taip baisiai raukėsi, kad vėliau vien tik pažiūrėjusi į krūtį tuoj pat susiraukdavo lyg burnoj turėtų pačią rūgščiausią citriną. Nebuvo nei ašarų, nei pykčio, tiesiog vaikas padarė išvadą, kad pienelis pasidarė neskanus.

O štai su Barbora visai kitokie išgyvenimai. Ji daug ramesnė. Nors buvo ir klykimų ir svorio nepriaugimų, bet užgrūdinta patirtimi su pirmu vaiku man net nebuvo minčių apie primaitinimą mišinėliais. Neskaitant kai kurių momentų, žindymas visiškai manęs nevargina. Net atvirkščiai - teikia emocinį pasitenkinimą.

Sąžiningumo dėliai turėčiau paminėti keletą nemalonių momentų. Vienas iš jų, tai naktinis maitinimas - jis mane tikrai vargino. Iki 6 mėn Barbora miegodavo mūsų lovoje, o tada ją perkėlėm i lovelę, kuri stovi šalia mūsų lovos. Naktį Barbora keldavosi kas valandą, o kartais ir dažniau. Tai tęsėsi beveik metus. Tada neapsikentusi persikrausčiau miegoti į Liepos kambarį. Netrukus Barbora pradėjo išmiegoti visą naktį, kartais nubunda 1-2 kartus, bet vyras ją greitai nuramina ir ji vėl miega :) Tad naktinio "zombinėjimo" problema išsisprendė.

Kitas nemalonus laikotarpis buvo, kai Barbora (jai jau buvo virš metukų) dieną pradėjo prašyti krūties kas pusvalandį ar net dažniau. Kartojosi situacija, kaip ir su Liepa, kai vaikas nebegalėjo pilnavertiškai įsijungti į kokią nors veiklą, nes nuolat "kabėjo ant papo" :( Tai vargino ir mane, ir Barborą. Nusprendžiau kažkaip retinti žindymą. Vėl mėginau krūtį tepti neskaniais dalykai, kurie Barborai, pasirodo, buvo skanūs. Ir tada padariau tai, ko NIEKAM NEREKOMENDUOJU daryti, nes tai gali pakenkti jūsų vaiko sveikatai. Aš ir pati labai pergyvenau ir stebėjau, kad jei tik pamatysiu kokių nors neigiamų pokyčių iškart nutrauksiu "tos priemonės" vartojimą.

Taigi, vaistinėje nupirkom skystį, naudojamą prieš nagų kramtymą (juo patepa nagus, kad vaikas jų nekramtytų). Tas skystis nepaprastai bjauraus skonio. Pakakdavo kartą per dieną juo šiek tiek patepti krūtį ir Barbora jau nenorėdavo net liestis prie jos. Tačiau prieš naktinį miegą ir ryte pabudus, o taip pat išimtinais nerimo atvejais duodavau nepateptą krūtį. Taip Barbora įprato, kad "papą" gauna ryte ir vakare. Tiesa, kartais būna, kad paprašo ir dieną (ypač jei aš guliu), bet pakanka mano neigiamo atsakymo ir daugiau neprašo. Nežinau kiek dar ją žindysiu. Tiek jai, tiek man tai visai patinka :) Tad gal žindysiu iki kol ji ištekės ;) (Tfu tfu tfu, tuk tuk tuk :)

Foto Jono Papučkos

Įstatimiškas mamadienis

Norėjau priminti Darbo Kodekse numatytą lengvatą tėvams, auginantiems du ir daugiau vaikų iki 12m. Pagal 214 straipsnį jums priklauso 1 (2) apmokamos poilsio dienos per mėnesį arba sutrumpinamas darbo laikas dviem (keturiom) valandomis per savaitę. Norint pasinaudoti šia lengvata tereikia parašyti darbovietėje prašymą.

214 straipsnis. Papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus
Darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų arba du vaikus iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas dviem valandomis per savaitę), o auginantiems tris ir daugiau vaikų iki dvylikos metų – dvi dienos per mėnesį (arba atitinkamai sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.

Supermamytė

Kiekvienam vaikui jo mama yra MAMA :) O kartais ji tampa SUPERMAMA. Ar ji pavargusi, neišsimiegojusi, pikta, užsiėmusi vaikas vis tiek prašo, kad ji žaistų. Juokinga buvo, kai draugė pasakojo apie savo sūnų, kuris nuolat prašė, kad ji būtų tai supermenė, tai batmanė, tai vėl kokiu nors superherojumi. Ir jei ji pasiduodavo sūnaus scenarijui, tai vaikas iš džiaugsmo neturėdavo kur dėtis :) Vaikams mūsų tvarkymaisi ir valgio darymai yra tiesiog tuščias laiko švaistymas. Kaip jiems būtų smagu, jei mes visą dieną su jais karstytumės sienomis, statytume barikadas, kovotume kovas ar lakstytume lauke :)

Štai maniškė Liepa turi "priklausomybę" nuo visokių papuošalų, gražių suknelių ir batelių. Parduotuvėje pribėga prie aukštakulnių blizgančių batelių ir aikčiodama iš susižavėjimo juos visus apžiūrinėja. O paskutiniu metu jei būname moteriškų rūbų parduotuvėje, tai išrenka kokią nors blizgančią palaidinę ar ryškią proginę suknelę ir klausia ar man gražu. Jei atsakau, kad gražu, tai tada su dideliu priekaištu klausia "tai kodėl nenešioji suknelių ir batelių???" :) Manau, reikia man skuduryne nusipirkti kokią nors princesišką suknelę ir ja apsivilkus su Liepa žaisti visą dieną :) Tada būčiau MAMA BARBĖ :))

Kai pagalvoji, namų ruoša niekada nesibaigia, o štai vaikai kažkada išaugs ir išeis. Mūsų žaidimai su vaikais, knygų skaitymas, darbelių darymas, pagalvių mūšis yra pati tikriausia investicija į vaikus. Pavyzdžiui, kai mano tėvai pasakoja apie nepriteklių ir sunkias dienas vaikystėje, aš nieko neprisimenu, nes to nejaučiau. Bet su malonumu prisimenu keliones su palapinėmis, čiuožinėjimą rogutėmis nuo kalnų, kaip su tėvais žaisdavom koridoriuje futbolą ir daug suaugusiųjų akimis nereikšmingų akimirkų. Per šias akimirkas aš patyriau meilę. Tad leiskim ir savo vaikams patirti mūsų meilę, pasijusti svarbesniais už valgio darymą, už tvarkymąsi, už kompiuterį, už nuovargį... Būkime Supermenėmis ir Barbėmis ;)

Foto iš more4kids.info

Aš tave myliu, šlykštuk! (Rūta)

Paskutiniu metu vis patenku į diskusijas apie žmonų - vyrų santykius. Neišsemiama tema :)) Dažnai ir į dienoraštį norisi apie tai parašyti, bet vis bijau, kad ko per daug nepasakyčiau :) Štai ir paskutiniame mamų klube moteriškės pradėjo diskutuoti apie kai kurias vyrų ydas, su kuriomis sunku susigyventi. Ginčijosi ar reikia keisti vyrus, ar pačioms keistis (skausmingas klausimas) :D

Minėtame mamų klube dalyvavo ir kelios netekėjusios merginos, kurioms ta diskusija tikriausiai baisiai atrodė :) Tai viena iš jų neapsikentusi paklausė "O tai jūs prieš ištekėdamos nematėte, kad jūsų išrinktieji turi tas ydas??? Jos juk staiga neatsirado santuokoj, o jei matėte prieš tekėdamos, tai kodėl tekėjote? Dabar jau reikia tik susitaikyti su tuo."

Norėjosi atkirsti "palauk, ištekėsi, tai kitaip šnekėsi" arba "gal dėl to ir pati dar neištekėjusi..." ir pan. Bet po to pagalvojau, kad aš masčiau lygiai taip pat. Maža to, bijodama aklai ištekėti, prieš vestuves padariau teigiamų ir neigiamų mano būsimojo vyro savybių sąrašą. Neigiamų savybių sąrašas buvo ilgesnis nei teigiamų. Apsidžiaugiau, kad esu blaivame prote ir neapakusi iš meilės :) Nors šiandien galima pasakyti, kad gal tai ir buvo tikras apakimas - matydama, kad busimasis turi daugiau neigiamų savybių nei teigiamų aš vis tiek už jo ištekėjau :D Kas buvo, tas buvo. Kaip ta mergina pasakė "... dabar jau telieka su tuo susitaikyti..." :D

Mamų klube lektorius minėjo eksperimentą, kurio metu žmonės buvo izoliuoti nuo dirgiklių, nuo pojūčių. Įdomu tai, kad tiems žmonėms prasidėjo haliucinacijos - jie pradėjo jausti skonį, kvapą ir kitus pojūčius, kurių nėra - psichika pradėjo pati kurti dirgiklius. Kur lenkiu? Lenkiu į tai, kad niekada nebus viskas gerai, o jei ir bus, tai vis tiek mūsų psichika ką nors susikurs, dėl ko pradėsime "ėsti" savo vyrus :)

Paskutiniu metu stengiuosi vadovautis vieno man gerbiamo žmogaus išsakyta mintimi: "Į viską galima žiūrėti dviem būdais - rimtai arba su jumoru. Jei žiūrėsi rimtai, tai nuvažiuos stogas ir dienas pabaigsi psichiatrinėje. Tad geriau į viską žiūrėti su jumoru" :) Nors skamba paviršutiniškai, bet mintis tikrai verta dėmesio ir veiksminga ;) Todėl siūlau ryt ryte vyrui į lovą atnešti pusryčius su rašteliu "Aš tave myliu, šlykštuk!" ;)

Foto dominique'o dierick'0 iš photo.net

Londonas #2 (Rūta)

Prieš rašant toliau įspūdžius iš Londono būtinai turiu pasakyti, kad tai mano pirma kelionė į Londoną ir Angliją apskritai. Todėl mano pastebėjimai yra subjektyvūs ir gali neatitikti tikrovės :)

Jau išlipus iš lėktuvo Londone pirmiausia maloniai nustebino anglų mandagumas. Visi labai geri, mandagūs ir paslaugūs. Iškart pasijauti esąs labai svarbus :)

Kitas iškart kritęs į akį dalykas, tai rasių įvairovė. Buvau perspėta, kad ten daug juodaodžių ir kad į juos nespoksočiau :) Tokie perspėjimai juokingai skambėjo, nes daug kartų esu mačiusi ir bendravusi su juodaodžiais. Bet... Londone rasių ir kultūrų įvairovė mane pribloškė. Labai sunku buvo atsispirti pagundai nespoksoti į musulmones, į paauglius berniukus, kurie ant galvų turėdavo iš skarų susuktus kažkokius guzus :), į įvairiausio spalvinio spektro juodaodžius su nuostabiai garbanotais plaukais, į indus ir net į baltaodžius anglus :)

O štai vos išvykus automobiliu iš orouosto mane nemaloniai pribloškė Londono eismas. Beprotiškas lėkimas, kamščiai ir netvarka. Eismo juostos dvi, o automobilių eilės trys ir visi naglai lenda. Nekartą esu girdėjusi apie siaubingą Lietuvos vairuotojų kultūrą ir elegantišką vakarų europiečių vairavimą. Bet grįžus į Lietuvą negalėjau atsidžiaugti mūsų vairuotojais ir žymiai lėtesniu tempu gatvėse. Londone kas 100 metrų yra sankryža, tiksliau tariant, žiedai, o tuos šimta metrų visi važiuoja maksimaliu greičiu. Rezultate gaunasi, kad gazuoja stabdo, gazuoja stabdo... ir galiausiai taip suvimdo....brrr :( Tiesa, mus visą laiką vežiojo lietuviai ir sakė, kad ten tik lietuviai taip baisiai vairuoja. Nu gal... Bet visas automobilių srautas taip važiuoja... Nu žodžiu, geriausia ten naudotis metro :)

Vieną naktį draugas mus pavežiojo po naktinį Londoną. Labai gražu. Bet mane nustebino, kad 2 val nakties mes patekome į kamštį ir kad tokiu metu ten gyvenimas verda - žmonių buvo taip tiršta, kaip pas mus per kokią Kaziaus muge :)

Dar vienas protu nelabai suvokiamas dalykas tai, kaip anglai rengiasi, o gal tiksliau, kaip nesirengia. Vieni vaikšto su šiltom striukėm, pirštinėm ir kepurėm, o šalia eina merginos su basutėmis ir suknelėmis ant petnešėlių. Na tos merginos, tai dzin, bet vaikai!!! Daugybė vaikų vaikšto trumpom rankovėm ar su šortais, kai tuo tarpu oro temperatūra vos siekė 3-6 laipsniai. Ir tikrai buvo šalta, aš pati buvau su pirštinėm. Pradžioj galvojau, kad anglų vaikai labai užsigrūdinę, bet iš skirtingų žmonių išgirdau, kad atvirkščiai - juos kamuoja chroniškos kvėpavimo takų ligos, peršalimai :-0 Žodžiu, šis klausimas man taip ir liko neatsakytas... Beje, kol viešėjome Londone ten gerokai pasnigo, o kaip supratau sniegas ten retas svečias :)

Aplankėme kai kurias lankytinas vietas. Na tas, kurias kadaise mačiau anglų k. vadovėlyje :) Gražu, įspūdinga. Lankėmės vaškinių figūrų muziejuje. Kadangi kaip tik buvo moksleivių atostogos, tai eilėje į muziejų pralaukėme beveik 3 valandas, Liepa labai pavargo, tai pats muziejus nepateisino mūsų lūkesčių :( Su vyru dar lankėmės Body World parodoje. Tai menas iš numirusių žmonių kūnų. Vyrui (kadangi jis biologas) labai patiko, o man buvo kraupu, patyriau šoką, nuo kurio atsigavau tik po keletos dienų :-/ Čia yra nuoroda į video reportažą apie parodą, bet silpnų nervų ir jautrios sielos žmonėms tikrai nesiūlau jo žiūrėti. Be paminėtų dalykų lankėmės Leeds pilyje, kur yra ne tik graži pilis, bet daugybė gražių ir retų paukščių, su kuriais rengiami pasirodymai, tujų labirintas ir kitų pramogų. Lankėmės vietinėje lietuvių bažnyčioje, kur sutikome daug pažįstamų :) Buvome sendaikčių turguje, kuriame pardavėjai mėgaujasi vien buvimu tenai, nepriklausomai ar iš jų ką nors nupirks ar ne :) Žinoma, aplankėme pigias parduotuves, kurios yra tikras unikumas, bet apie tai gal kada nors kitą kartą :)

Tačiau už architektūrinius paminklus ir parodas man žymiai įdomiau buvo aplankyti Ten gyvenančius draugus lietuvaičius. Daugelis iš jų išvažiavę yra plius minus prieš dešimtmetį ir jau nebegyvena susigrūdę po kelias šeimas poros kambarių butuose. Kai kurie draugai turi gerus darbus, pasiėmę paskolas ir nusipirkę namus, vaikus leidžia į angliškas mokyklas - susitvarkę gyvenimus. Maloniai nustebino, kad daugelyje šeimų mamos nedirba, rūpinasi vaikais, namais, o vyrai vieni pajėgūs išlaikyti 5 asmenų šeimas. Susidarė įspūdis, kad ten auginti vaikus yra žymiai lengviau tiek finansiškai, tiek lavinimo prasme - žymiai daugiau galimybių juos leisti į įvairius būrelius. Emigrantai gal jau įprato, bet man vis dar neįprasta ir nelabai miela, kai lietuvių tėvų vaikai tarpusavy kalba angliškai. Na, tai tarsi savo tapatybės praradimas, o gal tiksliau tariant, naujos savo tapatybės atradimas, kai vaikai save laiko ne lietuviais, bet anglais... Dar viena liūdna gaida yra tai, kad nepaisant visų teigiamų pokyčių ne vienas guodėsi vienatve, izoliacija, kad neturi artimų ryšių su draugais, o anglai per daug uždari, kad su jais galima būtų artimai susibičiuliauti.

Liepai, aišku, įdomiausia buvo karuselės, saldumynai, princesiškos suknelės ir bateliai. Labai mielai bendravo su Londone gyvenančiais lietuvių vaikais. Tiesa, mano nuostabai ji visiškai nereagavo į kitų rasių žmones, užsidengusias musulmones ir pan. Atstumai ir tempas ją gerokai vargino. Beje, Liepa labai pasiilgo sesės :) Paskutinį vakarą Londone, prieš užmiegant, ji sako "aš tiesiog jaučiu Barborytės rankytes. Grįžusi iškart išbučiuosiu sesę" :)